Laisvės slenksčius įveikia tik brandi visuomenė

Laisvės slenksčius įveikia tik brandi visuomenė

Lais­vės slenks­čius įvei­kia tik bran­di vi­­suo­­me­­nė

„Lie­tu­vos lais­vės slenks­čiai: Va­sa­rio 16-osios ir Ko­vo 11-osios Res­pub­li­kos“. To­kia bu­vo is­to­ri­ko, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) pro­f. Egi­di­jaus Alek­sand­ra­vi­čiaus Šiau­lių Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je skai­ty­tos pa­skai­tos te­ma. Ži­no­mas is­to­ri­kas pra­tę­sė vie­šų pa­skai­tų cik­lą „Auš­ros“ mu­zie­jaus pa­reng­to­je pa­ro­do­je „Nep­rik­lau­so­mų vals­ty­bių – Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos – kū­rė­jai Min­tau­jos gim­na­zi­jo­je“, skir­to­je abie­jų vals­ty­bių at­kū­ri­mo šimt­me­čiams.

Vi­ta MOR­­KŪ­­NIE­­NĖ

Šiau­lių fa­­nas

Pro­fe­so­rius pri­si­pa­ži­no esąs Šiau­lių fa­nas. Dėl jų is­to­ri­jos. E. Alek­sand­ra­vi­čius ma­to Šiau­lius kaip mies­tą, ku­ris, ne­bū­da­mas sos­ti­ne, bu­vo la­bai sa­va­ran­kiš­kas, sa­vi­gar­bus, čia dė­jo­si dau­gy­bė įdo­mių da­ly­kų, įė­ju­sių į Lie­tu­vos šimt­me­čio is­to­ri­ją. Šiau­liuo­se už­gi­mė ir ryš­kė­jo tau­ti­nio at­gi­mi­mo, sa­vi­val­dos, or­ga­ni­zuo­tos vi­suo­me­nės bū­ri­mo­si tra­di­ci­jos. Čia vy­ko ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nis, kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas, iš čia ki­lo daug ži­no­mų, vi­sai Lie­tu­vai svar­bių as­me­ny­bių. Tie žmo­nės Šiau­liuo­se vei­kė ir prieš 1918 me­tų va­sa­rio 16-ąją. Bū­tent jie ir kū­rė vals­ty­bę.

„Šiau­liai tu­ri di­de­lę is­to­ri­ją ir pra­smin­gas tra­di­ci­jas. Ti­kiu, kad tai dar neiš­si­sė­mė“, – tei­gė E. Alek­sand­ra­vi­čius.

Slenks­čiai – aki­vaiz­dūs, bet nu­­ty­­li­­mi

Aki­vaiz­du, kad kai ku­riuos lais­vės ir lais­vė­ji­mo slenks­čius lie­tu­viams įveik­ti pa­vy­ko. Ta­čiau kai ku­rie su­dė­tin­gi vi­suo­me­nė­je vyks­tan­tys pro­ce­sai šian­dien yra ar­ba ne­pa­kan­ka­mai at­pa­žįs­ta­mi ir ver­ti­na­mi, ar­ba tie­siog apei­na­mi. Ko­dėl?

„Iš­gy­ve­no­me san­tvar­kų lū­žius, bet at­ro­do, kad nuo liau­diš­ko­sios de­mok­ra­ti­jos per so­vie­ti­nį so­cia­liz­mą mes atė­jo­me prie to­kios są­mo­nės for­mos, kad da­bar esa­me man­da­giai va­di­na­mo­je lais­vo­sios rin­kos eko­no­mi­ko­je, ku­ri yra ne kas ki­ta, kaip neo­ka­pi­ta­liz­mas. Mū­sų ka­pi­ta­liz­mas ši­tos lais­vės są­ly­go­mis eg­zis­tuo­ja be ka­pi­ta­lis­ti­nės są­mo­nės.“

Šis nea­ti­ti­ki­mas, pro­fe­so­riaus tei­gi­mu, vi­suo­me­nė­je su­ku­ria so­cia­li­nę ir emo­ci­nę įtam­pą, su­si­kir­ti­mą tarp žmo­nių lū­kes­čių, vil­čių ir rea­ly­bės, žmo­nės ne­si­jau­čia lai­min­gi ir rei­ka­lin­gi sa­vo vals­ty­bei. Dau­gu­ma žmo­nių Lie­tu­vo­je į bet ku­rį tur­tin­gą žmo­gų vis dar žiū­ri kaip į su­kčių, ap­ga­vi­ką ar­ba tie­siog ban­di­tą, o ne ga­bes­nį, ta­len­tin­ges­nį, dau­giau už jį dir­ban­tį žmo­gų.

Is­to­ri­ko iš­va­da: tai vis to pa­ties liau­diš­ko­jo so­cia­liz­mo mū­sų są­mo­nė­je pa­sek­mė. Kai vi­siems sva­jo­jant, ko­kie ga­lė­tu­mėm bū­ti tur­tin­gi, kaip vi­si ga­lė­tu­mėm pa­da­ry­ti sa­vo biz­nius, bet jei­gu kai­my­nui pa­da­rius už mus ge­riau, pra­kei­kiam kai­my­ną ir vi­są ka­pi­ta­liz­mą.

Švie­su­sis ka­pi­ta­liz­mo vei­­das

„Įta­riu, kad il­gą lai­ką bū­da­mi po so­vie­tų pa­du, mes ne­su­ge­bė­jo­me pa­ma­ty­ti, kas ka­pi­ta­liz­me yra ge­ro. Tai, kas ja­me yra blo­go, mes ma­to­me kas­dien“, – svars­tė pra­ne­šė­jas.

Pri­pa­ži­nęs, jog šian­dien mes tu­ri­me di­džiu­lę so­cia­li­nę at­skir­tį – di­des­nę, ne­gu bet kur kai­my­nys­tė­je, pa­si­gen­da­me em­pa­ti­jos, so­li­da­ru­mo, pri­mi­nė kai ku­rių ka­pi­ta­lis­ti­nių kraš­tų (pvz. Skan­di­na­vi­jos ša­lių) pa­tir­tį, kai su­ge­ba­ma pri­va­čią nuo­sa­vy­bę su­de­rin­ti su so­li­da­ru­mu ir so­cial­de­mok­ra­ti­ne dva­sia. Daug lie­tu­vių gy­ve­ni­mą po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo įsi­vaiz­da­vo bū­tent taip – kaip „šve­diš­ką so­cia­liz­mą“, ku­ria­me vis­ko daug: ir lais­vės, ir tei­sių, ir ma­te­ria­li­nės ge­ro­vės. Ge­ro­vės, ku­ri E. Alek­sand­ra­vi­čiaus žo­džiais, dau­ge­liui lie­tu­vių at­ro­dė ir da­bar at­ro­do „ver­ta pa­vy­do ar bent emig­ra­ci­jos“.

„Ka­pi­ta­liz­mas tik­rai tu­rė­jo daug ge­rų bruo­žų, ku­rių mes ne­su­ge­bė­jo­me pa­ma­ty­ti nei sa­vo, nei ki­tų kraš­tų is­to­ri­jo­je.

Svar­biau­sia, kad iš tei­siš­kai luo­mi­nės vi­suo­me­nės žmo­nės iš­si­va­duo­ja į lais­vo in­di­vi­do gy­ve­ni­mo erd­vę. Kar­tu su pra­mo­nės per­vers­mu for­muo­ja­si raš­tin­gų, iš­pru­su­sių žmo­nių kla­sė, tam­pa įma­no­mas aukš­tes­nių dva­si­nių idea­lų su­pra­ti­mas, įskai­tant ir to­kius idea­lus, kaip sa­vo­sios tau­tos sam­pra­ta, tau­tos in­te­re­sas, ne­prik­lau­so­my­bės idė­jos“, – to­kia E. Alek­sand­ra­vi­čiaus įžval­ga apie švie­sią­ją ka­pi­ta­liz­mo pu­sę. Ta­čiau to­kia bend­ruo­me­nė, to­kia vi­suo­me­nė tu­ri bū­ti su­kur­ta, tu­ri su­si­bur­ti.

Is­to­ri­ja pa­ro­dys, kad tai vie­nas sun­kiau­siai įvei­kia­mų lais­vės ir lais­vė­ji­mo slenks­čių.

Vi­suo­me­nė nė­ra žmo­nių su­­ma

„Vi­suo­me­nė nė­ra vi­si žmo­nės. Vi­suo­me­nė yra tik su­sior­ga­ni­za­vę žmo­nės, ku­rie ga­li veik­ti so­li­da­riai ir, įvei­kę sa­vo gry­ną­jį var­to­to­jiš­ką egoiz­mą, sie­kia bend­rų tiks­lų, vei­kia var­dan bend­ro gė­rio“. Tai ne as­me­ni­nė pro­fe­so­riaus nuo­mo­nė, bet kla­si­ki­nis, nuo XVIII a. eg­zis­tuo­jan­tis vi­suo­me­nės api­brė­ži­mas. Be­si­ku­rian­čios drau­gi­jos, klu­bai, sa­viš­vie­tos ir sa­vi­šal­pos, lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jos yra svar­biau­sias po­zi­ty­vus vi­suo­me­ni­nis ka­pi­ta­liz­mo efek­tas.

Pri­si­min­ki­me Ang­li­ją ar ki­tas sėk­min­go ka­pi­ta­liz­mo ša­lis. XVIII a. pa­bai­gos Ang­li­jo­je bu­vo per 35 tūks­tan­čiai klu­bų, drau­gi­jų. XIX a. vi­du­ry­je Habs­bur­gų im­pe­ri­ja, Veng­ri­ja, Aust­ri­ja vie­nu me­tu tu­rė­jo 65 tūkst. drau­gi­jų. Vi­sai ki­toks vaiz­das pa­žvel­gus į XIX a. Lie­tu­vą, ku­rio­je ka­pi­ta­liz­mu dar ne­kve­pė­jo.

Skau­džius smū­gius mū­sų is­to­ri­jai, vi­suo­me­nės vys­ty­mui­si su­da­vė vi­si trys to am­žiaus 1831, 1861 ir 1863 me­tų) su­ki­li­mai. Ke­tu­ris de­šimt­me­čius tru­kęs spau­dos lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis drau­di­mas – nea­be­jo­ti­nai vie­nas juo­džiau­sių mū­sų is­to­ri­jos pus­la­pių. Pa­da­ry­ta di­džiu­lė ža­la lie­tu­viš­kai spau­dai, raš­ti­jai, kny­gų lei­dy­bai, švie­ti­mui.

E. Alek­sand­ra­vi­čiaus įsi­ti­ki­ni­mu, ne ma­žes­nės ža­los pa­ty­rė­me ir dėl drau­di­mo kur­ti bet ko­kias lie­tu­viš­kas drau­gi­jas, lais­va­no­riš­kas aso­cia­ci­jas, iš­sky­rus tas, ku­rias stei­gė pa­ti ca­ri­nė ru­sų val­džia. Mū­sų vi­suo­me­nės kū­ri­ma­sis bu­vo pri­stab­dy­tas, įšal­dy­tas.

Veiks­mas per­si­kė­lė į Lat­­vi­­ją

Lat­vi­jo­je si­tua­ci­ja bu­vo ki­to­kia. Lat­viai daug anks­čiau iš­gy­ve­no pra­mo­nės per­vers­mą, au­go mies­tai, ki­lo fab­ri­kai, kū­rė­si dar­bi­nin­kų kla­sė, au­go in­te­li­gen­ti­ja, bu­vo lei­džia­ma daug spau­dos, stei­gė­si švie­ti­mo įstai­gos, kū­rė­si įvai­rios drau­gi­jos. Vi­suo­me­nė bu­do. Lie­tu­vių žvilgs­niai ir veiks­mai pa­kry­po į lat­vius.

Lie­tu­viai ma­siš­kai trau­kė į Ry­gą ir ki­tus mies­tus dirb­ti, lei­do sa­vo vai­kus mo­ky­tis gim­na­zi­jo­se. Sa­ko­ma, kad to me­to (XIX a. ant­roji pu­sė ir pa­bai­ga) Ry­go­je lie­tu­vių bu­vo dau­giau, ne­gu Vil­niu­je ir Kau­ne kar­tu su­dė­jus. Itin svar­biu lie­tu­vy­bės ži­di­niu tam­pa Lie­po­ja (tuo­met Min­tau­ja). Į Min­tau­jos gim­na­zi­ją mo­ky­tis plū­do lie­tu­vių jau­ni­mas, čia užau­go ple­ja­da tau­tai ir vals­ty­bei nu­si­pel­niu­sių žmo­nių. Min­tau­jo­je, iš­nau­do­jant lat­vių tei­si­nę ba­zę, kū­rė­si lie­tu­viš­kos or­ga­ni­za­ci­jos.

„Anks­ty­vie­ji žings­niai į mū­sų vals­ty­bės at­gi­mi­mą ženg­ti bū­tent čia. Min­tau­ja yra lie­tu­viš­ko­sios Va­sa­rio 16-osios priei­gos“, – tei­gia E. Alek­sand­ra­vi­čius.

Lū­žis – 1905-ie­­ji

1905 m. Lie­tu­vo­je pa­nai­kin­tas drau­di­mas kur­ti vi­suo­me­ni­nes or­ga­ni­za­ci­jas. Pa­sak E. Alek­sand­ra­vi­čiaus, tai bu­vo lū­žio me­tai, tik­ras spro­gi­mas: įvai­rios drau­gi­jos, or­ga­ni­za­ci­jos, koo­pe­ra­ty­vai kū­rė­si ne tik mies­tuo­se, bet ir kai­mo vie­to­vė­se.

„Tai yra di­džiu­lis Lie­tu­vos is­to­ri­jos ste­buk­las, kad per ne­pil­ną de­šimt­me­tį iki 1915 me­tų vo­kie­čių oku­pa­ci­jos, tie­siog su­ve­šė­jo vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų kul­tū­ra. Bu­vo pa­klo­ti pa­ma­tai, ant ku­rių iš­ki­lo Va­sa­rio 16-oji. Žmo­nės, ku­rie no­ri vi­suo­me­ni­nio, sa­vi­tar­pio pa­gal­bos, sa­viš­vie­tos ar ko­kio kul­tū­ri­nio vei­ki­mo, ki­ta­me žings­ny­je pe­rei­na prie po­li­ti­nių par­ti­jų, prie vaiz­di­nių, ku­riuos mes tu­ri­me nuo pat 1905 m. Vil­niaus Sei­mo“, – taip šį lai­ko­tar­pį api­bū­di­na is­to­ri­kas.

Čia ge­ra pro­ga pri­si­min­ti mū­sų kraš­to žmo­gų P. Vi­šins­kį ir jo aiš­kiai iš­reikš­tą min­tį apie „Lie­tu­vos lais­vę nuo sve­ti­mų­jų ir sa­vų­jų des­po­tų“. Nuo 1905 me­tų lie­tu­vių vi­suo­me­nė for­ma­vo­si di­de­liu grei­čiu ir su di­de­liu pa­si­ti­kė­ji­mu sa­vi­mi. Šiau­liai ir Kau­nas bu­vo svar­biau­si vi­suo­me­ni­nio, kul­tū­ri­nio ir po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo cent­rai.

Va­sa­rio 16-oji: rū­mas be vir­šu­ti­nio aukš­­to

Vi­si esa­me gir­dė­ję le­gen­dų apie „sme­to­ni­nę“ Lie­tu­vą. E. Alek­sand­ra­vi­čius pri­mi­nė ir anos, Pir­mo­sios res­pub­li­kos, ins­ti­tu­ci­nes de­mok­ra­ti­jos ydas: „Tu­ri­me to­kią Va­sa­rio 16-osios Res­pub­li­kos for­mą, ku­rio­je de­mok­ra­ti­jos vir­šu­ti­nis aukš­tas yra nuar­dy­tas – jo nė­ra. Nė­ra li­be­ra­liai de­mok­ra­ti­jai bū­din­gų rin­ki­mų, nė­ra par­ti­jų, yra au­to­ri­ta­ri­nis re­ži­mas, cen­zū­ra ir t. t. Taip pra­gy­ve­no­me nuo 1926 iki 1940 me­tų“. Ta­čiau ne­pai­sant tų ap­lin­ky­bių, bu­vo daug lais­va­no­riš­kų or­ga­ni­za­ci­jų ir drau­gi­jų, bu­vo reikš­min­ga sa­vi­val­da. Čia vėl­gi ryš­kus Šiau­lių fe­no­me­nas.

E. Alek­sand­ra­vi­čius at­krei­pė dė­me­sį į dar vie­ną is­to­ri­nę ap­lin­ky­bę: J. Ba­sa­na­vi­čiaus kar­tos žmo­nės, kur­da­mi vals­ty­bę, ne­puo­se­lė­jo vil­čių, kad val­džia ga­li ką nors duo­ti. Di­džiau­sias no­ras, kad val­džia nea­tim­tų, ne­draus­tų. Bu­vo aiš­ku, kad vals­ty­bė bus to­kia, ko­kią ją su­kurs vi­suo­me­nė.

Ko­vo 11-oji – ma­si­nio Są­jū­džio su­kur­tas ste­­buk­­las

„Į Ko­vo 11-ąją mes nė­jo­me kaip to­ji Ba­sa­na­vi­čiaus ge­ne­ra­ci­ja per de­šimt­me­čius tru­ku­sią vi­suo­me­ni­nę drau­gi­ji­nę veik­lą. Re­tas iš mū­sų pri­klau­sė­me po­grin­di­nėms or­ga­ni­za­ci­joms ar pan. Taip, rin­ko­mės į mi­tin­gus, ėjo­me į Bal­ti­jos ke­lią, sto­vė­jo­me prie stra­te­gi­nių ob­jek­tų, ku­riems grė­sė in­ter­ven­ci­ja, bet ne to­dėl, kad bū­tu­me įgu­dę da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je. Tai bu­vo ma­si­nis Są­jū­dis, ku­riam už­te­ko dva­si­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos, to, kas bu­vo iš­lai­ky­ta, kas bu­vo iš­mąs­ty­ta, šir­dy­se su­telk­ta, tai pra­si­ver­žė. Ačiū Die­vui, ste­buk­las dar kar­tą įvy­ko“, – tei­gia E. Alek­sand­ra­vi­čius ir ap­gai­les­tau­ja, kad pi­lie­ti­nės drau­gi­ji­nės veik­los tink­lai Lie­tu­vo­je taip ir ne­su­si­kū­rė. „Tu­ri­me par­ti­jas, tu­ri­me ne­ma­žai įre­gist­ruo­tų ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų, bet dau­ge­ly­je jų pro­fe­sio­na­lai, ly­de­riai įgy­ven­di­na kaž­ko­kius pro­jek­tus ir iš to gy­ve­na. Pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė te­bė­ra mū­sų sie­kia­my­bė, neį­veik­tas slenks­tis.“

Lais­vi, bet ne­­lai­­min­­gi

Jau 27-erius me­tus esa­me lais­vi, ta­čiau tik ne­di­de­lė da­lis žmo­nių įvar­di­ja sa­ve lai­min­gais lais­vos ša­lies žmo­nė­mis. Ką apie tai ma­no pro­fe­so­rius? „Vie­na iš mū­sų są­mo­nin­go ar ne­są­mo­nin­go ne­lai­min­gu­mo prie­žas­čių nė­ra ne­su­si­ju­si su var­to­ji­mo ga­li­my­bė­mis ar­ba vi­sa eko­no­mi­ne ūki­ne veik­la. Lie­tu­va ma­te­ria­liai pa­si­kė­lė daug la­biau, ne­gu paau­go dva­siš­kai, su­bren­do emo­ciš­kai“, – tei­gia jis, pri­min­da­mas šiur­pi­nan­čius emig­ra­ci­jos mas­tus, nors aukš­tas ūki­nio nuo­puo­lio slenks­tis jau per­ženg­tas.

Iš tė­vy­nės dau­ge­lį va­ro ne tik eko­no­mi­niai ne­pri­tek­liai, ne­pa­kan­ka­mos dar­bo, kar­je­ros ga­li­my­bės, bet ir daik­tų, tur­to troš­ku­lys, ne­pa­so­ti­na­mas geis­mas var­to­ti, lyg tai užau­gin­tų mū­sų lai­min­gu­mą.

Prof. E. Alek­sand­ra­vi­čius kons­ta­tuo­ja, kad mū­sų vi­suo­me­nė vis dar nė­ra bran­di, kad vis dar ak­tua­li mo­ra­li­nio pra­bu­di­mo pro­ble­ma, su­si­tel­ki­mo, at­sa­ko­my­bės už sa­ve ir ki­tą žmo­gų ug­dy­mas. Nes tik to­kia vi­suo­me­nė pa­jė­gi įveik­ti jos ke­ly­je iš­ky­lan­čius slenks­čius.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Šiau­liai tu­ri di­de­lę is­to­ri­ją ir pra­smin­gas tra­di­ci­jas. Ti­kiu, kad tai dar neiš­si­sė­mė“, – tei­gė E. Alek­sand­ra­vi­čius.