Nutilusi Alberto Jūro armonika

Nu­ti­lu­si Al­ber­to Jū­ro ar­­mo­­ni­­ka

Sta­sys S. TU­­MĖ­­NAS

Ko­vo pra­džio­je Šiau­rės Lie­tu­va ne­te­ko dar vie­no Švie­suo­lio – į Am­ži­ny­bę iš­ke­lia­vo žy­mus kraš­to mu­zi­kan­tas, ar­mo­ni­kos vir­tuo­zas, pa­sa­ko­to­jas ir dai­ni­nin­kas, „Lin­ka­vos“ an­samb­lio sie­la Al­ber­tas Jū­ras.

Da­bar­ti­niam Lin­ku­vos jau­ni­mui ga­li su­si­da­ry­ti įspū­dis, kad kraš­to le­gen­da nie­ka­da ne­bu­vo iš­vy­kęs iš Lin­ku­vos, nes Pu­pų dė­dės pra­var­dę se­no­kai ga­vęs lin­ku­vis, re­gis, šak­ni­mis suau­gęs su sa­vo kraš­tu. Iš tik­rų­jų jo gy­ve­ni­mo vin­giai tę­sė­si nuo Ame­ri­kos, sme­to­ni­nės Lie­tu­vos, Ru­si­jos Si­bi­ro.

Prieš 20 me­tų A. Jū­ras pa­sa­ko­jo: „Esu lais­vas kaip paukš­te­lis mar­gam Die­vo pa­sau­ly. Gi­miau Ame­ri­ko­je, gy­ve­nau Eu­ro­po­je ir Azi­jo­je, o nu­tū­piau ant ši­to Lin­ku­vos kal­ne­lio, nuo ku­rio jau be­pa­kil­siu į pa­čią to­li­miau­sią ke­lio­nę už jū­rių ma­rių, už du­no­jė­lių...“

A. Jū­ras gi­mė 1919 me­tais Ame­ri­ko­je, kur lai­mės ieš­ko­ti ir už­si­dirb­ti pi­ni­gų dar prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bu­vo iš­vy­kęs jo tė­vas. Po 1918 me­tų, at­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, Lie­tu­vos val­džia ska­ti­no tau­tie­čius grįž­ti dirb­ti Lie­tu­vo­je. Į šį kvie­ti­mą 1921 me­tais su­rea­ga­vo švie­saus pro­to Al­ber­to tė­vas, sve­tur pra­lei­dęs 13 me­tų. Al­ber­tui ta­da te­bu­vo dve­ji me­tu­kai, tad jis ne­spė­jo su­si­dur­ti nė su ang­lų kal­ba. Grį­žu­si šei­ma įsi­kū­rė ne­to­li Rad­vi­liš­kio, Šniū­rai­čių kai­me, kur nu­si­pir­ko 52 ha že­mės, pa­si­sta­tė tro­bas. Šei­mo­je au­go du vy­res­nie­ji sū­nūs ir dvi jau­ny­lės duk­te­rys. Nau­jie­ji kai­my­nai Jū­rų šei­my­ną kar­tais pa­va­din­da­vo ame­ri­ko­nais, bet ste­bė­jo­si šei­mos darbš­tu­mu, ūkiš­ku­mu, sve­tin­gu­mu, links­mu­mu. „Ne­bu­vo mū­sų na­muo­se nei pui­ky­bės, nei ko­kio pa­si­pū­ti­mo prieš bied­nes­nius. Ne tur­tą, o žmo­gų mo­kė gerb­ti tė­ve­liai“, – pri­si­mi­nė A. Jū­ras.

Pir­mie­ji žings­niai į mu­zi­kos pa­­sau­­lį

Į mu­zi­kos gar­sų pa­sau­lį Al­ber­tas atė­jo, kai tė­vas jam tur­gu­je už 5 li­tus nu­pir­ko se­ną ar­mo­ni­kė­lę. Su ja jis, ne­ši­nas po pa­žas­čia, ir kar­ves ga­ny­da­mas lau­kuo­se ne­si­skir­da­vo, kar­tais pa­mirš­da­vo net ga­no­mą­sias, nes jam la­biau rū­pė­jo, kad jo mu­zi­ka­vi­mą iš­girs­tų vi­sos kai­mo mer­gi­nos.

Pir­mo­ji ar­mo­ni­kė­lė grei­tai su­by­rė­jo, o tė­vui, ma­čiu­siam aist­rin­gą sū­naus po­mė­gį, te­ko pirk­ti ki­tą, jau ge­res­nę. Try­li­ka­me­tis ne­tru­ko iš­mok­ti gir­dė­tas po­lkas, val­sus. Kad vai­kas to­bu­lė­tų, tė­vas jį nu­ve­žė mo­ky­tis pas ves­tu­vių mu­zi­kan­tą Ši­mą. Net­ru­kus lau­kė jau ir pir­mie­ji ban­dy­mai va­ka­rė­liuo­se, ves­tu­vė­se, kur „su­skė­lus“ jau­nie­siems „Suk, suk ra­te­lį“, už tą mar­šą su­si­rin­ko net 14 li­tų. Kur ne­su­si­rinks, jei net lan­gai dre­bė­jo, kai pa­siu­tu­si bu­vo „uk­va­ta“.

Taip Al­ber­tas iš­mai­šė vi­sas Rad­vi­liš­kio apy­lin­kes, mie­lai vie­nas ar su ka­pe­li­ja gro­da­vo krikš­ty­no­se, ge­gu­ži­nė­se, šau­lių, pa­va­sa­ri­nin­kų, jau­na­lie­tu­vių va­ka­rė­liuo­se. Al­ber­tas bu­vo jau­na­lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jos, ku­riai va­do­va­vo gim­na­zis­tas bro­lis, na­rys. Tai vė­liau la­bai ne­pa­ti­ko so­vie­ti­nės san­tvar­kos kū­rė­jams.

Si­bi­ro tra­­jek­­to­­ri­­jos

Si­bi­ro trem­tis po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vo tar­si už­prog­ra­muo­ta Al­ber­to biog­ra­fi­jos bruo­žų: gi­męs Ame­ri­ko­je, žem­val­dys, ūki­nin­kas, sa­vi­nin­kas. Vien to pa­ka­ko, kad pa­kliū­tum į Si­bi­ro gol­go­tų ke­lią.

Tie­sa, šei­mai pir­mų­jų trem­čių pa­vy­ko iš­veng­ti, bet 1949 me­tais tė­vai su vie­na iš duk­te­rų bu­vo iš­trem­ti. Al­ber­tas su ki­ta se­se­ri­mi tuo me­tu slė­pė­si Šiau­liuo­se, bet grei­tai ir juos su­ra­do sau­gu­mas. Al­ber­tą suė­mė, jam te­ko iš­ban­dy­ti Šiau­lių, Le­ning­ra­do ka­lė­ji­mų gul­tus. Jį, kaip po­li­ti­nį ka­li­nį, nu­tei­sė 10 me­tų la­ge­rio.

Vor­ku­to­je, ak­mens ang­lių ka­syk­lo­se, sun­kiai dir­bo be­veik 8 me­tus. Pas­kui tę­sė­si trem­tis Ir­kuts­ko sri­ty­je, To­lu­no ra­jo­ne. Gy­ve­ni­mo švie­sa at­gi­mė, kai Al­ber­tui Eu­do­chi­mov­ke pa­vy­ko su­ras­ti tė­vus, o grei­tai ten pat ir trem­ti­nę nuo Paš­vi­ti­nio Sta­sę Pla­čia­ky­tę, dai­ni­nin­kę, darbš­tuo­lę, ta­pu­sią Al­ber­to žmo­na. Paaiš­kė­jo, kad 7 me­tais jau­nes­nė bū­si­mo­ji žmo­na į Si­bi­rą pa­te­ko tais pa­čiais 1949 me­tais, čia ją už­grū­di­no gy­ve­ni­mas, nes dir­bo tą pa­tį dar­bą, kaip ir vy­rai: kir­to miš­ką, jau­čiais vež­da­vo kar­tis, mal­kas, rąs­tus.

Mo­ky­to­ja S. Lov­či­kai­tė apie Sta­sės ir Al­ber­to Jū­rų mei­lės is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo: „Ne­ga­lė­jo gi mu­zi­kan­tas neiš­girs­ti skar­džia­bal­sės dai­ni­nin­kės iš lie­tu­vių trem­ti­nių kai­mo, ne­ga­lė­jo ne­pas­te­bė­ti tos iš­na­šios skais­čia­vei­dės darbš­tuo­lės. Pa­si­pir­šo, ve­dė, su­si­lau­kė tri­jų vai­ke­lių.“ De­ja, 1962 me­tais su šei­ma į Lie­tu­vą grį­žo tik vie­nas, Vy­tu­kas. Ki­ti du (dvy­niai) mi­rė Si­bi­re, kaip ir Jū­rų tė­vai, grį­žo į Lie­tu­vą, Lin­ku­vos ka­pi­nes, tik pra­si­dė­jus Są­jū­džiui.

Nie­kas ne­lau­kė Jū­rų šei­mos su­grį­žus iš Si­bi­ro, bet, kaip pa­sa­ko­jo Al­ber­tas, „iš­moks­ta žmo­gus džiaug­tis ma­žu“: sun­kiai se­kė­si pri­si­re­gist­ruo­ti, bet pa­vy­ko pri­si­glaus­ti Lin­ku­vos apy­lin­kė­se, o vė­liau džiaugs­mo bu­vo, kai su­si­ren­tė pa­sto­gę Lin­ku­vo­je, ga­vo dar­bo pie­ni­nė­je.

Al­ber­tas pa­sa­ko­jo: „Kai pa­gal­vo­ji – kiek čia žmo­gui te­rei­kia? Kad tik ant gal­vos nė­ra ko­kios bė­dos, pa­vo­jaus, li­gos ar di­de­lio rū­pes­čio – ir gy­venk sau, Die­vui dė­ko­da­mas. O dar čia ste­buk­las: lais­va Lie­tu­va. Ką čia kal­bėt, kad dar kiek svei­ka­tos, kad tos akys neuž­tem­tų.“

Ačiū, Die­ve, akys Al­ber­tui neuž­te­mo. Jis įsi­trau­kė į folk­lo­ro veik­lą, ta­po „Lin­ka­vos“ an­samb­lio sie­la, va­do­vės S. Lov­či­kai­tės rams­čiu. Kaip ir jo žmo­na Sta­sė Pla­čia­ky­tė-Jū­rie­nė. Sta­sė 17 me­tų iš­dir­bo Lin­ku­vos am­bu­la­to­ri­jos va­ly­to­ja, dai­na­vo me­di­kų an­samb­ly­je, Lin­ku­vos kul­tū­ros na­mų ir baž­ny­čios cho­ruo­se, nuo pat pir­mų­jų re­pe­ti­ci­jų įsi­trau­kė į an­samb­lio veik­lą kaip gas­pa­di­nė. Trum­pai drū­tai pa­sa­ky­siu – sten­gė­si ko­ja ko­jon, ran­ka ran­kon neat­si­lik­ti nuo sa­vo vy­ro Al­ber­to. An­samb­ly­je, kur dvel­kė gim­ti­nės ši­lu­ma, se­no­sios Žiem­ga­los kraš­to tra­di­ci­jos, pa­pro­čiai, abiem bu­vo mie­la ir jau­ku. Sa­vo Si­bi­ro trem­ties lai­kus A. Jū­ras yra ap­ra­šęs Pak­ruo­jo ra­jo­no trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių at­si­mi­ni­mų kny­go­je „Su­žeis­tų šir­džių dai­na“, ku­rią pa­ren­gė Zi­ta Bur­žai­tė-Vė­žie­nė.

Šven­čių sie­­la

Su į Lie­tu­vą atū­žu­sio­mis per­mai­no­mis, Są­jū­džio dva­sia at­si­vė­rė nau­jas A. Jū­ro gy­ve­ni­mo eta­pas, at­gi­mi­mas. Ne­ži­nia, kaip jis bū­tų su­si­klos­tęs, jei ne Lin­ku­vos švie­suo­lės mo­ky­to­jos S. Lov­či­kai­tės en­tu­ziaz­mas, sėk­min­gas ban­dy­mas įkur­ti et­nog­ra­fi­nį an­samb­lį „Lin­ka­va“, ku­ria­me iš­si­lie­jo Žiem­ga­los kraš­to tau­to­sa­ka, pa­pro­čiai, už­fik­suo­ti, įpras­min­ti pro­gra­mo­se, ku­rių per ket­vir­tį am­žiaus su­si­da­rė net 25. Tie­sa, Al­ber­tas iš pra­džių spy­rio­jo­si, pir­ma į an­samb­lio veik­lą įsi­trau­kė jo žmo­na, vai­di­nu­si gas­pa­di­nę pir­mo­jo­je pro­gra­mo­je „Li­na­rū­tė“. Gas­pa­di­nei rei­kė­jo gas­pa­do­riaus, tad Al­ber­tui ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip pa­suk­ti į an­samb­lį pa­skui žmo­ną. Nuo ta­da ket­vir­tį am­žiaus jis – vie­nas ryš­kiau­sių da­ly­vių ir at­li­kė­jų.

Su „Lin­ka­vos“ an­samb­liu A. Jū­ras da­ly­va­vo per 200 kon­cer­tų, 1990 me­tais švy­tė­jo Lie­tu­vos tau­ti­nė­je dai­nų šven­tė­je, pa­sau­lio lie­tu­vių dai­nų šven­tė­se 1994, 1998, 2003 me­tais. Įsi­mi­nė Al­ber­tui folk­lo­ro ren­gi­niai Rum­šiš­kė­se „Ant ma­rių kran­te­lio“, Vil­niaus „Skam­ba skam­ba kank­liai“, tarp­tau­ti­niai folk­lo­ro fes­ti­va­liai „Bal­ti­ca-87“, „Bal­ti­ca-91“, „Bal­ti­ca-93“, tra­di­ci­nė­s ta­pu­sios „Žiem­ga­los“ šven­tės, ku­rio­se da­ly­vau­da­vo kraš­to ko­lek­ty­vai. O kur iš­vy­kos į Ry­gą, Baus­kę, Lie­po­ją, Bul­ga­ri­ją. Vi­sur žiū­ro­vai gė­rė­jo­si vie­no Al­ber­to ar­ba su ko­lek­ty­vo bi­čiu­liais at­lie­ka­mais val­sais, po­lko­mis, kad­ri­liais, kraš­to pa­sa­ko­ji­mais.

Ne­ti­kė­tai A. Jū­ras iš­gar­sė­jo ju­bi­lie­ji­nė­je 90-me­tį 2014 me­tais mi­nė­ju­sio­je lie­tu­vių dai­nų šven­tė­je „Čia – mū­sų na­mai“. Iš­gar­sė­jo, nes vi­si res­pub­li­ki­niai laik­raš­čiai, te­le­vi­zi­jos pa­skel­bė, kad vy­riau­sias šven­tės da­ly­vis yra lin­ku­vis A. Jū­ras, ku­riam ta­da bu­vo 94 me­tai, va­di­na­si, 4 me­tais dau­giau ne­gu pa­čiai ju­bi­lie­ji­nei Dai­nų šven­tei. Žur­na­lis­tams Al­ber­tas pa­si­pa­sa­ko­jo, kad ne­jau­čiąs jo­kio jau­du­lio, prie šven­čių pri­pra­tęs, tik jam gai­la, kad Lie­tu­vos jau­ni­mas ne­la­bai no­ri dai­nuo­ti liau­dies dai­nas, o dar la­biau ven­gia gro­ti ar­mo­ni­ka. Tą­kart Al­ber­tas Folk­lo­ro die­ną ar­mo­ni­ka gro­jo Ber­nar­di­nų so­de ir Ge­di­mi­no kal­no pa­pė­dė­je.

Sa­vo 95-me­čio pro­ga Al­ber­tas su sa­vo kon­cer­tų, ren­gi­nių, kny­gų pri­sta­ty­mų bi­čiu­liu Gin­tau­tu Gvaz­daus­ku įra­šė 26 šo­kius. Ta­da pa­si­di­džiuo­da­mas jis sa­kė: „26 kū­ri­nius įra­šė­me ir įdė­jo­me į in­ter­ne­tą.“ Pui­ku, kad taip įvy­ko. Al­ber­to ar­mo­ni­kos gar­sai iš­liks atei­nan­čioms kar­toms, da­bar­ties žmo­nėms, ku­riems bran­gi sa­vo kraš­to kū­ry­ba. De­ja, liks tik įra­šai, o Lin­ku­vos kraš­to žmo­nėms trūks gy­vų Al­ber­to pa­juo­ka­vi­mų, grau­džios šne­kos, nuo­vo­ku­mo, au­ten­tiš­kos kraš­to tar­mės, in­di­vi­dua­laus, tik jam bū­din­go per­tei­ki­mo. Jį pa­ži­no­ju­siems, bend­ra­vu­siems ten­ka pri­pa­žin­ti, kad ne­te­ko­me vie­no iš pa­sku­ti­nių­jų kraš­to is­to­ri­jos liu­di­nin­kų, tar­pi­nin­ko tarp šian­die­nos ir to, kuo gy­ve­no mū­sų kraš­tas, ko­kia bu­vo prieš­ka­rio Lie­tu­va, ką ji iš­gy­ve­no so­viet­me­čiu. Ne­te­ko­me Pu­pų dė­dės, naš­lio Ra­po­liu­ko, pirš­lio ir dar de­šim­čių vaid­me­nų at­li­kė­jo, puo­šu­sio ir tur­ti­nu­sio mū­sų gy­ve­ni­mus.

***

Ka­ro­li­na Kaz­­laus­­kie­­nė

K. Kaz­laus­kie­nė, Žiem­ga­los kraš­to poe­tė, ra­šan­ti ir gim­tą­ja šiau­rės pa­ne­vė­žiš­kių tar­me, bu­vo vie­na iš tų, ku­ri dau­giau­siai bend­ra­vo su A. Jū­ru pa­sku­ti­niai­s jo gy­ve­ni­mo me­tais. Ji sten­gė­si, kad neei­li­nio ta­len­to mu­zi­kan­tas, kraš­to le­gen­da bū­tų kvie­čia­mas į kraš­to ra­šy­to­jų kny­gų pri­sta­ty­mus (ypač tuos, ku­riuos or­ga­ni­zuo­da­vo Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių są­jun­ga), šven­tes, ren­gi­nius, pri­min­da­vo „Žiem­ga­los“ drau­gi­jos va­do­vams, kad bū­tų įpras­min­tas ir atei­ties kar­toms iš­sau­go­tas A. Jū­ro kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas. Ji rū­pi­no­si sa­vo kraš­tie­čiu ir pa­sku­ti­nė­mis jo gy­ve­ni­mo die­no­mis. Skai­ty­to­jams siū­lo­me jos ei­lė­raš­tį, de­di­kuo­tą A. Jū­rui.

Pu­pų dė­­dė

Mu­zi­kan­tų mu­zi­kan­tui lin­ku­viui Al­ber­tui Jū­­rui

Mu­zi­kan­tą šau­nų tu­rim,

Jis gy­ve­na Lin­ku­voj.

Ar krikš­ty­nos, ar ves­tu­vės –

Dė­dės Jū­ro ieš­kom tuoj.

Dė­de Jū­rai, Pu­pų dė­de,

Pra­šo­me la­bai – pa­grok!

Va, liūd­na jau­no­ji sė­di –

Val­są jai pa­do­va­nok.

Mums po­lku­tę. Dar su­kti­nį.

Šo­kam, dre­ba net lan­gai,

O kiek po­rin­gių jis ži­no,

Įsi­ti­ki­nom se­niai.

Jo žmo­ne­lei mes pri­min­sim –

Ne, ji­nai ne­pa­vy­di,

Dė­dės Jū­ro ne­šok­din­sim,

Ne­pag­ros kaip jis ki­ti.

Ru­de­nė­lis. Nie­ko to­kio,

Kas kad už lan­gų lie­tus.

Sa­lėj links­ma, sa­lėj šo­ka –

Gro­ja dė­dė vėl pas mus.

Mu­zi­kan­tą šau­nų tu­rim –

Šim­tas dvi­de­šimt to­li.

Pu­pų dė­dei, dė­dei Jū­rui,

Tik de­vy­nias­de­šimt pen­ki.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Ar­mo­ni­ka gro­ja Pu­pų dė­dė – Al­ber­tas Jū­ras.

V. Pė­že­lio nuo­tr.

Dau­ge­ly­je pro­gra­mų, ku­rios ap­ra­šy­tos šio­je kny­go­je, Al­ber­tas Jū­ras da­ly­va­vo kar­tu su sa­vo žmo­na Sta­se Pla­čia­ky­te-Jū­rie­ne.

Sta­sys S. TU­­MĖ­­NAS