„Man gyvenime svarbiausia būti Žmogumi“

„Man gy­ve­ni­me svar­biau­sia bū­ti Žmo­gu­mi“

Vy­tau­tas KIR­KU­TIS

Va­sa­rio 6 die­ną ei­da­mas 96-uo­sius me­tus sa­vo na­muo­se Vil­niu­je, Švy­tu­rio gat­vė­je, ar­ti­mų­jų ap­sup­ty­je mi­rė poe­tas, ver­tė­jas, re­dak­to­rius, žur­na­lis­tas, Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­tis Va­cys Rei­me­ris. Be­veik pen­kias­de­šim­ties kny­gų au­to­rius, sep­ty­nias­de­šimt me­tų – Ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rys. Dvi­de­šimt me­tų dir­bo „Li­te­ra­tū­ros ir me­no“ vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi, pen­ke­tą me­tų stu­di­ja­vo Mask­vos M. Gor­kio li­te­ra­tū­ros ins­ti­tu­te. 1969–1986 me­tais bu­vo „Gim­to­jo kraš­to“ vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi. 1968 me­tais poe­tas ap­do­va­no­tas tarp­tau­ti­ne Dž. Ne­ru pre­mi­ja už ei­lė­raš­čių rin­ki­nį „Prie Bal­to­jo Ta­džo“.

Vie­ni­šo smui­ko me­lo­di­ja

Šių me­tų pra­džio­je pa­kal­bi­no­me Kur­šė­nuo­se gi­mu­sį vy­riau­sią Lie­tu­vos poe­tą Va­cį Rei­me­rį apie vai­kys­tę ir jau­nys­tę, apie tai, kas jo gy­ve­ni­me bu­vo svar­biau­sia, reikš­min­giau­sia, ko­kie įvy­kiai įsi­mi­nė la­biau­siai. Poe­tas bu­vo žva­lus, ener­gin­gas, mie­lai pa­sa­ko­jo apie sa­ve ir sa­vo šei­mą. Tuo­met net min­ties še­šė­lio ne­bu­vo, kad šis po­kal­bis taps pa­sku­ti­nis ir pa­šne­ko­vo žo­džiai įgaus kiek ki­to­kias pra­smes.

Sau­sio 4-ąją ga­vau pa­sku­ti­nį laiš­ką iš Va­cio Rei­me­rio. Dar vis ap­ta­ri­nė­jo­me, ko­kio­mis nuo­trau­ko­mis, pie­ši­niais ge­riau iliust­ruo­ti šį po­kal­bį. O va­sa­rio 9 die­ną Ra­šy­to­jų są­jun­go­je Vil­niu­je Va­cio Rei­me­rio žmo­na Da­nu­tė, trys sū­nūs, pul­ke­lis jį pa­ži­no­ju­sių ly­dė­jo­me poe­tą am­ži­ny­bėn į An­ta­kal­nio me­ni­nin­kų kal­ne­lį. At­sis­vei­ki­nant ne vie­nas sa­kė: bend­ra­vi­mas su Va­ciu bu­vo švie­sus. Poe­tas vi­sa­da bū­da­vo aris­tok­ra­tiš­kai in­te­li­gen­tiš­kas.

An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se, pro­ce­si­jai ar­tė­jant prie ka­po duo­bės, pa­si­gir­do smui­ko gar­sas. Už pa­mink­lų, to­liau nuo ta­ko, sto­vė­jo se­ny­vas žmo­gus ir čir­pi­no smui­ke­liu. Jis bu­vo pa­na­šus į am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vu­sį poe­tą. Iš to­lo ma­tė­si ži­li plau­kai, pa­na­ši fi­gū­ra, iš vi­daus skli­do la­biau jau­čia­ma, o ne ma­to­ma skaid­ri švie­sa. Pap­ras­tos me­lo­di­jos, vie­ni­šas vir­pan­tis gar­sas, pa­na­šus į rau­dą. Man at­ro­dė, kad pa­ts am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vęs poe­tas šia ne­gud­ria mu­zi­ka kal­ba­si su mu­mis. Tar­si jis pa­ts griež­tų iš vai­kys­tės at­si­neš­tu smui­ku.

Daug mes tuo­met, pa­sku­ti­nia­me po­kal­by­je, pri­kal­bė­jo­me. „Ato­lan­ko­se“ pa­tei­kiu su­trum­pin­tą po­kal­bio va­rian­tą. Poe­tas su tuo su­ti­ko, kad vis­ko ir ne­su­tal­pin­si­me. O pra­si­dė­jo mū­sų po­kal­bis apie tą vai­kys­tės smui­ke­lį...

Vai­kys­tė – tai Kur­šė­nai

– Vai­kys­tė ir jau­nys­tė li­ko ten, Kur­šė­nuo­se, prie že­mai­tiš­kos Ven­tos, su meš­ke­re, su tė­vo pa­da­ry­ta gi­ta­ra, su smui­ke­liu, pir­mai­siais pie­ši­niais ir, aiš­ku, ei­lė­raš­čiais. Vi­sa­da, kur beei­tu­mėm, už ran­kos ve­da­mės ir sa­vo vai­kys­tę. Kas iš jos ryš­kiau­siai įsiminė?

– Į klau­si­mą, kaip pri­si­me­nu vai­kys­tę, – vie­na­reikš­miš­kai, kad ir vie­nu žo­džiu ga­liu at­sa­ky­ti: tai – Kur­šė­nai... Taip, ši­ta­me žo­dy­je tel­pa vis­kas, kas bu­vo vai­kys­tė. Kur­šė­nai man bu­vo ma­no did­mies­tis ir sos­ti­nė – pir­miau­siai, ži­no­ma, ma­no kie­mas, ja­me iš­ki­lęs na­mas ir ja­me su ma­ni­mi esan­tys bran­gūs žmo­nės – my­li­ma mo­ti­na, nuo­lat dūz­gi­nan­ti „Sin­ger“ siu­vi­mo ma­ši­ną, tė­vas, ta­šan­tis klum­pes, jau­nes­ni už ma­ne – bro­lis ir se­su­tė. O už kie­mo tvo­ros – kai­my­nų pie­vos su be­si­ga­nan­čiom kar­vėm ar svy­ruo­jan­čių ja­vų lau­ku, o svar­biau­sia – su ta­ke­liu į ne­to­lie­se si­dab­ri­ne va­ga švyt­ruo­jan­čią Ven­tą. Ak, kiek daug ma­no žvilgs­nių, min­čių, iš­gy­ve­ni­mų nu­bė­go ja to­lyn, į ta­da dar ne­ži­no­mą – kaž­kur...

Bū­ti­nai tu­riu pa­mi­nė­ti dar vie­ną su gim­tuo­ju kie­mu su­si­ju­sį da­ly­ką: jo kai­mynys­tė­je bu­vo kal­vio Os­val­do na­mas ir svar­biau­sia – kal­vė, ku­rio­je ta­da da­rė­si nuo­sta­būs da­ly­kai. Tai di­de­liu karš­čiu žė­ruo­jan­tis žaizd­ras, tai plie­ni­nių kū­jų trenks­mas į gel­to­nai įkai­tu­sią ge­le­žį, į vi­sas pu­ses žy­ran­čios vi­ri­na­mo me­ta­lo ki­birkš­tys. Ta kal­vė, kaip vė­liau pa­ty­riau, bu­vo įdo­mi kai­my­nų suė­ji­mo ir pa­si­kal­bė­ji­mų ar net gin­čų vie­ta apie gy­ve­ni­mą, apie po­li­ti­ką. Ją esu pri­si­mi­ni­muo­se pa­va­di­nęs sa­vo­tiš­ku klu­bu. O Os­val­dą, ypač iš­ma­nų ir kul­tū­ra be­si­do­min­tį žmo­gų, vai­kys­tė pri­si­me­na ir dėl to, kad dė­ka jo dar vai­kas su­ži­no­jau, kas yra toks nuo­sta­bus da­ly­kas, kaip ra­di­jas. Os­val­das, iš­kė­lęs du la­bai aukš­tus stie­bus su vė­jų tarp jų siū­buo­ja­ma an­te­na, ar ne pir­ma­sis Kur­šė­nuo­se įsi­tai­sė de­tek­to­ri­nį, au­si­nė­mis klau­so­mą ra­di­ją. Koks tai bu­vo ste­buk­las! Ga­lė­jai gir­dė­ti lie­tu­vių ir ki­to­mis kal­bo­mis skel­bia­mas nau­jie­nas, o pa­mai­gęs ieš­ko­ji­mo ada­tė­le, iš­girs­ti skam­bios mu­zi­kos ar dai­na­vi­mo.

O vai­kys­te! Kaip tik­ro­viš­kai įvai­riau­siais vaiz­dais tu net ir de­vy­nias­de­šimt­me­čiui „jau­nuo­liui“ vis iš­ky­li lyg va­kar­die­na. Net šian­dien pui­kiau­siai ži­no­mi dau­ge­lio anuo­me­ti­nių kur­šė­niš­kių žmo­nių var­dai, pa­var­dės, kas jie bu­vo, kuo ver­tė­si, la­bai tik­ro­viš­kai at­gims­ta jų vei­dai, net kal­bė­se­nos ypa­tu­mai. Žmo­nės, ypač bu­vę kai­my­nai – lyg va­kar su­tik­ti – man ne­re­tai vėl ir vėl kal­ba. Ypač gy­vi kur­šė­niš­kiai – mo­lių že­mės meist­rai – puo­džiai, ne vie­ną jų ge­rai pa­ži­no­jau. Puo­džiaus Ver­te­lio kvė­pa­vi­mui slo­gio­je dirb­tu­vė­je (gon­sar­nė­je) mėg­da­vau žiū­rė­ti, kaip puo­džius min­ko, pa­ruo­šia mo­lį gul­dy­mui „ant vars­to­to“, kaip jo ran­kos vik­riai mo­lio ga­ba­lą pa­ver­čia tai į vir­šų ky­lan­čiu ap­skri­tu bokš­te­liu, tai į šo­nus be­si­ple­čian­čia lėkš­te, kaip ko­jos nuo­lat su­ka vars­to­to ra­tą...

Ir įvyk­da­vo ei­li­nis mo­lio ste­buk­las: at­si­ras­da­vo gra­ži iš­la­kiai pil­vo­ta puo­dy­nė, va­za ar du­be­nė­lis. Pas Ver­te­lį aš pa­ts paim­da­vau į ran­kas mo­lio ir ban­dy­da­vau kaž­ką nu­lip­dy­ti. Man nu­lip­džius gu­lin­tį šu­niu­ką, puo­džius pa­pra­šė nu­lip­dy­ti ir dau­giau to­kių, gu­lin­čių ant lėkš­tu­tės, ku­ri ga­li bū­ti pe­le­ni­ne. Taip ir pa­da­riau, Ver­te­lis kros­ny­je iš­de­gė tuos šu­ne­lius kar­tu su sa­vo ga­mi­niais, pa­pra­šė po to da­žais pa­mar­gin­ti šu­ne­lius ir pe­le­ni­nę ir – ko ne­si­ti­kė­jau – tuos ma­no „me­no kū­ri­nius“ tur­gu­je par­da­vi­nė­jo kar­tu su sa­vo puo­dais. Už kiek­vie­ną šu­ne­lį jis man ir su­mo­kė­jo – be­rods, po 20 cen­tų. Kaip bu­vo nuo­sta­biai mie­la kar­tais pa­ma­ty­ti sa­vo dar­be­lį – pe­le­ni­nę pas ko­kį nors žmo­gų – rū­ko­rių.

Ma­no kai­my­nys­tė­je bu­vo ir dau­giau puo­džių dirb­tu­vių. Ne­to­lie­se bu­vo dar Ru­ve­lio kok­lių dirb­tu­vė. Pa­ži­no­jau žmo­nes, dir­bu­sius ten ir ten. Pav., vis ma­ty­da­vau pas Ru­ve­lį ei­nan­tį mū­sų gat­vės ga­le gy­ve­nu­sį kok­lių meist­rą Kir­ku­tį. O ma­no vai­kys­tės drau­gas Bro­niu­kas, su ku­riuo žais­da­vo­me, mau­dy­da­vo­mės Ven­to­je (ak, ir obuo­lius pas kai­my­ną vog­da­vo­me) – Bro­niu­kas juk tai Bro­nius Ra­dec­kas, ta­pęs ži­no­muo­ju „Puo­džių ka­ra­liu­mi“ – gim­tų­jų Kur­šė­nų gar­se­ny­be. Vai­kys­tė pri­si­me­na ne vie­ną žmo­gų, li­ku­sį at­min­ty­je vi­sam gy­ve­ni­mui. Vie­nas to­kių bu­vo ne­to­lie­se gy­ve­nęs kaž­ko­kios įstai­gos tar­nau­to­jas Jan­kaus­kas. Jis užei­da­vo pas mus, do­mė­jo­si, ką ir aš vei­kiu, kuo do­miuo­si. Kai su­ži­no­jo, kad aš – še­šia­me­tis – jau mo­ku skai­ty­ti, pa­da­rė man di­de­lę do­va­ną: už­pre­nu­me­ra­vo mėgs­ta­mą vai­kų žur­na­lą „Žvaigž­du­tę“. Ko­kia bu­vo man lai­mė jį gau­ti! Prie kie­mo var­tų lauk­da­vau laiš­ka­ne­šio – ar at­neš nau­ją žur­na­lo nu­me­rį... Kai at­neš­da­vo, pul­da­vau skai­ty­ti, pir­miau­siai tai, kas ei­liuo­ta.

Jau esu kiek už­si­mi­nęs apie man pa­čius ar­ti­miau­sius žmo­nes – ma­mą ir tė­vą. Nuo jų pri­klau­sė daug kas. Nors jie triū­sė ne­ma­žai, o kad gy­ve­ni­mas bu­vo vis­kuo pa­so­tin­tas, ne­ga­liu pa­sa­ky­ti. Bū­da­vo ir sun­ko­kų die­nų. Ma­ne per­se­kio­jo įvai­rios li­gos. Tė­vas, nors la­bai na­gin­gas žmo­gus, ga­lė­jęs ta­šy­ti ne tik med­pa­džius, bet su­ręs­ti sta­lą ar spin­tą, ta­čiau nuo­la­ti­nio dar­bo ne­tu­rė­jo, dirb­da­vo pa­die­niu dar­bi­nin­ku jei kur rei­kė­da­vo, o užė­jus žie­mai, tap­da­vo med­kir­čiu ar­ba kaip sa­ky­da­vo ta­da – „zi­ma­go­ru“. Net il­ges­niam lai­kui, ap­juo­sęs lie­me­nį pjūk­lu, iš­vyk­da­vo kaž­kur to­liau į miš­kus kirs­ti me­džių. Nors ma­ma siū­da­vo pa­gal už­sa­ky­mus mo­te­rims, bet di­de­lio už­dar­bio ne­bu­vo. Tad ne­nuos­ta­bu, kad na­muo­se ne sy­kį net ir duo­ne­lės pri­stig­da­vo.

Daug kas pa­si­kei­tė – ir ne į ge­rą pu­sę – po di­džiu­lės šei­mos ne­lai­mės – mū­sų my­li­mos ma­mos mir­ties. Ji bu­vo to­kia ne­ti­kė­ta, skau­di, nes ma­ma mi­rė te­su­lau­ku­si vos tri­sde­šim­ties me­tų. Li­ko­me mes trys naš­lai­tė­liai, man, vy­riau­sia­jam, ėjo tik try­lik­ti. Ge­rai, kad mu­mis be tė­vo dar rū­pi­no­si ma­mos bro­lis dė­dė Pet­ras. Bet ir jis daž­nai bu­vo be­dar­bis. Daug ką pa­sa­ko fak­tas, jog ma­no bro­liui Adu­kui te­ko vie­ną ki­tą va­sa­rą su­skir­du­siom ko­jom bė­gio­ti pa­skui ko­kio nors ūki­nin­ko kar­vių ban­dą. Man pa­vy­ko to iš­veng­ti.

Vai­kys­tės pri­si­mi­ni­me – ne­pa­mirš­ta­mas įvy­kis – kaip su ma­mos pa­siū­tu krep­še­liu pra­dė­jau ei­ti į mo­kyk­lą. Ir pir­mo­ji die­na – su aša­rom... Ėmiau rau­do­ti, kai ma­ne at­ve­du­si ma­ma ma­ne pa­li­ko sė­dė­ti kla­sės suo­le, o pa­ti išė­jo... Kaž­ko bai­mi­nau­si, gal mo­ky­to­jų, gal gau­sy­bės ne­pa­žįs­ta­mų kla­sės vai­kų. At­min­ty nu­gu­lęs ir toks pri­si­mi­ni­mas: jau bū­da­mas ant­ro­kas ar tre­čio­kas, „var­vin­da­vau sei­lę“ ma­ty­da­mas, kaip per­trau­kos me­tu ne­ma­žai mo­ki­nių ska­niai val­go iš na­mų at­si­neš­tus už­kan­džius, o aš jų ne­tu­rė­da­vau... Daž­niau­siai tek­da­vo bū­ti al­ka­nam...

Dau­ge­lį mo­ky­to­jų iki šiol at­min­tis su­grą­ži­na kaip va­kar su­tik­tus. Geog­ra­fi­jos ir že­mės ūkio mo­ky­to­ją Si­čiū­ną, kiek pik­to­ką mo­ky­to­ją Viš­čiu­ly­tę ( tik ji vie­nin­te­lį kar­tą per vi­sus moks­lus ma­ne pa­siun­tė pa­sto­vė­ti kam­pe už tai, kad pa­kri­ti­ka­vau len­to­je jos nu­pieš­tą kar­vę). O ypa­tin­gai pri­si­me­nu skai­ty­mo mo­ky­to­ją Ras­taus­kai­tę, ku­ri ne­lauk­tai pa­pra­šė pa­ro­dy­ti są­siu­vi­nį (suo­lo kai­my­nui ge­ra­no­riš­kai pa­gar­si­nus apie jį ), su pir­mų­jų ma­no ei­lė­raš­tu­kų po­smais... Te­ko pa­ro­dy­ti. Juos per­skai­čiu­si mo­ky­to­ja pa­sa­kė: at­spaus­din­si­me mo­kyk­los ša­pi­rag­ra­fuo­ta­me žur­na­le... Tik su­ma­nė: au­to­rių pa­ra­šy­sim ne tik­ru var­du ir pa­var­de, o sla­py­var­džiu „Vy­tu­rė­lis“, ku­ris il­gam „pri­li­po“. Taip įvy­ko ma­no pir­ma­sis poe­ti­nis de­biu­tas. Jis – vie­nas iš ma­lo­niau­sių to­li­mos, bet vi­sa­da taip ar­ti­mos vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų. Kaip ir neuž­mirš­ta­ma dviaukš­tė gel­to­nų ply­tų mo­kyk­la... (Kaip gai­la, kad per ka­ro aud­ras ji bu­vo su­griau­ta).

O kiek vė­les­nį ma­ne iš­ti­ku­sį už­siė­mi­mą čia bū­ti­na pri­si­min­ti. Tai mu­zi­ka. Ji ma­ne do­mi­no nuo ma­žens. Tė­vas be gi­ta­ros (ne­su­ge­bė­jus vai­kiš­ka ran­ku­te ap­glėb­ti jos sto­ro­ko kak­lo) tė­vas pa­dir­bo ba­la­lai­ką. Kai pra­mo­kau ja skam­bin­ti, kai­my­nas bat­siu­vys Bo­gu­žas pa­kvie­tė ma­ne gro­ti jo or­kest­re. Šo­kių va­ka­rė­liuo­se, per var­da­die­nius, ves­tu­ves. O ma­ne jau do­mi­no ir smui­kas. Bu­vo pro­ga – aš slap­ta, nu­ka­bi­nęs nuo sie­nos, kur jį dėl jo bu­to drėg­mės bu­vo pa­pra­šęs pri­glaus­ti tas pa­ts Bo­gu­žas, pra­dė­jau gro­ji­nė­ti. Ir ne­ty­čia to­kio mu­zi­ka­vi­mo me­tu ma­ne už­ti­ko smui­ko sa­vi­nin­kas: „Šiukš­tu! juk bu­vau įspė­jęs ne­ban­dy­ti smui­ko nu­ka­bin­ti...“ Rūs­to­kai pa­ba­rė, bet pa­ta­rė tu­rė­ti sa­vo to­kį inst­ru­men­tą.

Tė­vas smui­ko jau ne­si­ry­žo ga­min­ti. Pa­gel­bė­jo ma­no krikš­to tė­vo dė­dės Ste­po­no ge­ru­mas. Jis iš vie­no kai­my­no nu­pir­ko smui­ką ir aš su di­de­liu uo­lu­mu pra­dė­jau smui­kuo­ti. Tai kiek už­tru­ko, bet Bo­gu­žas ne­tru­kus pri­pa­ži­no, kad aš jau ne­blo­gai įval­dęs man ži­no­mą me­lo­di­jų re­per­tua­rą ir kad net ga­lė­siu jį pa­va­duo­ti. Te­bu­vau sep­ty­nio­li­kos me­tu­kų... Ir taip Kur­šė­nų pa­dan­gė­je at­si­ra­do nau­jas „Pa­ga­ni­nis“. O po to – be­ga­ly­bė gro­ji­mų šo­kių va­ka­ruo­se: su­kti­niai, val­sai, fokst­ro­tai, tan­go... (ypa­tin­gas pa­si­jaus­da­vau, kai kaž­ku­ris vy­ru­kas, pa­no­ręs pa­šok­ti su ko­kia mer­gi­na, pa­pra­šy­da­vo ma­ne pa­skelb­ti, kad da­bar gro­siu „val­są-vi­lio­ti­nį“...) Be šo­kių, te­ko „at­gro­ti“ daug ves­tu­vių, kar­tais be­si­tę­su­sių net sa­vai­tę (man bu­vo ne­leng­va iš­veng­ti pa­si­vai­ši­ni­mų svai­ga­lais, kai ki­tiems mu­zi­kan­tams tai bu­vo įpras­ta...)

Kar­tą pa­kvies­ti va­žia­vo­me net į ki­tą vals­čių pa­links­min­ti ves­tu­vi­nin­kų. Bet tarp vis­ko ypa­č ma­lo­nūs pa­si­gro­ji­mų pri­si­mi­ni­mai at­plau­kia iš to­ly­bėn nuė­ju­sių va­sa­rų, kai pa­gal ta­da pla­čiai nau­do­tą pa­pro­tį ei­da­vo­me su mar­šu pa­svei­kin­ti var­du­vi­nin­kų. O jų, atė­jus va­sa­rai, ka­len­do­rius pa­teik­da­vo daug. Tik rei­kė­jo pri­si­min­ti koks An­ta­no, Jo­no ar Onos ad­re­sas. Ir ty­lią šil­tą nak­tį, kai ap­link mie­go ir sap­nų me­tas, mes stai­ga su­drums­da­vo­me šven­tą ty­lą „Tri­jų bro­liu­kų“ ar ko­kio ki­to sma­gaus mar­šo gar­sais... Be abe­jo­nės – pa­ža­din­da­vo­me ne tik var­du­vi­nin­ką, ant ku­rio du­rų jau ka­bė­jo ža­lias ąžuo­lo vai­ni­kas, bet ir kai­my­nus. Tik nie­kas ne­pyk­da­vo. O vai­ni­kuo­tos du­rys pra­si­ver­da­vo, kar­tais net nak­ti­niais rū­bais vil­kin­tis var­du­vi­nin­kas pa­si­ro­dy­da­vo gon­ke­liuo­se su alaus ąso­čiu... Na, ir į sau­ją įdė­da­vo vie­ną ki­tą li­tą, kaip pa­dė­ką už jo šven­tės pa­ger­bi­mą. Tai bū­da­vo nuo­sta­bios nak­tys, jaus­da­vo­mės esą rei­ka­lin­gi. Smui­ko neuž­mir­šau iki pat ka­ro, kai jį pa­li­kau ma­no ta­da va­do­vau­tos bib­lio­te­kos (Šlio­mo­vi­čiaus na­mo ant­ra­me aukš­te) pa­tal­po­se...

Bai­gęs še­šia­me­tę mo­kyk­lą, dir­bau raš­ti­nin­ku – pra­kti­kan­tu Kur­šė­nų vals­čiaus sa­vi­val­dy­bė­je, kur te­ko iš ar­ti pa­žin­ti kai­mo ir mies­to žmo­nių gy­ve­ni­mą, jų bė­das ir var­gus, ra­ši­nė­ti ke­lių tai­sy­mo pa­lie­pi­mus – pra­ne­ši­mus ūki­nin­kams, iš­ra­ši­nė­ti kar­vių ir kiau­lių par­da­vi­mo lei­di­mus, o į ket­ve­rių me­tų dar­bo pa­bai­gą – ir pa­sus – as­mens liu­di­ji­mus.

Ne­pap­ras­tai įdo­mus dar­bas, kai bu­vau pa­skir­tas įsi­kū­ru­sios vals­ty­bi­nės bib­lio­te­kos ve­dė­ju. Priar­tė­jo kny­gų pa­sau­lis. O mie­lie­ji vai­kys­tės ir jau­nys­tės me­tai šir­džiai mie­luo­se Kur­šė­nuo­se...

Te­ko pa­laks­ty­ti su ki­tais bend­raam­žiais krep­ši­nio aikš­te­lė­je. Ir dar – man šian­dien keis­ta: bu­vau bai­gęs net fut­bo­lo tei­sė­jo kur­sus... Ka­dan­gi tuo­met Kur­šė­nuo­se dir­bęs gy­dy­to­jas Z. Ja­nuš­ke­vi­čius ra­do ma­no šir­dies veik­los su­tri­ki­mų ir pa­ta­rė ne­laks­ty­ti pa­skui svie­di­nį, per­sio­rien­ta­vau į krep­ši­nio tei­sė­jo pa­rei­gas. Tu­rė­jau tei­sė­jau­ti net tą sek­ma­die­nį rung­ty­nė­se Gru­ževs­kio par­ko aikš­te­lė­je, kai su­ži­no­jo­me, kad pra­si­dė­jo ka­ras...

Po ke­lių va­lan­dų į Kur­šė­nus vo­kie­čių lėk­tu­vai nu­me­tė pir­mas bom­bas... Įsi­bau­gi­nę, nak­tį pra­lei­do­me kaž­kur ša­lia mies­to – mol­duo­bė­se... Ir po to ne­lauk­tai – žiau­ri ka­ro trem­tis... Fron­tui grei­tai ar­tė­jant, aš, bib­lio­te­ki­nin­kas, su ki­tais mies­to val­džios žmo­nė­mis ark­lių tem­pia­mais ve­ži­mais pa­si­trau­kė­me iš mies­to, kaip gal­vo­jo­me – tik iki Ža­ga­rės, iš kur, vo­kie­čius su­lai­kius, bus ga­li­ma grįž­ti į Kur­šė­nus... Bet įvy­kiai lė­mė vi­sai kit­ką. Ark­lių ve­ži­mams te­ko mus de­gan­čiais Lat­vi­jos ke­liais dar­din­ti iki są­my­šio ir ug­nies pil­nos Ry­gos, kur tie­siog per ki­tų gal­vas te­ko sės­ti į trau­ki­nį, ku­ris, vo­kie­čių lėk­tu­vams pul­di­nė­jant, per dvi bad­mi­rys­tės ir kait­ros sa­vai­tes mus nu­ga­be­no to­li to­li į ry­tus, net už Vol­gos ir to­to­rių Ka­za­nės. Lai­mė, kad su ma­ni­mi bu­vo bro­lis ir se­suo. Bet tai jau ne­be vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai.

Skau­di gim­to­jo na­mo ne­tek­tis

– Kiek ži­nau, jums no­rė­jo­si pa­žvelg­ti ir į dar to­li­mes­nę praei­tį – sa­vo gi­mi­nės is­to­ri­ją. Pa­si­ro­dė, kad Že­mai­ti­jos dva­ri­nin­kų Rei­me­rių gi­mi­nė pra­si­de­da nuo maž­daug XVII am­žiaus. Prieš ku­rį lai­ką prie jū­sų pa­var­dės kar­tais įra­šo­ma: ba­jo­ras Rei­me­ris... Čia iš no­rė­ji­mo ži­no­ti – iš kur mes ir kas mes?

– Na­tū­ra­lu, kad kiek­vie­nam mū­sų svar­bu ži­no­ti apie sa­vo kil­mę, tė­vus ir pro­tė­vius. Pri­si­pa­žin­siu, kad nuo vai­kys­tės man lyg ir ne­kil­da­vo ko­kių nors klau­si­mų ta te­ma. Ži­no­jau tik gy­vus ma­ne su­pu­sius ar­ti­muo­sius iš tė­vo ir ma­mos pu­sės. O kas ten to­liau – praei­ty, ne­bu­vo rei­ka­lo do­mė­tis. Apie ko­kias nors ba­jo­rys­tes ne­bu­vo kal­bų. Tie­sa, kai ką gal ir reiš­kė tė­vo lyg ir šiaip pa­sa­ky­mai, kad jam jo ma­ma yra mi­nė­ju­si apie vie­nos ar­ti­mos gi­mi­nai­tės pa­sa­ko­ji­mą, jog vie­na Rei­me­ry­tė tar­na­vu­si frei­li­na pas kaž­ko­kią di­di­kę ba­jo­rę. Nu­ti­ko, kad ke­lios tar­nau­to­jos kaž­kuo pra­si­žen­gė ir ba­jo­rė įsa­kė jas nu­plak­ti rykš­tė­mis. Ta­da frei­li­na Rei­me­ry­tė pro­tes­tuo­da­ma di­di­kei pa­sa­kiu­si, kad ji ne­tu­ri tei­sės jos taip baus­ti, nes ji esan­ti ba­jo­riš­kos kil­mės. Ir dar tė­vas pri­si­min­da­vo, kad jam ėmus lan­ky­ti mo­kyk­lą, skir­tin­gai ne­gu ki­tiems vai­kams, rei­kė­jo mo­kė­ti už moks­lą, esą dėl sa­vo kil­mės.

Ats­kam­ba tė­vo kaž­ku­rį kar­tą toks paat­vi­ra­vi­mas: lyg juo­kau­da­mas vie­no ašt­res­nio po­kal­bio apie gy­ve­ni­mą su kai­my­nu mi­nu­tę, jis, pa­tapš­no­jęs del­nu per at­kiš­tą už­lo­py­tą kel­nių už­pa­ka­lį, pa­sa­kė: štai koks pa­gal gan­dus aš ba­jo­ras... Tai tiek ir te­bu­vo ži­nių apie kil­min­ges­nę praei­tį. Ne­bu­vo rei­ka­lo nei jam, nei ki­tiems žin­gei­dau­ti, ieš­ko­ti ko­kių nors ži­nių ar do­ku­men­tų. O ta­ry­bi­niais me­tais, su­pran­ta­ma, bū­tų bu­vę net kaž­kiek ir pa­vo­jin­ga apie ko­kį nors kil­mės iš­skir­ti­nu­mą kal­bė­ti.

At­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę ne­ti­kė­tai įvy­ko mū­sų gi­mi­nės pro­tė­vių gy­ve­ni­mo ir kil­mės at­sklei­di­mas. Iš tė­vo pu­sės Kur­šė­nuo­se ir prieš ka­rą bu­vo gi­mi­nai­čių – Tu­raus­kai, tik su jais ar­ti­miau ne­bu­vo bend­rau­ta. Be­rods, 1993 m. Vil­niu­je gy­ve­nan­ti kur­šė­niš­kė Ire­na Tu­raus­kai­tė – Ka­ni­šaus­kie­nė man pa­skam­bi­na, pa­klau­sia, ar aš ką nors ži­nau apie gi­mi­nės kil­mę, pa­siū­lo su­si­tik­ti. At­si­ne­ša ne­pap­ras­tą re­lik­vi­ją: nuo lai­ko iš­blu­ku­sią raus­vos spal­vos ske­pe­tai­tę su ir­gi pa­blu­ku­siais, pa­gel­tu­siais se­nų po­pie­rių la­pais. „Ar nu­ma­no­te kas čia?“ – klau­sia. At­sa­kau, kad ne­nu­ma­nau.

Ta­da Ire­na man ir pa­sa­ko, kad ši ska­re­lė su jo­je esan­čiais po­pie­riais – jos mo­čiu­tės (gre­tu­ti­nės Rei­me­rių gi­mi­nės at­sto­vės) il­gus me­tus pa­lė­pės skry­nio­je sau­go­ti do­ku­men­tai apie mū­sų ba­jo­riš­ką kil­mę ir praei­tį. Bu­vo aiš­ku, kad rei­kia ban­dy­ti ieš­ko­ti dau­giau me­džia­gos vals­ty­bės ar­chy­vuo­se, kas ir bu­vo pa­da­ry­ta. Pa­si­telk­ta is­to­ri­kė Si­gi­ta Gas­pe­ra­vi­čie­nė tuo­se se­nuo­se šal­ti­niuo­se su­ra­do gi­mi­nės iš­ta­kas, sie­kian­čias XVII a.

Pra­di­nin­kė – Kris­ti­na Kens­tar­tai­tė – Adam­ke­vi­čie­nė, Že­mai­ti­jo­je val­džiu­si Ge­lu­vos ir Ko­lai­nių dva­rus. Ta­pu­si naš­le iš­te­kė­jo už iš Prū­si­jos re­for­ma­ci­jos sklei­di­mo tiks­lu Lie­tu­von at­vy­ku­sio And­rie­jaus Rei­me­rio. Taip ir pra­si­dė­jo vi­sa se­ku­si gi­mi­nės is­to­ri­ja su dau­ge­liu įvy­kių – re­for­ma­tų baž­ny­čių sta­ty­mu (Ge­lu­vo­je, ka­ta­li­kų ekst­re­mis­tai ją su­de­gi­no ir sto­jo prieš teis­mą, ku­rį pra­lai­mė­jo). Su mo­kyk­los įkū­ri­mu Ko­lai­niuo­se (ša­lia Už­ven­čio), ku­rio­je – gal vie­nin­te­lė­je tuo me­tu, ga­lė­jo mo­ky­tis ir bau­džiau­nin­kų vai­kai. Ir dau­giau is­to­ri­jų at­sklei­dė ar­chy­vai. Tarp praei­ties gi­mi­nie­čių bū­ta gar­bių vei­kė­jų – ka­ro va­dų (ka­rū­žų), Že­mai­ti­jos iž­di­nin­kų ir kt. Bu­vo ir ne­ga­ty­vių fak­tų – dva­rų įsi­sko­li­niai, jų par­da­vi­mai. Be ki­ta ko, įdo­mu: kai ku­rie pro­tė­viai ak­ty­viai da­ly­va­vo XVIII a. su­ki­li­muo­se, už tai bu­vo ca­ro val­džios rep­re­suo­ja­mi.

Kad ir ta­po­me Lie­tu­vos ka­ra­liš­ko­sios ba­jo­rų są­jun­gos na­riais, šio da­ly­ko nesu­reikš­mi­nu. Pa­gar­ba praei­čiai, pro­tė­viams – na­tū­ra­lus rei­ka­las, bet gy­ven­ti rei­kia da­bar­ti­mi.

– 1981 me­tais, kai Kur­šė­nai mi­nė­jo 400 me­tų ju­bi­lie­jų, o jūs – sa­vo še­šias­de­šimt­me­tį, jums bu­vo su­teik­tas Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­čio var­das. Pir­ma­jam iš kur­šė­niš­kių. Iki šiol Kur­šė­nuo­se esa­te lau­kia­mas, tu­ri­te drau­gų, pa­žįs­ta­mų, mie­lų vie­tų, ku­rias ap­lan­ko­te. Tik, de­ja, ne­bė­ra iš­li­kę jū­sų na­mo prie Kur­šė­nų au­to­bu­sų sto­ties...

– Kad bu­vau pa­gerb­tas gar­bin­go Kur­šė­nų mies­to pi­lie­čio var­du – man, ži­no­ma, ne­pap­ras­tas, iš­skir­ti­nis gy­ve­ni­mo ir vi­sos biog­ra­fi­jos da­ly­kas. Tai dar la­biau su­stip­ri­no mei­lę ir pa­gar­bą gim­ta­jam mies­tui, jo žmo­nėms. Sa­vo me­tu Kur­šė­nuo­se lan­ky­da­vau­si ga­na daž­nai, at­si­vež­da­vau juos pa­ma­ty­ti jau­nes­nės kar­tos rei­me­riu­kus. Ži­no­ma, vie­nas svar­biau­siai lan­ky­tų ob­jek­tų bu­vo ma­no gim­ta­sis na­mas Vil­niaus gat­vė­je. Jis bu­vo mie­las, su vi­sa ap­lin­ka. Bu­vo ga­na tvir­tas, ga­lė­jo dar sto­vė­ti šim­tą me­tų. Bet nu­ti­ko ne­lauk­ti da­ly­kai. Kaž­ko­kie pre­kei­vos su­ma­nė nu­pirk­ti to­je vie­to­je bu­vu­sią že­mę, su­mo­kė­da­mi už ją di­de­lį pi­ni­gą. Sa­vi­nin­kai su­si­ža­vė­jo pro­ga už­dirb­ti, su­ti­ko par­duo­ti skly­pą ir ja­me gy­ve­nu­si ma­no dė­dės Pet­ro duk­ra.  Gal ir sun­ku bu­vo nu­ma­ty­ti, kad nu­pirk­to­je že­mė­je sto­vin­tis tuš­čias na­mas bus pa­lik­tas lan­gų, sie­nų ir kok­lių grio­vi­mui, plė­ši­mui. Pa­laips­niui iš jo nie­ko ne­be­li­ko. Kiek ste­biuo­si, kad mies­to se­niū­ni­ja ne­siė­mė prie­mo­nių to­kius įžū­lius svei­ko na­mo plė­ši­mus ir ap­skri­tai – kas vy­ko – su­stab­dy­ti.

Lan­ky­da­ma­sis Kur­šė­nuo­se su di­de­liu šir­dies skaus­mu ir aša­ro­mis aky­se dar ma­čiau pa­laips­ni­nį ma­no gim­to­jo na­mo su­ny­ki­mą. Kar­tą ko­le­ga ra­di­jo dik­to­rius ir poe­zi­jos skai­to­vas Juo­zas Šal­kaus­kas ma­ne aša­ro­jan­tį nu­fo­tog­ra­fa­vo prie pa­sku­ti­nių na­mo li­ku­čių. Tu­riu nuo­trau­ką.

Iki šiol ne­ga­liu su­pras­ti, ko­dėl taip ir bū­tent su ma­no gim­tuo­ju na­mu tu­rė­jo nu­tik­ti. Siel­var­tas pa­gim­dė ir ei­lė­raš­tį apie tą skau­dų įvy­kį, kur na­mo ne­tek­tį su­gre­ti­nau su... „Ti­ta­ni­ko“ lai­vo tra­ge­di­ja. Gal na­tū­ra­lu, kad po vi­so to no­ras ke­liau­ti į gim­tą­jį mies­tą ap­si­lpo.

– Spa­lio mė­ne­sį Vil­niu­je, Kur­šė­niš­kių klu­bo suei­go­je, džiau­gė­mės jus ma­ty­da­mi žva­lų, ener­gin­gą, są­mo­jin­gą, žais­min­gą... Ma­lo­nu bu­vo ži­no­ti, kad dar te­be­ra­šo­te, svei­ka­ta ge­ra, skai­ty­mui ne­rei­kia aki­nių. Tar­si tie me­tai pro ša­lį bū­tų praė­ję... Pa­tar­ki­te mums, jau­nes­niems, kaip rei­kia gy­ven­ti, kad me­tai ne­tap­tų naš­ta.

– Ką ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti į ta­vo, Vy­tau­tai, tei­ra­vi­mą­si apie ma­no šian­die­ni­nę bū­se­ną. Už­si­me­ni apie per ne­se­niai vy­ku­sį kur­šė­niš­kių su­si­ti­ki­mą pa­tir­tą „op­ti­mis­tiš­ką“ ma­no elg­se­nos, iš­vaiz­dos po­bū­dį. Et, koks ten jau vaiz­das... Ži­no­ma, ne vie­nas ma­no am­žiaus sen­bu­vis gal at­ro­do pra­sčiau. Pats ma­tau, kad ge­ro­kai jau­nes­ni už ma­ne žmo­nės bū­na la­biau li­gų ir ne­ga­lių pri­spaus­ti. Ačiū li­ki­mui, kad kol kas yra taip... et, gal tik kol kas...

Tu­riu ir aš vi­so­kių ne­ga­lių, ne sy­kį te­ko pa­gu­lė­ti li­go­ni­nė­se. Prieš de­vy­ne­rius metus – net tris mė­ne­sius, kai bu­vo iš­ti­kęs stu­bu­ro slanks­te­lių in­fek­ci­nis už­de­gi­mas, ku­ris pa­li­ko iki šiol ly­din­tį var­gi­nan­tį nu­ga­ros stu­bu­ro skaus­mą. Ta­da nuo ga­li­mo dvie­jų ra­tų „mer­se­de­so“, kaip aš sa­kau, ma­ne iš­gel­bė­jo gi­mi­nai­tis, duk­te­rė­čios Dai­vos vy­ras chi­rur­gas pro­fe­so­rius Kęs­tu­tis Vit­kus, ku­rį už tai aš lig šiol va­di­nu sa­vo An­ge­lu sar­gu.

Tei­gia­mas gy­ve­ni­mo bū­do da­ly­kas, be abe­jo, yra tai, kad bu­vau ir esu ne­prik­lau­so­mas nuo rū­ky­mo ar al­ko­ho­lio ver­go­vės.

Pats ne­ži­nau – tur­būt Aukš­čiau­sio­jo, jo mums skir­to li­ki­mo dė­ka esu tiek me­te­lių su­lau­kęs. Juk ne vie­nas iš ar­ti­mes­nių gi­mi­nių to ne­su­lau­kė. Net už ma­ne po­ra ir ket­ver­tą me­tų jau­nes­nių – bro­lio ir se­sers ne­bė­ra. O aš dar lai­kau­si. Ma­tyt, čia ir ge­ne­ti­kos da­ly­kai pa­si­reiš­kia, gal kaž­ku­rio iš bu­vu­sių pro­tė­vių – se­no­lių ge­nas pa­ly­dė­jo ma­ne į gy­ve­ni­mą. Lyg ir ne juo­kais, esu pa­ra­šęs ir to­kį pa­mąs­ty­mą: ma­no my­li­ma ma­ma po to­kios anks­ty­vos mir­ties nuė­ju­si į dau­sas, pa­pra­šė Aukš­čiau­sio­jo vis­ko Kū­rė­jo: Vieš­pa­tie, aš su sa­vo siu­vi­mo ma­ši­na ne vis­ką spė­jau pa­siū­ti... Gal Jūs ma­lo­nė­tu­mė­te tuos ma­no neat­siū­tus me­tus pri­siū­ti ma­no sū­nui?

Ne­bū­čiau lin­kęs, ką nors pa­ta­ri­nė­ti šiuo­lai­ki­niam jau­ni­mui – kaip gy­ven­ti, kaip elg­tis, kad il­giau gy­ven­tum. Ma­ny­čiau, tu­rė­tų gy­vuo­ti ir kiek­vie­na jau­na as­me­ny­bė tu­rė­tų sau­go­ti, ug­dy­ti sa­vy­je tai, kas, ne­pai­sant vi­so­kių tech­no­lo­gi­jų, svar­bu gy­ve­ni­me. Tai mei­lė gy­ve­ni­mui, pa­gar­ba tam, kad esi, pa­gar­ba tė­vams ir pro­tė­viams, pa­gar­ba ir mei­lė gim­ta­jai ša­liai, sa­vo tau­tiš­ku­mui. Ypač ta­po la­bai svar­biu da­ly­ku pa­trio­ti­nė nuo­sta­ta – steng­tis pa­lai­ky­ti ir stip­rin­ti sa­vo et­ni­nes sa­vy­bes, kul­tū­rą, me­ną, dva­si­nį pa­vel­dą. Kai dėl įvy­ku­sių po­li­ti­nių po­ky­čių ir užė­ju­sios ma­si­nės „eu­ro­pei­za­ci­jos“ iš­ki­lo grės­mė pa­ski­rų, ypač ma­žes­nių tau­tų sa­va­ran­kiš­ku­mui, iden­ti­te­to iš­sau­go­ji­mui, rū­pes­tis sa­vo tau­tos li­ki­mu, jos atei­ti­mi tu­rė­tų glū­dė­ti kiek­vie­no jau­no lie­tu­vai­čio šir­dy­je ir sie­lo­je. Kai to nė­ra, ar­ba jo per ma­žai, tai ir su­lau­kė­me skau­džių da­ly­kų – dėl di­des­nio už­dar­bio iš Lie­tu­vos jau emig­ra­vu­sio mi­li­jo­no sa­vo bro­lių ir se­se­rų. Kas ir kiek jų be­grįš tė­vy­nėn? Rei­kė­tų, kad Ma­ri­jo­nas Mi­ku­ta­vi­čius, su­kū­ręs ži­no­mą dai­ną „Mū­sų tik trys mi­li­jo­nai...“ su­kur­tų da­bar jau ki­tą...

Pa­tar­čiau jau­ni­mui ug­dy­ti ir sau­go­ti sa­vy­je mei­lės jaus­mą ne tik tė­vams ir ki­tiems ar­ti­mie­siems, o ir mei­lę gam­tai, mei­lę me­nui ir kul­tū­rai, ne­pa­si­duo­dant da­bar mus už­klu­pu­siai daž­nai tuš­čia­vi­du­rei po­psi­nei kul­tū­rai. Ži­no­ma, ir mei­lę Mei­lei, jei­gu ga­li­ma taip pa­sa­ky­ti. Mei­lę gy­vy­bės že­mė­je am­ži­na­jai ne­šė­jai – Mo­te­riai. Ma­no gy­ve­ni­mo ke­ly­je vi­sa tai bu­vo la­bai svar­bu, ma­nau, kad mei­lė tam, kad esi, tu­ri ne­gęs­tan­tį mei­lės ir sie­kio jaus­mą vis­kam ko trokš­ti, pa­de­da il­giau ir pra­smin­giau gy­ven­ti. Gal­būt tarp ki­tų žmo­gaus pri­gim­ties sa­vy­bių, ta­len­tų, yra ir gy­ve­ni­mo pra­smės su­vo­ki­mo ta­len­tas. Tik rei­kia jį jaus­ti, puo­se­lė­ti, pri­tai­ky­ti. Man bū­ti, tap­ti kuo ta­pau pa­dė­jo mei­lė kny­gai, poe­zi­jai, me­nui, Mo­te­riai.

„Gy­ve­na­te Švy­tu­rio gat­vė­je – ir švies­ki­te“

– Ne vie­na­me in­ter­viu esa­te mi­nė­jęs, kad vy­res­nės kar­tos ra­šy­to­jai, kul­tū­ri­nin­kai, me­no žmo­nės no­ri bū­ti nau­din­gi Lie­tu­vai, tik jų nie­kam ne­rei­kia. Kaip vie­na­me ei­lė­raš­ty­je ra­šė­te, „Pu­siau už­marš­ty įka­lin­ti,/ Pu­siau už­kas­ti An­ta­kal­ny...“. Ar­ba tas jū­sų skau­dus pa­ly­gi­ni­mas su iš­suk­ta elekt­ros lem­pu­te: dar ga­lė­tum šiek tiek švies­ti – nie­kas neį­su­ka...

– Ką ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti apie šian­die­ni­nę sa­vo, kaip li­te­ra­to-poe­to jau­se­ną, pa­dė­tį? Ji ne op­ti­mis­ti­nė, de­ja. Nors ir esu pa­krikš­ty­tas (gal R. Stan­ke­vi­čiaus dė­ka) vy­riau­siuo­ju Lie­tu­vos poe­tu, iš es­mės jau­čiuo­si la­bai vi­du­ti­nio­kiš­kai – koks ten tas „vy­riau­sio­jo“ ti­tu­las... Nors per ei­lę pa­sta­rų­jų me­tų iš­lei­dau ne vie­ną nau­ją sa­vo kū­ry­bos kny­gą, jau­čiuo­si lyg ir per ma­žai pa­ste­bė­tas, ver­tin­tas. Ačiū, kad mie­li kū­ry­bos bi­čiu­liai Alf­re­das Guš­čius, Vy­tau­tas Kir­ku­tis spau­do­je ma­no kny­gas ap­ta­rė, bet pla­tes­nio žo­džio ne­su­lau­kiau. Bet gal tai šiuo­lai­ki­nio li­te­ra­tū­ri­nės kri­ti­kos „ba­do“ reiš­ki­nys, nors iš ki­tos pu­sės – ma­to­me, kaip kai ku­rių poe­tų kny­gos la­bai pla­čiai ap­ta­ri­nė­ja­mos, pri­si­me­na­mos. Vi­si pa­ste­bi­me, kad pla­čiai da­bar įsi­šak­ni­ju­si „bi­čiu­lys­tė“ – aš apie ta­ve, tu apie ma­ne...

Dėl to ma­no pa­ste­bė­ji­mo, kad „pu­siau už­marš­ty įka­lin­ti, pu­siau už­kas­ti An­ta­kal­ny...“ ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ne vie­ną sy­kį ten­ka pa­jus­ti, jog kai kam kliū­va ma­no kū­ry­bi­nė raiš­ka ta­ry­bi­nės san­tvar­kos me­tais, lyg ir pri­ski­ria­mas esu prie „ko­la­bo­ran­tų“. O toks kai ku­rių kul­tū­ros vei­kė­jų po­žiū­ris – ne nau­jie­na. Čia ver­ta pri­si­min­ti ko­kie gin­čai, kal­ti­ni­mai, puo­li­mai vy­ko (ir – ką slėp­ti – ne­si­bai­gia) dėl Sa­lo­mė­jos Nė­ries, dėl Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus? Tad ne­re­tai ano lai­ko­tar­pio ir ki­tų poe­tų kū­ry­ba su­si­lau­kia, kad ir ty­laus, kad ir ne ka­te­go­riš­ko, aikš­tėn iš­ke­lia­mo, bet „nu­ty­lė­ji­mo“... Tad – ir „pu­siau už­mirš­ti... ir pu­siau už­kas­ti An­ta­kal­ny... (tiks­liau – tam „me­ni­nin­kų kal­ne­ly“ – ka­pi­nė­se...) Gre­ta ir tas ma­no pa­ly­gi­ni­mas su ne­per­de­gu­sio­mis, bet iš­suk­to­mis elekt­ros lem­pu­tė­mis. Aš ir kai ku­rie ki­ti plunks­nos ko­le­gos gy­ve­na­me An­ta­kal­nio ra­jo­ne, Švy­tu­rio gat­vė­je. Kai apie mū­sų sa­vo­tiš­ko „pri­tem­dy­mo“ pro­ble­mas te­ko kal­bė­tis su švie­sios at­min­ties mon­sin­jo­ru Ka­zi­mie­ru Va­si­liaus­ku, jis, kaip bu­vo bū­din­ga jo žva­liam cha­rak­te­riui, ta­rė: „ko taip ne­ri­mau­ja­te, jau­di­na­tės? Juk gy­ve­na­te Švy­tu­rio gat­vė­je, tai jau ir švie­čia­te... Tad – ir švies­ki­te...“

– Per de­vy­nis de­šimt­me­čius kei­tė­si san­tvar­kos, po­li­ti­nės sis­te­mos, ra­šy­to­jo dar­bo ir li­te­ra­tū­ros ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai, me­ni­niai me­to­dai, kryp­tys. Dau­ge­liui kar­tais smal­su pa­žiū­rė­ti, ką ir kaip jūs ra­šė­te, ką šlo­vi­no­te ir gar­bi­no­te. Kiek „lai­ko dva­sia“ vei­kė jū­sų kū­ry­bą?

– Pri­si­me­nant praei­tin nu­to­lu­sius „so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo“ de­šimt­me­čius, ži­no­ma, tu­riu pa­sa­ky­ti, kad li­te­ra­tū­rai ir ap­skri­tai me­nui tai bu­vo la­bai ne­ko­kie lai­kai. Ko­mu­nis­ti­nės pa­sau­lė­žiū­ros die­gi­mo rei­ka­la­vi­mai, cen­zū­ra – „glav­li­tas“, par­ti­jos „akis“ prie­ka­biai se­kė kiek­vie­ną kū­ry­bi­nę min­tį ir jos įkū­ni­ji­mą. No­ri ne­no­ri, kad ir ne­su­tin­ki su kū­ry­bi­nio mąs­ty­mo ri­bo­ji­mais ir kont­ro­le, kad ir tu­ri kil­nių bend­raž­mo­giš­kų kul­tū­ros vys­ty­mo tiks­lų, la­biau su­si­ju­sių su bend­ros pa­sau­lio ci­vi­li­za­ci­jos tra­di­ci­jo­mis, te­ko kaž­kiek „pri­si­tai­ky­ti“ prie rei­ka­la­vi­mų, kar­tais slėp­ti kai ką po „ezo­pi­nio“ po­bū­džio teks­tu, „tarp ei­lu­čių...“ ir pan. Kiek­vie­nas anuo me­tu kū­ręs poe­tas pa­sa­kys, kad lei­dyk­la ne­leis­da­vo kny­gos, jei jo­je ne­bū­da­vo po­smų skir­tų par­ti­jai, jos va­dams, ta­ry­bi­nėms šven­tėms, ta­ry­bi­nių tau­tų drau­gys­tei. Tad ir ma­no anuo me­tu išė­ju­sio­se kny­go­se to­kių neiš­ven­gia­mų „duok­lių“ yra bu­vę.

Ne­pai­sant to, kad bu­vo ne­ma­žai sun­kių die­nų, kad tai atė­mė daug lai­ko, ku­rio ne­ga­lė­jau skir­ti kū­ry­bai, bet re­dak­to­riaus dar­bas – dvi­de­šimt me­tų „Li­te­ra­tū­ro­je ir me­ne“ ir be­veik tiek pat „Gim­ta­ja­me kraš­te“ – man su­tei­kė ir daug ko tei­gia­mo – ar­ti­mes­nio ry­šio su me­no ir kul­tū­ros es­me, jų vyks­mo gy­ve­ni­me, as­me­niš­kų ry­šių su ra­šy­to­jais ir me­no žmo­nė­mis. Kad ir ten­ka iš­girs­ti kai ku­rių prie­kaiš­tų, bet „šu­nų ant ma­no du­rų“, kaip sa­ko­ma, nie­kas ne­ka­bi­na.

– Vie­na­me ke­tu­rei­ly­je ra­šė­te: „Kai me­las gim­do me­lą,/ o pyk­tis – nau­ją pyk­tį,/ kaip žmo­gui do­ram iki ga­lo,/ kaip žmo­gu­mi iš­lik­ti?“ Tai kaip, mie­las Va­cy, iš­lik­ti – žmo­gu­mi ir poe­tu? Kas jums pa­de­da iš­lik­ti?

– Lai­ko kai­ta, nau­jų kul­tū­ros vys­ty­mo­si vė­jų įta­ka la­bai pa­vei­kė šian­die­nos me­no ir li­te­ra­tū­ros gy­ve­ni­mą. Įvai­rūs „avan­gar­diz­mai“, „mo­der­niz­mai“ ir „po­stpost mo­der­niz­mai“ at­ne­šė ir tei­gia­mų ir nei­gia­mų da­ly­kų. Vi­si mes juos re­gi­me. Kaip žmo­gu­mi iš­lik­ti, kai „me­las gim­do me­lą, o pyk­tis pyk­tį?“ Kaip puo­se­lė­ti kul­tū­rą, poe­zi­ją, dai­lę, kai ėmė vy­rau­ti „vis­kas ga­li­ma, vis­kas tin­ka“, kai nyks­ta ele­men­ta­rūs me­no kū­ry­bos prin­ci­pai: žmo­giš­ku­mas, do­ra, dva­sin­gu­mas, ta­len­to tik­ru­mas, o ne „ap­si­me­ti­nė­ji­mas“? Lyg ko­kia ne­lem­ta epi­de­mi­ja mū­sų tik­ro­vę už­plū­do ma­si­nė „po­psi­nė“ kul­tū­ra, jos įvai­riau­sios raiš­kos ren­gi­niai. Ma­si­nių ren­gi­nių erd­vė­je, per vi­sas te­le­vi­zi­jas nuo­lat trans­liuo­ja­ma ta ne­va kul­tū­ra, su po­pžvaigž­džių, „auk­si­nių bal­sų“, įvai­riau­sių blon­di­nių gra­žuo­lių ir įky­riai šo­ki­ruo­jan­čia iš­vaiz­da at­ro­dan­čių vy­ru­kų pa­si­ro­dy­mai. Daž­nai jie be­veik „be­bal­siai“, gelbs­ti mik­ro­fo­nai ir trans­liuo­ja­mi anks­tes­ni įra­šai. O jau vos ne iš pro­to ei­na, sten­gian­tis kaip nors ori­gi­na­liau pa­si­ro­dy­ti, „šo­ki­ruo­ti“ ar, kaip Kur­šė­nuo­se sa­ky­da­vo­me „iš­si­dir­bi­nė­ti“. Per ra­di­ją skel­bia pro­gra­mą „ge­rą mu­zi­ką ge­ra gir­dė­ti“, pa­klau­sai – nu­stem­bi, kad nei ge­ros mu­zi­kos, juo­lab ge­ros me­lo­di­jos neiš­girs­ti. O ko­kie ap­gai­lė­ti­nai skur­dūs ir tų „žvaigž­džių“ dai­nuo­ja­mų dai­nų teks­tai. Kur din­go mū­sų gra­žių liau­dies dai­nų gar­sas, vie­šes­nis dai­nų ir šo­kių an­samb­lio pa­si­ro­dy­mas?

Kaip il­gaam­žei poe­zi­jos tra­di­ci­jai gy­vuo­ti, kai ma­to­me da­bar to­kių kai ku­rių au­to­rių kū­ry­bos reiš­ki­nių, apie ku­riuos – pri­si­me­nant vie­no ži­no­mo kul­tū­ros vei­kė­jo taik­lų po­sa­kį, skir­tą „avan­gar­dis­tams mo­der­nis­tams“, ga­li­me pa­sa­ky­ti: „nei rit­mo, nei ri­mo, nei pro­zos ge­ros...“ Aš, iš­ti­ki­mas tra­di­ci­nės „mai­ro­niš­kos“ „sa­lo­mė­jiš­kos“, „miš­ki­niš­kos“ lie­tu­viš­kos poe­zi­jos ša­li­nin­kas, esu už kla­si­ki­nį, dar­nų, skam­bų (poe­zi­ja – mu­zi­kos se­suo...) ei­lia­vi­mą. Net ir ver­lib­ras tu­ri bū­ti sa­vaip skam­bus, kla­siš­kas. Gai­la, kai ku­rie nau­ji šian­die­ni­nės poe­tų kū­ry­bos fak­tai ro­do, kad įsi­vy­rau­ja vi­siš­kas pa­grin­di­nių poe­zi­jos prin­ci­pų ig­no­ra­vi­mas, o tai ve­da į poe­zi­jos skur­dą, jos iš­si­gi­mi­mą gal net su­ny­ki­mą.

Kad ir kaip liūd­na, bet net bend­ro­je pa­sau­lio sce­no­je įpras­ti­nės kul­tū­ros vyks­mui ki­ša ko­ją taip va­di­na­mi „nau­ju­mo“, mo­der­nu­mo vė­jai. Pag­rįs­tai vi­suo­ti­nai nuo­gąs­tau­ja­ma dėl ka­tast­ro­fiš­kai vyks­tan­čio glo­ba­li­nio pla­ne­tos kli­ma­to at­ši­li­mo. O juk ne­ma­žiau nuo­gąs­tau­ti rei­kia ir dėl glo­ba­li­nio hu­ma­nis­ti­nių idea­lų at­ša­li­mo...

Dar vie­na nau­ja li­te­ra­tū­ros, ypač poe­zi­jos bė­da yra kny­gų lei­dy­ba. Dėl pa­čių poe­tų kal­tės (tas nau­jas ei­lia­vi­mas...) do­mė­ji­ma­sis poe­zi­ja ne­pap­ras­tai su­ma­žė­jo. Kny­gy­nai ne­be­no­ri priim­ti par­da­vi­mui nau­jų poe­zi­jos kny­gų, nes jos, esą, gu­li, uži­ma vie­tą, nie­kas jų ne­be­per­ka... Tad ir nau­ja poe­zi­jos kny­ga da­bar iš­lei­džia­ma po­ros ar dau­giau šim­tų ti­ra­žu... (o juk bu­vo – ti­ra­žai sie­kė de­šimt ir dau­giau tūks­tan­čių eg­zemp­lio­rių...)

Dėl nau­jų mo­der­nių tech­no­lo­gi­jų įsi­ga­lė­ji­mo – (in­ter­ne­tas, kom­piu­te­riai, iš­ma­nūs te­le­fo­nai ir kt.) ne­pap­ras­tai su­ma­žė­jo kny­gos skai­ty­mas, tu­riu gal­vo­je „spaus­din­tos“ kny­gos. Šian­dien daug kas kny­gą skai­to jau ne į ran­kas paė­mę ją, o kom­piu­te­rio ek­ra­ne... Gai­la, bet la­bai su­ma­žė­jo poe­zi­jos va­ka­rų ren­gi­mo tra­di­ci­ja, nors Ra­šy­to­jų klu­bas ener­gin­gai dar ir ban­do tai da­ry­ti.

Man ga­li kai kas pa­prie­kaiš­tau­ti – o kiek da­bar nau­jų ra­šy­to­jų, kny­gų au­to­rių at­si­ra­do! Taip, bū­tent „at­si­ra­do“... La­bai ne­sun­ku šian­dien pa­si­va­din­ti „ra­šy­to­ju“, sa­vo lė­šo­mis iš­lei­dus ke­lias­de­šim­ties eg­zemp­lio­rių ko­kią nors, apie bet ką nors pa­ra­šy­tą kny­gu­tę... Ne­ma­žai pro­ble­mų yra su pa­ra­ma tik­rų, pri­pa­žin­tų au­to­rių kny­gų lei­di­mui. Čia daug kas ne­su­lau­kia Kul­tū­ros ta­ry­bos pa­ra­mos. Drau­ge ga­li­me pa­ste­bė­ti ir tam tik­rą „bi­čiu­liš­ką“ kai ku­rių au­to­rių rė­mi­mą.

– Kas šia­me pa­sau­ly­je jums yra svar­biau­sia? Vie­na­me ke­tu­rei­ly­je ra­šė­te: „tam prailgs­ta ir gy­vent ant svie­to mar­go“, ku­ris ne­my­li nie­ko. Mei­lė? Ti­kė­ji­mas? Kū­ry­ba?

– Ma­nau, svar­biau­sia pa­tei­sin­ti sa­vo kaip žmo­gaus, kaip vi­suo­me­nės na­rio, sa­vo ša­lies, vals­ty­bės pi­lie­čio eg­zis­ten­ci­ją. Duo­ti gy­ve­ni­mui tai, ką su­ge­bi, ką ga­li duo­ti. Žmo­gui, ap­do­va­no­tam vie­no­kiu ar ki­to­kiu ta­len­tu, svar­bu tą ta­len­tą ne tuš­čiai, neat­sa­kin­gai „iš­bars­ty­ti“, o pa­lik­ti pėd­sa­ką, „kad žmo­gu­mi esi bu­vęs“... O kad tai ga­lė­tum dau­giau ar ma­žiau sėk­min­gai įgy­ven­din­ti, svar­bu ti­kė­ti gy­ve­ni­mo pra­sme, ti­kė­ti Aukš­čiau­sio­jo Vi­sa­tos ir kiek­vie­no mū­sų bū­ties Kū­rė­jo, vi­so kas gy­va že­mė­je – su­ma­niai pla­nuo­ta evo­liu­ci­jos, vys­ty­mo­si ei­ga – to­bu­lė­ji­mo sie­kiu, at­si­da­vi­mu pa­žan­gai, gė­riui, ar­ti­mie­siems, iš vi­so – Žmo­gui, nie­kad ne­pa­mirš­tant, kad kiek­vie­nam mū­sų yra iš anks­to tos evo­liu­ci­jos są­ly­go­ja­ma pra­džia ir pa­bai­ga.

Ke­lio­nė­se po įvai­rias ša­lis, su­si­pa­žįs­tant su tų kraš­tu žmo­nių gy­ve­ni­mu, pa­pro­čiais, ti­kė­ji­mais, re­li­gi­jo­mis (ypač tuo tur­tin­go­je In­di­jo­je) su­si­for­ma­vo ir ati­tin­ka­mas po­žiū­ris į vis­ką. Pa­vyz­džiui, man no­ri­si ti­kė­ti, kad net ne­te­kus ar­ti­mų­jų, iš­lie­ka sun­kiai paaiš­ki­na­mas jų ry­šys, gal net bend­ra­vi­mas su li­ku­siais gy­ven­ti. Aš, pa­vyz­džiui, jau­čiu tai, pri­si­min­da­mas sa­vo my­li­mą Mo­ti­ną. Daž­nai žvel­giu į jos fo­to­port­re­tą (esu to­kį ir pa­ts nu­pie­šęs) ir lyg gy­vai kal­buo­si su ja. Daž­nai jau­čiu, tar­tum jos glo­bą iš ten, kur vi­si iš­ke­liau­ja­me...

Bu­vau nu­ste­bin­tas vie­no ne­pap­ras­to nu­ti­ki­mo per ma­no su­kak­tu­vi­nį gim­ta­die­nį. Gy­ve­nu ket­vir­ta­me aukš­te. Gra­žią sau­lė­tą rugp­jū­čio die­ną sė­dė­jau už dar­bo sta­lo. Bu­vo pra­vi­ras lan­gas į bal­ko­ną, už jo – į pla­tes­nę lau­ko erd­vę. Apa­čio­je ko­kios nors pie­vos nė­ra, tik žo­le ap­žė­lęs ga­ra­žų komp­lek­so pa­vir­šius mies­to erd­vėj. Ir ne­ti­kė­tai iš kaž­kur – kaip sa­kau, apa­čioj pie­vos nė­ra – į ket­vir­tą aukš­tą, pro bal­ko­ną ir lan­gą pas ma­ne įskren­da di­de­lis ža­lias žio­gas. Nus­te­bau – iš kur jis, toks ne­ti­kė­tas sve­čias. O jis man ant spran­do tu­pia, nu­ke­liu jį ant sta­lo, jis vėl – ant spran­do... Per­ke­liu ant kny­gų, jis jo­mis pa­vaikš­to, žiū­ri į ma­ne įspū­din­go­mis, di­de­lė­mis aki­mis ir man ge­rai net ne­pas­te­bint – kaž­kur pra­dings­ta... Ne­ma­čiau, kad iš­lėk­tų pro lan­gą į lau­ką, ne­pas­te­bė­jau, kad kur nors bū­tų už­lin­dęs... Kaip ne­ti­kė­tai at­si­ra­do, taip ir din­go...

To­kio sve­čio – gra­žaus di­de­lio žio­go ir to­kio­mis su­dė­tin­go­mis ap­si­lan­ky­mo ap­lin­ky­bė­mis iki šiol ste­biuo­si.. Tai pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį ir min­tį: o gal kas nors „iš ana­pus“ to­kiu bū­du ir to­kiu pa­vi­da­lu ap­lan­kė ma­ne man svar­bią gy­ve­ni­mo die­ną... Bet gal tai jau mis­tiš­kas gal­vo­ji­mas.

Pasikartosiu: man gyvenime svarbiausia būti Žmogumi, man svarbu būti kūrybingam, galinčiam, kad ir kukliai, bet palikti kokį nors kūrybinį pėdsaką. Man svarbu mylėti – savo būtį, savo esybės realizavimą, svarbi meilė Gyvenimui, Kūrybai, Gamtai, Artimui, Moteriai... Ta Meilė yra žmogaus egzistencijos, jo siekių ir svajonių įgyvendinimo pagrindas.

Gyvenimo džiaugsmui – anūkai ir proanūkiai