Mar­gu­tis – tar­si gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja

Mar­gu­tis – tar­si gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja

Kel­mės pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re su­reng­ta bu­vu­sios šio cent­ro mo­ki­nės Kris­ti­nos Kar­pi­nai­tės-Jan­kū­nie­nės de­ko­ruo­tų mar­gu­čių pa­ro­da. Jai mar­gu­tis – tai gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Mar­gu­čių pa­ro­da su­reng­ta Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro kū­rė­jų klu­bo „Be rė­mų“ bei jo va­do­vės Da­lios Griš­ke­vi­čie­nės ini­cia­ty­va.

Ant sta­lo pui­ka­vo­si ke­lios de­šim­tys vaš­ku iš­mar­gin­tų ir įvai­rias­pal­viais da­žais nu­da­žy­tų žą­sų ir viš­tų kiau­ši­nių lukš­tų.

Jų mar­gin­to­ja Kris­ti­na Kar­pi­nai­tė-Jan­kū­nie­nė kiau­ši­niams nu­nė­rė ir si­jo­nė­lius. Kad ge­riau ma­ty­tų­si raš­tai, mar­gu­čiams pa­da­rė sto­ve­lius iš plas­ti­ko bu­te­lių kak­lų. Kad neiš­vaiz­džius sto­vus pa­slėp­tų, juos ap­ren­gė nė­ri­niais.

Įvai­riau­siais raš­tais iš­de­ko­ruo­ti vie­nat­ry­niai ir dvit­ry­niai žą­sų kiau­ši­niai. Tik vie­nas ki­tas – viš­tos. Pa­ro­dos au­to­rė aiš­ki­no, jog ant di­des­nio kiau­ši­nio ga­li­ma nu­pieš­ti gra­žes­nį ir įmant­res­nį raš­tą.

Po­nia Kris­ti­na pa­sa­ko­jo kiau­ši­nių lukš­tus ren­kan­ti vi­sus me­tus.

„Kai ma­no tė­tė, vy­ras ar sū­nus no­ri bly­nų, pir­miau­sia lie­piu jiems kiau­ši­nį pa­mir­ky­ti van­de­ny­je, tuo­met nu­šveis­ti, švirkš­tu lukš­te pra­dur­ti sky­lu­tę, iš­pūs­ti kiau­ši­nio tu­ri­nį, o lukš­tą ati­duo­ti man. Tik ta­da ei­nu kep­ti bly­nų. Į teš­lą su­de­du iš­pūs­tą kiau­ši­nį.“

Jos šei­mo­je Ve­ly­kos tu­rė­jo ypa­tin­gą pra­smę. Kiau­ši­nius bu­vo ga­li­ma mar­gin­ti ne anks­čiau kaip li­kus sa­vai­tei iki Ve­ly­kų. To­dėl į šį dar­bą bu­vo įtraukia­mi vi­si. Kris­ti­na ve­ly­kai­čius mar­gi­na nuo ket­ve­rių me­tų. Nuo ta­da, kai pra­dė­jo ran­ko­se nu­lai­ky­ti deg­tu­ką. Deg­tu­ku kiau­ši­nius mo­te­ris mar­gi­na iki pat šiol. Ki­tais įran­kiais ne­mo­ka.

Pa­čius gra­žiau­sius mar­gu­čius Pri­si­kė­li­mo ry­tą šei­ma ne­šda­vo­si į baž­ny­čią. Vie­ną pa­lik­da­vo ku­ni­gui, ki­tą duo­da­vo su­tik­tam žmo­gui, tre­čią tu­rė­da­vo par­si­neš­ti na­mo, kad pa­si­dė­tų ant Ve­ly­kų pus­ry­čių sta­lo.

Kad mar­gu­čiai ne­su­duž­tų, juos su­si­dė­da­vo į ma­žą stik­li­nai­tę.

Po Ve­ly­kų pus­ry­čių vai­kai ei­da­vo žais­ti, ri­den­ti mar­gu­čių. Kris­ti­na pri­si­mi­nė vie­nas Ve­ly­kas, kai dėl tar­mių skir­tu­mo vai­kai iš­dau­žė dau­gy­bę mar­gu­čių. Mo­čiu­tė mar­gu­čių ri­de­ni­mą va­din­da­vo lai­dy­mu. Anū­kams pa­lie­pė ei­ti į kie­mą „lai­dy­ti“ kiau­ši­nių. Šie pa­siė­mė po ke­lis mar­gu­čius ir lai­dė juos į vir­šų. Po ke­lių mi­nu­čių grį­žo į tro­bą – rei­kia dar mar­gu­čių, vi­si jau „su­lai­dy­ti“.

„Mar­gu­tis – tai gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja. Jei­gu mar­gin­da­mas jį pa­da­li­ji išil­gai, vie­no­je pu­sė­je die­na, ki­to­je – nak­tis. Jei pa­da­li­ji sker­sai – ja­me tu­ri at­si­spin­dė­ti dan­gaus ir že­mės ženk­lai“, – įsi­ti­ki­nu­si Kris­ti­na.

Au­to­rės nuo­tr.

Kris­ti­na Kar­pi­nai­tė-Jan­kū­nie­nė sa­kė, jog ma­lo­nu at­vyk­ti į sa­vo bu­vu­sią mo­kyk­lą.

Pa­ro­do­je įmant­riau­siais raš­tais iš­mar­gin­ti ve­ly­kai­čiai.

Pa­ro­dos au­to­rę svei­ki­no bu­vu­sios jos mo­ky­to­jos ir kū­ry­bi­nių im­pul­sų ža­din­to­jos.