D. Henke: širdyje mes visi – lietuviai

D. Hen­ke: šir­dy­je mes vi­si – lie­tu­viai

Vil­niu­je po­sė­džia­vo Sei­mo ir Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės (PLB) ko­mi­si­ja. Apie išei­vi­jos pro­ble­mas ir vil­tis, pi­lie­ty­bės klau­si­mą, už­sie­nio lie­tu­vių skir­tu­mus ir ypa­tin­gą jų san­ty­kį po­kal­bis su Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke Da­lia Hen­ke.

– Ko­kiais lū­kes­čiais šiuo me­tu gy­ve­na pa­sau­lio lie­tu­viai, kuo džiau­gia­tės ir dėl ko ne­ri­mau­ja­te?

– Džiau­gia­mės tuo, kad ple­čia­mės. Da­bar PLB jun­gia bend­ruo­me­nes 44-iose ša­ly­se, aiš­ku, kai ku­rios nau­jos, ma­žos, bet jos yra po mū­sų vie­nu, pa­va­din­ki­me, gar­bin­gu skė­čiu. Mes esa­me di­de­lė šei­ma vi­sa­me pa­sau­ly­je. Iš­šū­kiai to­kie, kad kei­čian­tis pa­sau­liui ir Eu­ro­pai, bend­ruo­me­nės tu­ri at­si­nau­jin­ti, pri­trauk­ti nau­jų na­rių, ir kar­tu iš­tek­lių. Kal­bant apie Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės lie­tu­vius, jiems ky­la ne­ri­mas, kaip bus to­liau, po „Bre­xit“, ka­ra­lys­tei pa­si­trau­kus iš Eu­ro­pos Są­jun­gos, čia at­si­ran­da ne­sau­gu­mo jaus­mas ir ne­ži­no­my­bė. Lau­kia rin­ki­mai ir Pran­cū­zi­jo­je, ten ir­gi gy­ve­na lie­tu­viai, ku­rie pri­pra­tę prie de­mok­ra­ti­jos.

– Kas ski­ria pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nes ir kas vie­ni­ja?

– Lie­tu­viai la­bai ski­ria­si, mū­sų men­ta­li­te­tas, ap­lin­ka, ku­rio­je au­go­me, bren­do­me. Va­di­na­mo­ji DP kar­ta ir jų vai­kai – tai bu­vo kaž­ka­da po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­va­žia­vu­sie­ji. Jie kū­rė fon­dus lie­tu­vy­bei, sta­tė baž­ny­čias ir lie­tu­vių kul­tū­ros cent­rus. Ame­ri­kos stip­ri, di­din­ga bend­ruo­me­nė. Pie­tų Ame­ri­ko­je sto­vi lie­tu­vių pa­sta­ty­tos baž­ny­čios. O „nau­jo­ji ban­ga“ emig­ran­tų ne­tu­ri tų tra­di­ci­jų šelp­ti, rem­ti vi­suo­me­ni­nę veik­lą, fi­nan­suo­ti ją, kad ir po do­le­rį. Be to, to­ji „tre­čio­ji ban­ga“, ku­ri ak­ty­vi Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, kaip bend­ruo­me­nė yra iš dau­ge­lio skir­tin­gų or­ga­ni­za­ci­jų. Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės lie­tu­vių bend­ruo­me­nė ban­do jas su­jung­ti, kas bū­tų lo­giš­ka, bet, aiš­ku, esa­ma skir­tin­gų po­rei­kių. Trūks­ta mums vie­ny­bės ir ten. Eu­ro­pa, Šiau­rės ir Pie­tų Ame­ri­kos, Aust­ra­li­ja ir Ru­si­ja (Azi­ja) – vi­sos bend­ruo­me­nės tu­ri skir­tin­gų iš­šū­kių ir pro­ble­mų, bet mus vie­ni­ja PLB, ku­ri spren­džia mū­sų vi­sų bend­ras pro­ble­mas.

– Ko­kios di­džiau­sios už­sie­nio lie­tu­vių kliū­tys iš­sau­go­ti kal­bą, lie­tu­vio ta­pa­ty­bę?

– Di­džiau­sias iš­šū­kis – iš­lai­ky­ti kal­bą vai­kams dvi­kal­bė­se šei­mo­se, kai vai­kai au­ga, sa­ky­ki­me, vo­kie­čio ir lie­tu­vės šei­mo­je. Mes, ma­mos, ku­ria­me šeš­ta­die­ni­nes mo­kyk­lė­les vai­kams, kad jie mo­ky­tų­si kal­bos, kad pa­žin­tų tra­di­ci­jas. Pa­ti taip da­riau tu­rė­da­ma da­bar jau du vai­kus. Ir man pa­čiai ne­leng­va iš­sau­go­ti kal­bą. 25 me­tus gy­ve­nu Vo­kie­ti­jo­je, pri­si­pa­žįs­tu: jau­čiu, kad kal­ba skurs­ta, bet gel­bė­juo­si skai­ty­da­ma vie­ną vo­kiš­ką ir vie­ną lie­tu­viš­ką kny­gą, ir taip nuo­sek­liai. Tai­gi, ar ta­pa­ty­bės iš­lai­ky­mas vals­ty­bės rei­ka­las, ar tik pri­va­tus? Tau­ta iš­liks, kol kal­ba iš­liks. Nors... Ga­liu pa­var­dy­ti daug pa­vyz­džių: Ame­ri­kos šau­liai lie­tu­viš­kai ne­šne­ka, bet jie šir­dy – to­kie lie­tu­viai! O Pie­tų Ame­ri­ko­je yra žmo­nių, ku­rie ne­tu­ri krau­jo ry­šio, bet pui­kiai mo­ka lie­tu­vių kal­bą. Vie­nas tre­čios kar­tos bo­ta­ni­kas kal­ba ang­liš­kai, bet skrai­do į Lie­tu­vą, pri­si­rin­ko nuo Stel­mu­žės ąžuo­lo gi­lių ir da­bar ąžuo­las au­ga prie Lie­tu­vos am­ba­sa­dos Va­šing­to­ne. Fe­no­me­na­lių is­to­ri­jų yra.

– At­ro­do, kad ma­žai ži­no­me vie­ni apie ki­tus.

– Nes ne­si­do­mi­me. Kad vai­kai pa­mil­tų tė­vų ir se­ne­lių že­mę – tai iš­skir­ti­nis da­ly­kas. O mes tą su­ge­ba­me. Re­tai apie vo­kie­čius tai gir­džiu, pa­vyz­džiui, kad vo­kie­tis, iš­va­žia­vęs į Ar­gen­ti­ną, dar jaus­tų­si ant­ros ar tre­čios kar­tos vo­kie­čiu. Bet lie­tu­vių fe­no­me­nų to­kių at­si­ran­da, gal jie ne­tu­ri pa­so, gal ne­la­bai ge­rai lie­tu­viš­kai šne­ka, bet jie – lie­tu­viai.

– Kuo Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė nau­din­ga išei­viams ir kar­tu – Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tiems žmo­nėms?

– Mes esa­me išei­vi­jos bal­sas. To­kia or­ga­ni­za­ci­ja, jun­gi­nys, kaip PLB, yra ga­li­my­bė kal­bė­ti vi­sų var­du: ne­svar­bu, kur gy­ven­tum. Val­dy­bos na­riai lan­ko­mės vie­ni pas ki­tus, su­ren­ka­me in­for­ma­ci­ją, at­ve­ža­me ją. Net­gi yra tiks­las, kad bend­ruo­me­nės vie­nos su ki­to­mis bend­rau­tų (pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jos ir Liuk­sem­bur­go lie­tu­viai), bet vi­sa­da su žvilgs­niu į Lie­tu­vą. Kaž­ka­da bu­vo tiks­las at­kur­ti Lie­tu­vą, jis pa­siek­tas, ta­čiau da­bar – tiks­las ją stip­rin­ti. Mes ne tik at­ve­ža­me sa­vo pi­ni­gų, bet ir ži­nių, pri­trau­kia­me sa­vo ko­le­gų, sa­ky­ki­me, vo­kie­čių tu­ris­tų at­si­ve­ža­me, gar­si­na­me Lie­tu­vos var­dą Vo­kie­ti­jo­je. Ži­no­ma, tai sa­va­no­riš­ka veik­la, tie­siog „var­dan tos“, vien dėl to, kad tu esi lie­tu­vis, di­džiuo­jie­si tuo.

Tai sun­ku su­pras­ti, kai Lie­tu­vo­je gy­ve­ni. Grei­čiau­siai, kad ga­lė­tum my­lė­ti Lie­tu­vą ir puo­se­lė­ti tra­di­ci­jas, tu­ri pa­ts iš­va­žiuo­ti: kad tu­rė­tum tą ki­to­kį mei­lės ry­šį. Nes kai esi čia, vis­kas yra sa­vai­me aiš­ku, tai – duo­ty­bė.

Ne­ra­gi­nu da­bar vi­sų iš­va­žiuo­ti, bet ra­gi­nu su­pras­ti iš­va­žia­vu­siuo­sius, kad tai yra po­ten­cia­las ir tur­tas tau­tos, nes ten yra ir kon­tak­tai, ir fi­nan­sai, mū­sų šauk­liai, ir ga­lų ga­le, – gy­nė­jai. Juk 1991 m. sau­sio 13-ąją Lie­tu­vos DP išei­vių kar­ta sto­vė­jo su pla­ka­tais Ber­ly­ne ir Va­šing­to­ne gin­da­ma Lie­tu­vą.

– Po­žiū­ris į emig­ran­tus Lie­tu­vo­je. Pa­de­da jis ar truk­do iš­vy­ku­siems, no­rin­tiems grįž­ti į Tė­vy­nę pi­lie­čiams? Ko­kios pa­gal­bos jūs ti­ki­tės iš Lie­tu­vos vals­ty­bės ir žmo­nių?

– Pra­dė­ki­me nuo sa­vęs: kaip kal­bė­si­me apie bro­lius ir se­se­ris, ku­rie šiuo me­tu gy­ve­na ne Lie­tu­vo­je, to­kia bus ir jų – di­des­nė ar ma­žes­nė – mo­ty­va­ci­ja grįž­ti. Kar­tais pa­si­gen­du su­pra­ti­mo iš mū­sų tau­tie­čių lie­tu­vių, kad išei­viai yra pri­dė­ti­nė ver­tė, kad po vi­są pa­sau­lį iš­si­bars­tę lie­tu­viai gar­si­na ša­lį, ska­ti­na in­ves­ti­ci­jas, dar­bo vie­tų skai­čiaus au­gi­mą. Ir po­li­ti­kų re­to­ri­ko­je tu­rė­tų bū­ti dau­giau po­zi­ty­vu­mo kal­bant apie tau­tie­čius. Nes, jei­gu kal­bė­tu­me apie vie­šą­ją erd­vę: skai­tai ži­niask­lai­dą ir klau­si sa­vęs „ar čia tik­rai ta Lie­tu­va, į ku­rią no­rė­čiau grįž­ti?“ Pa­si­gen­du tei­gia­mos nuo­mo­nės, ge­rų is­to­ri­jų, o Lie­tu­va pil­na jų.

Neatsk­lei­džia­me gra­žios Lie­tu­vos ir tie­siog to, kas iš tik­rų­jų esa­me. O po to su­kir­ši­na­ma tau­ta, kaip, pa­vyz­džiui, pi­lie­ty­bės klau­si­mu. Pi­lie­ty­bės dis­ku­si­jos klau­si­mu nu­kry­po­me nuo es­mės. Ne­kal­ba­ma apie Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ją, pi­lie­ty­bės įsta­ty­mus, dis­ku­tuo­ja­ma, kam iš­vis rei­kia tos pi­lie­ty­bės. Ta­čiau žmo­nės kal­ba apie dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę. O mes tai va­di­na­me pi­lie­ty­bės iš­lai­ky­mu, ką tu su gi­mi­mu ir ga­vai.

– Eu­ro­pos Są­jun­gos po­li­ti­nių per­mai­nų kon­teks­te (mi­nė­ta­sis „Bre­xit"), pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo klau­si­mas tur­būt tam­pa ypač ak­tua­lus, nes da­lis išei­vių ga­li ap­si­spręs­ti at­si­sa­ky­ti Lie­tu­vos pa­so. Ko­dėl tai tu­rė­tų rū­pė­ti Lie­tu­vai?

– Pa­sa­ky­siu pra­gma­tiš­kai: tuš­čių vie­tų ne­bū­na. Jei­gu sa­va­va­liš­kai at­si­sa­ko­me sa­vo pi­lie­čių, o „Bre­xit“ at­ve­ju tai grei­čiau­siai ir at­si­tiks, – bent 50 tūks­tan­čių lie­tu­vių pa­siims Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pi­lie­ty­bę, bet ne­tu­rės tei­sės iš­lai­ky­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės – tai ta­da Lie­tu­vai rei­kia la­bai rim­tai su­si­mąs­ty­ti, kas imig­ruos ir kas tą eko­no­mi­ką vys­tys: pra­de­dant dar­bo jė­ga, mo­kes­čiais, pen­si­jų sis­te­ma. Tuo­met rei­kės grįž­ti prie to pa­ties klau­si­mo, bet ta­da jau bus kal­ba­ma ne apie pri­gim­ti­nę tei­sę ar pi­lie­ty­bės iš­lai­ky­mą, o apie dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę pla­čią­ja pra­sme.

Ma­nau, kad kiek­vie­nas pi­lie­tis bus rei­ka­lin­gas Lie­tu­vai, nes čia gi­męs. Nes­var­bu, kur jis gy­ve­na – Či­ka­go­je, Mel­bur­ne ar Niu­jor­ke – duo­ki­me jam ga­li­my­bę, jei­gu jis no­ri iš­lai­ky­ti pi­lie­ty­bę su tiks­lu, kad ka­da nors pa­si­nau­dos tei­se ir grįš, par­veš sa­vo pen­si­ją, – tai yra pra­kti­nis, eko­no­mi­nis da­ly­kas. Vals­ty­bei rei­kia pi­lie­čių, tau­tie­čių.

– Re­fe­ren­du­mo dėl pi­lie­ty­bės idė­ją te­be­ver­ti­na­te skep­tiš­kai?

– Drįs­tu teig­ti, kad tau­ta klai­di­na­ma, kir­ši­na­ma, nes yra Kons­ti­tu­ci­jo­je pa­lik­ta erd­vė at­ski­riems at­ve­jams, tie­siog juos rei­kia ati­tin­ka­mai su­for­mu­luo­ti. Pir­mas žings­nis – Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mas. Nes re­fe­ren­du­mas – skęs­tan­čia­jam šiau­das. Mes apie tai da­bar ne­šne­ka­me. Re­fe­ren­du­mo rei­ka­la­vi­mų įgy­ven­din­ti neį­ma­no­ma, kad ir ko­kios truk­mės bal­sa­vi­mas bū­tų. Tai ne mū­sų kap­ri­zas, tie­siog tai yra ble­fas, tai žai­di­mas emo­ci­jo­mis.

– Nors iš­vy­ku­sių­jų iš Lie­tu­vos – šim­tai tūks­tan­čių, rin­ki­muo­se bal­suo­ja vos ke­lio­li­ka tūks­tan­čių. Ar ne­sa­ma sa­vo­tiš­ko už­bur­to ra­to: išei­viai neak­ty­viai bal­suo­ja, nes ne­tu­ri sa­vo at­ski­ros rin­ki­mų apy­gar­dos, o apy­gar­dos ne­tu­ri, ka­dan­gi ne­vaikš­to į rin­ki­mus?

– Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad ne vi­si tu­ri bal­sa­vi­mo tei­sę. Vy­riau­sio­sios rin­ki­mų ko­mi­si­jos skai­čiais, ofi­cia­liai už­sie­ny­je gy­ve­na 301 tūks­tan­tis bal­sa­vi­mo tei­sę tu­rin­čių lie­tu­vių. Tai yra pa­ly­gin­ti ne­di­de­lis skai­čius, bet apy­gar­do­mis skai­čiuo­jant išei­tų de­šimt apy­gar­dų. Ge­rai, pa­da­ry­ki­me vie­ną apy­gar­dą už­sie­nio lie­tu­viams ir kar­tu elekt­ro­ni­nį – sau­gų, ano­ni­mi­nį – bal­sa­vi­mą, tai tik­rai su­teik­tų mū­sų pi­lie­čiams di­des­nę ga­li­my­bę. Nes, žiū­rė­ki­te, Vo­kie­ti­jo­je: fi­ziš­kai ga­li bal­suo­ti Ber­ly­ne (bet iš Miun­che­no 800 km nie­kas neat­va­žiuos), ga­li­ma bal­suo­ti pa­štu, bet rei­kia su­derinti vi­sas da­tas, nes per vė­lai at­siun­čia do­ku­men­tus.

Rei­kia ir pla­tes­nę in­for­ma­ci­nę kam­pa­ni­ją už­tik­rin­ti, ir po­li­ti­kų do­mė­ji­mą­si už­sie­ny­je gy­ve­nan­čiais lie­tu­viais, nes jis ga­na men­kas. Bu­vo pir­mas kar­tas is­to­ri­jo­je, kai po­li­ti­kai prieš 2016 m. Sei­mo rin­ki­mus lan­kė­si bend­ruo­me­nė­se: bu­vo pen­kio­se ša­ly­se po­li­ti­niai de­ba­tai. Kal­bant apie 2019 m. rin­ki­mus, vis dėl­to reik­tų su­si­tvar­ky­ti, kad pi­lie­čiai ga­lė­tų pa­si­nau­do­ti bal­sa­vi­mo tei­se.

-- Ne­ma­žė­jant emig­ra­ci­jos iš Lie­tu­vos mas­tams tur­būt augs ir PLB svar­ba. Ar tuo ver­tė­tų džiaug­tis, ar kaip tik – liū­dė­ti?

– Čia yra dvi pu­sės... Bū­ti­nai rei­kia džiaug­tis. Nes kas yra Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė? 1949 me­tais iš Vy­riau­sio­jo Lie­tu­vos Iš­lais­vi­ni­mo Ko­mi­te­to su­si­kū­rė idė­ja ir char­ti­ja gin­ti, lais­vin­ti Lie­tu­vą ir iš­lik­ti lie­tu­viais. Tą mi­si­ją ir tu­ri­me. Kul­tū­ra, švie­ti­mas, Lie­tu­vos var­do gar­si­ni­mas, pa­gal­ba jai – tai yra mū­sų di­džiau­si už­da­vi­niai, ir jie ne­si­kei­čia nuo 1949 me­tų. Tik­tai, aiš­ku, Lie­tu­va kei­čia­si – gal jau ne­be­rei­kia jos gin­ti... O gal – žiū­rint į Ry­tus – vis dėl­to dar rei­kia gin­ti Lie­tu­vą, bet ki­to­kia for­ma?

– Jau ant­rus me­tus esa­te PLB pir­mi­nin­kė. Ko­kių tiks­lų dar no­ri­te pa­siek­ti ir kas jus mo­ty­vuo­ja dar­buo­tis bend­ruo­me­nės la­bui?

– 2015 me­tais ga­vau ir gar­bę, ir at­sa­ko­my­bę. Nuo 2003 me­tų kau­piu pa­tir­tį PLB val­dy­bo­je, o pa­kvies­ta ko­le­gų ir pa­lai­ky­ta, iš­drį­sau už­per­nai ženg­ti tą žings­nį, iš­mė­gin­ti jė­gas. Ban­dy­siu su tuo pa­si­ti­kė­ji­mu ir pa­lai­ky­mu sėk­min­gai dirb­ti iki 2018 me­tų, kai bus kvie­čia­mas ju­bi­lie­ji­nis PLB Sei­mas (60 me­tų po pir­mo­jo Sei­mo).

Mū­sų dar­bas da­bar pa­grįs­tas vi­suo­me­ni­ne veik­la, anks­čiau tam bu­vo skir­tas fon­das, tad opi yra iš­tek­lių pro­ble­ma. Ka­dan­gi jo­kia elekt­ro­ni­nė sis­te­ma ne­pa­keis gy­vo bend­ra­vi­mo, va­di­na­si, rei­kia ke­liau­ti po pa­sau­lį, be to, tu­ri­me ra­di­jo lai­dų, žur­na­lą „Pa­sau­lio lie­tu­vis“, jis iš­lai­ko­mas iš au­kų, o tu­rė­ti lei­di­nį šiais lai­kais – pra­ban­ga. Be mi­nė­tų fi­nan­sa­vi­mo klau­si­mų, tam­pa ak­tua­lus ir išei­vių kar­tų pa­si­kei­ti­mas. Taip pat no­ri­si iš­lai­ky­ti Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės at­sto­vy­bę, džiau­gia­mės, kad Sei­mo rū­muo­se tu­ri­me sa­vo at­sto­vy­bę, biu­rą.

Vi­sa tai yra iš­šū­kiai, bet ma­nau, kad jei­gu to­kio jun­gi­nio, kaip Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė, šiuo me­tu ne­bū­tų, tai jis vis tiek bū­tų su­kur­tas da­bar – tų pa­čių lie­tu­vių, ku­rie, jau treč­da­lis tau­tos, gy­ve­na ne­be Lie­tu­vo­je. Gal bū­tų ki­taip pa­va­din­tas, ta­čiau vis vien at­si­ras­tų.

Kal­bė­jo­si „El­tos“ ko­res­pon­den­tas Vy­tau­tas Bu­dzi­naus­kas

Mar­ty­no Amb­ra­zo (EL­TA) nuo­tr.

Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Da­lia Hen­ke: Jei­gu sa­va­va­liš­kai at­si­sa­ko­me sa­vo pi­lie­čių, o „Bre­xit“ at­ve­ju tai grei­čiau­siai ir at­si­tiks, – bent 50 tūks­tan­čių lie­tu­vių pa­siims Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pi­lie­ty­bę, bet ne­tu­rės tei­sės iš­lai­ky­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės –  tai ta­da Lie­tu­vai rei­kia la­bai rim­tai su­si­mąs­ty­ti, kas imig­ruos ir kas tą eko­no­mi­ką vys­tys: pra­de­dant dar­bo jė­ga, mo­kes­čiais, pen­si­jų sis­te­ma.