Linkuvos Z karta. Kokia ji?

Linkuvos Z karta. Kokia ji?

Lin­ku­vos Z kar­ta. Ko­kia ji?

Tė­vams ar se­ne­liams jų vai­kas ar anū­kas – iš­skir­ti­nis, ne­pa­kar­to­ja­mas, ypa­tin­gas. Moks­li­nin­kai tei­gia, kad ta pa­ti so­cia­li­nė ir geog­ra­fi­nė ap­lin­ka pa­na­šu­mus le­mia iš­ti­soms kar­toms. Ko­kia kar­ta au­ga Lin­ku­vo­je – nyks­tan­čia­me ir ne­dar­bo ka­muo­ja­ma­me mies­te­ly­je? Sa­vo pa­ste­bė­ji­mais da­li­ja­si lin­ku­vie­čių pe­da­go­gai, Lin­ku­vos lop­še­lio dar­že­lio „Šal­ti­nė­lis“ auk­lė­to­jos.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Vai­kai Z, tė­vai – Y

Šiuo me­tu Lin­ku­vos lop­še­lį dar­že­lį „Šal­ti­nė­lis“ lan­ko 84 vai­kai – nuo pu­sant­rų iki sep­ty­ne­rių me­tų. Jie – di­džio­ji Lin­ku­vos se­niū­ni­jos ma­ža­me­čių kar­tos da­lis. Šie vai­kai, pa­gal ame­ri­kie­čių moks­li­nin­kų su­kur­tą kar­tų teo­ri­ją, yra nau­jo­sios Z kar­tos at­sto­vai. Šiai kar­tai pri­ski­ria­mi vi­si, gi­mu­sie­ji nuo 2003 ir gim­sian­tie­ji iki 2023 me­tų.

Moks­li­nin­kai įro­dė, kad kiek­vie­na kar­ta (kar­tos kei­čia­si kas 20 me­tų), aug­da­ma tam tik­ru is­to­ri­niu lai­ko­tar­piu, tu­ri iš­skir­ti­nių, anks­tes­nėms kar­toms ne­bū­din­gų sa­vy­bių. To ne­nei­gia ir Lin­ku­vos „Šal­ti­nė­lio“ pe­da­go­gai: jų aky­se užau­go ir da­bar­ti­nių dar­že­li­nu­kų tė­vai – Y kar­ta.

„Tė­vai ir vai­kai la­bai skir­tin­gi. Net sun­ku ly­gin­ti“, – sa­ko Ri­ma Garš­vie­nė, Lin­ku­vos iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­go­se dir­ban­ti 39-eris me­tus. Il­ga­me­tė pe­da­go­gė pir­miau­siai pa­ste­bi, kad kai ku­riems da­bar­ti­nių ma­ža­me­čių tė­ve­liams trūks­ta ži­nių, kaip au­gin­ti ir ug­dy­ti sa­vo vai­kus.

„Tė­ve­liams vis dar at­ro­do, kad vai­kai yra ma­ži, to­dėl nie­ko ne­sup­ran­ta. Ta­čiau, taip nė­ra. Vai­kas tik gi­mė ir ug­dy­mas pra­si­dė­jo“, – sa­ko R. Garš­vie­nė, ku­rį lai­ką sta­ža­vu­sis Lon­do­no iki­mo­kyk­li­nė­se įstai­go­se, da­bar lai­ki­nai ei­nan­ti „Šal­ti­nė­lio“ di­rek­to­riaus pa­rei­gas.

Pe­da­go­gės ma­to skir­tu­mus

Su prieš­mo­kyk­li­ne „Šal­ti­nė­lio“ gru­pe dir­ban­ti Ina Ožiū­nie­nė pa­ste­bi, kad jau­no­ji Lin­ku­vos se­niū­ni­jos kar­ta au­ga pa­tir­da­ma di­des­nę so­cia­li­nę at­skir­tį. O da­bar­ti­nių prieš­mo­kyk­li­nu­kų tė­vai aug­da­mi to ne­jau­tė – vi­si vai­kai bu­vo be­veik iš vie­no­dai pa­si­tu­rin­čių šei­mų.

„Anuo­met tė­vai sa­vo vai­kams ga­lė­jo pre­nu­me­ruo­ti vai­kiš­kus žur­na­lus, mes juos skai­ty­da­vo­me dar­že­ly­je, ap­ta­ri­nė­da­vo­me. O da­bar to nė­ra. Ir sa­vo mėgs­ta­mą kny­gu­tę re­tas vai­kas na­muo­se tu­ri“, – apie  kar­tų skir­tu­mus pa­sa­ko­ja I. Ožiū­nie­nė, šiam dar­bui ati­da­vu­si 33 me­tus.

Anot pe­da­go­gės, dėl to da­bar­ti­nių iki­mo­kyk­li­nu­kų yra skur­des­nė kal­ba, jiems sun­ku kur­ti ir pa­sa­ko­ti trum­pus ke­lių sa­ki­nių siu­že­tus ar ke­liais sa­ki­niais nu­sa­ky­ti, ką ma­to pa­veiks­lė­ly­je.

„Štai už­duo­tis: ku­ria­me var­dus lė­ly­tėms. Vai­kams var­das Jo­nas – ne­gra­žus, o Ony­tė – ne­gir­dė­tas. Jų tar­pe po­pu­lia­riau­si var­dai iš te­le­vi­zi­jos fil­mu­kų: Mi­ki­mau­zas, To­mas, Dže­ris, Nin­zė“, – apie sa­vo ug­dy­ti­nių ži­no­miau­sius he­ro­jus ir jų var­dus pa­sa­ko­ja pe­da­go­gė. Jos nuo­mo­ne, taip yra to­dėl, kad vai­kai daž­niau­siai lai­ką lei­džia ne bend­rau­da­mi su tė­vais, o prie te­le­vi­zo­rių.

Per 40 me­tų Lin­ku­vos vai­kų dar­že­liuo­se (bu­vo du) dir­ban­čios Rū­tos Pa­kal­nie­nės nuo­mo­ne, da­bar­ti­nė kar­ta nuo anks­tes­nės la­biau­siai ski­ria­si kant­ry­bės sto­ka. „Jiems vis­ko rei­kia čia ir da­bar, – šyp­so­si il­ga­me­tė pe­da­go­gė. – Dau­ge­lis vai­kų ne­su­ge­ba iš­lai­ky­ti dė­me­sį, su­si­kaup­ti“.

Sten­gia­si pa­dė­ti

I. Ožiū­nie­nė ma­no, kad jos da­bar­ti­niams ug­dy­ti­niams per ma­žai lai­ko ski­ria tė­vai. Gal to­dėl vai­kai yra už­da­res­ni, ma­žai kal­būs. „Net tris­de­šimt dviem „Šal­ti­nė­lio“ vai­kams rei­kia lo­go­pe­do pa­gal­bos. Kai au­go jų tė­vai, to­kios di­de­lės bė­dos dėl tai­syk­lin­go gar­sų ta­ri­mo ne­bu­vo“, – pa­ly­gi­na pe­da­go­gė. Ir pri­du­ria, kad da­bar­ti­nių jos ug­dy­ti­nių tė­vai, ir­gi lan­kę dar­že­lį, at­ro­dė tu­rė­ję links­mes­nę ir lai­min­ges­nę vai­kys­tę.

I. Ožiū­nie­nės tei­gi­mu, vai­kų ug­dy­mas – ne tik švie­ti­mo įstai­gos rei­ka­las. Di­de­lė at­sa­ko­my­bė už au­gan­čią nau­ją­ją kar­tą ten­ka tė­vams. Ta­čiau jie nė­ra to­kie at­sa­kin­gi už sa­vo vai­kus, ko­kį at­sa­kin­gu­mą anuo­met už juos jau­tė jų tė­vai. Pe­da­go­gės įsi­ti­ki­ni­mu, da­bar bū­si­muo­sius tė­vus reik­tų ruoš­ti at­sa­kin­gai tė­vys­tei ir mo­ti­nys­tei.

Dar­že­lio pe­da­go­gės, ma­ty­da­mos tė­vų ir vai­kų bend­ra­vi­mo sto­ką, jaus­da­mos pro­ble­mas šei­mo­se, ieš­ko bū­dų, kaip sa­vo ug­dy­ti­niams pa­dė­ti. To­dėl pir­miau­siai sten­gia­si vai­kams bū­ti vy­res­niais drau­gais, pa­ta­rė­jais ir pa­dė­jė­jais. Vie­na iš pe­da­go­gų pa­gal­bos vai­kams prie­mo­nių – va­di­na­mo­sios nu­si­ra­mi­ni­mo me­di­ta­ci­jos. Vai­kas mo­ko­mas ra­miai at­si­sės­ti, pa­gal­vo­ti ir pa­ty­lė­ti, pra­tin­tis pa­bū­ti su sa­vi­mi, pa­guos­ti liū­din­tį.

R. Garš­vie­nė sa­ko, kad vai­kai, dar­že­ly­je pa­sa­ko­ja, to mo­kan­tys ir sa­vo tė­vus, kai ma­to jog jiems yra sun­ku ar jau­čia­si ne­lai­min­gi. „Ge­ra ži­no­ti, kad yra vai­kų, ku­rie ieš­ko bū­dų, kaip pa­dė­ti sa­vo šei­mai,"– sa­vo dar­bo re­zul­ta­tais džiau­gia­si il­ga­me­tė pe­da­go­gė, ne­slėp­da­ma, jog psi­cho­lo­go, kaip ir lo­go­pe­do, pa­gal­ba au­gan­čiai lin­ku­vie­čių kar­tai tik­rai bū­tų nau­din­ga. Anot „Šal­ti­nė­lio“ va­do­vės, ji pra­vers­tų ir kai ku­rioms šei­moms, vai­kus au­nan­čioms šei­moms.

Au­to­rės nuo­tr.

Ri­ma Garš­vie­nė sa­ko, kad nu­si­ra­mi­ni­mo me­di­ta­ci­jų mo­ko­mi dar­že­li­nu­kai ban­do jų mo­ky­ti ir sa­vo tė­vus.

Inos Ožiū­nie­nės tei­gi­mu, da­bar­ti­niams dar­že­li­nu­kams tė­vai ne­pre­nu­me­ruo­ja vai­kiš­kų lei­di­nių, o jų tė­vai au­go su sa­vo pa­mėg­tu žur­na­lu ar kny­gu­te.

Rū­ta Pa­kal­nie­nė apie ryš­kiau­sią kar­tų skir­tu­mo pa­ste­bė­ji­mą: „Jiems vis­ko rei­kia čia ir da­bar“.