Kaip už 50 eurų pamaitinti 30 vienuolių?

Kaip už 50 eu­rų pa­mai­tin­ti 30 vie­nuo­lių?

Kai kai­my­nė Vil­mos Baš­kie­nės pa­pra­šė pa­ruoš­ti pie­tus į sve­čius at­vyks­tan­tiems vie­nuo­liams, ji tu­rė­jo tik 50 eu­rų, o rei­kė­jo pa­mai­tin­ti 30 žmo­nių. Bet pui­kiai pa­vy­ko.

Už­ven­čio (Kel­mės r.) Šat­ri­jos Ra­ga­nos gim­na­zi­jo­je įkur­to mal­tie­čių vai­kų die­nos cent­ro so­cia­li­nę pe­da­go­gę V. Baš­kie­nę gy­ve­ni­mas pri­ver­tė pa­keis­ti ne vie­ną pro­fe­si­ją, ta­čiau po­mė­gis ga­min­ti mais­tą iš­li­ko. Ji pla­nuo­ja ves­ti edu­ka­ci­nes mais­to ga­my­bos pa­mo­kė­les.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo „Le­ning­ra­do agur­ki­nės“

Pot­rau­kį ga­min­ti mais­tą V. Baš­kie­nė pa­vel­dė­jo iš mo­čiu­tės. Ji ruoš­da­vo val­gius ves­tu­vėms, ge­du­lin­giems pie­tums ir ki­tiems po­bū­viams.

Kai pra­dė­jo drau­gau­ti su bū­si­mu sa­vo vy­ru Gin­ta­ru Baš­kiu, šis jai at­ne­šė „Na­mų ūkio en­cik­lo­pe­di­ją“ ir pa­pra­šė nu­si­ra­šy­ti ke­lis re­cep­tus. Gal rū­pi­no­si, kad bū­si­mo­ji žmo­na mo­kė­tų šei­mi­nin­kau­ti?

„Nu­si­ra­šiau „Le­ning­ra­do agur­ki­nės“ sriu­bos ir ba­lan­dė­lių re­cep­tus, pra­dė­jau mo­ky­tis ga­min­ti“, – me­na po­nia Vil­ma.

Nuo ta­da at­si­ra­do su­si­do­mė­ji­mas val­giais. Da­li­jo­si re­cep­tais su drau­gė­mis, pir­ko re­cep­tų kny­gas, ieš­ko­jo jų žur­na­luo­se ir laik­raš­čiuo­se. Net­ru­kus pra­dė­jo ir kon­ser­vuo­ti.

Šiuo me­tu V. Baš­kie­nė Už­ven­ty­je ži­no­ma kaip pui­ki šei­mi­nin­kė.

Iš sa­vo mo­čiu­tės mo­te­ris iš­mo­ko įda­ry­ti ly­de­ką, ma­ri­nuo­ti ir tin­ka­mai iš­kep­ti ver­šie­nos ir kiau­lie­nos kum­pius, da­ry­ti mė­sos vy­nio­ti­nius ir pa­ruoš­ti nau­jo­viš­kų gur­ma­niš­kų pa­tie­ka­lų, pa­vyz­džiui, iš­kep­ti nu­ga­ri­nę, įda­ry­tą sau­lė­je džio­vin­tais po­mi­do­rais.

Po­nia Vil­ma vi­suo­met pa­ti ke­pa duo­ną. Daž­niau­siai ru­gi­nę su la­ši­nu­kais, grū­dais ar­ba vai­siais.

Jai pa­tin­ka ir de­ko­ruo­ti sta­lus, kom­po­nuo­ti puokš­tes. Sta­lus daž­niau­siai pa­puo­šia sto­ro­mis, ma­sy­vio­mis žva­kė­mis, pa­da­ry­to­mis iš sa­vo bi­čių vaš­ko.

Ma­lo­nus stre­sas

V. Baš­kie­nės pro­fe­si­ja – mo­ky­to­ja. Anks­čiau kar­tu su vy­ru dar­ba­vo­si Ko­lai­nių pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Mo­kyk­lą už­da­rė. Ket­ve­rius me­tus va­ži­nė­jo į Ško­ti­ją skin­ti braš­kių. Dirb­da­vo nuo pen­kių ry­to iki 22 va­lan­dos va­ka­ro. Per 50 die­nų už­dirb­da­vo vi­sų me­tų mo­ky­to­jos at­ly­gi­ni­mą.

Uni­ver­si­te­te bai­gu­si pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bę, vė­liau dar geog­ra­fi­ją stu­di­ja­vu­si mo­te­ris šiuo me­tu dir­ba so­cia­li­ne pe­da­go­ge. Iš pro­jek­ti­nių lė­šų fi­nan­suo­ja­mos dar­bo vie­tos ga­li ne­lik­ti, to­dėl po­nia Vil­ma orien­tuo­ja­si į sa­vo po­mė­gį.

Jos sū­nus kai­me nu­si­pir­ko se­no­vi­nę so­dy­bą. Mo­te­ris sva­jo­ja čia pa­sta­ty­ti duon­ke­pį, įsi­reng­ti di­de­lę vir­tu­vę ir ves­ti edu­ka­ci­nes pa­mo­kė­les apie mais­to ga­my­bą.

Be to, ten ga­lė­tų ga­min­ti mais­tą ir po­bū­viams.

Val­gio ga­mi­ni­mą V. Baš­kie­nė lai­ko kū­ry­bi­niu pro­ce­su. Jai ma­lo­niau eks­pe­ri­men­tuo­ti, nors ir dau­giau ri­zi­kos. Ant­ra ver­tus, vis­kas pri­klau­so ir nuo po­bū­viui ski­ria­mo biu­dže­to, nuo pro­gos ir pa­na­šiai.

Bu­vo at­ve­jis, kai už 50 eu­rų rei­kė­jo pa­vai­šin­ti 30 vie­nuo­lių. Jau­na šei­mi­nin­kė pui­kiai iš­si­su­ko iš pa­dė­ties. Sve­čiai jau­tė­si pa­ma­lo­nin­ti. „Nuo to kar­to pra­dė­jau la­biau pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi“, – sa­ko po­nia Vil­ma.

Ka­dan­gi Baš­kių šei­ma ūki­nin­kau­ja, tu­ri bi­ty­ną, ga­min­da­ma šei­mai mais­tą, šei­mi­nin­kė nau­do­ja tik sa­vus, na­tū­ra­lius pro­duk­tus. Ko trūks­ta, per­ka tur­gu­je.

Po­nia Vil­ma pa­siū­lė vie­ną grei­tai pa­ruo­šia­mo pa­tie­ka­lo re­cep­tą.

Įda­ry­tos kra­bų laz­de­lės

Rei­kės: 200 gra­mų kra­bų laz­de­lių, 100 gra­mų karš­tai rū­ky­tos kiau­lie­nos fi­lė, 1 te­pa­mo sū­re­lio, 2 kiau­ši­nių, ke­lių šaukš­tų džiū­vė­sė­lių, stik­li­nės alie­jaus, pa­pri­kos.

Įp­jau­na­me kra­bų laz­de­les. Į vi­dų de­da­me su­smul­kin­tą fi­lė, su­mai­šy­tą su smul­kin­ta pa­pri­ka. Ap­te­pa­me sū­re­liu, vėl su­vy­nio­ja­me ir pa­vo­lio­ja­me džiū­vė­sė­liuo­se, pa­skui kiau­ši­nio pla­ki­ny­je. De­da­me į ver­dan­tį alie­jų, pa­ver­da­me la­bai trum­pai, kol iš­si­pu­čia. Vir­tą laz­de­lę ga­li­ma su­suk­ti į sa­lo­tos la­pą.

Au­to­rės nuo­tr.

Pe­da­go­gės iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti už­ven­tiš­kė Vil­ma Baš­kie­nė „at­sar­gi­ne“ lai­ko vi­rė­jos pro­fe­si­ją.

Vil­ma Baš­kie­nė ke­pa ke­lių rū­šių ban­de­les.

Pa­čios šei­mi­nin­kės iš vaš­ko pa­da­ry­tos žva­kės tar­nau­ja kaip sta­lo puoš­me­na.