
Naujausios
Pakerėjo ant rėmo varstomos trikampės skaros
Skaistgiryje (Joniškio rajonas) gyvenanti Reda Pečkuvienė prieš kelerius metus Latvijoje dalyvavo tradicinio vietos audimo ant rėmo mokymuose. Nors pradžia, kai moteris pasirinko jai likusių trijų spalvų siūlus ir sulaukė amatininkės-mokytojos kritikos, nieko gero nežadėjo, vėliau tos pačios audėjos buvo apipilta pagyrimais. Dabar šiuo audimo būdu, kada siūlai tiesiog kaišomi ilga adata, susižavėjusi skaistgirietė prie skarų prasėdi iki antros ar trečios valandos nakties. R. Pečkuvienė gailisi, kad kol kas toks audimo būdas neįtrauktas į tautinį paveldą, nes nėra duomenų, kad Lietuvoje jis būtų naudotas šimtą metų.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Pasiėmė likusius siūlus
Reda Pečkuvienė rodo vilnones, melanžo siūlų skaras, kurios akį traukia ramiomis žemės spalvomis: ruda, gelsva, žalia, samanine, mėlyna.
Vienoje mugėje priėjusi šokėjų kolektyvo iš Latvijos vadovė apžiūrėjusi jas prasitarė galvojanti užsakyti dešimt skarų, kurios derėtų prie tautinių rūbų.
Skaistgirietė pasakojo pirmą kartą su audimu ant rėmo susidūrusi prieš dvejus trejus metus, kai Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus kvietimu dalyvavo dviejų dienų mokymuose Latvijoje.
Darbas prasidėjo nelabai sklandžiai. Po teorinės įžangos, kai atėjo laikas praktinei daliai, kitos gražiadarbės ir tautodailininkės pasirinko ryškius, kontrastingus spalvų derinius – žalią ir oranžinę arba geltoną, rudą ir geltoną. R. Pečkuvienė užtruko ir prisėdusiai prie darbo stalo jau nebebuvo iš ko rinktis. Priešais gulėjo trijų spalvų siūlai: smėlio, šviesiai mėlyni ir balti. Visus ir pasiėmė.
Darbas prasidėjo nuo kritikos
Pradėjus siūlus nerti ant rėmo, mokytoja latvė priėjusi sukritikavo derinį, tačiau lietuvė nusprendė, kad spalvos geros. Ėmus ryškėti varstytiniam audiniui, toji pati mokytoja jau prieidavo su vis kita vietine moterimi ir kraipydavo galvą, komentuodama, kad raštas įdomus, nors ir nesitikėjo.
„Baigiantis užsiėmimams reikėjo savo darbui sukurti pavadinimą. Man jį diktavo pats audinys: „Jūra, dangus ir smėlis“, – mena Reda Pečkuvienė. – Nuo tada kažkaip ir užsikabinau.“
Grįžusi namo moteris negalėjo nurimti, vis norėjo patirtį pakartoti. Latvijoje ji skarą audė ant kartoninio rėmo, vyras pagamino medinį. Matmenis skaistgirietė irgi pasirinko kitus. Latvijoje varstė ant 1,6 įstrižainės ir 1,2–1,3 metro kraštinių rėmo, naujasis turėjo net 2,5 metro įstrižainę ir 1,45 metro kraštines.
Ant rėmo ji užmeta 220 eilių. Siūlas užkabinamas ant rėme įtvirtintų kištukų, tam tikra tvarka jį vedžiojant horizontaliai ir vertikaliai. Kuo kištukai arčiau vienas kito, tuo tankesnis audinys. Vienai skarai moteris sunaudoja nuo 300 iki 450 gramų siūlų.
„Kol prisitaikiau, nebuvo lengva. Dėliojau rėmą ir ant stalo, ir ant kėdžių, ir į pasienį rėmiau. Geriausia man, kai jis pasviręs 65 procentų nuolydžiu“, – patirtimi dalijasi gražiadarbė.
Baigdama varstyti skarą įstrižainės akis ji surenka kabliuku, išnerdama vieną per kitą. Kai kuriuos darbus papuošia kutais.
Sugalvojo naujovių
Kadangi skarai varstyti arba – adyti, nes būtent į tokį darbą panašus šis audimo būdas – neturėjo reikalingos maždaug 30 centimetrų ilgio adatos, sugalvojo racionalizaciją – panaudojo ilgą virbalą, siūlą užkabindama ant jo gale esančios platmasinės galvutės.
Reda Pečkuvienė įdiegė ir daugiau naujovių. Kad lengviau būtų austi, siūlai nesitampytų, įtaisė medinę įstrižainę.
Moteris sako, kad šis audimas turi savų niuansų. Jei ne taip uždėsi siūlus, gali tekti austi kaire ranka, o tai toli gražu ne kiekvienam patogu.
Reda Pečkuvienė skaroms dabar skiria didžiąją dalį laisvo laiko. Kartais savo darbų nuotraukomis pasidalija socialiniame tinklapyje, kur sulaukė ne vienos moters nusistebėjimo, kad tam turi kantrybės.
„Iš tiesų, kartais vakarais prisėdusi siūlus varstau iki antros ar trečios valandos nakties, nes apima azartas ir norisi darbą užbaigti“, – pasakoja R. Pečkuvienė.
Tradicijai nėra šimto metų
Trikampes skaras Joniškio rajone varsto ir pedagogė Ugnė Vaineikienė, ji mano, kad šis apdarų elementas greičiausiai į Lietuvą atkeliavo iš Rygos bei kitų didesnių Latvijos miestų, kur žmonės vykdavo užsidirbti. Daroma prielaida, kad miestų gyventojos neturėjo, kur pastatyti staklių, tad savitai ant rėmo „audė“ skareles. Galėjo tai būti daroma ir iš „biednystės“.
Išmokusi varstyti trikampes skaras, U. Vaineikienė siekė tautinio paveldo sertifikato. Tačiau paaiškėjo, kad Lietuvoje jos aptinkamos nuo 1938 metų, o tautiniu paveldu pripažįstami gaminiai, kurių kųrimo tradicijos siekia ne mažiau kaip 100 metų.
Autorės nuotr.
Skaistgirietė Reda Pečkuvienė pasakojo pirmą kartą su audimu ant rėmo susidūrusi prieš dvejus metus, Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus kvietimu dalyvavusi dviejų dienų mokymuose Latvijoje.
Redos PEČKUVIENĖS nuotr.
Skara ant trikampio rėmo.
Uždėti apmatai skarai austi.
Reda Pečkuvienė mėgsta ir ryškesnes spalvas.
Audėja prie skaros kartais gali užsisėdėti iki antros trečios valandos nakties.