Žagarės dvaro autentikos ženklai

Ža­ga­rės dva­ro au­ten­ti­kos ženk­lai

Prieš dve­jus me­tus res­tau­ruo­ti Ža­ga­rės dva­ro rū­mai iki šiol su­lau­kia ne­men­ko lan­ky­to­jų iš Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos dė­me­sio. Nors at­ku­riant in­ter­je­rą iko­nog­ra­fi­nės me­džia­gos tu­rė­ta la­bai ma­žai, gel­bė­jo na­tū­ra­liai iš­li­ku­sios de­ta­lės, vie­to­mis ap­tru­pė­ju­sios, ki­tur – so­viet­me­čiu pa­lai­do­tos po nau­jo­mis me­džia­go­mis, da­žų sluoks­niais, ku­rios res­tau­ra­to­rių ran­ko­mis bu­vo at­ras­tos, nu­šveis­tos ir pri­kel­tos nau­jam gy­ve­ni­mui. Išs­kir­ti­niai dva­re – vie­no­je pa­tal­po­je at­kur­tos au­ten­tiš­kos grin­dys ir sie­nų pie­ši­nys ant­ra­ja­me pa­sta­to aukš­te bei ant du­rų.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Skir­tin­gais laik­me­čiais rū­mai kei­tė­si

Pir­ma­sis Ža­ga­rės dva­ro rū­mų pro­jek­tas neiš­li­ko. Do­ku­men­tuo­se nu­ro­do­ma, kad 1836-ai­siais, dva­rą val­dant Pla­to­nui Zu­bo­vui, jie bu­vo ta­šy­tų rąs­tų su šiau­di­niu sto­gu. Po 20 me­tų dva­rą nu­pir­ko Dmit­ri­jus Na­ryš­ki­nas, ir ta­da iš­ki­lo kla­si­cis­ti­nio sti­liaus rū­mai – dvie­jų aukš­tų su dviem flyge­liais bei už­da­ru kie­mu.

XX am­žiu­je ka­ro me­tais rū­muo­se vei­kė li­go­ni­nė, so­viet­me­čiu rū­mai bu­vo per­tvar­ky­ti: įren­giant mo­kyk­lą at­si­ra­do dau­giau nau­jų pa­tal­pų, pa­sta­čius per­tva­ras – du­rų. Vė­liau čia vei­kė se­ne­lių na­mai, spe­cia­lio­ji in­ter­na­ti­nė mo­kyk­la. Kiek­vie­na įstai­ga pa­tal­po­mis rū­pi­no­si, kaip su­ge­bė­jo: vie­nus da­žus den­gė ki­ti, tad juos nuvalius kai kur pa­si­ro­dė net aš­tuo­ni, de­vy­ni sluoks­niai: mels­vos, ža­lios, tur­kio, ro­ži­nės, gels­vos ir ki­to­kių spal­vų.

At­li­kus bū­ti­nus ty­ri­mus, 2014 me­tais rū­mai res­tau­ruo­ti au­ten­tiš­ko­mis me­džia­go­mis: nau­do­ta ska­lū­no dan­ga, ko­kia bu­vo dva­ro sta­ty­bos pra­džio­je, fa­sa­dui pri­tai­ky­tas spe­cia­lus tin­ko mi­ši­nys, be ce­men­ti­nių prie­dų, pil­na­vi­du­rės, deg­to mo­lio ply­tos, ki­ti to laik­me­čio pro­duk­tai.

Vos pra­dė­ję dar­bus, sta­ty­bi­nin­kai pa­sta­te ra­do pa­slap­tin­gą rū­sį, ku­ris iš­li­ku­siuo­se do­ku­men­tuo­se ne­bu­vo pa­žy­mė­tas, iki šiol ne­ži­no­ma jo pa­skir­tis.

Trū­ko se­nų lai­kų vi­daus fo­tog­ra­fi­jų

Pa­sak re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos vy­riau­sio­sios kraš­tot­var­ki­nin­kės Gied­rės Rakš­tie­nės, rū­mų išo­rę res­tau­ruo­ti bu­vo kur kas pa­pras­čiau, nes tu­rė­ta iš­li­ku­sių XX am­žiaus pra­džios pa­sta­to ir jo ap­lin­kos nuo­trau­kų. Taip at­kur­tos te­ra­sos ba­liust­ra­dą puo­šu­sios va­zos ir ke­tu­rios an­ti­ki­nes imi­tuo­jan­čios skulp­tū­ros, ku­rių kiek­vie­na sim­bo­li­zuo­ja skir­tin­gus me­tų lai­kus.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus ar­chy­vuo­se iš­sau­go­tos ir se­nos XX am­žiaus pra­džios rū­mų pa­sta­to bei jo ap­lin­kos, ku­rio­je akį trauk­da­vo gė­ly­nai, nuo­trau­kos.

Ta­čiau vi­daus fo­tog­ra­fi­jos bu­vo su­rink­tos tik iš so­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio. Lai­mei, ne­men­ka da­lis ori­gi­na­lių lip­di­nių bent jau frag­men­tiš­kai iš­li­ko, tad bu­vo ga­li­ma juos pa­laips­niui at­kur­ti.

Dar 1984 me­tais bu­vo pa­reng­tas dva­ro re­no­va­ci­jos tech­ni­nis pro­jek­tas. Ta­da at­lik­ta fo­to­fik­sa­ci­ja, pa­gal ku­rią bu­vo ga­li­ma su­sek­ti da­lį rū­mų in­ter­je­ro puo­šy­bos de­ta­lių.

Pu­sė ki­log­ra­mo auk­so

Da­bar įžen­gu­sių į rū­mus lan­ky­to­jų akis trau­kia spin­din­čios juos­te­lės ant lu­bų fo­jė, ku­rios ap­si­ve­ja il­gas laz­de­les, tar­si at­lai­dų sal­dai­nius, ar­ba iš­si­ša­ko­jęs auk­so „au­di­nys“, pri­me­nan­tis el­nių ra­gus. Neat­si­tik­ti­nai – juk Na­ryš­ki­nai Šiau­rės Lie­tu­vo­je ap­gy­ven­di­no šiuos miš­kų gra­žuo­lius, pa­pli­tu­sius ir iš­li­ku­sius iki šių die­nų.

Ka­dan­gi dva­ras su­si­jęs su me­džiok­le, da­bar jo in­ter­je­rą is­to­riš­kai tei­sin­gai paį­vai­ri­na me­džiok­lės tro­fė­jai, li­kę nuo res­pub­li­ki­nės pa­ro­dos, su­reng­tos dar 2015 me­tais.

Pa­sak G. Rakš­tie­nės, nors jau so­vie­ti­niais me­tais auk­so ne­bu­vo nė ženk­lo, at­li­kus po­lich­ro­mi­nius ty­ri­mus, bu­vo ras­tas jo pa­grin­das ir res­tau­ra­vi­mo ta­ry­ba nu­ta­rė at­kur­ti bu­vu­sį vaiz­dą. Iš vi­so pa­puo­ši­mams pa­nau­do­ta be­veik pu­sė ki­log­ra­mo tik­ro auk­so.

Pas­lap­tin­ga juodg­rin­dė len­ta

Iš­li­ko ir du ži­di­niai – vie­nas ant­ra­me, ki­tas – pir­ma­me aukš­te. Pas­ta­ra­sis sto­vi be­ne puoš­niau­sio­je sa­lė­je, ku­rios smė­lio spal­va da­žy­tos sie­nos api­pin­tos pa­si­kar­to­jan­čių vi­jok­lių, au­ga­lų žie­dų, spur­gų mo­ty­vų or­na­men­ti­kos lip­di­niais, su­jung­tais į tai­syk­lin­gas sta­čia­kam­pių, kai kur su iš­skob­tais kam­pais, for­mas. Ži­di­nio pir­mo aukš­to sa­lė­je puo­šy­bos ele­men­tų bu­vo ras­ta nuo­trau­ko­se.

Kros­nys rū­muo­se neat­kur­tos, nes jų vi­sai neiš­li­ko, o šiais lai­kais jos bū­tų ir ne­funk­cio­na­lios.

Res­tau­ruo­jant dva­rą pa­si­tai­kė ne­ti­kė­tų at­ra­di­mų. Keis­da­mi grin­dis da­bar­ti­nia­me lan­ky­to­jų cent­re, esan­čia­me šiau­ri­nė­je pa­sta­to pu­sė­je, sta­ty­bi­nin­kai at­ra­do po vir­šu­je klo­to­mis grin­di­mis pa­kiš­tą su­pjaus­ty­tą ir kaip juodg­rin­dę pa­nau­do­tą au­ten­tiš­ką len­tą, ant ku­rios bu­vo iš­li­kęs au­ten­tiš­ko pie­ši­nio, pri­me­nan­čio li­no­leu­mo raš­tą, frag­men­tas. Jį nu­spręs­ta at­kur­ti klo­jant nau­jas me­di­nes grin­dis vie­no­je iš eks­po­zi­ci­jų sa­lių. Raš­to cent­re – dvis­pal­vis aš­tuo­nia­la­pis tam­siai ru­dos ir šiau­dų spal­vos gė­lės žie­das, nuo ku­rio žied­la­pių iš­si­ša­ko­ja spin­du­liai.

Ras­to­ji se­na len­ta da­bar eks­po­nuo­ja­ma lan­ky­to­jų cent­re.

Pra­dė­ję dirb­ti ant­ra­ja­me aukš­te ir ati­den­gę me­di­nę sie­nos pa­ne­lę sta­ty­bi­nin­kai ra­do po­lich­ro­mi­nį pie­ši­nį. Pa­gal iš­li­ku­sią jo da­lį bu­vo at­kur­tas vi­sas XIX am­žiaus vi­du­rio or­na­men­ti­nis raš­tas, ei­nan­tis per ko­ri­do­riaus sie­ną. Iš pir­mo žvilgs­nio jis ne­nus­te­bi­na, nes at­ro­do kaip na­tū­ra­lios per­pjau­tos me­die­nos len­tų li­ni­jos. Ta­čiau iš tie­sų jos, nau­do­jant spe­cia­lią tech­no­lo­gi­ją, iš­pieš­tos. To­kie pat mo­ty­vai yra ir ant ka­bi­ne­tų bei sa­lių du­rų. Par­ko di­rek­ci­jos dar­buo­to­jai sa­ko, kad dau­ge­lį ste­bi­na, jog tik­ro me­džio du­rys pa­puoš­tos pjau­tą me­die­ną imi­tuo­jan­čiais raš­tais.

Ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­ko ty­ri­nė­ji­mų de­ta­lės

Dva­ro rū­mus yra ty­ri­nė­jęs ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­kas, pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Le­van­daus­kas. Jis ra­šė, kad Ža­ga­rės rū­mai kom­pak­tiš­ki, pu­siau už­da­ro pla­no. Dviaukš­tis ri­za­li­tas už­baig­tas tri­kam­piu fron­to­nu, ku­rio tim­pa­ne pui­kuo­ja­si Na­ryš­ki­nų her­bas su liū­tais.

Sie­nos plokš­tu­mą skai­do rus­ti­ka, pi­liast­rai, tie­sūs lan­gų san­dri­kai. Ke­tur­kam­piai priean­gio stul­pai lai­ko bal­ko­ną, ap­juos­tą ba­liust­ra­da. Man­sar­dų stog­lan­giai puoš­ti pi­liast­rė­liais ir tri­kam­piais san­dri­kais.

Fa­sa­dus pa­gy­vi­na me­džio ele­men­tai – dvi­vė­rės du­rys su au­ga­li­niais bei kriauk­lių dro­ži­niais, te­kin­tos lan­gų rė­mų ko­lo­nė­lės. Vi­si lan­gai, res­tau­ruo­jant pa­sta­tą, pa­keis­ti, o se­no­sios du­rys iš­li­ko, tik jos at­nau­jin­tos.

Ar­chi­tek­tas Vy­tau­tas Le­van­daus­kas ty­ri­me mi­ni ket­ve­rius rū­mų laip­tus, gre­ta pa­ra­di­nių – sraig­ti­nius, ku­riais ga­li­ma už­kop­ti į ap­žval­gos aikš­te­lę, įreng­tą ant ri­za­li­to sto­go. Vi­si jie iš­li­ko iki šių die­nų, tik ve­du­sių­jų į pa­sto­gę tu­rėk­lai bu­vo iš­lū­ži­nė­ję, ki­tų – su­si­dė­vė­ję stul­peliai, taip pat iš­duob­tos daž­nai min­do­mų pa­ko­pų len­tos. Da­bar vi­si laip­tai res­tau­ruo­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

2015-uo­sius rū­mai pa­si­ti­ko su nau­ju spal­vų ap­da­ru.

Par­ko di­rek­ci­jos nuo­tr.

Ža­ga­rės dva­ro rū­mai, dar ne­lies­ti res­tau­ra­to­rių ran­kos.

Au­to­rės nuo­tr.

Du­rys į lau­ką bu­vo nu­da­žy­tos ne­sko­nin­ga ža­lia spal­va...

Par­ko di­rek­ci­jos nuo­tr.

... o da­bar tos du­rys at­ro­do kur kas so­li­džiau.

Taip at­ro­dė rū­mų fo­je prieš res­tau­ra­vi­mą.

Au­to­rės nuo­tr.

Te­ra­są puo­šia an­ti­ki­nes pri­me­nan­čios skulp­tū­ros, sim­bo­li­zuo­jan­čios me­tų lai­kus.

Erd­vioje rū­mų fo­jė akį trau­kia tam­saus me­džio ir švie­sių lu­bų su lip­di­niais ir ori­gi­na­lia švies­tu­vo ro­ze­te kont­ras­tas.

At­lie­kant ty­ri­mus bu­vo ras­ti įvai­rių da­žų ir me­džia­gų sluoks­niai.

Res­tau­ruo­jant rū­mus ras­ta bu­vu­sių ori­gi­na­lių grin­dų len­ta da­bar eks­po­nuo­ja­ma lan­ky­to­jų cent­re.

Pa­gal ras­tą ori­gi­na­lią grin­dų len­tą rū­muo­se at­kur­tos vie­nos eks­po­zi­ci­jų sa­lės grin­dys.

At­kur­tiems lu­bų pa­puo­ši­mams pa­nau­do­ta be­veik pu­sė ki­log­ra­mo auk­so.

Du ži­di­niai bu­vo res­tau­ruo­ti, o kros­nių neiš­li­ko, tad jos neats­ta­ty­tos.

Bu­vu­sios dva­ro sve­tai­nės ži­di­nio pa­puo­ši­mų de­ta­lės at­kur­tos pa­gal fo­tog­ra­fi­jas.

Gra­fų Na­ryš­ki­nų her­bas, rū­mus puo­šęs ir iki res­tau­ra­vi­mo, da­bar at­ro­do dar ryš­kes­nis.

Res­tau­ruo­jant bu­vo pa­keis­ti vi­si rū­mų lan­gai, ku­rie bu­vo se­ni ir iš­pu­vę.

Dau­ge­lį tai ste­bi­na, bet iš tik­rų­jų me­di­nės du­rys spe­cia­lia tech­ni­ka pa­deng­tos me­die­nos raš­tais.

Ati­den­gę me­di­nę sie­nos pa­ne­lę sta­ty­bi­nin­kai ra­do po­lich­ro­mi­nį pie­ši­nį, pa­gal ku­rį at­kur­tas XIX am­žiaus vi­du­rio or­na­men­ti­nis raš­tas, ei­nan­tis per ko­ri­do­riaus sie­ną.

Par­ko di­rek­ci­jos nuo­tr.

Ori­gi­na­lios lu­bų si­jos prieš res­tau­ra­vi­mą bu­vo viens­pal­vės su lu­bo­mis, to­dėl at­ro­dė ne­pas­te­bi­mos...

Au­to­rės nuo­tr.

... o da­bar – iš­skir­ti­nės.

Par­ko di­rek­ci­jos nuo­tr.

Rū­mų pa­tal­pos prieš res­tau­ra­vi­mą daug kur bu­vo pa­juo­du­sios, su­pe­li­ju­sios...

Au­to­rės nuo­tr.

... o taip at­ro­do tos pa­čios pa­tal­pos po res­tau­ra­vi­mo.

Par­ko di­rek­ci­jos nuo­tr.

Res­tau­ruoti pa­ruoš­ta švies­tu­vo ro­ze­tė.

Pa­sak re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos vy­riau­sio­sios kraš­tot­var­ki­nin­kės Gied­rės Rakš­tie­nės, rū­mų išo­rę res­tau­ruo­ti bu­vo pa­pras­čiau, nes bu­vo iš­li­ku­sių XX am­žiaus pra­džios nuo­trau­kų, o in­ter­je­ro fo­tog­ra­fi­jų tu­rė­ta tik iš so­vie­ti­nių lai­kų.