Vienkiemyje karaliauja būrys ožkų

Vien­kie­my­je ka­ra­liau­ja bū­rys ož­kų

 Sa­lo­mė­jos Bar­zins­kie­nės ir Sta­sio Le­va­na­vi­čiaus Žad­vai­nių kai­mo vien­kie­my­je ka­ra­liau­ja bū­rys ož­kų. Da­lis ries­ta­ra­gių ir be­ra­gių, bal­tų ir mar­gų, ra­mes­nių ir nuo­lat me­ke­nan­čių ož­kų ga­no­si pa­lei Kra­žan­tę, ki­tos – dar tvar­te, nes pa­va­sa­ris kol kas šykš­ti ši­lu­mos.

Ož­kų au­gin­to­ja sa­kė, jog šie gy­vu­liai jai pa­tin­ka la­biau ne­gu kar­vės dėl šva­raus ir tai­kaus bū­do, ska­naus ir mais­tin­go pie­no bei sū­rių.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Ge­riau už kar­vę

Žad­vai­nių kai­me, pa­lei Kra­žan­tę, vien­kie­my­je, ant jau spė­ju­sios paū­gė­ti pie­ve­lės žo­lės ga­no­si ke­lios ož­kos. Gy­vu­liai – vi­sai ne­baugš­tūs, smal­sūs, pa­si­tin­ka įvai­riau­siais me­ke­ni­mais.

Ož­kų šei­mi­nin­kė Sa­lo­mė­ja Bar­zins­kie­nė pa­sa­ko­jo, jog pir­mo­ji ož­ka į Žad­vai­nius at­ke­lia­vo iš Kel­mės. Vė­liau dar pir­ko ož­kų  Kau­ne, Šiau­liuose. Vien­kie­my­je ka­ra­liau­ja įvai­rios ož­kos: ir pa­pras­tos, lie­tu­viš­ko­s, ir Za­ne­no bei Nu­bi­jos, al­pi­nės miš­rū­nės. Šei­mi­nin­kei vi­sos ož­ky­tės – vie­no­dai mie­los.

Ož­kos, ne­se­niai at­si­ve­du­sios ož­kiu­kių, dar lai­ko­mos tvar­te. Iš vi­so per ke­lerius me­tus ož­kų bū­rys pa­gau­sė­jo be­veik iki dvi­de­šim­ties.

„Nors sa­ko­ma, kad vie­to­je de­šimt ož­kų ge­riau lai­ky­ti vie­ną kar­vę, man ož­kos už kar­vę ge­riau. Šie gy­vu­liai tvar­kin­gi, šva­rūs, duo­da ska­nų ir svei­ką pie­ną, iš ku­rio ga­li­ma daug ko pa­si­ga­min­ti“, – ne­pa­lio­vė ož­kų gir­ti S. Bar­zins­kie­nė.

Spau­džia ož­kų pie­no sū­rius, mu­ša svies­tą

Ož­kų au­gin­to­ja pa­sa­ko­jo, jog iš suau­gu­sios, svei­kos ož­kos per die­ną ga­li­ma pri­melž­ti du–tris lit­rus pie­no. Ge­riau ož­ką pri­žiū­rė­si, ge­res­nio pa­ša­ro duo­si, Sa­lo­mė­ja Bar­zins­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si, ir pie­no dau­giau bus. Ož­kos la­bai mėgs­ta grauž­ti mor­kas, ko­pūs­tų la­pus, obuo­lius.

Iš šiuo me­tu mel­žia­mų sep­ty­nių ož­kų šei­mi­nin­kė pri­mel­žia apie 15 lit­rų pie­no. S. Bar­zins­kie­nė mėgs­ta at­si­ger­ti švie­žio pie­no, da­lį – rau­gi­na, nu­grie­bia ir grie­ti­nės. Iš sal­daus pie­no mo­te­ris spau­džia įvai­rius sū­rius. Ne­se­niai į Pak­ra­žan­ty­je vy­ku­sią Jur­gi­nių šven­tę žad­vai­niš­kė at­ve­žė varš­kės sū­rių su įvai­riais prie­dais. Pa­ban­dė – la­bai pa­ti­ko sū­ris su ke­pin­to­mis sau­lėg­rą­žo­mis.

Ož­kų au­gin­to­ja ret­sy­kiais pa­si­ga­mi­na ir ly­dy­to sū­rio. Į varš­kę įbe­ria drus­kos, iš­mai­šo ir lai­ko šil­to­je vie­to­je tris pa­ras. Vė­liau iš­ly­do svies­tą, su­mai­šo su varš­kės ma­se, pa­kai­ti­na ir su­pi­la į no­ri­mą for­mą.

„Esu ban­džiu­si su­muš­ti ir svies­to. Pa­vy­ko, ga­vo­si la­bai ska­nus, tik neįp­ras­tos spal­vos. Kar­vių pie­no svies­tas – gel­to­nas, ož­kų – bal­tas“, – sa­kė Sa­lo­mė­ja Bar­zins­kie­nė.

Nuo mies­to gal­vą skau­da

S. Bar­zins­kie­nė gi­mė, au­go ir iki šiol gy­ve­na sa­va­me kraš­te. Mo­ters gim­ti­nė – kiek to­lė­liau nuo Žad­vai­nių, Pa­lė­ki­nio, anks­čiau va­din­to Mor­kiais, kai­me.

1828 me­tais Mor­kiuo­se gi­mė ir au­go An­ta­nas Mac­ke­vi­čius – ku­ni­gas ir dva­si­nis su­ki­lė­lių va­das. Sa­lo­mė­ja Bar­zins­kie­nė la­bai di­džiuo­ja­si esan­ti iš to pa­ties kai­mo. A. Mac­ke­vi­čius pir­ma­sis iš­kė­lė 1863 me­tų su­ki­li­mo vė­lia­vą Lie­tu­vo­je, iš­sa­kė ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos idė­ją. Ir pa­ts ko­vo­jo iki suė­mi­mo gruo­džio 17 die­ną. Po 11 die­nų vie­nas su­ki­lė­lių va­dų, at­si­sa­kęs iš­duo­ti ki­tus, bu­vo pa­kar­tas Kau­ne.

S. Bar­zins­kie­nė sa­kė, jog jos tė­viš­kės kai­me A. Mac­ke­vi­čiui at­min­ti pa­sta­ty­tas pa­mink­li­nis ak­muo ir kop­lyts­tul­pis prie ke­lio. Ta­ry­bi­niais me­tais šią vie­to­vę su­po Sta­li­no ir Le­ni­no ko­lū­kiai.

Sa­lo­mė­ja Bar­zins­kie­nė džiau­gė­si, jog jos gy­ve­ni­mas il­gam iš sa­vo­jo kraš­to ne­bu­vo iš­vi­jęs. Nors trum­pam bu­vo ap­si­gy­ve­nu­si mies­te, da­bar vi­sam lai­kui su vy­ru įsi­kū­rė Žad­vai­niuo­se. Ne­se­niai įsi­gi­jo dar vie­ną so­dy­bą su ūki­niu pa­sta­tu, kad tu­rė­tų kur pa­to­giai lai­ky­ti ož­kas. Gal­būt atei­ty­je ir kar­vę lai­kys?

Šie­met pir­mą sy­kį neįp­ras­tai „pa­so­di­no“ bul­vių – pa­pras­čiau­siai už­klo­jo šie­nu. „Ban­dy­si­me už­siim­ti gam­ti­ne žem­dir­bys­te – neį­dirb­si­me že­mės nie­kaip, ne­kal­bant apie per­ka­si­mą. Įdo­mu bus lauk­ti der­liaus“, – sa­kė mo­te­ris.

Sa­lo­mė­ja Bar­zins­kie­nė tvir­ti­no, jog kai­me la­bai ge­rai jau­čia­si. Ko­kia ra­my­bė, ža­lu­ma, ko­kios erd­vės, ty­ras oras! Vis­kas sa­va – pie­nas, dar­žo­vės, kiau­ši­niai, nes šei­ma tu­ri paukš­čių. „Nuo mies­to man tik gal­vą skau­da“, – sa­kė S. Bar­zins­kie­nė.

Žad­vai­nių ne­pa­mirš­ta S. Bar­zins­kie­nės ir S. Le­va­na­vi­čiaus at­ža­los, pa­gal ga­li­my­bes at­va­žiuo­ja pa­bū­ti gam­to­je, to­liau nuo triukš­mo ir dul­kių.

Au­to­rės nuo­tr.

Ož­kų bū­rį au­gi­nan­ti Sa­lo­mė­ja Bar­zins­kie­nė sa­kė, jog jai šie gy­vu­liai la­bai pa­tin­ka dėl šva­ros, tai­kaus bū­do ir ska­naus pie­no bei sū­rių.

Žad­vai­nių kai­mo vien­kie­mis – tik­ra ož­kų ka­ra­lys­tė.