„Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je tra­di­ci­ja de­ri su šian­­die­­na

„Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je tra­di­ci­ja de­ri su šian­­die­­na

Va­kar Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­ja mi­nė­jo 25 me­tų su­kak­tį. Šven­tės ak­cen­tas – ta­py­to­jo ir sce­nog­ra­fo, Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­to Ado­mo Ja­covs­kio ta­py­bos pa­ro­da. „Mū­sų ni­ša – vi­du­ri­nio­sios kar­tos tra­di­ci­nė Lie­tu­vos dai­lė. Bet bū­na ir ino­va­ty­vių da­ly­kų. Tra­di­ci­ja ei­na su šian­die­na“, – sa­ko ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė.

Ži­vi­lė KA­­VA­­LIAUS­­KAI­­TĖ

Il­gai lauk­ta pa­­ro­­da

„Su A. Ja­covs­kio pa­ro­da pra­si­dė­jo nau­ji ga­le­ri­jos veik­los me­tai. Pa­ro­da – kiek­vie­no „Laip­tų“ gim­ta­die­nio pa­grin­di­nis seg­men­tas“, – sa­ko J. Ali­šaus­kie­nė.

Prieš pen­ke­rius me­tus, mi­nint ga­le­ri­jos dvi­de­šimt­me­tį, bu­vo pri­sta­ty­ta gar­sių dai­li­nin­kų Hen­ri­ko Na­ta­le­vi­čiaus ir Ri­čar­do Fi­lis­to­vi­čiaus kū­ry­ba. 25 me­tais ga­le­ri­ja di­džiuo­ja­si eks­po­nuo­da­ma A. Ja­covs­kio dar­bus.

A. Ja­covs­kio pa­ro­da „Laip­tuo­se“ – il­gai lauk­tas įvy­kis. J. Ali­šaus­kie­nė pa­sa­ko­ji­mu nu­ke­lia į 2002 me­tus, kai Vil­niu­je, pri­sta­tant Ži­bun­to Mik­šio ir Mi­riam Me­ras pa­ro­dą, bu­vo atė­jęs ir A. Ja­covs­kis su Alek­sand­ra Ja­covs­ky­te. Tą­kart dai­li­nin­kas ža­dė­jo pa­gal­vo­ti apie pa­ro­dą, sa­kė esąs la­bai užim­tas. Vė­liau J. Ali­šaus­kie­nė dar ban­dė kal­bė­tis te­le­fo­nu, bet su­pra­to: jo­kių šan­sų.

Pri­rei­kė pen­kio­li­kos me­tų, kad A. Ja­covs­kis pa­siek­tų Šiau­lius. Ta­py­to­jo ir sce­nog­ra­fo pa­ro­da „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je veiks iki ge­gu­žės 17 die­nos.

Ba­lan­džio pra­džio­je jau bu­vo ati­da­ry­ta ju­bi­lie­ji­nė pa­ro­da „25x25“, jo­je eks­po­nuo­ti ta­py­bos dar­bai, ku­rių au­to­riai „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je su­ren­gė per­so­na­li­nes pa­ro­das nuo 1992 me­tų.

J. Ali­šaus­kie­nė pa­tei­kia sta­tis­ti­ką: per 25 me­tus ga­le­ri­ja or­ga­ni­za­vo 562 pa­ro­das. Vi­du­ti­niš­kai – 26 pa­ro­das per me­tus. Ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ta dau­giau nei 300 au­to­rių kū­ry­ba. Nuo sau­sio or­ga­ni­zuo­ta per 10 pa­ro­dų.

At­ve­žė Vy­tau­to Ka­siu­lio kū­­ry­­bą

Prieš 25 me­tus „Laip­tų“ ga­le­ri­ja veik­lą pra­dė­jo tri­jų bro­lių ita­lų En­zo, Nan­do, Pe­pe Ro­sa­mi­lia pa­ro­da.

„Šiau­liuo­se mo­ky­to­jų na­mų „Laip­tų“ ga­le­ri­ja pri­sta­to tris ita­lų me­ni­nin­kus! – juok­da­ma­si pri­si­me­na J. Ali­šaus­kie­nė. – Gy­va­vo­me tik pir­mi me­tai. Aš dar ir šian­dien nie­ko ne­mo­ku, in­tui­ci­ja pa­si­kliau­nu, ieš­kau, skai­tau. Aš ne bur­ti­nin­kas, aš tik mo­kau­si. O ta­da iš vi­so nai­vuo­liai bu­vo­me.“

Or­ga­ni­zuo­ti pir­mą­ją pa­ro­dą pa­dė­jo „Šiau­lių kraš­to“ vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius Vla­das Ver­te­lis, tei­si­nin­kas, kul­tū­ro­lo­gas Jo­nas Nek­ra­šius.

Šven­čiant vie­ne­rių me­tų su­kak­tį, į ga­le­ri­ją bu­vo at­vy­kęs vie­nas iš bro­lių – Pe­pe. Ry­šiai su ita­lais iš­li­kę iki šiol, tik dėl su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių jie ne­ga­lė­jo at­vyk­ti į 25-ąjį gim­ta­die­nį. „La­bai šau­nūs, te­be­dir­ba, la­bai pa­si­kei­tę“, – šyp­so­si J. Ali­šaus­kie­nė.

– Ga­le­ri­jos veik­lą pra­dė­jo­te pri­sta­ty­da­mi už­sie­nio au­to­rius, bet pa­su­ko­te į lie­tu­vių dai­lę?

– Nie­kur mes ne­su­ko­me, taip su­kri­to kor­tos! Ir la­bai ne­blo­gai. Mes tuo mo­men­tu ne­ga­lė­jo­me į nie­ką su­ktis, nes nuo mū­sų vi­si bu­vo nu­si­su­kę. Kal­bė­jo: ne­są­mo­nė! Ne me­ni­nin­kai, ką jie ten pa­da­rys, kas pas juos eis?! Tai bu­vo stip­ri ša­bakš­ty­no me­ni­nin­kų gvar­di­ja, jie tu­rė­jo pri­pa­ži­ni­mą, ga­lė­jo sau leis­ti sa­ky­ti, ir tu­rė­jai su tuo skai­ty­tis.

Le­dus pra­mu­šė­me su Vil­niaus „Var­tų“ ga­le­ri­ja. Pra­si­dė­jo: Jū­ra­tė My­ko­lai­ty­tė, Al­gir­das Pet­ru­lis, Al­gis Griš­ke­vi­čius, at­si­ra­do ir mū­siš­kių, vie­nas iš pir­mų­jų bu­vo Bo­na­ven­tū­ras Šal­tis. La­bai pri­si­dė­jo klai­pė­die­čiai, di­džio­ji dai­li­nin­kų da­lis bu­vo pa­reng­ti tuo­me­ti­nio Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to.

Kuo to­liau, tuo įdo­miau.

Pra­si­dė­jo bend­rys­tė su Olan­di­ja, įsi­jun­giau į bi­čiu­lių klu­bą. Ete­no Le­ro mies­tas pa­kvie­tė Ro­ma­ną Vil­kaus­ką, Po­vi­lą Ani­ki­ną, Vi­to­lį Tru­šį, Si­gi­tą Pran­cui­tį pas sa­ve. Tai, ką ten su­kū­rė, eks­po­na­vo pas mus pa­ro­do­je „Ke­lio­nės už­ra­šai pie­ši­niuo­se“.

Pa­leng­va, pa­leng­va...

Pra­džio­je po vi­są Lie­tu­vą su vy­ro Vy­gin­to ži­gu­liu­ku tran­kė­mės. Kai Vy­gin­tas išė­jo, atė­jo Mar­ty­nas Gau­bas. Dar vė­liau – Ri­čar­das Ja­ku­tis, jis at­ve­dė vi­du­ri­nio­sios kar­tos eli­tą – H. Na­ta­le­vi­čių, Ri­mą Zig­mą Bi­čiū­ną, Min­dau­gą Sku­du­tį, Jo­ną Da­ni­liaus­ką, Ša­rū­ną Sau­ką. Pas mus su­reng­tos net pen­kios Š. Sau­kos pa­ro­dos! Iki tol Š. Sau­kos kū­ry­ba ro­dy­ta tik Du­se­to­se ir pri­va­čio­je Ed­mun­do Ar­moš­kos ga­le­ri­jo­je.

– Ko­kiais ki­tais pir­mais kar­tais di­džiuo­ja­tės?

– „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je eks­po­nuo­ti Vy­tau­to Ka­siu­lio dar­bai. Bu­vo 1996-ie­ji – me­tai po au­to­riaus mir­ties.

Ži­bun­to Mik­šio pa­gal­ba įsi­pra­šė­me į Bro­nės Ka­siu­lie­nės na­mus. Pa­ry­žius. Kiek an­tik­va­ro! Pir­mą kar­tą to­kiuo­se na­muo­se! Bi­jo­jau... Ži­bun­tas siun­ta: „Jums rei­kia, jūs kal­bė­kit!“ O aš ne­ži­nau, kaip pra­šy­ti. O ji be­ria, kad Lie­tu­vai ne­rei­kia, lie­tu­viai ne­si­do­mi, aš nie­ko ne­duo­siu, jie ne­sau­gos, ne­gerbs...

Vis­gi su­ta­rė su Ži­bun­tu, jis ga­ran­ta­vo sa­vo at­sa­ko­my­be, kad mu­mis pa­si­ti­ki. Su­dė­jo į seg­tu­vą li­tog­ra­fi­jas. Au­to­bu­su su Vy­tau­tu Bi­kul­čiu­mi ir par­si­ve­žė­me. Va­žiuo­da­mi tiek dre­bė­jo­me! Ar bū­tų pa­dė­ję, ne­ži­nau, bet mui­ti­nin­kams bū­tu­me sa­kę, kad tai – pla­ka­tai...

Ir­gi su­kri­to kor­tos, par­si­ve­žė­me. Da­bar re­tas kas pa­mi­ni, kad pir­mo­ji V. Ka­siu­lio pa­ro­da Lie­tu­vo­je bu­vo su­reng­ta Šiau­liuo­se, „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je. Tik Šiau­liuo­se be­veik nie­kas neį­ver­ti­no. Bet va­žia­vo stu­den­tai iš Vil­niaus, Kau­no.

Man at­ro­do, ir mes taip, kaip tu­rė­jo­me įver­tin­ti, neį­ver­ti­no­me, nes ne­sup­ra­to­me.

Kad lai­vas ne­­nus­­kęs­­tų

Pa­sa­kiu­si, kad šian­dien ga­le­ri­jai se­ka­si, J. Ali­šaus­kie­nė pa­bel­džia į sta­lą: „Bi­jau pri­si­kal­bė­ti. Žmo­nių Šiau­liuo­se ma­žė­ja. Lan­ky­to­jai atei­da­vo su vai­kais, tų vai­kų ne­bė­ra. Kai ku­rie mus nau­jai at­ran­da per so­cia­li­nius tink­lus. Jei pa­ma­tai žmo­gų ant­rą kar­tą, va­di­na­si, ne­nu­vy­lei.“

Di­rek­to­rė įsi­ti­ki­no: drau­gas yra ne tas, ku­ris pa­dė­jo, kai yra bė­da. Svar­biau­sia, kad jis pa­si­džiau­gė, kai tau pa­si­se­kė: va­di­na­si, jis ma­to da­ly­kus taip pat.

„La­bai svar­bu, kad mu­mis pa­si­ti­ki. Juk, ypač pa­sku­ti­niu me­tu, dai­li­nin­kai iš pa­ro­dos nie­ko ne­gau­na, pir­ki­mo be­veik jo­kio, kad ir kaip sten­gia­mės su­do­min­ti, pri­kvies­ti žmo­nių.“

J. Ali­šaus­kie­nę iki grau­du­lio su­jau­di­no R. Z. Bi­čiū­no pa­sa­ky­ti žo­džiai: kol dirbs „Laip­tų“ ga­le­ri­ja, tol jis, kuo ga­lės, pa­dės. Jei ne­ga­lės pa­dė­ti nie­kuo ki­tu, bent pa­ta­ri­mais.

Ga­le­ri­jos di­rek­to­rė ne­su­tin­ka su pa­siū­ly­mais į pa­ro­das lan­ky­to­jus kvies­ti vel­tui. Įsi­ti­ki­no: žmo­nės ne­ver­ti­na ir pa­ts sa­ve nu­si­ver­ti­ni.

– Ko­kią ži­nią apie sa­ve no­ri­te skleis­ti?

– Mū­sų ni­ša – vi­du­ri­nio­sios kar­tos tra­di­ci­nė Lie­tu­vos dai­lė. Bet bū­na ir ino­va­ty­vių da­ly­kų. Tra­di­ci­ja ei­na su šian­die­na.

Mes išau­go­me, pra­dė­ję nuo nu­lio. No­ri­me bū­ti rei­ka­lin­gi mies­tui. Mums svar­bi kul­tū­ri­ni­mo pro­gra­ma. Ir pa­ts edu­kuo­jie­si, ir tai, kas tau pa­tin­ka, siū­lai ki­tiems.

Gal tai pro­vin­cia­lu­mo bė­da: kai ku­rie tu­ri am­bi­ci­jų bū­ti la­bai mo­der­nūs, šiuo­lai­kiš­ki did­mies­ty­je, bet neat­lie­ka mi­si­jos, ku­ri yra pa­ti svar­biau­sia. At­vežk iš Luv­ro vie­ną pa­veiks­lą, vi­si eis kaip į tur­gų, sto­vės ei­lė­je, dėl to, kad ir­gi rei­kia pa­ma­ty­ti, nes ki­ti sa­kė. Ar­ba – yra Šiau­liuo­se žmo­nių, ku­rie, nors čia bu­vo eks­po­nuo­ja­mas Š. Sau­ka, sa­kys: „Ai, aš Vil­niu­je...“

Tik­ras me­nas vi­sus pa­lie­čia – ir to­kią ži­nią no­ri­me siųs­ti.

Man svar­bi bend­ruo­me­niš­ku­mo mi­si­ja. Bend­ruo­me­nės ma­žė­ja, kei­čia­si. Da­bar daž­nai ne­da­ro­ma to, ko rei­kia žmo­gui iš­lai­ky­ti. Man at­ro­do, kad iš pa­sku­ti­nių jė­gų tu­ri­me ap­si­jung­ti, kad Šiau­liuo­se bū­tų ge­ra gy­ven­ti. Per­nai pa­skel­bė­me pro­jek­tą „Mies­to is­to­ri­jos“, me­tų pra­džio­je pri­sta­tė­me lei­di­nį. Jau­ti, kuo kvė­puo­ja mies­tas. Sup­ran­tu, tai tė­ra vie­nas šaukš­te­lis stik­li­nė­je, rei­kia tūks­tan­čio, bet gal šis šaukš­te­lis jung­tų žmo­nes?

Ga­le­ri­jo­je nuo bir­že­lio lau­kia Da­nu­tės Ka­li­naus­kai­tės, Dai­niaus Gin­ta­lo, Rim­vy­do Stan­ke­vi­čiaus, Sta­sio Eid­ri­ge­vi­čiaus kny­gų pri­sta­ty­mai. Itin pa­si­tei­si­no poe­zi­jos ir mu­zi­kos sin­te­zė – fes­ti­va­lis „Ver­bum mu­si­ca­le“. Va­sa­rą vėl vyks jau ke­tu­rio­lik­tas teat­ra­li­zuo­tas fes­ti­va­lis „Šiau­lių Mon­mart­ro Res­pub­li­ka 2017“.

– Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je vei­kia 56-oji kas­me­ti­nė Šiau­lių me­ni­nin­kų pa­ro­da. Ko­kią si­tua­ci­ją at­spin­di jos ly­gis?

– Man neat­ro­do, kad ei­na­me į gy­lį.

Me­ti­nė pa­ro­da yra skir­ta pa­ro­dy­ti, ką mes ga­li­me, ko­kie mes esa­me. Pa­si­žiū­ri, taip ir at­ro­do: yra, kaip yra, tu­rim, ką tu­rim. Net­gi tam, ką tu­ri­me, bū­ti­na at­ran­ka. Tu­ri bū­ti kon­cep­tas.

Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­ris man ypač pa­ti­ko, ati­da­ry­tos dai­li­nin­kų dirb­tu­vės. Mes esa­me kaž­ką pa­na­šaus or­ga­ni­za­vę, tik ne to­kiu mas­tu. Yra dau­gy­bė žmo­nių, ku­rie ne­ži­no, kas yra dirb­tu­vės, stu­di­ja.

– Gal tie­siog trūks­ta po­ten­cia­lo?

– Ma­no gal­va, jo nie­ka­da ne­bu­vo per daug. Bet pa­sku­ti­niu me­tu vy­res­nie­ji ma­žiau pro­duk­ty­vūs. Jau­nes­nių ar­ba vi­sai jau­nų me­no fi­lo­so­fi­ja ski­ria­si, jie gal­būt jau­čia­si ig­no­ruo­ja­mi. Sun­ku pa­sa­ky­ti.

Man su­si­da­ro įspū­dis, kad or­ga­ni­za­to­riai sten­gia­si, kad tik tas lai­vas ne­nus­kęs­tų, kad jis kaip nors plauk­tų, kad kiek­vie­nas, kad ir silp­nes­nis, su­da­ly­vau­tų. Bū­tų iš vi­so be­pras­miš­ka dirb­ti, jei nie­ko ne­ga­lė­tu­mei pa­da­ry­ti.

– Or­ga­ni­zuo­da­ma pa­ro­das, bend­rau­ja­te su įvai­rių kar­tų dai­li­nin­kais. Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis gy­ve­na šian­die­nos me­ni­nin­kai?

– Vie­ni, vy­res­nio­sios kar­tos, bai­gia iš­par­duo­ti dar­bus už­sie­nie­čiams, ki­ti, jau­ni, lin­kę į per­for­man­sus, ins­ta­lia­ci­jas. Svar­bu, kad žmo­gus da­ry­tų, kam bu­vo pa­šauk­tas.

– Ant kvie­ti­mo į 25-ąjį gim­ta­die­nį pa­si­rin­ko­te dramb­lio mo­ty­vą. Ko­dėl?

– Dramb­liai yra la­bai pro­tin­gi, drau­giš­ki, to­le­ran­tiš­ki, stip­rūs ir kar­tu la­bai gra­žūs.

Kai suo­mių re­ži­sie­riaus Akio Kau­ris­ma­kio pa­klau­sė, kaip įveik­ti šian­die­ni­nę kri­zę, jis sa­kė: „Ma­nau, re­cep­tas toks pat, kaip ir anks­čiau: iš­mok­ti bū­ti žmo­nė­mis tik­rą­ja šio žo­džio pra­sme, t. y. su­pras­ti, kas yra žmo­giš­ku­mas. Tu­riu ne­di­de­lę vil­tį. Bet kar­tais ir ji ma­ne pa­lie­ka, kai skai­tau, pa­vyz­džiui, kad žmo­nės su­nai­ki­no be­veik vi­sus že­mės dramb­lius. Azi­jo­je iš dvie­jų šim­tų tūks­tan­čių jų li­ko tik dvi­de­šimt tūks­tan­čių. Ne­no­riu gy­ven­ti že­mė­je, kur nė­ra dramb­lių. Be jų ne­tu­ri­me atei­ties.“

Aš ir­gi ne­no­riu gy­ven­ti že­mė­je, ku­rio­je nė­ra dramb­lių.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­jos di­rek­to­rei Ja­ni­nai Ali­šaus­kie­nei la­bai svar­bi bend­ruo­me­niš­ku­mo mi­si­ja.

Klau­di­jus Pet­ru­lis (1951–2014). „Pro lan­gą“. Klau­di­jus Pet­ru­lis bu­vo vie­nas iš pir­mų­jų, pa­ro­dą pri­sta­tęs „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je.

Ša­rū­nas Sau­ka. „Vy­rų žy­mė­ji­mas“. Š. Sau­ka „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je yra su­ren­gęs pen­kias pa­ro­das.

Min­dau­gas Sku­du­tis. „Kir­mė­liz­mas“. M. Sku­du­čio pa­ro­dos į „Laip­tų“ ga­le­ri­ją at­ke­lia­vo ant­ra­jame „Laip­tų“ gy­va­vi­mo de­­šimt­­me­­ty­­je.

„Man neat­ro­do, kad ei­na­me į gy­lį“, – įver­tin­da­ma me­no si­tua­ci­ją Šiau­liuo­se, sa­ko „Laip­tų“ ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė.

Al­gis Griš­ke­vi­čius. Elekt­ros na­mai.

Jo­kū­bo JA­COVS­KIO nuo­tr.

Ado­mas Ja­covs­kis. „Mie­gan­tis rau­do­na­me fo­ne“. A. Ja­covs­kio pa­ro­dą Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti nuo ba­lan­džio 28 die­nos iki ge­gu­žės 17 dienos.

Jung­ti­nė pa­ro­da „25x25“ Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je vei­kė iki ba­lan­džio 25 die­nos.