Naujausios
Pasikeitęs meno kontekstas Šiaulius nustūmė į paraštes
Keičiasi meno kontekstas, menininko statusas. Šiauliai iš labai aktyvaus dailės miesto yra atsidūrę paraštėse. Apie tai ir kalbėjomės su Virginijumi KINČINAIČIU vaikštinėdami po Dailės galerijos sales praėjus keletui dienų po tradicinės miesto menininkų parodos atidarymo.
– Monologo nebebus. Menotyrininkai nieko nebegali pasakyti apie tokias tradicines parodas, kadangi jos niekam neįdomios menine prasme, nebent socialine, kultūrine, bet ir tai tik kaip egzotika, – pokalbį pradėjo vienas įtakingiausių ir įdomiausių ne tik Šiaulių – visos šalies menotyrininkų V. Kinčinaitis.
– Į parodos atidarymą atėjo sąlyginai nedaug žmonių, prisimenant, kad per metines miesto dailininkų parodas lūždavo ir salės, ir balkonas. Galerijos direktorė Romualda Atkočiūnienė veltui klausė, gal nori kas apie šią parodą pasisakyti. Nė žodžio atidaryme nepratarei ir pats. Kas vyksta Šiaulių dailės gyvenime?
– Matyt, labai seniai buvai Dailės galerijos atidarymuose, antraip nustebtumei, kiek daug buvo žmonių. Ir kokia didelė buvo šventė pagal tai, kas pastaruoju metu vyksta Šiaulių dailės gyvenime ir kokios yra paskutinio dešimtmečio tendencijos. Aš džiūgavau matydamas tiek daug žmonių – nematytų ir matytų, jaunų. Manau, kad tai visgi buvo miesto dailės šventė!
Žvelgiant į šią parodą – jokios dramos nėra, jeigu mes ją vertiname metinių parodų kontekste. Kodėl parodoje beveik nėra, išskyrus kelis, Šiaulių dailės klasikų? Pavyzdžiui, Sigitas Prancuitis visai neseniai per visas galerijos sales buvo surengęs didžiulę apžvalginę parodą, kitoje miesto galerijoje taip pat vyko jo personalinė paroda. Daugelis kitų menininkų taip pat yra neseniai surengę savo personalines parodas arba jas planuoja. Dailininkai pasirenka taktiką nesismulkinti, nerodyti kelių darbų, o smūgiuoti parodant daug iš karto. Taip, nėra ir Arūno Uoginto, bet jis rengėsi personalinei parodai Plungėje, tuo pačiu metu ją ir atidarė, todėl metinę miesto dailininkų parodą į paraštes nustūmė. Tai nieko naujo – tokie procesai vyko visada!
– Visada? Tie, kas domėjosi dailės gyvenimu, atsimena, kokios būdavo dailininkų kovos su paraitotomis rankovėmis ir pakeltais balsais, kad patektų į metinę miesto dailininkų parodą. Kiek dėl išbrokuotų ir į metinę parodą nepatekusių darbų būdavo dantų griežimo!
– Šį laikmetį užmirškime. Taip niekada nebebus. Toks laikas niekada nebesugrįš. Niekas dėl tos metinės parodos nebekonkuruos. Todėl, kad pasikeitė pasaulis, pasikeitė Šiauliai, pasikeitė visas meno kontekstas. Pasikeitė ir žiūrovas, meno vartotojas. Pasikeitė meno ir menininko statusas visuomenėje. Dar prieš keliolika metų menininkas buvo matomas, žinomas Šiauliuose, o meno pasaulis įdomus visuomenei. Dailininkų studijos mieste klestėjo. Dailės mokykla buvo prestižinė. Į Šiaulių pedagoginio instituto, vėliau universiteto Dailės fakultetą stodavę jauni žmonės turėdavo įveikti didžiulius konkursus. Į metines dailininkų parodas galėjo patekti tik subrendę menininkai, studentai apie tai negalėdavo net pasvajoti!
Užmirškime, kaip buvo. Dabar jau dvylikamečiai tampa milijonieriais verslo, kultūros srityje. Šešiolikmečiai tampa įmonių vadovais. Jeigu menininkas nepadaro karjeros iki 25–30 metų, jis jau nebe menininkas, jis jau iškritęs iš meno žaidimo.
Ne tik mene yra didžiulis intensyvumas, apykaita ir apyvarta. Viskas keičiasi kiekvieną sezoną – meno mados, meno ir visuomenės santykis. Todėl tokiame meno ir kultūros vartojimo kontekste tradicinė 56-oji paroda, kuri tęsia gilių sovietinių laikų garbingo meno tradiciją, jokiu būdu nebegali būti tokia pat svarbi ir turėti tokį pat statusą.
Prieš 25-erius metus numirė tokių metinių parodų tradicija Lietuvoje, nes ji nebepasiteisino – nė vienas Lietuvos miestas nebeorganizuoja tokių parodų, nes jos yra vadinamos suneštinėmis, jos yra kaip mugė, turgus. Šiuolaikinis menas, meno kūrinys tiesiog nebeeksponuojamas tokioje erdvėje. Jam turi būti parinkta teminė, apgalvota erdvė, kuri išryškintų parodos idėją, kūrinį, pabrėžtų menininką. Kadangi Šiauliai, deja, šiame kontekste buvo atsilikę, todėl ir išliko ta metinė paroda.
– Bet juk šiauliečiai visada didžiavosi išlaikę tokios parodos tradiciją.
– Taip! Mes didžiavomės sena, atgyvenusia tradicija, kuri kituose miestuose buvo užmiršta. Todėl mes taip ir nepersivertėme į naują kultūrinį, parodinį, kuruojamų parodų kontekstą. Mes turime tokią tradiciją, kuri yra „archeologinė iškasena“ meno pasaulyje. Galima tuo ir didžiuotis! Dabar tai jau yra egzotika!
– Teko girdėti, kad parodos rengėjai – Dailininkų sąjungos Šiaulių skyrius – prašė dailininkų, kad tik ką nors atneštų į šią parodą. Ar verta kalbėti apie šios parodos kūrinių lygį?
– Šiuolaikinio meno pasaulyje nėra tokio pobūdžio parodų ir jos nevadinamos parodomis, į jas neatkreipia jokio dėmesio joks menotyrininkas. Tokių parodų pobūdis tikrai priklauso giliai praeičiai, kai be jokios idėjos, be jokios atsakomybės, be jokios išankstinės vertybinės sistemos ar nuostatos, visiškai skirtingi turiniu, plastika kūriniai atsiduria vienoje erdvėje. Tuomet kūriniai praranda savo vertę, neišryškinamos geriausios jų savybės, kai parodoje sunešamos visiškai skirtingos meno rūšys – skulptūra, grafika, objektai, instaliacija, mėgėjiška ir profesionali bei vidutinė tapyba. Visa tai reikia kažkaip apjungti, tai sukelia sumaištį profesionaliam, sugebančiam vertinti meno kūrinius ir parodas lankytojui. Esame prisirišę prie tos tradicijos, bet į tai jau reikia žiūrėti tik kaip į gražią egzotiką, kuri meninės vertės net ir neturi. Ji turi kultūrinę vertę, ji turi socialinę, bendruomeninę vertę, bet ne meninę. Tokia paroda mes negalime pasigirti jokioje nacionalinėje spaudoje. Joks menotyrininkas apie ją nerašys ir neatkreips į ją dėmesio, todėl kad mes patys į ją jau neatkreipiame dėmesio: nenušlifuojame kokios nors koncepcijos.
– Kokia parodos koncepcija galėtų būti?
– Įsivaizduokime, kaip atrodytų 56-oji šiauliečių dailininkų paroda, jeigu joje būtų, tarkime, eksponuojami 1956 metais kokioje nors parodoje rodyti darbai, arba surengtume 1956 metais gimusių menininkų kūrinius. Bent jau tokia idėja sietų bendrą menininkų parodą. Arba galima būtų rengti parodą, kurioje būtų eksponuojami darbai, inspiruoti kokio nors metų įvykio. Tokie darbai šioje parodoje yra Vidmanto Zarėkos – „Ataka I“ ir „Ataka II“.
Jeigu būtų parodos koncepcija, žiūrovas žinotų, ko šioje parodoje ieškoti, ko tikėtis. Žiūrovas tada galėtų įvertinti menininko gebėjimus reaguoti į svarbius įvykius – taip užsimegs dialogas, menininko ryšys su visuomene, menotyrininku, žiūrovu. O suneštinė paroda turi tiktai simbolinę vertę.
– Kas tokias koncepcijas turėtų kurti? Patys menininkai? Dailininkų organizacija? Galerija?
– Per paskutinius keliolika metų keitėsi Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkai. Buvo įvairiausių metinių parodų – teminės, dialogai su kitais miestais, užsienio šalių menininkais. Šiemet greta tos parodos galima buvo lankyti dailininkų studijas – tai irgi įdomu. O jeigu apsispręsta, kad ta paroda bus suneštinė, vertinkime ją pagal tai, kas ką atnešė į tą mūsų meno turgų.
– Parodoje dalyvaujančių dailininkų sąraše pasigendama daugelio pavardžių. Kodėl?
– Viena buvo, kai paroda laikėsi ant menininkų noro dalyvauti metinėse parodose, kai tai buvo svarbiausia meno aikštelė, kai joje svarbu buvo pasirodyti, kad įtvirtintumei savo, kaip menininko, statusą socialiniame ir politiniame lygmenyje, kai reikėjo gauti darbą, studijai patalpas mieste. Tikrai turėjome profesionalių tapytojų branduolį – Eduardas Juchnevičius, Sigitas Prancuitis, Vitolis ir Raimondas Trušiai, Povilas Anikinas, Romanas Vilkauskas ir daugelis kitų. Šioje parodoje nėra nė vieno iš jų. Juos siejo tai, kad jie buvo baigę Dailės institutą, turėjo puikią dailės mokyklą. O šioje parodoje mes matome išskirtinai tik mūsų miestelio auklėtinius, išskyrus keletą – Ričardą Garbačiauską, Antaną ir Aldoną Visockus.
Nebeturime tos „sunkiosios artilerijos“ – jie pasitraukė iš tos simbolinės kovos, kuri jiems jau nebeturi jokios reikšmės, todėl surasti motyvų ir argumentų, kodėl jie turėtų dalyvauti toje parodoje, – labai sunku.
Galbūt organizatoriams jau atsibodo eiti ir prašyti – būk geras, dalyvauk metinėje parodoje... kai daugelis dailininkų savo ego patenkina personalinėse parodose.
– Buvo parodos lankytojų, kurie atvirai stebėjosi, kad kai kurių menininkų darbų ant pagrindinių galerijos sienų tokioje parodoje anksčiau nebūtų galėję įsivaizduoti.
– Sakykime, kad kai kurie menininkai jau subrendo metinėje dailininkų parodoje pagrindinei sienai, dėl kurios kažkada kovojo Šiaulių dailės elitas, mūsų dailės asai.
Ar galima turėti priekaištų Daliaus Puzino „ožiui“? Pasižiūrėkime, kokie liemens linkiai, kaip viskas tobulai suvesta, kokios stabilios atramos, akivaizdu, kad tai gali padaryti tik dizaineris, architektas! Dalius su mumis koketuoja ir kviečia mus nusišypsoti!
Galime klausti, nuo kada Vilius Šliuželis – skulptorius?! Bet jis pateikė puikiausios plastikos kūrinį „Matrica“. Kiek jis skaičiavo, dėliojo, kad tokią konstrukciją sukurtų, užuot atnešęs įprastą savo grafikos darbelį!
Puikus šventosios Marijos biustas „Išmanioji“ (autorius Alvidas Paškauskas) – šiuolaikinės technologijos, skulptūra, koncepcija. Būdavo puikios Gintaro Martinionio (1956–2017) keramikos, Petro Rakštiko plastiškos medžio skulptūros, bet tokios išmaniosios Marijos juk nėra buvę! Įsivaizduokime, jeigu ši „Marija“ stovėtų tamsioje salėje viena ir ekranėlis su pulsuojančia širdimi šviestų – šis kūrinys puikiausiai skambėtų šiuolaikinės parodos eksponavimo lygyje. O dabar jis išnyksta tarp įvairiausių objektų – tame ir yra turgaus problema, ir tokios parodos tėra tik metinis šou. Su kūriniais reikėtų elgtis atsargiau, pagarbiau, bet to neįmanoma padaryti tokiose suneštinėse parodose. Todėl jos ir nebepasiteisina.
Štai Broniaus Rudžio išbaigta ekspozicija – toks erotinis figūrėlių šou. Menininkas turi skonį, žino, kaip turi atrodyti jo eksponuojamas kūrinys, todėl išsireikalavo sau salės – nėjo ten, su visais kartu.
Parodos ekspozicija, tiesa, ir gerokai išretėjusi. Ir tai nėra blogai. Mes tiek metų stengėmės ją retinti! Juk ant vienos sienos tilpdavo, pavyzdžiui, septyni darbai, dabar – du, ant kitos – dvidešimt, dabar – penki.
– Šiauliuose prieš porą dešimtmečių prasidėjo gana intensyvios „ristynės“ tarp viduriniosios, vyresniosios kartos Šiaulių dailės klasikų ir jaunosios kartos. Pats visada buvai jaunųjų „advokatu“, visada propaguodavai ir palaikydavai šiuolaikinį meną. Ar kova jau baigėsi? Kas paskelbtas nugalėtoju?
– Meno pasaulyje visais amžiais buvo įnirtingos grumtynės, pradedant nuo viduramžių meistrų, renesanso menininkų ir baigiant moderniais laikais, kai viena karta su kita varžosi dėl įtakos, simbolinio kapitalo, savo stiliaus įtvirtinimo. Natūralu, kad ir Šiauliuose vyko tos kovos. Senoji gvardija buvo stumiama, propaguojamas šiuolaikinis menas. Aš taip pat daug prie to prisidėjau rengdamas šiuolaikinio meno festivalius, parodas, rašydamas tekstus. Tai buvo virsmo metas, postsąjūdinė Lietuva. Palaipsniui šiuolaikinis menas įsitvirtino kaip norma. Tiesiog buvo būtinybė įsitvirtinti šiuolaikiniam menui, kuris tuo metu ėjo iš Europos ir niekas jo čia labai lengvai nenorėjo priimti. Net videomeno niekas nevadino menu – turėjome pradėti organizuoti „Enter“ festivalį, kad videomenas turėtų savo vietą.
Kai klasikinis ir šiuolaikinis menas jau tapo norma, kai abiejų kartų atstovai pradėjo drauge dėstyti Šiaulių dailės fakultete ir tradicinę tapybą, ir videomeną, paaiškėjo, kad ta jaunoji karta tiesiog nesusiformavo, nebuvo kas pakeičia „senąją gvardiją“ – išeinančią, senstančią, užleidžiančią savo pozicijas. Deja, neatėjo tiek pat ir tokių pat stiprių menininkų grupė, kuri galėtų tęsti miesto vaizduojamojo meno tradicijas.
O tada Šiauliuose dar prasidėjo ir didžiulė demografinė destrukcija, kai čia gyvenę jauni menininkai iškeliavo į pasaulį ieškoti sau geresnės vietos ir kurti savo karjerą. Jeigu jie talentingesni – kaip jie gali likti Šiauliuose, jei talentingi menininkai nelieka net ir Vilniuje ar Londone, nes važiuoja į Niujorką?.. Meno pasaulis yra labai reiklus, konkurencinis. Jeigu nori dalyvauti mene, dalyvauji konkurencijos lauke. O Šiauliuose menininkas jokioje konkurencinėje kovoje neturi galimybės dalyvauti.
Todėl Šiauliai ištuštėjo ir neatėjo karta, kuri dabar turėtų būti vidurinio amžiaus ir reprezentuoti miestą respublikinėse, tarptautinėse parodose. Šiauliai turi tik pavienius menininkus, pavienes iniciatyvas ir vos ne vos už ausų tempiamus pačius jauniausius menininkus, kuriuos, likusius dabar Šiauliuose, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Situacija iš tiesų yra pasikeitusi ir dėl to, kad Šiaulių kultūrinį gyvenimą formuoja atvežtinis menas, atvykstantys autoriai. Lygiai taip pat yra ir su muzika, teatru, kinu. Turim tik pasyvų, inertišką meno produktų vartotoją, kuris yra suformuojamas reklamos – ateina, suvartoja–pasižiūri ir išeina iki kito įvykio. Greičiausiai to kito įvykio jis net ir nelaukia, nes įvykiu vartotojas turi būti sudomintas, suviliotas. Todėl vis daugiau reikia investuoti į kultūros renginių reklamą.
– Ar tikėjaisi to, kai Šiauliuose anuomet tapai aktyviu modernaus meno pradininku ir šalininku, palaikiusiu jaunuosius kūrėjus?
– Žinoma, aš tikėjau, kad viskas vystysis ir kils tik aukštyn. Kad bus Šiauliuose daug menininkų ir daug įvairių meno rūšių. Dar prieš kelerius metus Šiauliuose juk buvo ir audiovizualinio meno specialybė.
Dabar bet kuriuo atveju Šiaulių dailės fakulteto nebėra, net jeigu ir yra dar keletas dailę studijuojančių studentų.
Tai rodo bendras miesto tendencijas. Jeigu mes susikuriame sau iliuziją, kad viskas yra gerai ir pasiduodame tokiai utopijai, tai pasižiūrėję į konkrečius procesus – kaip gyvena menininkai, kokios tendencijos skulptūroje, tapyboje, grafikoje ar videomene – matome tik žemėjančią kreivę ir visiškai dirbtinai kuriamą situaciją, kai bandoma įteigti ir miestiečiams, ir patiems sau, kad viskas gerai.
Nėra „gerai“. Yra visiškai kritinė būsena. Reikia tuos iššūkius suvokti. Suvokti, kad yra visiškai kitas miestas, kita miesto publika, kitas kontekstas ir bandyti prie jo taikytis jį supratus. Įdomu tai, kad kiekvienais metais mieste kinta situacija ir visiškai kinta auditorija – žiūrovas. Pavyzdžiui, Dailės galerija nebeturi žiūrovų studentų, nors dar prieš keliolika metų jie buvo pagrindinė parodų auditorija. Paskutiniais metais turėjome tik gimnazistus, bet kasmet mažėja ir gimnazistų. Turime tik Trečiojo amžiaus universiteto studentus! Ir akivaizdu, kad mieste Trečiojo amžiaus universiteto publikos gausėja visuose meno renginiuose. Dabar ir aš jiems pradėjau skaityti paskaitas.
Šiauliuose formuojasi ir šiokia tokia vidurinioji klasė su tam tikromis pajamomis, kuriai reikia kokybiškesnio meno, kuri važinėja į kituose miestuose vykstančius koncertus, parodas, festivalius.
– 56-ojoje šiauliečių dailininkų parodoje kaip niekada gausu tautodailininkų darbų. Beje, metinėje tautodailės parodoje šį pavasarį buvo nepalyginamai daugiau ir žiūrovų, ir dalyvių. Tautodailininkų parodoje darbai skaičiuoti tūkstančiais, kūrėjai – šimtais. Ką tai rodo?
– 56-oji šiauliečių paroda atspindi visas bendras tendencijas – visišką atsainumą metinei parodai, elitinės, aukščiausios prabos menininkų galutinį pasitraukimą ir jaunosios menininkų kartos negebėjimą nei pakeisti, nei prilygti Šiaulių dailės elitui.
– Kodėl su profesoriumi V. Rimkumi neužsiauginote ne tik gausaus būrio jaunųjų menininkų ir jūsų abiejų kalibrui prilygstančių menotyrininkų?
– Vilniuje yra keli šimtai menotyrininkų, Šiauliuose – du ir abu beveik neberašo šia tema. Apie kai kuriuos įvykius parašo nebent patys menininkai, pavyzdžiui, Arūnas Uogintas. Esame ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas, kuriame nėra jokios kritinės minties, nors parodų, atrodo, vyksta beveik kas savaitę!
Per trisdešimt metų į Šiaulius neatvažiavo beveik nė vienas baigęs Dailės akademiją menininkas ir nepradėjo čia savo karjeros. Tai kaip mes galime lyginti aną, aktyvaus meno, pasaulį su Šiaulių? Jeigu prieš kelerius metus iš Šiaulių išvažiuodavo dar tik baigę Šiaulių universiteto Menų fakultetą jauni menininkai, po to pradėjo išvažinėti tik įstoję, o po to pradėjo išvažinėti gimnazistai, kurie norėjo baigti geresnes gimnazijas.
– Tai rodo ne Šiaulių meno, o Šiaulių miesto diagnozę?
– Taip. Todėl kad ir kaip norėtume gyventi didmiestyje – jo nebėra, jis nebeturi dinamikos, energijos, tapatumo. Tai yra tik jaukus provincinis, patogus labiau pensinio amžiaus laikams miestas. Tiesa, kultūringas. Bus dar kultūringesnis ir tvarkingesnis, kai bus išgrįstos aikštės, sutvarkytas parkas. Tokiame mieste bus patogu leisti senatvę, auginti anūkus. Talkšos ežere pasirūpinkime daugiau valtelių, kuriose galėtų plaukioti seneliai su anūkais ir per šventes sugrįžtantis vienas kitas buvęs šiaulietis! Tai nėra blogai! Pasaulyje yra daug bankrutavusių miestų, daug šiuolaikinio meno centrų, kurie virto socialinėmis įstaigomis!
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis teigia, kad pasikeitė meno kontekstas ir metinės dailininkų parodos nebėra aktualios nei dailininkams, nei žiūrovui, nes tai yra „suneštinis turgus“ be bendros parodos koncepcijos.
Alvidas Paškauskas. Išmanioji.
Dailininkų kūrinių ekspozicija tradicinėje 56-ojoje šiauliečių menininkų parodoje gerokai išretėjusi, darbai nebesugrūsti, jų eksponavimui tenka daugiau vietos. Kairėje – tapytojos Vitos Žabarauskaitės kūriniai, dešiniau – Antano Šerono.
Vitalijos Kurtinaitienės keramikos kūrinys „Šventė“ – išsiskiria iš bendro kūrinių konteksto.