
Naujausios
Iki pergalės ėjo 10 metų
Aukščiausiasis Teismas (AT) vasario 22 dienos nutartimi patvirtino, kad Joniškio rajono ūkininko Petro Šontos pretenzijos, naudojantis jo žeme, aptarnaujant elektros stulpus bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO), yra teisėtos ir turi būti priteista atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo. Iki šios pergalės vyras ėjo dešimt metų ir sako, jei reikėtų, tą patį žygį pakartotų. Pradėjus kovą su ESO ūkininkui buvo išjungta elektra.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
19 nelemtų elektros stulpų
63-ejų metų Petras Šonta tiesos ieškojo dėl žemės sklype, kurį įsigijo prieš dvidešimt metų, esančių 19 elektros linijos stulpų ir transformatorinės pastotės.
Bylinėjimosi esmė buvo gauti atlygį už elektros tiekimo bendrovės naudojimąsi ūkininko žeme, aptarnaujant elektros tinklus, tai yra privažiuojant prie lauke esančių elektros stulpų, kurie dirbantiesiems žemę kelia nepatogumų: sunkiai technikai tenka tarp jų sukinėtis laviruojant, tad patiriami kuro nuostoliai, gaištamas laikas.
Be to, elektros oro linijoms taikomoje apsaugos zonoje – žemės juostoje, želia piktžolės, savo sėklas skleidžiančios dirbamame lauke, tad reikia jas naikinti.
Pagal galiojančius įstatymus apsauginėje zonoje elektros tinklų įmonių darbuotojai turi teisę vaikščioti, o atlikdami eksploatavimo ir remonto darbus – važinėti technika, kasti žemę, apie tai įspėjus žemės savininkus ar naudotojus.
Tačiau Petras Šonta visada buvo įsitikinęs, kad elektros tinklų įmonės nuosavybė pažeidžia jo nuosavybės teises, nes elektros tinklų įmonių darbuotojai prie statinių ne kartą atvyko be perspėjimo, jam nebūnant namuose, gilios technikos vėžės niokojo pasėlius.
Augusio prie liktarnos nepagąsdinsi
„Dar 1997 metais jie atvažiavę vaikščiojo kaip šeimininkai, nesiklausę mano leidimo visur ėjo. O po daugelio žodinių susidūrimų, aiškinimosi 2007 metų sausio 12 dieną apskritai atjungė elektrą ir iki šiandien dienos jos neturiu. Pasigaminu su elektros generatoriumi, kiek reikia apsišviesti, pažiūrėti per televizorių žinias. Ar taip, ar taip, aš prie liktarnos augęs, manęs nepagąsdinsi, – su šypsena kalba Priešginių kaimo gyventojas. – Lietuvoje privati nuosavybė yra ginama ir nesvarbu, kas būtų savininkas. Esu Lietuvos pilietis, mes Europos Sąjungos nariai, tad viskas turi būti pagal įstatymus.“
Petro Šontos rankose – šių metų vasario 22 dienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos neskundžiama nutartis, kurioje nurodyta, kad servitutas yra atlygintinas pagal savo prigimtį. (Servitutas yra teisė naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu (kartu jo savininko teisės naudotis daiktu apribojimas), siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą). Nors servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, jo savininko teisių ribojimai turi būti kompensuojami.
Atsiradusios naujos teisės normos taikomos neatsižvelgiant į tai, kad jos įsigaliojo vėliau nei fiksuoti nuosavybės teisiniai santykiai. Todėl teisė į kompensaciją dėl servituto išlieka ir ten, kur elektros energijos tiekimo objektai įrengti iki 2004 metų, nebent abi šalys susitartų kitaip.
Skambina ūkininkai ir iš užsienio
Iki dešimt metų trukusios pergalės atkaklus ūkininkas praėjo du teismų ratus. Pirmajam pasibaigus nesėkme civilinę bylą išnagrinėjęs Aukščiausiasis Teismas (AT) situaciją pamatė kitaip ir 2015 metų balandžio 22 dienos nutartimi panaikino žemesnės instancijos teismų sprendimą atmesti ieškovo reikalavimą priteisti kompensaciją už naudojimąsi jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu.
Pirmosios instancijos teismas turėjo grįžti šį klausimą nagrinėti iš naujo. Nors ir antrasis teismų ratas pergalės neatnešė, bet nenuilstantis kovotojas už savo teises dar kartą su kasaciniu skundu kreipėsi į A T, kuris galutinai panaikino Vilniaus apygardos teismo nutartį. Buvo pateikta pastabų, kad nagrinėję bylą teismai pažeidė Civilinio kodekso normas.
Po palankios neskundžiamos teismo nutarties Petro Šontos telefonas kaista nuo kitų ūkininkų skambučių. Žmonės teiraujasi, kaip jiems įrodyti savo tiesą ir taip tikėtis gauti kompensacijas.
„Skambina ir iš Londono, ir iš Vokietijos, nepažįstami žmonės“, – „Šiaulių kraštui“ sakė dešimties metų kovą teismuose laimėjęs vyras.
Atsisakė ginti šeši advokatai
Ginti savo interesus Petrui Šontai lengva nebuvo. Ieškovo teigimu, atstovauti jam atsisakė net šeši advokatai, kurie tvirtino, kad byla neperspektyvi, reiškia, jos baigtis numatoma nepalanki. Tačiau Priešginių kaimo gyventojas ir advokatų veiksmus, tiksliau – neveiklumą sugebėjo apskųsti.
Teismuose ESO teisininkai dėstė argumentus, kad pagal Elektros energetikos įstatymą visiems energetikos objektams, įrengtiems kitų savininkų žemėje iki 2004 metų liepos 10 dienos, buvo nustatytas servitutas ir nenustatyta prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją.
Kadangi elektros energijos tiekimo įmonė tenkina „ypatingas visuomenės reikmes“, veiklą grindžia viešuoju interesu, todėl nuosavybės teisės ribojimai tuo atveju pateisinami.
Be to, ieškovas esą nuostolių nepatiria, nes jau pats nebeūkininkauja, žeme naudotis leidęs kitam asmeniui.
Pasiskaičiavo pagal dingusią planuotą metodiką
A T įpareigotas Vilniaus apygardos teismas privalės nustatyti kompensaciją dėl servituto. Ją, remdamasis 2008 metais parengta metodika, kuri kažkur nusimėtė ministerijos stalčiuose, vyras pats buvo paskaičiavęs po 80 litų arba – 23,17 euro už kiekvieną iš 19 elektros perdavimo linijos stulpą per metus.
„Žalos atlyginimo skaičiavimo metodika buvo parengta 2008 metais, kada prasibroviau pas tuometinį žemės ūkio ministrą Kazį Starkevičių ir išdėsčiau problemą. Rodės, sutarėme, atsisveikindami vos neatsibučiavome, bet ir po pusmečio, ir po metų – tyla. Kažkur ta metodika prašapo“, – aiškina P. Šonta.
Kelios dešimtys bylų
Priešginių kaimo gyventojas sako, kad jo teismų sąskaitoje – 58 bylos, visos tarpusavyje iš dalies susijusios su elektros tiekėjais.
Vyras turėjo ginčų ir su aplinkosaugininkais, ir su kitų tarnybų specialistais. Jis „Šiaulių kraštui“ minėjo nesutinkantis ir norintis grįžti prie problemos, kad keliams taikomos apsauginės juostos apima privačią žemę.
„Tris kartus geodezininkai mano žemėje atliko matavimus, o dabar valdininkai aiškina, kad reikia viską perbraižyti, nes padidinta apsauginė kelio juosta. O kur dar sanitarinė zona – man reiktų turbūt ir šulinį užkasti, ir dar tvarto bei namo dalį nugriauti. O dėl ko? Dėl kelio, kuris, pasirodo, net neegzistuoja“, – ironizuoja Petras Šonta.
Mat tas kelias, vedantis pro jo namus, apie kurį kalba, kadastro duomenų bazėje esą neegzistuoja, nors realybėje – yra.
Paklaustas, iš kur semiasi stiprybės, P. Šonta atsako: „Iš giminės šaknų. 1918 metais gimęs mano tėvas nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje tarnavo. Kadangi paskui okupantams neparsidavė, dešimčiai metų buvo išsiųstas į Sibirą.“
Autorės nuotr.
Petras Šonta nuo pat pradžių, kai pradėjo minti teismo kelius prieš dešimt metų, buvo įsitikinęs, kad privati nuosavybė turi būti ginama ir už ją kompensuojama.
Aukščiausiojo teismo neskundžiama nutartimi įpareigotas Vilniaus apygardos teismas privalės nustatyti kompensaciją dėl servituto.