Ėjęs grožio ir gėrio keliu

Ėjęs gro­žio ir gė­rio ke­­liu

Vy­tau­tas KIR­­KU­­TIS

Kur­šė­nuo­se, ku­rie skel­bia­si esą Lie­tu­vos puo­džių sos­ti­nė, ne­la­bai at­si­me­na­mas ke­ra­mi­kas Po­vi­las Si­da­ra­vi­čius (1933–2015). Gal dėl to, kad 1952 me­tais, bai­gęs Kur­šė­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, iš­va­žia­vo mo­ky­tis į Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą ir vė­liau ry­šiai su Kur­šė­nais bu­vo la­bai frag­men­tiš­ki. O gal to­dėl, jog, pa­sak bi­čiu­lių, Po­vi­las bu­vęs la­bai „ka­me­ri­nis“ žmo­gus ir ge­riau­siai jaus­da­vo­si tarp bend­ra­min­čių. O dau­giau­sia bend­ra­min­čių tu­rė­jo sos­ti­nė­je.

Po­vi­las Si­da­ra­vi­čius gi­mė ne pa­čiuo­se Kur­šė­nuo­se, o aš­tuo­ni ki­lo­met­rai nuo jų – pa­miš­kės so­dy­bo­je Ma­žu­čių kai­me. Gra­žiai su Si­da­ra­vi­čių šei­ma ir Po­vi­lu bend­ra­vo žy­mi ke­ra­mi­kė, jau išė­ju­si am­ži­ny­bėn Ge­no­vai­tė Ja­cė­nai­tė (1933–2016). Apie dvie­jų ke­ra­mi­kų ry­šius pa­sa­ko­ja įdo­mūs Ge­no­vai­tės Ja­cė­nai­tės pri­si­mi­ni­mai. Be­je, abie­jų ke­ra­mi­kų am­ži­no­ji poil­sio vie­ta – Vil­niaus Ro­kan­tiš­kių ka­pi­nės.

Me­ni­nin­kas, pe­da­go­gas, flo­ris­tas, ke­liau­to­jas, il­ga­me­tis Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos dės­ty­to­jas, Me­dar­do Čo­bo­to tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to gar­bės na­rys Po­vi­las Si­da­ra­vi­čius la­biau ži­no­mas ir pri­si­me­na­mas Vil­niu­je. Jo drau­gai pa­ren­gė ir ne­se­niai iš­lei­do pri­si­mi­ni­mų kny­gą „Gro­žio ir gė­rio ke­liu. Po­vi­las Si­da­ra­vi­čius mū­sų at­min­ty“.

Kny­gos įžan­go­je ra­šo­ma, kad pri­si­mi­ni­mų au­to­riai sten­gė­si iš­sau­go­ti „vi­sa tai, ką Po­vi­las my­lė­jo ir bran­gi­no. O my­lė­jo ir bran­gi­no jis vis­ką – gy­ve­ni­mą, žmo­nes, Lie­tu­vą, me­ną, ke­lio­nes, bet la­biau­siai gė­les – pa­ts jas au­gi­no ir puo­se­lė­jo. Jo su­kur­to­se kom­po­zi­ci­jo­se sa­vo vie­tą ras­da­vo ne tik puoš­nus žie­das, bet ir lau­ko smil­ga, me­džio ša­ke­lė, skied­re­lė, sa­ma­nė­lė ar ak­me­nu­kas.“

Kny­ga, ku­rią su­da­rė Jad­vy­ga Mi­nio­tai­tė, Da­nu­tė Kur­mi­la­vi­čiū­tė ir Vi­da Ro­gals­kie­nė, pra­de­da­ma pa­ties Po­vi­lo Si­da­ra­vi­čiaus žo­džiais, ku­riais jis ra­gi­na vi­sus: „Glo­bo­ki­me mū­sų gam­tos gro­žį, mū­sų me­džius, tra­di­ci­nes gė­les, dar­že­lius. Šyp­so­ki­mės vie­ni ki­tiems. My­lė­ki­me vie­ni ki­tus...“

Po­vi­las Si­da­ra­vi­čius vi­są gy­ve­ni­mą sklei­dė mei­lę gam­tai, žmo­gui, me­nui, gro­žiui ir gė­riui. Tą ga­li­ma pa­jus­ti iš vi­sų 36 pri­si­mi­ni­mų, ku­rie spaus­di­na­mi kny­go­je. Kla­sės ir jau­nys­tės drau­gai, ar­ti­mi bi­čiu­liai, žmo­nės, ži­nan­tys jo įvai­ria­ly­pę kū­ry­bi­nę, pe­da­go­gi­nę veik­lą, pri­si­me­na ir pa­sa­ko­ja ryš­kiau­sius jo gy­ve­ni­mo epi­zo­dus.

O gy­ve­ni­mo bū­ta įvai­raus ir įdo­maus. Bai­gė Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą, įgi­jo dai­lio­sios ke­ra­mi­kos kva­li­fi­ka­ci­ją. Dir­bo A. Vie­nuo­lio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (1958–1960), bu­vo Vil­niaus dai­lės mo­kyk­los di­rek­to­rius (1960–1967), dir­bo Res­pub­li­ki­nia­me mo­ky­to­jų to­bu­li­ni­mo­si ins­ti­tu­te (1967–1972). Nuo 1989 me­tų dės­tė Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Vė­liau Po­vi­las Si­da­ra­vi­čius prie Vil­niaus įsi­gi­jo so­dą su na­me­liu ir pra­dė­jo už­sii­mi­nė­ti flo­ris­ti­ka. Da­ly­va­vo Me­dar­do Čo­bo­to tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to veik­lo­je.

La­bai es­te­tiš­kai iš­leis­to­je kny­go­je (be­je, pa­reng­ti kny­gą apie sa­vo gy­ve­ni­mą bu­vo su­ma­nęs pa­ts Po­vi­las, jai sky­rė lė­šų, bet iš­leis­ti ne­bes­pė­jo) gau­su nuo­trau­kų su bend­ra­min­čiais ir bend­ra­žy­giais. Džiu­gu, kad jie pri­mi­nė mums vi­siems apie ta­len­tin­gą, įdo­mų Kur­šė­nų kraš­to žmo­gų.

Kny­gos apie Po­vi­lą Si­da­ra­vi­čių, ku­rią pa­ren­gė jo drau­gai, vir­še­lis.