
Naujausios
Londone rado mažą Lietuvą
Londono karališkajame muzikos koledže studijuojanti smuikininkė Augustė Emilija Janonytė Šiauliuose kartu su kameriniu ansambliu „Tempus trio“ surengė koncertą. Devyniolikmetė šiaulietė Londone ne tik sėkmingai tęsia studijas, bet ir dirba šeštadieninėje lietuvių mokykloje. Vienintelis nerimas – kokia Didžioji Britanija bus po „Brexit“.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Muzikiniai susitikimai
Tarptautinių konkursų laimėtoja, Karalienės Mortos premijos laureatė, 2017 metų Lietuvos kultūros ministro vardinės ir Šiaulių jaunųjų menininkų stipendijos laureatė A. E. Janonytė į redakciją ateina plačiai šypsodamasi. Šiltas bendravimas, optimizmas sklinda viso pokalbio metu. Džiaugsmą smuikininkei kelia daugybė kasdienių dalykų: namai, susitikimai, pasivaikščiojimas bulvaru.
„Kiekvieną kartą grįžusi pamatau vis kažką naujo. Tuomet suprantu, kiek laiko nebuvau namuose“, – sako smuikininkė.
Pastarąjį kartą Šiauliuose mergina viešėjo per Kalėdas. Velykų atostogas nusprendė papildyti koncertais – Šiaulių publiką supažindino su koledžo kameriniu orkestru „Tempus trio“.
Trio narės – A. E. Janonytė, Harriet Butterworth (violončelė), Jenny Clarke (fortepijonas) – koledžo pirmakursės.
„Tempus trio“ koncertas, skirtas Kultūros dienai, vyko Chaimo Frenkelio viloje. Trio grojo ir Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos festivalio-konkurso „Fiori musicali“ atidaryme – A. E. Janonytė yra šios mokyklos absolventė.
Ketvirtadienį smuikininkė vėl išvyksta į Londoną tęsti studijų: „Laukia milijonai darbų!“
Rinkosi ne šalį, o mokytoją
– Baigėte mokslus Mančesterio menų mokykloje, įstojote į Karališkąjį muzikos koledžą Londone. Kodėl pasirinkote studijas Anglijoje?
– Mano mokytoja Nijolė Prascevičienė Šiauliuose buvo puiki, bet visada reikia pokyčių. Į Mančesterį išvažiavau susipažinusi su mokytoju Jan Repko. Pasirinkau mokytoją, o ne šalį ar mokyklą.
Mokykla Mančesteryje man pasiūlė stipendiją, nes tėvai nebūtų išgalėję skirti tokių pinigų. Porą metų pas mokytoją skraidžiau į pamokas, o sulaukusi šešiolikos, išvykau mokytis. Profesorius ruošė stoti į Londono karališkąjį muzikos koledžą, kur jis taip pat dėsto. Norėjau mokytis pas jį – kur bebūtų.
Koledžas taip pat pasiūlė visą stipendiją. Šiais metais vien tik už mokslą tektų mokėti 9 250 svarų. O dar pragyvenimas, transportas. Per metus vien metro kainuoja apie 900 svarų! Sumos yra didelės. Stipendija padeda, tad tėvams beveik nebereikia prisidėti. Dar dirbu šeštadieninėje lietuvių mokykloje.
– Kaip klostosi jūsų muzikinė karjera?
– Pačią pirmą savaitę buvo koledžo orkestro perklausa. Visiškai netikėta, bet mane pasirinko koncertmeistere, gavau ir solo partijas orkestre. Būti pripažintai pirmąją savaitę karališkajame koledže buvo kažkas tokio!
Pakvietė kamerinis ansamblis. Koncertai vyksta kiekvieną savaitę, keičiasi programos. Mano profesorius labai džiaugiasi, kad padariau didelę pažangą. Koncerte Šiauliuose taip pat grojau porą solo kūrinių. Kalbėjau su žmonėmis, kurių akyse augau – jie matė skirtumą. Manau, judu gera linkme.
Dabar artėja egzaminai, baigiamieji rečitaliai, vasarą laukia meistriškumo kursai Italijoje. Kitais metais – gal konkursai. Nelabai skubu, labiau gyvename dabartimi.
– Akordeonininkas Martynas Levickis akordeono muziką populiarina įvairiausiais būdais, dalyvavo ir televizijos projekte „Lietuvos talentai“. Ar matote save kitokiame, ne tik klasikinės muzikos amplua?
– Su Martynu Levickiu beveik tuo pačiu metu augome, koncertavome. Kai pradėjau dirbti lietuvių mokykloje, sužinojau, kad Martynas prieš kelerius metus dirbo lygiai toje pačioje pozicijoje, kol mokėsi karališkojoje akademijoje. Augame vienas iš po kito, patys to nežinodami.
Martyno svajonė visuomet buvo parodyti, kad akordeonas gali turėti kitokį amplua. Mano svajonė visuomet buvo groti. Klasiką groju visą gyvenimą, bet tuo neapsiribočiau. Gal kitais metais, gal trečiame kurse planuoju pas profesorių pradėti mokytis džiazo smuiką. Šiek tiek esu grojusi ir lengvosios muzikos kameriniuose ansambliuose. Viena iš mano mėgstamiausių – filmų muzika. BBC simfoninis orkestras įrašinėja daugumą garso takelių. Groti tokiame orkestre – viena iš mano didžiausių svajonių.
Lietuva Londone
– Laikote save emigrante ar tiesiog studente Londone?
– Esu pusiau emigrantė. Bet nesu emigrantė su visam. Nėra minties, kad niekuomet negrįšiu. Lietuva visuomet išliks šalis, kurioje užaugau, kur puikūs mokytojai, gražiausi koncertai. Šiuo metu čia nėra galimybių mokytis vien dėl dėstytojų.
Manęs visuomet klausia: kur nori būti baigusi mokslus? Būsiu ten, kur bus, ką veikti. Mano darbas gali būti bet kuriame pasaulio kampelyje.
– Koks Londonas jūsų akimis?
– Londonas niekuomet nemiega. Žmonės susirenka iš visų pasaulio kampelių. Ir dvasia kitokia tvyro. Esu aplankiusi nemažai pasaulio, bet Londonas yra kitoks. Jis labiausiai mano miestas, neįskaičiuojant to, kas yra Lietuvoje. Įvairovė traukia mane.
– O lietuviai Londone?
– Lietuvių Londone yra siaubingai daug! Kiekvieną kartą išėjus į pagrindinę Oksfordo gatvę išgirsi šnekant bent tris lietuvius! Net atėjus į kavinę iš padavėjo akcento girdi, kad lietuvis.
Koledžo trečiame kurse kompoziciją studijuoja lietuvis, magistrantė pianistė mokosi pirmame kurse. Valgykloje visas personalas lietuviai, pirkdama puodelį kavos kelis žodžius lietuviškai persimetu.
Šeštadieninėje lietuvių mokykloje, kurioje dirbu, mokosi apie 80 vaikų. Kiekvieną šeštadienį tėvai atveda vis naujų. Ir tai – ne vienintelė lietuvių mokykla Londone.
Dauguma vaikų gimę Londone, yra Didžiosios Britanijos piliečiai. Vieni lietuviškai kalba puikiai, kiti tik šiek tiek.
Mokykla atrodo kaip maža Lietuva viduryje Londono. Kolegės kepa lietuviškus pyragus, jaučiama visiškai lietuviška atmosfera. Stengiamasi puoselėti ir tradicijas, ir kalbą.
Vaikams labai svarbu susipažinti su mūsų kultūra. Man, atvažiavusiai, ne visada aišku, ko jie nežino. Pradedu pasakoti, kaip švenčiame Velykas, kaip dažome kiaušinius. Iš vaikų akių matyti, kaip jiems įdomu, bet jie niekada gyvenime nėra to girdėję!
Dar vienas niuansas – vaikai, kurie atvažiavę iš Lietuvos, yra visiškai kitokie. Drausmingesni, gal šiek tiek suvaržyti. Ten augantys vaikai reiškia savo mintis absoliučiai laisvai, kartais net turi drausminti.
– Auganti karta – žmonės, kurie nebesieja gyvenimo su Lietuva?
– Priklauso nuo to, kokioje šeimoje auga. Dalis vaikų per kiekvienas atostogas skrenda į Lietuvą pas senelius ar likusius šeimos narius.
Yra vaikų, kurie niekada nėra buvę Lietuvoje. Šiek tiek gaila, kad tėvai tuo nesirūpina, neparodo, iš kur jie yra kilę.
– Ko mokote vaikus?
– Mokau muzikos. Spraga anglų mokyklose – minimalios muzikos pamokos, ypač neprivačiose mokyklose. Privačios mokyklos kainuoja brangiai, dauguma lietuvių negali to leisti savo vaikams.
Pasakoju apie muziką, instrumentus ir matau, kad jie gyvenime nėra nei matę, nei girdėję. Su trio mokykloje parodėme ir papasakojome vaikams, kokie būna klasikiniai koncertai. Jie 45 minutes išsėdėjo ramiai, buvo labai džiugu, kad jiems patiko.
Turiu chorą, stengiuosi parinkti lietuvišką repertuarą. Ateityje galbūt sukursime ansamblį.
Nežinomybė
– Kaip Londonas ir Anglija keičiasi po referendumo dėl išstojimo iš Europos Sąjungos?
– Iš karto po referendumo (tuomet dar buvau Mančesteryje) viename restorane reikėjo parodyti dokumentą. Padaviau savo europietišką kortelę, o man sako: mes nepriimame! Nesu arši, paprastai nutyliu ir apsisukusi išeinu, bet tą kartą suveikė savigyna. Pasakiau, kad kviestų menedžerę. Nuleidusi akis barmenė nieko nebepasakė.
Patys anglai nesuprato, kas įvyko, kaip įvyko. Tik po to pradėjo galvoti, kodėl, kad nereikia jiems to „Brexit“.
Karališkajame koledže daugumą sudaro imigrantai. Neaišku, kokia politika bus pasirinkta. Jei koledžus paliks tik anglams, bus liūdnas gyvenimas. Ne tik studentai, bet ir profesoriai yra įvairiataučiai, suvažiavę iš viso pasaulio. Muzikiniame pasaulyje būtų labai liūdna.
– Jaučiate nežinomybę?
– Taip. Suabejoju, kas bus. Jei ką, važiuosiu namo. Bet tikimės, kad viskas baigsis gerai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Pirmajame tarptautiniame konkurse Augustė Emilija Janonytė dalyvavo būdama penkerių: „Kartais bandau prisiminti save negrojančią, bet tokio prisiminimo nėra. Aš net ne svajojau – aš žinojau, kad būsiu smuikininkė.“
„Draugės kartais pamiršta, kad esu lietuvė, akcentas pranykęs. Iš tiesų esu lietuvė, niekada savęs niekuo kitu nevadinsiu. Tikrieji namai visada išliks čia. Kitaip ir negalėtų būti“, – sako smuikininkė Augustė Emilija Janonytė.