Nelaimę įveikti padėjo kaimynai

Ne­lai­mę įveik­ti pa­dė­jo kai­my­nai

Sau­sio pa­bai­go­je Kel­mės ra­jo­ne, Gai­lių kai­me, gais­ras nu­nio­ko­jo Vac­lo­vo Ša­pa­lo ir jo ma­mos Te­re­sos Pu­rie­nės ūki­nį pa­sta­tą.

Gais­ro ry­tą kai­my­nai gel­bė­jo gy­vu­lius. Bend­ruo­me­nė su­rin­ko pi­ni­gų  bent da­liai nuo­sto­lių pa­deng­ti. Kai­mo vy­rai per vie­ną die­ną nu­kir­to ir su­ve­žė 30 ku­bi­nių met­rų me­die­nos, ku­rią pa­sky­rė Miš­kų urė­di­ja. „Ne­lai­mė – ne to­kia skau­di, kai pa­dė­ti su­puo­lė vi­sas kai­mas“, – pui­kiais kai­my­nais pa­ten­kin­ti pa­de­gė­liai.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Tvar­tas ap­de­gė, ver­še­lis pa­sken­do

Sau­sio 27-osios ry­tą Vac­lo­vas Ša­pa­las tvar­te ap­liuo­bė gy­vu­lius. Pa­rė­jo į tro­bą pus­ry­čiau­ti. Ta­čiau ne­ri­mą kė­lė elekt­ra – už­gęs­ta ir vėl už­si­de­ga.

Apie pu­sė sep­ty­nių jam pa­skam­bi­no kai­my­nas Ra­mū­nas Be­za­ras. De­ga ta­vo ga­ra­žas! Jis jau iš­kvie­tė ug­nia­ge­sius.

Vac­lo­vas iš­bė­go lauk. Iš ga­ra­žo dar spė­jo iš­va­ry­ti trak­to­rių. Per ke­lias mi­nu­tes su­bė­go kai­my­nai. Iš­ve­dė iš tvar­to tris kar­ves ir tris ver­še­lius. Lieps­nos ri­jo Vac­lo­vo įran­kius, mo­torinius p­jūk­lus, su­vi­ri­ni­mo apa­ra­tą, mo­to­cik­lą, su­krau­tą me­die­ną, grū­dus.

Ge­sin­ti gais­rą mė­gi­nu­siems gai­liš­kiams at­ro­dė, jog ug­nia­ge­siai va­žiuo­ja vi­są am­ži­ny­bę. Vė­liau su­ži­no­jo, jog nak­tį į sau­sio 27-ąją jie ge­si­no de­gan­čią so­dy­bą Mai­ro­nių kai­me. Iš ten sku­bė­jo tie­siai į gais­rą Gai­liuo­se. Dar­buo­tis ug­nia­ge­siams pa­dė­jo ša­lia na­mų esan­tis tven­ki­nys. Ug­nia­ge­siai ne­prit­rū­ko van­dens. Ap­mal­šin­ta ug­nis neį­ki­bo į gy­ve­na­mą­jį na­mą. Ta­čiau su­de­gė trys ga­ra­žai, pir­tis, mal­ki­nė, nu­de­gė tvar­to sto­gas ir per­den­gi­mas, apie trys to­nos grū­dų.

La­biau­siai Vac­lo­vui gai­la įran­kių. Na­gin­gas vy­ras juos kau­pė il­gą lai­ką. Vis­ką su­si­re­mon­tuo­da­vo ir pa­si­da­ry­da­vo pa­ts. Dar ir kai­my­nams pa­dė­da­vo.

Nors gy­vu­lius su­puo­lę kai­my­nai spė­jo iš­ves­ti iš tvar­to, neiš­veng­ta nuo­sto­lių. Kar­vė ne­no­rė­jo ei­ti lauk, pa­sly­do. Trau­muo­ta ko­ja ne­su­gi­jo. Gy­vu­lį te­ko par­duo­ti mė­sai už šim­tą eu­rų. Ug­nies iš­si­gan­dęs ver­še­lis iš­ves­tas lauk bė­go į tven­ki­nį ir pa­sken­do.

Dar­bo įran­kiai ir gy­vu­liai bu­vo Vac­lo­vo pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Jo ma­ma gy­ve­na iš pen­si­jos, jis – iš tri­jų kar­vu­čių, par­duo­da­mas jų pie­ną ir prieaug­lį.

Kaip pa­sa­ko­ja kai­my­nai, prieš 16 me­tų pas ma­mą su­grį­žęs vy­ras ka­bi­na­si į gy­ve­ni­mą. Sut­var­kė so­dy­bą. Pats au­gi­na ir kon­ser­vuo­ja dar­žo­ves. Be to, ir ma­mai sau­giau. Jai tuoj su­kaks aš­tuo­nias­de­šimt me­tų.

Po gais­ro se­no­lė be ra­mi­na­mų­jų vais­tų ne­ga­lė­da­vo už­mig­ti nak­ti­mis.

Ūki­nis pa­sta­tas už­si­de­gė nuo elekt­ros ins­ta­lia­ci­jos. Žiur­kės bu­vo pra­grau­žu­sios lai­dus.

Kai­my­nų ge­ra­no­riš­ku­mas nu­ste­bi­no

Pas­ta­tas bu­vo ap­draus­tas. Vac­lo­vas Ša­pa­las ti­ki­si gau­ti drau­di­mo iš­mo­ką. Miš­kų urė­di­ja, kaip ir pri­klau­so pa­gal įsta­ty­mą, lei­do vy­rui iš­si­kirs­ti 30 ku­bi­nių met­rų me­die­nos, už ku­rią mo­kė­jo tik pu­sę kai­nos.

„Vi­są gy­ve­ni­mą at­si­min­siu kai­my­nų ir sa­vo drau­gų ge­ru­mą. Sa­ko­ma, jog ne­lai­mė­je pa­žin­si drau­gus. Tai­gi įsi­ti­ki­nau, jog ma­no drau­gai – tik­ri, o ne ko­kie ap­si­me­tė­liai, – kal­bė­jo Vac­lo­vas Ša­pa­las. – Pa­dė­jo ne tik per gais­rą, bet ir sun­kiau­sio­mis die­no­mis po gais­ro, kai aiš­kiai su­vo­ki, kas iš tik­rų­jų nu­ti­ko. Vy­rai sku­bė­jo, kol pa­ša­lę, iš­pjau­ti man skir­tą miš­ką. Vers­li­nin­kas Vi­ta­li­jus Ado­mai­tis sku­biai su­tvar­kė do­ku­men­tus ir su­ve­žė me­die­ną.

Pjo­vė še­šiais pjūk­lais. Min­dau­gas Rot­ma­nas, Eu­ge­ni­jus Of­ta, Ai­das Ša­pa­las, Bro­nius Ivoš­kis, Li­nas Šče­po­na­vi­čius, Dai­no­ras Ur­čins­kas, An­ta­nas Zub­rec­kas me­tę sa­vo dar­bus per vie­ną die­ną nu­pjo­vė ir su­ve­žė me­die­ną į mū­sų kie­mą.

Kel­miš­kis Al­vy­das Če­pas pa­sko­li­no ga­te­rį. Esu be ga­lo dė­kin­gas vi­siems šiems žmo­nėms. Me­die­nos tik­rai už­teks at­sta­ty­ti pa­sta­tus.“

Ne­li­ko abe­jin­ga ir Vil­mos Ivoš­kie­nės va­do­vau­ja­ma Gai­lių kai­mo bend­ruo­me­nė. Mo­te­ris rin­ko au­kas pa­de­gė­liams.

„Vi­si au­ko­jo ge­ra­no­riš­kai. Kas kiek ga­lė­jo. Kas pen­kis, kas de­šimt, kas dau­giau eu­rų. Au­kas rin­ko ir Vac­lo­vo drau­gai Ai­das Ša­pa­las ir Vla­das Ge­ry­ba, – pa­sa­ko­jo V. Ivoš­kie­nė. – Tik vie­no­je tro­bo­je at­si­sa­kė pa­de­gė­lius pa­rem­ti. Vi­sur ki­tur žmo­nės iš­tie­sė pa­gal­bos ran­ką. Gal to­dėl, kad ir su­de­gu­sių pa­sta­tų šei­mi­nin­kas – la­bai drau­giš­kas, neat­si­sa­ky­da­vo pa­dė­ti ki­tiems.“

V. Ivoš­kie­nės vy­ro Bro­niaus Ivoš­kio ini­ca­ty­va bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mas gais­ra­vie­tės su­tvar­ky­mas.

Au­to­rės nuo­tr.

Va­clo­vas Ša­pa­las sa­ko esąs la­bai dė­kin­gas kai­my­nams ir bend­ruo­me­nei už pa­gal­bą gais­ro me­tu ir po gais­ro. Na­gin­gas vy­ras nu­si­tei­kęs op­ti­mis­tiš­kai – pa­sta­tus at­sta­tys.

Tiek be­li­ko iš Vac­lo­vo Ša­pa­lo ūki­nio pa­sta­to.

Gai­lių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Vil­ma Ivoš­kie­nė sa­ko, jog žmo­nės pa­de­gė­liams no­riai pa­dė­jo ir au­ko­jo to­dėl, kad ir Vac­lo­vas Ša­pa­las vi­suo­met ge­ra­no­riš­kai sku­ba ki­tiems į pa­gal­bą.