Ačiū, kad galiu būti mama

Ačiū, kad galiu būti mama

Ačiū, kad ga­liu bū­ti ma­ma

Kel­miš­kės dvie­jų duk­rų ma­mos Jur­gos Pe­le­nie­nės die­not­var­kė – įtemp­ta. At­ve­dė ma­žą­ją duk­rą Me­dei­nę į ang­lų kal­bos pa­mo­kė­lę dar­že­ly­je. Po to sku­bės į pa­ra­pi­jos na­mus, kur vy­res­nė­lė Es­te­ra ren­gia­si Sut­vir­ti­ni­mo Sak­ra­men­tui.

Na­muo­se ma­mos dar lau­kia dau­gy­bė bui­ties dar­bų. Po­nia Jur­ga ga­li sau leis­ti ne­dirb­ti. To­dėl už­jau­čia ki­tas ma­mas, ku­rios pri­va­lo rū­pin­tis vai­kais ir dar kas­dien sku­bė­ti į dar­bą. „Ačiū vy­rui, kad ga­liu bū­ti tik ma­ma“, – sa­ko mo­te­ris.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Duk­ros – ga­bios

Su Jur­ga Pe­le­nie­ne šne­ku­čiuo­ja­mės Kel­mės „Kūl­vers­tu­ko“ dar­že­ly­je. Dar­že­lį lan­ko ma­žes­nio­ji jos duk­ra Me­dei­nė. Ta­čiau čia mer­gai­tė bū­na tik iki pie­tų. Pie­tau­ti ir il­sė­tis no­ri na­muo­se, nes nie­ko nė­ra ska­niau už ma­mos ga­min­tą mais­tą.

To­dėl po­pie­tę ma­ma at­ve­dė duk­rą į ang­lų kal­bos pa­mo­kė­lę. Ją kas sa­vai­tę lan­ko pa­pil­do­mai kal­bos no­rin­tys mo­ky­tis vai­kai. Me­dei­nė – la­bai ga­bi. Pen­ke­rių me­tu­kų jau mo­kė­jo skai­ty­ti, nors tuo­met dar ne­lan­kė dar­že­lio.

„Kai jos lau­kiau­si, pri­gul­da­vau pail­sė­ti, o vy­ras mums abiem skai­ty­da­vo pa­sa­kas. Ir da­bar prieš mie­gą Me­dei­nė su tė­ve­liu ei­na iš­si­va­ly­ti dan­tu­kų, o at­si­gu­lu­si klau­so­si jo skai­to­mos pa­sa­kos. Gal to­dėl tu­ri la­kią vaiz­duo­tę? Pa­ti ku­ria pa­sa­kas. Gra­žiai pie­šia“, – džiau­gia­si po­nia Jur­ga.

Šių ei­lu­čių au­to­rei Me­dei­nę te­ko ma­ty­ti „Tram­ta­tu­lio“ ren­gi­ny­je. Il­gą liau­diš­ką pa­po­ri­ni­mą dar­že­li­nu­kė iš­bė­rė neuž­si­kirs­da­ma. Ma­ma sa­ko, jog jį iš­mok­ti mer­gai­tei už­te­ko po­ros die­nų.

Vy­res­nio­ji Es­te­ra – jau aš­tun­to­kė. Iki šiol mo­ko­si de­šim­tu­kais. Da­ly­vau­ja olim­pia­do­se ir lai­mi pri­zi­nes vie­tas. Ypač ga­bi ma­te­ma­ti­kai ir dai­lei.

„Kar­tais svars­tau, už ką Die­vu­lis mums da­vė to­kius ga­bius vai­kus“,– grau­di­na­si Jur­ga.

Ge­ra ma­ma bū­ti leng­viau, kai ge­ras tė­tis

„Kūl­vers­tu­ko“ dar­že­lio di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Zi­ta Mons­ta­vi­čiū­tė pa­sa­ko­ja, jog dar­že­lį lan­kė ir vy­res­nio­ji Pe­le­nių duk­ra Es­te­ra. Ir tuo­met, ir da­bar, po ke­le­rių me­tų per­trau­kos, ma­ma la­bai do­mi­si duk­rų auk­lė­ji­mu. Da­ly­vau­ja dar­že­lio ren­gi­niuo­se, pa­de­da jiems pa­si­ruoš­ti. Auk­sa­ran­kė Jur­ga Pe­le­nie­nė su­ku­ria rei­ka­lin­gų su­ve­ny­rų, žais­lų, pa­ga­mi­na svei­kuo­liš­ko mais­to.

Pa­ti Jur­ga sa­vo nuo­pel­nų ne­su­reikš­mi­na. Jai sma­gu da­ly­vau­ti duk­rų ren­gi­niuo­se, ste­bė­ti, kaip jos jau­čia­si tarp drau­gų, kaip bend­rau­ja. Sma­gu ir pa­dė­ti auk­lė­to­joms. Joms ne­leng­va su to­kiu bū­riu vai­kų. O ren­gi­nių dar­že­ly­je dau­gy­bė. Dar­že­lis da­ly­vau­ja dau­ge­ly­je tarp­tau­ti­nių pro­jek­tų.

Ma­ma įam­ži­na sa­vo duk­ras įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Mer­gai­tės tu­rės ką at­si­min­ti ir ką pa­pa­sa­ko­ti sa­vo vai­kams.

„Kar­tais man net ne­pa­to­gu ki­tų ma­mų, ku­rios pri­vers­tos dirb­ti, at­žvil­giu, – su­pra­tin­ga po­nia Jur­ga. – Ne­nuos­ta­bu, kad jų vai­kai kar­tais už­mie­ga prie kom­piu­te­rio. Esu la­bai dė­kin­ga sa­vo vy­rui, kad jis iš­lai­ko šei­mą, o aš ga­liu ne­dirb­ti ir rū­pin­tis tik vai­kais.“

Jur­gos vy­ras An­ta­nas Pe­le­nis dir­ba pa­gal in­di­vi­dua­lios veik­los pa­žy­mą, re­mon­tuo­ja au­to­mo­bi­lius. Iš ne­di­de­lio jo vers­lo šei­ma pra­gy­ve­na.

Po­nia Jur­ga iš pro­fe­si­jos siu­vė­ja. Anks­čiau dir­bo Šiau­liuo­se. Ta­čiau gi­mus duk­roms, at­si­da­vė mo­ti­nys­tei.

Pir­mo­sios duk­ros mo­te­ris su­si­lau­kė bū­da­ma 28 – erių, ant­ro­sios – 35 – erių me­tų.

„Kai ta­pau ma­ma, jau ne­bu­vau jau­na. Ta­čiau dėl to ne­si­gai­liu. Dau­giau pro­to ir kant­ry­bės. Ne taip no­ri­si pra­mo­gų kaip jau­nai. Am­žius da­ro sa­vo. Au­gin­da­ma vy­res­nią­ją, kar­tais dar su­bar­da­vau, o ma­žo­sios nė su­bar­ti ne­rei­kia. Vi­suo­met su­si­ta­ria­me, nes aš tu­riu dar dau­giau kant­ry­bės.“

Mo­te­ris sa­ko, jog be­pi­gu bū­ti ge­ra ma­ma ir žmo­na, kai pui­kus vy­ras. Jos An­ta­nas – la­bai ra­maus bū­do, ge­ro cha­rak­te­rio, su­pra­tin­gas. „Tu ma­ne ge­res­nę da­rai“, – daž­nai jam sa­ko Jur­ga, kas­dien vis la­biau jaus­da­ma vy­ro ar­ti­mu­mą. Per vi­są gy­ve­ni­mą drau­ge po­ra nė­ra nė kar­to su­si­py­ku­si. Vis­ką iš­siaiš­ki­na be pa­kel­to to­no. Ra­mią Pe­le­nių na­mų at­mos­fe­rą pa­ste­bi ne­tgi duk­rų drau­gės.

Kar­tais duk­roms sa­kau: „Tur­būt no­rė­si­te to­kio vy­ro kaip jū­sų tė­tis“, o jos: „To­kie vy­rai jau iš­mi­rė lyg di­no­zau­rai“, – šyp­so­si Jur­ga.

Ge­ru­mas trau­kia gė­rį

Apie duk­ras Jur­ga ir An­ta­nas Pe­le­niai ga­lė­tų kal­bė­ti die­nų die­nas: nuo ap­tar­to iš­kri­tu­sio dan­tu­ko iki ma­žy­lės su­kur­tos pa­sa­kos. Tik Jur­ga ap­gai­les­tau­ja, kad vai­kai užau­ga per grei­tai. Sve­ti­mi au­ga grei­tai, sa­vi – dar grei­čiau.

„Ap­link mus – vien ge­ri žmo­nės, – sa­ko Jur­ga. – Gy­ve­na­me ma­no ma­mos na­muo­se. Mo­čiu­tė drau­giš­kai bend­rau­ja su anū­kė­mis. Pui­kūs žmo­nės ir ma­no uoš­viai. Šau­nūs vi­si drau­gai. Nė­ra nei ge­rian­čių, nei ne­do­rų. Gal to­dėl ir mū­sų šei­mo­je vy­rau­ja ra­my­bė, sau­gu­mo jaus­mas, ku­ris mums la­bai svar­bus. Su vy­ru esa­me nuo ma­žens pa­žįs­ta­mi. Jaus­mai gi­mė la­bai iš lė­to. Ta­čiau – tvir­ti ir kas­dien tvir­tė­jan­tys. Su­si­ki­bę ran­ko­mis ir su­rė­mę pe­čius įvei­kia­me vi­sas ne­sėk­mes.“

To­kių ver­ty­bių, ku­rias puo­se­lė­ja pa­tys, Pe­le­niai mo­ko ir duk­ras. Ne­no­ri, kad jos lip­tų ki­tiems per gal­vas. Trokš­ta, kad gerb­tų vy­res­nį žmo­gų, auk­lė­to­jas ir mo­ky­to­jus, kad są­ži­nin­gai elg­tų­si su drau­gais ir drau­gė­mis.

Tė­vų ge­ru­mu per­siė­mu­sios ir duk­ros. Jur­ga pa­me­na, kaip ma­ža bū­da­ma Es­te­ra dė­da­vo pi­ni­gė­lius į tau­pyk­lę: „Kai užaug­siu aš jums nu­pirk­siu na­mą“, – sa­ky­da­vo.

Ma­žo­ji taip pat ne­tu­ri ne­rea­lių už­gai­dų. Pak­laus­ta, ko­kios do­va­nos no­rė­tų gim­ta­die­nio pro­ga, pa­pra­šo ke­lio­nės į zoo­lo­gi­jos so­dą, nes la­bai my­li gy­vū­nus.

Pa­siau­ko­ji­mo vai­kams ir šei­mai po­nia Jur­ga sa­ko iš­mo­ku­si iš sa­vo ma­mos. Ji su tė­ve­liu au­gi­no tris duk­ras. Šei­ma sun­kiai ver­tė­si, nes sta­tė­si na­mą. Ma­ma pa­ti daug ko at­si­sa­ky­da­vo, kad tik duk­ros neisš­sis­kir­tų iš ki­tų vai­kų.

Ir Jur­ga, ir jos se­se­rys lai­min­gai iš­te­kė­jo, au­gi­na vai­kus, neišsk­ri­do į už­sie­nius, gy­ve­na čia pat, Kel­mė­je, nes iš sa­vo šei­mos at­si­ne­šė tik­rą­sias ver­ty­bes.

Jur­ga taip pat ne tik nau­do­ja­si vy­ro ge­ru­mu, bet ir pa­ti rū­pi­na­si, kad vi­suo­met ant sta­lo ga­ruo­tų gar­dūs pie­tūs, kad na­muo­se bū­tų jau­ku, kad bū­tų iš­puo­se­lė­ta na­mų ap­lin­ka. Vi­sus bui­ties dar­bus mo­kan­ti mo­te­ris ir siu­va, ir ne­ria, ir mez­ga, ir pie­šia, ir ve­lia iš vil­nos sa­vo ran­ko­mis su­teik­da­ma jau­ku­mo na­mams ir ro­dy­da­ma duk­roms mo­te­riš­ku­mo pa­vyz­dį.

Au­to­rės nuo­tr.

Jur­ga Pe­le­nie­nė su duk­ro­mis Es­te­ra (kai­rė­je) ir Me­dei­ne pra­lei­džia la­bai daug lai­ko. Jas ly­di į ren­gi­nius, kar­tu ruo­šia pa­mo­kas, skai­to pa­sa­kas, ap­ta­ria die­nos įvy­kius.

Dvie­jų duk­rų ma­ma Jur­ga Pe­le­nie­nė lai­min­ga ga­lė­da­ma ne­dirb­ti ir rū­pin­tis tik duk­ro­mis. Tik ap­gai­les­tau­ja, kad jos taip grei­tai au­ga.