
Naujausios
„Laiptų“ galerijoje tradicija deri su šiandiena
Vakar Šiaulių „Laiptų“ galerija minėjo 25 metų sukaktį. Šventės akcentas – tapytojo ir scenografo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Adomo Jacovskio tapybos paroda. „Mūsų niša – viduriniosios kartos tradicinė Lietuvos dailė. Bet būna ir inovatyvių dalykų. Tradicija eina su šiandiena“, – sako galerijos direktorė Janina Ališauskienė.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Ilgai laukta paroda
„Su A. Jacovskio paroda prasidėjo nauji galerijos veiklos metai. Paroda – kiekvieno „Laiptų“ gimtadienio pagrindinis segmentas“, – sako J. Ališauskienė.
Prieš penkerius metus, minint galerijos dvidešimtmetį, buvo pristatyta garsių dailininkų Henriko Natalevičiaus ir Ričardo Filistovičiaus kūryba. 25 metais galerija didžiuojasi eksponuodama A. Jacovskio darbus.
A. Jacovskio paroda „Laiptuose“ – ilgai lauktas įvykis. J. Ališauskienė pasakojimu nukelia į 2002 metus, kai Vilniuje, pristatant Žibunto Mikšio ir Miriam Meras parodą, buvo atėjęs ir A. Jacovskis su Aleksandra Jacovskyte. Tąkart dailininkas žadėjo pagalvoti apie parodą, sakė esąs labai užimtas. Vėliau J. Ališauskienė dar bandė kalbėtis telefonu, bet suprato: jokių šansų.
Prireikė penkiolikos metų, kad A. Jacovskis pasiektų Šiaulius. Tapytojo ir scenografo paroda „Laiptų“ galerijoje veiks iki gegužės 17 dienos.
Balandžio pradžioje jau buvo atidaryta jubiliejinė paroda „25x25“, joje eksponuoti tapybos darbai, kurių autoriai „Laiptų“ galerijoje surengė personalines parodas nuo 1992 metų.
J. Ališauskienė pateikia statistiką: per 25 metus galerija organizavo 562 parodas. Vidutiniškai – 26 parodas per metus. Galerijoje eksponuota daugiau nei 300 autorių kūryba. Nuo sausio organizuota per 10 parodų.
Atvežė Vytauto Kasiulio kūrybą
Prieš 25 metus „Laiptų“ galerija veiklą pradėjo trijų brolių italų Enzo, Nando, Pepe Rosamilia paroda.
„Šiauliuose mokytojų namų „Laiptų“ galerija pristato tris italų menininkus! – juokdamasi prisimena J. Ališauskienė. – Gyvavome tik pirmi metai. Aš dar ir šiandien nieko nemoku, intuicija pasikliaunu, ieškau, skaitau. Aš ne burtininkas, aš tik mokausi. O tada iš viso naivuoliai buvome.“
Organizuoti pirmąją parodą padėjo „Šiaulių krašto“ vyriausiasis redaktorius Vladas Vertelis, teisininkas, kultūrologas Jonas Nekrašius.
Švenčiant vienerių metų sukaktį, į galeriją buvo atvykęs vienas iš brolių – Pepe. Ryšiai su italais išlikę iki šiol, tik dėl susiklosčiusių aplinkybių jie negalėjo atvykti į 25-ąjį gimtadienį. „Labai šaunūs, tebedirba, labai pasikeitę“, – šypsosi J. Ališauskienė.
– Galerijos veiklą pradėjote pristatydami užsienio autorius, bet pasukote į lietuvių dailę?
– Niekur mes nesukome, taip sukrito kortos! Ir labai neblogai. Mes tuo momentu negalėjome į nieką suktis, nes nuo mūsų visi buvo nusisukę. Kalbėjo: nesąmonė! Ne menininkai, ką jie ten padarys, kas pas juos eis?! Tai buvo stipri šabakštyno menininkų gvardija, jie turėjo pripažinimą, galėjo sau leisti sakyti, ir turėjai su tuo skaitytis.
Ledus pramušėme su Vilniaus „Vartų“ galerija. Prasidėjo: Jūratė Mykolaitytė, Algirdas Petrulis, Algis Griškevičius, atsirado ir mūsiškių, vienas iš pirmųjų buvo Bonaventūras Šaltis. Labai prisidėjo klaipėdiečiai, didžioji dailininkų dalis buvo parengti tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto.
Kuo toliau, tuo įdomiau.
Prasidėjo bendrystė su Olandija, įsijungiau į bičiulių klubą. Eteno Lero miestas pakvietė Romaną Vilkauską, Povilą Anikiną, Vitolį Trušį, Sigitą Prancuitį pas save. Tai, ką ten sukūrė, eksponavo pas mus parodoje „Kelionės užrašai piešiniuose“.
Palengva, palengva...
Pradžioje po visą Lietuvą su vyro Vyginto žiguliuku trankėmės. Kai Vygintas išėjo, atėjo Martynas Gaubas. Dar vėliau – Ričardas Jakutis, jis atvedė viduriniosios kartos elitą – H. Natalevičių, Rimą Zigmą Bičiūną, Mindaugą Skudutį, Joną Daniliauską, Šarūną Sauką. Pas mus surengtos net penkios Š. Saukos parodos! Iki tol Š. Saukos kūryba rodyta tik Dusetose ir privačioje Edmundo Armoškos galerijoje.
– Kokiais kitais pirmais kartais didžiuojatės?
– „Laiptų“ galerijoje pirmą kartą Lietuvoje eksponuoti Vytauto Kasiulio darbai. Buvo 1996-ieji – metai po autoriaus mirties.
Žibunto Mikšio pagalba įsiprašėme į Bronės Kasiulienės namus. Paryžius. Kiek antikvaro! Pirmą kartą tokiuose namuose! Bijojau... Žibuntas siunta: „Jums reikia, jūs kalbėkit!“ O aš nežinau, kaip prašyti. O ji beria, kad Lietuvai nereikia, lietuviai nesidomi, aš nieko neduosiu, jie nesaugos, negerbs...
Visgi sutarė su Žibuntu, jis garantavo savo atsakomybe, kad mumis pasitiki. Sudėjo į segtuvą litografijas. Autobusu su Vytautu Bikulčiumi ir parsivežėme. Važiuodami tiek drebėjome! Ar būtų padėję, nežinau, bet muitininkams būtume sakę, kad tai – plakatai...
Irgi sukrito kortos, parsivežėme. Dabar retas kas pamini, kad pirmoji V. Kasiulio paroda Lietuvoje buvo surengta Šiauliuose, „Laiptų“ galerijoje. Tik Šiauliuose beveik niekas neįvertino. Bet važiavo studentai iš Vilniaus, Kauno.
Man atrodo, ir mes taip, kaip turėjome įvertinti, neįvertinome, nes nesupratome.
Kad laivas nenuskęstų
Pasakiusi, kad šiandien galerijai sekasi, J. Ališauskienė pabeldžia į stalą: „Bijau prisikalbėti. Žmonių Šiauliuose mažėja. Lankytojai ateidavo su vaikais, tų vaikų nebėra. Kai kurie mus naujai atranda per socialinius tinklus. Jei pamatai žmogų antrą kartą, vadinasi, nenuvylei.“
Direktorė įsitikino: draugas yra ne tas, kuris padėjo, kai yra bėda. Svarbiausia, kad jis pasidžiaugė, kai tau pasisekė: vadinasi, jis mato dalykus taip pat.
„Labai svarbu, kad mumis pasitiki. Juk, ypač paskutiniu metu, dailininkai iš parodos nieko negauna, pirkimo beveik jokio, kad ir kaip stengiamės sudominti, prikviesti žmonių.“
J. Ališauskienę iki graudulio sujaudino R. Z. Bičiūno pasakyti žodžiai: kol dirbs „Laiptų“ galerija, tol jis, kuo galės, padės. Jei negalės padėti niekuo kitu, bent patarimais.
Galerijos direktorė nesutinka su pasiūlymais į parodas lankytojus kviesti veltui. Įsitikino: žmonės nevertina ir pats save nusivertini.
– Kokią žinią apie save norite skleisti?
– Mūsų niša – viduriniosios kartos tradicinė Lietuvos dailė. Bet būna ir inovatyvių dalykų. Tradicija eina su šiandiena.
Mes išaugome, pradėję nuo nulio. Norime būti reikalingi miestui. Mums svarbi kultūrinimo programa. Ir pats edukuojiesi, ir tai, kas tau patinka, siūlai kitiems.
Gal tai provincialumo bėda: kai kurie turi ambicijų būti labai modernūs, šiuolaikiški didmiestyje, bet neatlieka misijos, kuri yra pati svarbiausia. Atvežk iš Luvro vieną paveikslą, visi eis kaip į turgų, stovės eilėje, dėl to, kad irgi reikia pamatyti, nes kiti sakė. Arba – yra Šiauliuose žmonių, kurie, nors čia buvo eksponuojamas Š. Sauka, sakys: „Ai, aš Vilniuje...“
Tikras menas visus paliečia – ir tokią žinią norime siųsti.
Man svarbi bendruomeniškumo misija. Bendruomenės mažėja, keičiasi. Dabar dažnai nedaroma to, ko reikia žmogui išlaikyti. Man atrodo, kad iš paskutinių jėgų turime apsijungti, kad Šiauliuose būtų gera gyventi. Pernai paskelbėme projektą „Miesto istorijos“, metų pradžioje pristatėme leidinį. Jauti, kuo kvėpuoja miestas. Suprantu, tai tėra vienas šaukštelis stiklinėje, reikia tūkstančio, bet gal šis šaukštelis jungtų žmones?
Galerijoje nuo birželio laukia Danutės Kalinauskaitės, Dainiaus Gintalo, Rimvydo Stankevičiaus, Stasio Eidrigevičiaus knygų pristatymai. Itin pasiteisino poezijos ir muzikos sintezė – festivalis „Verbum musicale“. Vasarą vėl vyks jau keturioliktas teatralizuotas festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika 2017“.
– Šiaulių dailės galerijoje veikia 56-oji kasmetinė Šiaulių menininkų paroda. Kokią situaciją atspindi jos lygis?
– Man neatrodo, kad einame į gylį.
Metinė paroda yra skirta parodyti, ką mes galime, kokie mes esame. Pasižiūri, taip ir atrodo: yra, kaip yra, turim, ką turim. Netgi tam, ką turime, būtina atranka. Turi būti konceptas.
Vienintelis dalykas, kuris man ypač patiko, atidarytos dailininkų dirbtuvės. Mes esame kažką panašaus organizavę, tik ne tokiu mastu. Yra daugybė žmonių, kurie nežino, kas yra dirbtuvės, studija.
– Gal tiesiog trūksta potencialo?
– Mano galva, jo niekada nebuvo per daug. Bet paskutiniu metu vyresnieji mažiau produktyvūs. Jaunesnių arba visai jaunų meno filosofija skiriasi, jie galbūt jaučiasi ignoruojami. Sunku pasakyti.
Man susidaro įspūdis, kad organizatoriai stengiasi, kad tik tas laivas nenuskęstų, kad jis kaip nors plauktų, kad kiekvienas, kad ir silpnesnis, sudalyvautų. Būtų iš viso beprasmiška dirbti, jei nieko negalėtumei padaryti.
– Organizuodama parodas, bendraujate su įvairių kartų dailininkais. Kokiomis nuotaikomis gyvena šiandienos menininkai?
– Vieni, vyresniosios kartos, baigia išparduoti darbus užsieniečiams, kiti, jauni, linkę į performansus, instaliacijas. Svarbu, kad žmogus darytų, kam buvo pašauktas.
– Ant kvietimo į 25-ąjį gimtadienį pasirinkote dramblio motyvą. Kodėl?
– Drambliai yra labai protingi, draugiški, tolerantiški, stiprūs ir kartu labai gražūs.
Kai suomių režisieriaus Akio Kaurismakio paklausė, kaip įveikti šiandieninę krizę, jis sakė: „Manau, receptas toks pat, kaip ir anksčiau: išmokti būti žmonėmis tikrąja šio žodžio prasme, t. y. suprasti, kas yra žmogiškumas. Turiu nedidelę viltį. Bet kartais ir ji mane palieka, kai skaitau, pavyzdžiui, kad žmonės sunaikino beveik visus žemės dramblius. Azijoje iš dviejų šimtų tūkstančių jų liko tik dvidešimt tūkstančių. Nenoriu gyventi žemėje, kur nėra dramblių. Be jų neturime ateities.“
Aš irgi nenoriu gyventi žemėje, kurioje nėra dramblių.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių „Laiptų“ galerijos direktorei Janinai Ališauskienei labai svarbi bendruomeniškumo misija.
Klaudijus Petrulis (1951–2014). „Pro langą“. Klaudijus Petrulis buvo vienas iš pirmųjų, parodą pristatęs „Laiptų“ galerijoje.
Šarūnas Sauka. „Vyrų žymėjimas“. Š. Sauka „Laiptų“ galerijoje yra surengęs penkias parodas.
Mindaugas Skudutis. „Kirmėlizmas“. M. Skudučio parodos į „Laiptų“ galeriją atkeliavo antrajame „Laiptų“ gyvavimo dešimtmetyje.
„Man neatrodo, kad einame į gylį“, – įvertindama meno situaciją Šiauliuose, sako „Laiptų“ galerijos direktorė Janina Ališauskienė.
Algis Griškevičius. Elektros namai.
Jokūbo JACOVSKIO nuotr.
Adomas Jacovskis. „Miegantis raudoname fone“. A. Jacovskio parodą Šiaulių „Laiptų“ galerijoje galima pamatyti nuo balandžio 28 dienos iki gegužės 17 dienos.
Jungtinė paroda „25x25“ Šiaulių „Laiptų“ galerijoje veikė iki balandžio 25 dienos.