Gais­re žu­vo me­ni­nin­kai Gin­ta­ras ir Adol­fi­na Mar­ti­nio­niai

Gais­re žu­vo  me­ni­nin­kai Gin­ta­ras ir Adol­fi­na Mar­ti­nio­niai

Sek­ma­die­nio ry­tą Šiau­liuo­se, Vy­tau­to gat­vės pri­va­taus na­mo man­sar­do­je, ki­lęs gais­ras nu­si­ne­šė ži­no­mo ke­ra­mi­ko Gin­ta­ro Mar­ti­nio­nio ir jo žmo­nos res­tau­ra­to­rės Adol­fi­nos Mar­ti­nio­nie­nės gy­vy­bes. Su­tuok­ti­niai grei­čiau­siai už­du­so nuo smal­kių.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Mir­tį pa­sė­jo grei­čiau­siai ci­ga­re­tė

Gais­ras na­mo ant­ra­ja­me aukš­te, man­sar­do­je, ku­r gy­ve­no su­tuok­ti­niai, pa­ste­bė­tas sek­ma­die­nį, apie sep­ty­nias ry­to – pro na­mo lan­gus ver­tė­si dū­mų ka­muo­liai.

At­vy­kę ug­nia­ge­siai pa­te­ko į už­dū­min­tas pa­tal­pas ir čia su­ra­do dvie­jų žmo­nių kū­nus be gy­vy­bės ženk­lų. Iš­ne­šus į lau­ką nu­ken­tė­ju­siuo­sius me­di­kai dar mė­gi­no gai­vin­ti, ta­čiau pa­stan­gos ne­da­vė re­zul­ta­to.

Tei­gia­ma, kad kū­nai bu­vo neap­de­gę, ma­no­ma, kad pa­grin­di­nė abie­jų me­ni­nin­kų mir­ties prie­žas­tis – ap­si­nuo­di­ji­mas smal­kė­mis.

Gais­ro me­tu kam­ba­ry­je ap­de­gė lo­va, ap­rū­ko man­sar­da, ap­si­ly­dė lu­bų ir sie­nų ap­dai­los len­te­lės.

Ty­rė­jai gais­ro ži­di­nį ap­ti­ko ties lo­va. To­dėl ma­no­ma, kad rea­liau­sia gais­ro ki­li­mo prie­žas­tis – neat­sar­gus rū­ky­mas.

„Ne­ken­čiu chal­tū­ros. Ne­me­la­vau“

60-me­tis G. Mar­ti­nio­nis – ži­no­mas ke­ra­mi­kas, skulp­to­rius, bu­vęs Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas, ne vie­nos res­pub­li­ki­nės ir tarp­tau­ti­nės pa­ro­dos da­ly­vis, su­ren­gęs ne­ma­žai per­so­na­li­nių pa­ro­dų. Svar­bes­ni jo dar­bai: „Ne­tek­tis“, „Gim­ta­die­nis“, „Ne­šan­tis ait­va­rą“, „Kris­to­fo­ras“ ir kt.

Su ta­len­tin­gu me­ni­nin­ku ir jo žmo­na „Šiau­lių kraš­tas“ kal­bė­jo­si 2003 me­tais. Po­kal­bis vy­ko apie laik­me­čio ak­tua­li­jas, gre­sian­tį at­lei­di­mą iš Šiau­lių uni­ver­si­te­to ir ne­pa­kan­tu­mą kū­ry­bi­nei „chal­tū­rai“.

„Ne­ken­čiu chal­tū­ros. Nei­šei­na – sa­vo ran­ko­mis pa­pjau­nu. Už­tat ma­žai ir pa­da­riau – 150 skulp­tū­rų per 17 me­tų. Tin­gė­jau, py­kau, gė­riau. Ne­me­la­vau. Ne­tu­rė­jau tiks­lo par­duo­ti. No­rė­jau su­kur­ti taip, kaip jau­čiu ir no­riu“, – mai­gy­da­mas ci­ga­re­tę 2003 me­tų va­sa­rį „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė G. Mar­ti­nio­nis.

Mei­lės, tą­syk žur­na­lis­tams tei­gė su­tuok­ti­niai, jų šei­mo­je ir gy­ve­ni­me daug. Ji tik­ra. Pa­na­ši į ak­me­nį, ku­rio nei su­nai­kin­si, nei iš­bars­ty­si. Nei par­duo­si. Ak­muo per kie­tas. Tai ir yra svar­biau­sia jų gy­ve­ni­me.

Gin­ta­rą ta­da no­rė­ta at­leis­ti iš dar­bo Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­te. Jis gniau­žė kumš­čius: „Tar­si aš vie­nas ger­čiau. Kū­ry­ba rei­ka­lau­ja. Dau­giau, ne­gu ga­li įsi­vaiz­duo­ti ne­ku­rian­tis žmo­gus. Dar dau­giau duo­da. Bet ji tu­ri bū­ti tik­ra, skau­di, man at­ro­do, net žiau­ri. Ne­ga­li žmo­gus tilp­ti į rė­mus, po­rė­mius, li­ni­jas. Ar­ba ku­ri, ar­ba žiū­ri, kaip į ta­ve žiū­ri ki­ti.“

G. Mar­ti­nio­nis ta­da iš­si­ta­rė, kad stu­den­tai jį kar­tais va­din­da­vo žvė­ri­mi. Jis sa­kė žvė­riš­kai neap­ken­tė ne­tik­ru­mo. Kū­ry­bo­je. Žvė­riš­kai ne­ken­tė, kai žmo­gus ku­ria ir ne­tu­ri sa­vo kū­ri­niu ko pa­sa­ky­ti. Kai ku­ria tuš­čiai. Kai ku­ria, kad įsi­vaiz­duo­tų sa­ve me­ni­nin­ku.

Sa­kė ne­bi­jan­tis pri­si­pa­žin­ti, kad yra Die­vo pa­tep­tas, o Die­vo do­va­nos – ta­len­to – neį­ma­no­ma nei pa­mes­ti, nei pra­ger­ti. No­rė­jo, kad ki­taip – leng­viau – gy­ven­tų jo vai­kai Zig­mas ir Elž­bie­ta.

G. Mar­ti­nio­nis stu­di­ja­vo ke­ra­mi­ką. Jo dar­bai ko­lek­ci­nin­kų ge­rai ver­ti­na­mi. Bran­gūs ir pra­ban­gūs sa­vo fak­tū­ro­mis, si­lue­tais, or­na­men­tais.

„Man ke­ra­mi­ko­je ne­bu­vo ką veik­ti, man tai bu­vo per leng­va, per pa­pras­ta. Dės­ty­to­jai siųs­da­vo ves­ti pa­skai­tas že­mes­nių­jų kur­sų stu­den­tams. Vi­sa­da no­rė­jau bū­ti skulp­to­riu­mi, – po­kal­bio me­tu ta­da pri­si­mi­nė me­ni­nin­kas. – Mes abu su mo­liu tu­ri­me pa­klus­ti vie­nas ki­tam. Aš klau­sau jo.“

Adol­fi­ną įsi­my­lė­jo še­šio­li­kos, kai su­ti­ko Kau­no S. Žu­ko tech­ni­ku­me, ku­ria­me abu mo­kė­si. Su­si­tuo­kė de­vy­nio­lik­me­čiai. Gin­ta­ras ver­žė­si stu­di­juo­ti į Klai­pė­dą. Ta­čiau su­pai­nio­jo man­da­ti­nės ko­mi­si­jos da­tą. Ir vė­liau iš­va­žia­vo į Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą drau­ge su bū­si­ma žmo­na. Gin­ta­ras įsto­jo į ke­ra­mi­ką, Adol­fi­na – į dai­lės pe­da­go­gi­ką.

„Vi­sos ma­no skulp­tū­ros at­pa­žįs­ta­mos. Mo­de­lis – Adol­fi­na. Nie­ka­da ne­no­rė­jau ir ne­mo­kė­jau at­si­plėš­ti nuo jos pro­fi­lio. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad aš su­kū­riau dar 150 Adol­fi­nų“, – „Šiau­lių kraš­tui“ 2003-iai­siais sa­kė skulp­to­rius.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Na­mo man­sar­do­je ki­lęs gais­ras nu­si­ne­šė dvie­jų žmo­nių gy­vy­bes. Ma­no­ma, kad po­ra mi­rė ap­si­nuo­di­ju­si smal­kė­mis.

Adol­fi­na ir Gin­ta­ras Mar­ti­nio­niai. 2003 me­tų va­sa­ris.