
Naujausios
Mariupolio kryptimi: karo liudytojai (3)
Mariupolyje – daug karo pėdsakų. Fronto linija maždaug už dvidešimties kilometrų.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Iš Donecko liaudies respublikos (DNR) teritorijos į Ukrainą beveik kasdien iššaunama po keliasdešimt kartų. Dažniausiai temstant, kartais ir anksti rytą. Dažniausiai sviediniai krenta į tuščius laukus, kartais į Azovo jūrą.
„Vyksta demoralizacija, bauginimas, – paaiškino Mariupolio savivaldybės darbuotojas. – Kad laužas degtų, į jį reikia vis įmesti malkų. Taip ir karui eskaluoti reikia sprogimų“.
Ir mes girdėjome dundesius. Neatskyrėme, iš ko šaudoma. Iš minosvaidžių ar pavojingesnės raketų sistemos GRAD?
Mariupolio gyventojams viskas aišku. „Net vaikai išmoko iš garso atskirti pabūklus,“ – teigia vietos žmonės.
Į Ukrainą su Akmenės savivaldybės delegacija keliavo Inga Shvendikh. Ukrainos pilietė, ji Donecke paliko visą ten turimą verslą, turtą. Kai įsisiautėjo separatistai, pasitraukė į Mariupolį. Kai ir čia imta šaudyti – persikėlė į Naująją Akmenę.
Prieš pat kelionę Inga iš žiniasklaidos pranešimų sužinojo apie tragediją. Šeimos draugas, įsėdęs į automobilį, buvo susprogdintas. Šoko ištikta žmona atsitvėrė nuo žmonių, o paauglė dukra telefonu atsiuntė SMS į Lietuvą.
Mariupolyje Inga aplankė našle tapusią draugę.
Mariupolio savivaldybės ekonomikos departamento specialistė trisdešimtmetė Tatjana Topalova prisiminė 2014 metų balandžio mėnesio įvykius Mariupolyje.
„Asmeniškai aš, kaip ir daugelis mano bendradarbių, pažįstamų, iškart nesupratome, kas vyksta, – mena T. Topalova. – Ko prie miesto merijos susirinko minia piktų vyrų ir netuščiomis rankomis? Kokie jų reikalavimai? Iškart supratau, kad pirmiausia turiu būti su saviškiais. Klausdavome: mes su jumis, jūs su mumis.“
Sekmadienį sužinojo, kad keturaukštis administracijos pastatas dega, dūžta langai, kabinetuose šeimininkauja ginkluoti įsiveržėliai.
„Susivokiau, jei agresyvūs žmonės įsiveržia į miesto valdžios pastatą, nesutrukdo nė jį sauganti milicija, vadinasi, jie taip pat lengvai gali įsiveržti į namus, o tuo labiau man bet ką padaryti gatvėje“, – sakė Tatjana.
Ji nereagavo į separatistų raginimus grįžti į darbo vietas. Grįžo tik maždaug po mėnesio, kai pastatas buvo išlaisvinamas.
„Ėjome pro kiemo įėjimą, o centrines duris tebekontroliavo tie ginkluoti žmonės“, – pasakojo T. Topalova.
Daugelis kabinetų durų išdaužytos. Kai kurios buvusios darbo patalpos panašėjo į lauko tualetus. Dokumentai sujaukti arba dingę. Nebebuvo nė asmeninių daiktų.
„Ir mums matant grobikai iš kabinetų tempėsi įrangą, aiškindami, kad visko gali prireikti Donecko respublikai, – sakė T. Topalova. – Priešintis nedrįsome, suprasdami, kad konfliktai prie gero neveda.“
Iki šiol Savivaldybės administracijos pastatas tebėra išdužusiais langais, apdegusiomis sienomis. Ir užkaltomis durimis. Valdžia dirba kitame pastate.
Mariupolio meras Vadimas Boičenko sakė, kad senasis pastatas bus remontuojamas.
Irina Škarbul – viena iš kelių valdininkų, kurie grįžo į kabinetus su parako kvapu.
„Dirbau buhalterijoje, tai nuo manęs priklausė, ar žmonės gaus uždirbtus atlyginimus, ar šeimas pasieks visokios išmokos“, – sakė I. Škarbul.
Ginkluotų vyrų stebima ji iš seifų traukė dokumentus, paskui juos tvarkydavo. Vėliau su tokia pat palyda išeidavo į gatvę. Tai truko kelias dienas po porą trejetą valandų.
Apie Mariupolio milicijos pastato šturmą pasakojo muziejaus darbuotojai.
Į viešumą pasklido priešingi paaiškinimai. Mariupolio savigynos štabas patvirtino, kad Ukrainos pajėgos šturmavo miesto milicijos skyrių, kuriame esą užsibarikadavo Kijevo įsakymams nepaklusę milicininkai.
Donecko srities milicija, savo ruožtu, nurodė, kad Ukrainos pajėgos stengėsi atkovoti Mariupolio milicijos skyrių, kurį buvo užėmę vadinamosios DNR smogikai.
„Įsivaizduojate, kaip buvo sunku susivokti žmonėms, kai apšaudoma milicija, – akmeniškiams apie tų dienų situaciją aiškino Mariupolio savivaldybės darbuotojas. – Nebuvo įmanoma suprasti ten ar ten teroristai, ten ar ten saviškiai“.
Galiausiai milicijos pastatas paskendo liepsnose. Keli pareigūnai žuvo viduje. Kiti gelbėjosi, šokinėdami ir pro langus.
Po šių įvykių Ukrainos Nacionalinė gvardija paskelbė atšaukianti savo pajėgas iš Mariupolio. Tam, kad nebūtų išprovokuota dar daugiau smurto.
Kai 2015-ųjų antroje žiemos pusėje Ukrainos karinėms pajėgoms pavyko fronto liniją nustumti 20 kilometrų nuo Mariupolio, miestas lengviau atsikvėpė.
Ilgai užsibūti prie milicijos pastato griuvėsių neleido čia nuolat budintis policininkas. Saugo ne tik griuvėsius, bet ir šalia veikiantį kitą policijos pastatą. Karo nuotaikos tebetvyro.
Autoriaus nuotr.
Išdegintas Mariupolio miesto milicijos trijų aukštų pastatas neberemontuotinas, tačiau negriaunamas.
Mariupolio savivaldybės administracijos pastatas stūkso išdužusiais langais, apdegusiomis sienomis.
Akmeniškius ekskursiją surengę Mariupolio šeimininkai kartasi turėdavo derinti veiksmus su ginkluota policija.
Mariupolio savivaldybės administracijos darbuotoja Irina Škarbul turėjo grįžti į darbo kabinetą su parako kvapu.
Mariupolio savivaldybės ekonomikos departamento specialistė Tatjana Topalova sakė: „Konfliktų su ginkluotais žmonėmis vengėme“.