
Naujausios
Kariuomenėje – be blizgučių ir manikiūro
33-ejų metų Laima Misevičienė apie kariuomenę svajojo dar mokyklos suole. Kadangi nesitikėjo, jog kariuomenė priims merginą, pasirinko tarptautinės ekonomikos studijas. Tik prieš metus ji išpildė savo svajonę: išėjo tarnauti savanore, o po devynių mėnesių gavo pasiūlymą dirbti kariuomenėje. Dabar ji – Karinių jūrų pajėgų specialistė.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Liko mažai laiko
Laima Misevičienė augo mažame Kriukų miestelyje Joniškio rajone. Ten baigė pagrindinę, vėliau mokslus tęsė Joniškio „Saulės“ vidurinėje (dabar – pagrindinė) mokykloje. Mėgo aktyvią veiklą, lankė sporto užsiėmimus. Geru pavyzdžiu ji laikė savo vyresnįjį brolį, kuris tarnavo kariuomenėje. Pati apie ją svajojo, bet neįsivaizdavo, kad ten priimtų merginas. Pasirinko tarptautinės ekonomikos bakalauro studijas.
Tapusi ekonomiste ne vienerius metus dirbo buhaltere pas Joniškio rajono ūkininkus.
Prieš kelerius metus įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą.
„Kai supratau, kad laiko mažai beliko, nes į karinę tarnybą su aukštuoju išsilavinimu priima iki 35-erių, o man jau buvo suėję 32-eji metai, staiga apsisprendžiau“, – pasakoja L. Misevičienė.
– Kokia buvo priėmimo į karius savanorius procedūra? Gal reikėjo įvykdyti fizinius normatyvus? – klausiame kariuomenės specialistės.
– Procedūra labai paprasta: atvyksti į regiono prievolės centrą, užpildai prašymą, pateiki dokumentus. Jei esi mergina – atlaikai kelis kreivus žvilgsnius, kurie tarytum sako, kad tau čia ne vieta, ir lauki eilės pasitikrinti medicininėje komisijoje. Ją praeiti nesunku, jei ruošiesi privalomajai karinei tarnybai. Ne vienas pavyzdys vėliau parodė, kad gali turėti sveikatos sutrikimų, bet būsi tinkamas.
Tačiau, jei toks asmuo po 9 mėnesių tarnybos sugalvotų pasilikti, jis taptų nebetinkamas dėl sveikatos būklės. Fizinė forma taip pat iš pradžių nesvarbi, nes kariuomenė ją greitai ir tinkamai nušlifuoja.
– Kokią prisimenate savo tarnybos pradžią?
– Pirmieji du mėnesiai praėjo Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje. Ten gavome bazinius mokymus. Kartu su manimi tarnavo dar keturios merginos. Po bazinių mokymų iškeliavome į Klaipėdą, kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalioną.
Dienotvarkė visur tokia pati: 5.45 val. keliamės, 21.45 val. einame miegoti. Užsiėmimai būdavo įvairūs: nuo paskaitų iki fizinio parengimo stiprinimo. Sudėtinga papasakoti visą dieną, nes vienodų nebuvo, tik mokomajame pulke viskas vyko intensyviau, nes mes turėjome įsisavinti naujas žinias, o atvykus į batalioną tereikėjo jas kartoti.
– Kariuomenė neįsivaizduojama be žygių, pratybų, per kurias reikia tempti daug sveriančią ekipuotę. Kas buvo sunkiausia?
– Pirmieji žygiai sekino, nes buvome fiziškai silpni. Teko bristi iki pusės įsmukus per pelkynus, miegoti ant sniego, kepti karštyje, valgyti sausą davinį. Per tarnybos laiką matėme visokio oro, bet juokaudavome: „Nėra blogo oro, yra tik per mažai sausų rūbų.“
Pirmais kartais užsidėjus kuprinę atrodydavo, kad apvirsi ant nugaros ir reikės mažiausiai dviejų žmonių pagalbos atsistoti. Sustiprėjus ir pradėjus išmoningiau krauti daiktus, viskas pasirodė žymiai lengviau. Sunkiausia būdavo eiti su kuprine ant pečių, kai nežinodavai, kada žygio pabaiga.
Dalyvavome ne vienose pratybose su užsienio kariais. Jie girdavo lietuvių kovinį pasirengimą.
– Ar buvo akimirkų, kada sudvejojote dėl pasirinkimo?
– Pirmą kartą savęs paklausiau, kodėl reikėjo čia eiti, kai teko šliaužti beveik pusę kilometro per smėlį, krūmynus, kepinant karščiui su šalmu, krentančiu ant akių. Bet pasiduoti neleido užsispyrimas: jei atėjau, vadinasi, turiu tai padaryti. Vėliau lyg ir nebebuvo tokių akimirkų, nes atsirado supratimas, kad viskas praeina.
– Žmonės mano, kad merginoms taikomi kitokie normatyvai, kad jų kuprinės lengvesnės. O kaip yra iš tiesų?
– Fizinio pasirengimo testo normatyvai merginoms šiek tiek mažesni nei vaikinams, bet daugiau lemia fiziologija. Tiesa, turiu pastebėti, kad buvo viena mergina, kuri fizinius normatyvus išlaikė aukščiausiais balais, geriau nei vaikinai.
Kai mums sakydavo, kad merginoms lengviau, su ironija atšaudavome, kad „lengviau": mes nešame tik vieną batą, pusę miegmaišio, bėgame viena koja ir panašiai.
Kartu tarnaujančių vaikinų požiūris įvairus: nuo „merginoms kariuomenėje ne vieta, o jūsų čia penkios – per daug“ iki „jūs stipresnės už vaikinus morališkai, todėl ir fiziškai galite ištverti daugiau“.
Iš pradžių galvojau, kad savo būryje būsiu silpniausia, nes ne tik moteris, bet ir beveik 10 metų vyresnė už būrio vaikinus. Pasirodo – ne, buvo silpnesnių vaikinų. Juokais mane vadindavo „būrio mama“.
– Tarnavote devynis mėnesius, kaip ir visi. Kaip sugalvojote pasilikti profesionalioje tarnyboje?
– Apie profesionalią tarnybą svarsčiau nuo pradžių. Po devynių mėnesių tarnybos, būdama jaunesnioji eilinė, kaip ir visi, gavusi šaulės gelbėtojos specializaciją, galvojau pasilikti sausumos (Panevėžyje) arba oro (Šiauliuose) pajėgose. Dirbti jūrų pajėgose neturėjau minties, bet po daugybės laiko, praleisto miškuose, supratau, kad sausuma jau pabodo.
Karinėse jūrų pajėgose pradėjau dirbti specialiste, tad jūrą daugiau matysiu per kabineto nei per laivo langą.
– Kas jus labiausiai kariuomenėje žavi?
– Ten pasikeičia požiūris į gyvenimą. Pradedi vertinti paprastus dalykus: po savaitės miškuose džiaugiesi dušu, lova, švariais rūbais. Kariuomenėje supranti, kad visos ribos yra tik mūsų galvose. Juk net tada, kai nebėra jėgų, motyvacijos, vis tiek darai, nes privalai įvykdyti užduotį iki galo. Ir tai pavyksta.
– Ką patartumėte kitoms merginoms, svarstančioms galimybę papildyti savanorių gretas?
– Jei norite – eikite, išbandykite save. Tik žinokite, kad bus ne viena diena, kai neturėsite kur išsimaudyti, teks užmiršti privatumą, nes miške „į krūmus“ eisite po du, makiažas bus tik dviejų spalvų – rudas ir žalias, nagai lūžinės nuo dėtuvių užtaisymo. Papuošalų nedėvėsite, nes blizgesys gali išduoti savanorio buvimo vietą.
Kita vertus, niekada nereikės rytą sukti galvos, ką apsirengti – visada ta pati uniforma. Be to, padailinsite figūrą.
– Yra įsitikinusių, kad kariuomenėje tebeegzistuoja jaunesnių karių išnaudojimas darbams, pažeminimas. O kaip iš tiesų?
– Negaliu kalbėti apie kitus dalinius ar kitus karius, tačiau manęs niekas nežemino ir neišnaudojo. Tik bendravimas mokomajame pulke ir batalione labai skiriasi: pirmajame dirba žmonės su ilgamete darbo patirtimi ir nuo pirmų dienų buvo aiškiai apibrėžtos elgesio taisyklės, o batalione nemažai darbuotojų yra iš praėjusio šaukimo, neretai žinantys mažiau už mus.
Kaip ir visur, viršininkas neis kasti griovio. Čia ta pati sistema – mes buvome lyg darbuotojai, kurie privalėjo atlikti tam tikrus darbus ir tai darėme. Nereikia čia įžvelgti išnaudojimo. Niekas neplovė asmeninių vadų automobilių ar panašiai.
– Kai kurie žmonės labai nusistatę prieš privalomąją šauktinių tarnybą. O kaip jums atrodo – ji būtina ar galima ir be jos apsieiti?
– Pradėsiu nuo paskutiniu metu nuskambėjusios diskusijos, ar reikia ir merginoms įvesti privalomąją karinę tarnybą. Pasakysiu taip: ne visoms merginoms galima ir reikia ten būti, lygiai taip pat, kaip ir ne visiems vaikinams. Teko matyti tokių fiziškai ir morališkai silpnų vaikinų, kad gėda turėtų būti visai vyrų giminei.
Privalomajai karinei tarnybai aš pritariu, tik atrankos kriterijais kartais suabejoju. Ji reikalinga, kad žmonės turėtų bendrą supratimą apie kai kuriuos dalykus, kurie jiems galbūt padės ateityje.
Asmeninės nuotr.
33-ejų Laima Misevičienė merginoms siūlo išbandyti save kariuomenėje, jeigu tik nori.
Laima Misevičienė (antroje eilėje iš kairės antra) su būrio draugais, kurie ją, vienintelę moterį, kartais vadindavo būrio mama.
Laima Misevičienė – dar be karinės aprangos.
Laima Misevičienė sėkmingai nusitaikė į profesionalią karinę tarnybą – šiais metais ji pradėjo dirbti specialiste karinėse jūrų pajėgose.