
Naujausios
Laisvės kovų dalyvė ilgisi vaikystės Lietuvos
91 metų mokytoja Antanina Vytuvytė 1988 – aisiais visa siela jautė atgimstančios naujosios Lietuvos daigus. Įsiliejo į Sąjūdį. Pirmoji rajone pasiuvo trispalvę Lietuvos vėliavą ir padovanojo Sąjūdžio būstinei. Ji stovėjo Baltijos kelyje. Prisidėjo prie atgaivinto „Kražių aidų“ laikraščio leidybos. Aktyviai darbavosi rinkimuose. Pelnė Prezidento Valdo Adamkaus, Aukščiausios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio, premjero Andriaus Kubiliaus padėkos raštus.
Garbaus amžiaus ir laisvos Lietuvos sulaukusi moteris džiaugiasi gyvenimu, bet ilgisi savo vaikystės Lietuvos, kurioje žmonės gyveno laikydamiesi Dekalogo.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
„Istorija – man yra viskas“
Visą gyvenimą Antaniną Vytuvytę lydėjo begalinis noras mokytis, tobulėti, domėtis tuo kas vyksta čia ir dabar ir tuo, kas jau vadinama istorija. Nuo jaunystės širdin įkrito Jono Basanavičiaus žodžiai: „Tauta, nevertinanti praeities, neturi ateities.“
Mokytoja visuomet turėjo nuojautą, jog kada nors Lietuva bus laisva. Pamena 90 – aisiais su kolege stovėjo mokyklos koridoriuje prie lango. Kolūkiečių būriai traukė į susirinkimą. O ji lyg žinodama tarė: „Tai jau paskutinieji jų susirinkimai“.
Kai įsiliejo į Sąjūdžio veiklą, įkūrė grupę Kražiuose, atgaivino „Kražių aidų“ laikraštį, tie paprasti kolūkiečiai kartais iš jos šaipydavosi: „Eina Sąjūdis“. Buvo net grasinančių skambučių. Pučo organizatoriai, paskambinę mokytojai sakė išvešią ją į Raudgirio mišką „paragauti druskos“.
Tačiau ponia Antanina dėl to nejautė nei baimės, nei nuoskaudos, nei nepatogumo. Tiesiog dirbo, nes buvo užvaldžiusi laisvos Lietuvos idėja. Kražių Sąjūdžio grupėje buvo tik dešimt žmonių. Darbo užteko visiems. Ji užsakinėdavo ir platindavo, o kartais pateikdavo ir medžiagos Kražių aidų“ laikraščiui, organizuodavo susirinkimus. Istorijos mokytojas Edardas Dirmeikis rinko medžiagą apie partizanus. Buvo nuspręsta partizanams pastatyti paminklą. Kražiškiai pirmieji įkūrė „Bočių“ organizaciją.
A. Vytuvytė pasiuvo trispalvę Sąjūdžio būstinei. „Tuo metu buvo labai sudėtinga gauti medžiagos, – mena. – Raudonąją dalį buvo galima paimti iš rusiškos vėliavos. Gauti žalio ir geltono šilko buvo problema. Pavyko tik per mokyklos ūkvedį.“
Viską, kas tuo metu vyko, fiksavo savo dienoraštyje. Galbūt mokytojos dienoraštis kada nors taip pat pasitarnaus istorijai.
1944 metais dar būdama gimnazistė ji nešiojo trsipalvę vėliavėlę po atlapu. Taip darė ne ji viena. Tarp gimnazistų buvo ir daugiau patriotų. Vaikystėje priklausė Angelaičių organizacijai, kuri mokė pavyzdingo elgesio ir meilės Dievui bei artimajam. Galbūt iš tų laikų mokytoją visą gyvenimą ir lydi vaikystės Lietuvos ilgesys.
Mokytojas – tai šviesulys
Ponios Antaninos tėvai nebuvo turtuoliai. Paprasti valstiečiai, turėję 20 hektarų žemės Lazdūnėnų kaime Šilutės rajone. Tėvas Jonas Vytuvis penkerius metus tarnavo Caro kariuomenėje. Mama tą laiką viena prižiūrėjo ūkį ir keturis vaikus. Skalbdavo kūdroje, padaužydama kultuve, nėrė, mezgė, siuvo. Reikėjo aprengti tris sūnus ir dukrą.
Jų šeima eidavo į Prūsiją parduoti sviesto ir nusipirkti pramoninių prekių. Turėjo didelį dviejų galų namą. Dalį namo nuomavo mokytojų šeimai. Nuo tada ponios Antaninos galvoje ir gimė svajonė tapti mokytoja. Ją žavėjo mokytojų šeimos elgsena, šilti ir kultūringi jų tarpusavio santykiai, skoninga apranga.
Ganydama karves užsilipdavo ant kelmo ir sakydavo prakalbas, kai žaisdavo su savo broliais ir kaimynų vaikais, jinai visuomet būdavo mokytoja. Smetonos laikais ponia Antanina baigė pradinę mokyklą. Gavo knygutę su visos Lietuvos vyriausybės portretais.
Tėvas nelabai norėjo, kad dukra siektų mokslų. Reikėjo, kad liktų darbuotis ūkyje. Kad atsisakytų minties mokytis, pažadėjo nupirkti dviratį. Mat, labai mėgo dviračiu važinėtis.
Tačiau niekas neįveikė mergaitės troškimo tapti mokytoja. Baigė Žemaičių Naumiesčio progimnaziją, įstojo į Kelmės gimnaziją. Čia ją rėmė tėvo brolis kunigas Antanas Vytuvis, tuo metu dirbęs Kelmės parapijoje. Jis rėmė ir vyresnįjį Antaninos brolį Antaną, studijavusį architektūrą Kaune.
„Kad baigčiau mokslus, pasiaukojo mama. Ji viena dirbo visus moteriškus darbus, – mena ponia Antanina.
Todėl, baigusi gimnaziją, grįžo į tėvų namus ir kurį laiką dirbo mokytoja Lazdūnėnų mokykloje. Kai baigė mokytojų kursus, buvo perkelta į Kelmės rajoną, Kražių apylinkės Lenkviečių mokyklą. Čia mokė pradinukus. Bet studijavo geografiją.
Šeštadieniais jauna mokytoja sėsdavo ant dviračio ir važiuodavo į tėvų namus, esančius už 80 kilometrų. Nuo ankstyvo ryto pradėjusi minti pedalus pavakare pasiekdavo Vainutą. Važiuodavo, kad padėtų darbuotis kaime likusiems tėvams.
30 metų A. Vytuvytė mokytojavo Lenkviečiuose. Kai ten uždarė mokyklą, buvo perkelta į Kražius. Čia dėstė geografiją.
Tėviškės žemė kilnojo kojas
Prieš septynetą metų A. Vytuvytė persikėlė į Kelmę. Per 40 darbo mokykloje metų sutaupė nuosavam butui. „Kelmė mane traukė. Čia baigiau gimnaziją. Čia dirbo mano dėdė kunigas Antanas. Čia, atvažiavęs pas jį į svečius mirė mano tėtė. Nebuvo kaip jo kūno parvežti į kaimą, čia ir palaidojome. Šalia jo atgulė ir Šilutės rajone gyvenusi mano mama.“
Gimtinėje buvo likęs gyventi ponios Antaninos brolis Kostas. Ūkininkavo ir brolis Juozas.
Architektūrą studijavęs brolis Antanas per karą buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją. Tik laimingo atsitiktinumo dėka pateko į anglų ir amerikiečių kontroliuojamą Vokietijos zoną. Labai gerai išmokęs vokiečių kalbą ten baigė aukštuosius architektūros mokslus ir išvyko į Ameriką, kur dirbo karo pramonės architektu, suprojektavo vyriausybės slėptuvę.
Ilgą laiką Vytuvių šeima nieko nežinojo apie sūnaus likimą. Laikė jį dingusiu be žinios. Kai paaiškėjo, jog yra gyvas ir gyvena Amerikoje, bendrauti teko atsargiai, slapstantis.
1991 metais, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, jis atskrido į Lietuvą su sūnumi. Ponia Antanina nuvažiavo jo pasitikti į oro uostą.
„Išsiskyrėme dar visai jauni. Nežinojome, kaip atpažinsime vienas kitą. Buvome nesimatę 50 metų. Sutarėme, kad pamojuosime vienas kitam trispalvėmis vėliavėlėmis. Brolis atskrido su sūnumi. Nustebau pamačiusi tokį aukštą vaikiną.“
Brolis Antanas į Lietuvą buvo atskridęs porą kartų. Kai atvyko antrąjį kartą, aplankė gimtinę. „Perėjome savo žeme. Jausmas ypatingas. Atrodė, jog žemė pati kilnoja mūsų kojas. Taip lengva buvo ir gera.“
Susitikimas su dar gyvu broliu poniai Antaninai buvo viena iš didžiausių Nepriklausomybės dovanų. Tačiau kovotoja už Lietuvos laisvę vylėsi, jog šiandieninė Lietuva bus panašesnė į aną jos vaikystės Lietuvą, kai žmonės griežtai laikėsi Dešimties Dievo įsakymų, kai niekas nerakindavo durų, nes žinodavo, jog Lietuvoje yra tik vienas vagis Rickus.
„Nesitikėjau, kad žmonės paliks be moralės. Nėra sąžiningumo. Visų nagai į save lenkti. Manau, kad mus sugadino sovietinė santvarka. Kaimo žmonės nepratino vaikų dirbti ir likti prie žemės. Varė į miestą, kad nebraidytų purvyno, o patys rėmė lašiniais.
Praradome giminiškumą. Pamenu vaikystėje, giminės kviesdavo vieni kitus pietų. Paskui šeimos ir giminės susiskaldė – kas stribas, kas partizanas, ką išvežė į Sibirą. Ne su visais giminaičiais galėjai laisvai bendrauti.“
Autorės nuotr.
Antanina Vytuvytė: „Lietuva būtų šviesesnė, jeigu vietos valdžia ne tik laikytųsi įstatymo raidės, bet atsižvelgtų ir į žmogaus vidų, jo savijautą, žmogų šviestų, jam aiškintų. Tuomet Lietuva būtų šviesesnė ir laimingesnė."
Asmeninės nuotr.
Amerikoje gyvenęs brolis Antanas (dešinėje) aplankė ir Lenkviečių mokyklą, kurioje tris dešimtmečius dirbo jo sesuo Antanina.
Šiame name, pas mokytoją Salomėją Urbikienę dažniausiai rinkdavosi Sąjūdžio dalyviai. Ant namo iškabinta atminimo lenta. Per iškilmes dalyvavo Kelmės sąjūdiečiai.