Keli tūkstančiai ponios Irenos margučių

Ke­li tūks­tan­čiai po­nios Ire­nos mar­gu­čių

Pa­ši­lė­nuo­se be­veik pen­kis de­šimt­me­čius gy­ve­nan­ti Ire­na Pet­ke­vi­čie­nė kas me­tai prieš Ve­ly­kas vaš­ku iš­mar­gi­na maž­daug po 100 mar­gu­čių.

Arit­me­ti­ka pa­pras­ta – pas ar­ti­muo­sius, drau­gus, gi­mi­nai­čius, kai­my­nus pa­skli­do ma­žiau­siai 5000 mar­gu­čių. Sa­vą­ją nor­mą mo­te­ris iš­mar­gi­na per de­šim­tį die­nų. Da­bar – pa­ts kū­ry­bi­nis dar­by­me­tis.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Mar­gi­na ne tik viš­tų kiau­ši­nius

Ire­nos Pet­ke­vi­čie­nės na­muo­se Pa­ši­lė­nuo­se, iki Ve­ly­kų li­kus maž­daug de­šim­čiai die­nų – kū­ry­bi­nis dar­by­me­tis: įvai­riais or­na­men­tais, raš­tais vaš­ku mar­gi­na­mi kiau­ši­niai, kve­pia kai­ti­na­mas vaš­kas. Ir taip kas­met – jau ma­žiau­siai pen­ki de­šimt­me­čiai.

Gi­mu­si Šal­te­niuo­se, mo­te­ris į Pa­ši­lė­nus ati­te­kė­jo. Bet kiau­ši­nius mar­gin­ti iš sa­vo ma­mos iš­mo­ko dar vai­kys­tė­je.

„Au­go­me sep­ty­nie­se, ir bro­liai, ir se­se­rys mo­kė­jo kiau­ši­nius mar­gin­ti. Nie­ko nau­ja aš ne­pri­gal­vo­ju. Kaip ir anais lai­kais vaš­ku nu­taš­ky­tus vir­tus kiau­ši­nius mer­kiu į gel­žuo­nius, kad bū­tų tam­sūs. Kai­me re­ta mar­gin­to­ja taip da­ro“, – pa­sa­ko­jo I. Pet­ke­vi­čie­nė.

Kiau­ši­nių mar­gin­to­ja kas me­tai prieš Ve­ly­kas pri­mar­gi­na maž­daug po šim­tą kiau­ši­nių. Įp­ra­to be­veik vie­no­dai vaš­ku nu­taš­ky­ti po de­šim­tį kiau­ši­nių. Bet vi­siš­kai vie­no­dų mar­gu­čių nie­kaip ne­pa­da­ry­si.

„Sū­nui do­va­no­ju 30 kiau­ši­nių, abiems anū­kams – po de­šimt, dar kai­my­nėms, ku­rios pa­čios ne­mar­gi­na, po ko­kius pen­kis kiau­ši­nu­kus. Taip ir iš­da­li­nu“, – šyp­so­jo­si. Per va­lan­dą įgu­du­si mar­gin­to­ja iš­gra­ži­na po ke­tu­ris-pen­kis kiau­ši­nius.

Ire­na Pet­ke­vi­čie­nė vaš­ku da­žo ne tik viš­tų, bet ir žą­sų kiau­ši­nius. Sy­kį yra gra­ži­nu­si net stru­čio kiau­ši­nius. „Mo­te­riš­kė at­ve­žė du stru­čio kiau­ši­nius. Už nu­da­žy­mą, vie­ną man do­va­nų pa­li­ko. Di­de­lį stru­čio kiau­ši­nį da­žy­ti se­kė­si sun­kiau ir, ži­no­ma, il­giau. Bu­vo su­dė­tin­ga ran­ko­je nu­lai­ky­ti. Bet la­bai gra­žiai tarp ki­tų, ma­žes­nių kiau­ši­nu­kų, at­ro­do“, – džiau­gė­si. Sma­giau­sia pa­ši­lė­niš­kei da­žy­ti žą­sų kiau­ši­nius, ku­rie nė­ra per daug di­de­li, bet vie­tos or­na­men­tams lais­vai už­ten­ka.

I. Pet­ke­vi­čie­nei la­bai gai­la, kuo­met mar­gu­čiai ima ir su­sky­la. Per­nai, di­de­liam mar­gin­to­jos džiaugs­mui, iš 110 kiau­ši­nių su­ski­lo tik trys.

Ra­my­bė ir poil­sis

Po­nia Ire­na kiau­ši­nių mar­gi­ni­mą pir­miau­sia va­di­na poil­siu nuo liūd­nų min­čių.

„Kai mar­gi­nu, man la­bai ra­mu. Nors už­siė­mi­mas nė­ra leng­vas, rei­ka­lau­ja ir kant­ry­bės, ir su­si­kau­pi­mo, man la­bai pa­tin­ka. Ki­taip juk ne­mar­gin­čiau“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Pa­sak Ire­nos Pet­ke­vi­čie­nės, iš­mok­ti mar­gin­ti kiau­ši­nius vaš­ku ga­li kiek­vie­nas, bet kant­ry­bės ga­li ir pri­trūk­ti. Be to, dar rei­ka­lin­gas ir po­lin­kis kur­ti gra­žius da­ly­kus, ir šioks toks su­ge­bė­ji­mas.

Pa­ši­lė­niš­kė vi­suo­met, kaip pa­ti sa­ko, vaš­ką taš­ko „iš ran­kos“. Raš­tai daž­niau­siai jau bū­na gi­mę gal­vo­je, kar­tais ir į ko­kią rank­dar­bių kny­ge­lę pa­vyz­džių pa­si­žiū­ri.

Mo­te­ris kiau­ši­nių da­žy­mui tra­di­ciš­kai ren­ka­si tam­sias spal­vas. Jei no­ri juo­dų kiau­ši­nių, juos mer­kia į gel­žuo­nius su juo­dalks­nių, jei ru­dų – su ąžuo­lų žie­vė­mis. Kad ge­riau „nu­kąs­tų“, įbe­ria drus­kos, ac­to, lai­ko pu­sę pa­ros. Vė­liau iš­trauk­tus dar de­da į iš­mir­ky­tų ir nu­spaus­tų svo­gū­nų laiš­kų karš­tą nuo­vi­rą. Tik vaš­kui pra­dė­jus tirp­ti, kiau­ši­nius per­ke­lia į ki­tą puo­dą su šva­riu van­de­niu.

Au­to­rės nuo­tr.

Maž­daug pen­kias de­šim­tis me­tų prie Ve­ly­kas pa­ši­lė­niš­kė Ire­na Pet­ke­vi­čie­nė vaš­ku iš­mar­gi­na apie 100 viš­tų ir žą­sų kiau­ši­nių.

Vaš­ku iš­mar­gin­ti žą­sų kiau­ši­niai dar bus da­žo­mi.

Ire­na Pet­ke­vi­čie­nė yra iš­mar­gi­nu­si ir stru­čio kiau­ši­nį.

Pa­ši­lė­niš­kės kiau­ši­niai – ra­mių že­mės spal­vų, tra­di­ci­nių raš­tų.