Lietuvoje kvepia ir lietus

Lie­tu­vo­je kve­pia ir lie­tus

Abu kel­miš­kių Stam­bu­rų vai­kai duk­ra Sand­ra ir sū­nus Gy­tis gy­ve­na už­sie­ny­je. Ten mo­ko­si jų vai­kai. Ta­čiau vi­si anū­kai pui­kiai kal­ba lie­tu­viš­kai. Tuo pa­si­rū­pi­no jų tė­vai ir mo­čiu­tė Ire­na, siun­tu­si anū­kė­liams lie­tu­viš­kas kny­gas. Vy­riau­sias duk­ros Sand­ros sū­nus Faus­tas, bai­gęs ko­le­džą, ke­ti­na grįž­ti į Lie­tu­vą, pas se­ne­lius.

Už­si­dir­bę už­sie­nie­tiš­kas pen­si­jas grįš ir jo tė­vai. Ire­na Stam­bu­rie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog grįš ir sū­naus šei­ma. Kai ap­lan­ky­ti tė­vų grį­žu­siam sū­nui vėl rei­kia iš­va­žiuo­ti į sve­ti­mą ša­lį, jis la­bai liū­di. Sa­ko, jog Lie­tu­vo­je kve­pia ir lie­tus.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Sap­nuo­se te­bes­kam­ba mo­kyk­los skam­bu­tis

Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te įgi­ju­si mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bę Ire­na Stam­bu­rie­nė vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo pe­da­go­gi­nį dar­bą Ra­mo­niš­kio, Lau­ga­lio mo­kyk­lo­se, „Ąžuo­liu­ko“ dar­že­ly­je.

Da­bar jau še­še­ri me­tai, kai mo­ky­to­ja išė­ju­si į pen­si­ją. „Pir­muo­sius dve­jus me­tus no­rė­da­vau pra­šy­ti dar­že­lio ve­dė­jos, kad vėl ma­ne priim­tų dirb­ti, bet ne­drį­sau. Kur ten aš pen­si­nin­kė, kai jau­niems dar­bo vie­tų trūks­ta! Bet dar­bo la­bai il­gė­jau­si. Vis sap­nuo­ju, kad bė­gu, sku­bu į pa­mo­kas. Gir­džiu mo­kyk­li­nį skam­bu­tį“, – nuo­šir­džiai ir at­vi­rai šian­die­ni­ne sa­vo kas­die­ny­be da­li­ja­si mo­ky­to­ja.

Kai bu­vu­siems mo­ki­niams įtei­kia bran­dos ates­ta­tus, pra­di­nė­se kla­sė­se juos mo­kiu­si Ire­na vi­suo­met ei­na jų pa­svei­kin­ti. Ki­tą­met vi­du­ri­nę mo­kyk­lą baigs pa­sku­ti­nie­ji jos pra­di­nu­kai. Su bu­vu­siais mo­ki­niais bend­rau­ja per Sky­pe. Jų vei­dai daž­nai iš­ky­la ir sap­nuo­se.

I. Stam­bu­rie­nė sa­ko esan­ti lai­min­ga, kad dir­bo mo­ky­to­ja. Nuo vai­kys­tės sva­jo­jo apie šią pro­fe­si­ją. Ypač pa­tik­da­vo ma­ty­ti, kai mo­ky­to­jais dir­ba ir žmo­na, ir vy­ras. Bet ant­ra­jai sva­jo­nės da­liai ne­bu­vo lem­ta iš­si­pil­dy­ti. Jos vy­ru ta­po miš­ki­nin­kas.

Pas­ta­ruo­sius še­še­rius me­tus, kai išė­jo už­tar­nau­to poil­sio, po­nia Ire­na pra­ti­no­si ir te­be­sip­ra­ti­na gy­ven­ti be mo­kyk­los. Mez­ga, skai­to, ga­mi­na val­gį, kad tik ne­prailg­tų die­nos. Kar­tu su vy­ru lan­ko tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tą. Mo­ko­si svei­kos gy­ven­se­nos, ama­tų, ang­lų kal­bos.

Ang­lų kal­ba pra­ver­čia skren­dant pas emig­ra­vu­sius vai­kus

Mo­ky­to­ja pa­sa­ko­ja, jog la­bai įdo­mu mo­ky­tis Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­te. Pui­kūs lek­to­riai. Abu su vy­ru ži­nias de­da­si į gal­vą. Sun­ko­ka per­kąs­ti tik ang­lų kal­bą. Ta­čiau tu­rės bent pa­grin­dus. Daž­nai ten­ka skris­ti pas vai­kus į Lon­do­ną ir Ai­ri­ją.

Stam­bu­rų sū­nus 45 me­tų Gy­tis jau daug me­tų gy­ve­na ir dir­ba Ai­ri­jo­je. Lie­tu­vo­je iš­ban­dė ir ma­mos – mo­ky­to­jo, ir tė­tės – miš­ki­nin­ko spe­cia­ly­bes. Ta­čiau įsi­tvir­tin­ti ir gy­ven­ti taip kaip no­rė­jo ne­pa­vy­ko. Lai­ki­nai pa­dir­bė­ti iš­va­žia­vo į Ai­ri­ją. Ten pri­ta­po ir pa­si­li­ko. Šiuo me­tu dir­ba Pa­bė­gė­lių cent­re. Pa­de­da jiems in­teg­ruo­tis.

Jo žmo­na Edi­ta dir­ba va­do­vau­jan­tį dar­bą įmo­nė­je. Jų duk­ros Gerd­rū­ta ir Rad­vi­lė stu­di­juo­ja Ai­ri­jo­je. Kai abu tė­vai iš­vy­ko į Ai­ri­ją, Gerd­rū­tai bu­vo de­šimt, Rad­vi­lei pen­ke­ri me­tai. Ta­čiau mer­gai­tės ne­pa­mir­šo lie­tu­vių kal­bos, kal­ba gra­žiai, be jo­kio ak­cen­to. Mo­čiu­tė džiau­gia­si, jog me­ra­gi­tės la­bai mie­los, ga­bios ir darbš­čios.

Po­nia Ire­na pa­sa­ko­ja, jog Ai­ri­jo­je mo­ky­to­jai gau­na la­bai ge­rus at­ly­gi­ni­mus. Pa­me­na, jog dar tuo­met, kai dir­bo, pa­ly­gi­no sa­vo ir Ai­ri­jos mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mus. Jie už­dir­bo de­šimt kar­tų dau­giau už po­nią Ire­ną. Kai nu­skren­da pas sū­nų, jis kar­tais pa­ve­žio­ja po tur­tin­gų žmo­nių kvar­ta­lus. Ten na­mus pa­si­sta­tę ir kie­mus gra­žiai su­si­tvar­kę ne­ma­žai mo­ky­to­jų.

Kai sū­nus grįž­ta į Lie­tu­vą ap­lan­ky­ti tė­vų, sun­kiai ap­si­pran­ta su min­ti­mi, kad rei­kės va­žiuo­ti at­gal. Pa­siilgs­ta Lie­tu­vos. Sa­ko, jog ir lie­tus Tė­vy­nė­je kve­pia.

Ke­tu­rias­de­šimt­me­tė Stam­bu­rų duk­ra Sand­ra gy­ve­na Lon­do­no prie­mies­ty­je. Lie­tu­vą pa­li­ko, nes Lon­do­ne dir­bo jos vy­ras. Iš­va­žia­vo pas jį, o pa­skui ir pa­ti įsi­tvir­ti­no. Šiuo me­tu dir­ba so­cia­li­ne dar­buo­to­ja, jos vy­ras Sau­lius – va­do­vau­jan­tį dar­bą sta­ty­bo­se.

Jų šei­ma au­gi­na tris sū­nus. Vy­riau­sias jų sū­nus Faus­tas ku­rį lai­ką gy­ve­no pas mo­čiu­tę, kol tė­vai įsi­kū­rė ir įsi­tvir­ti­no. Be to, Lie­tu­vo­je no­rė­jo pa­baig­ti pra­di­nę mo­kyk­lą.

Bū­da­mas de­šim­ties me­tų iš­va­žia­vo pas tė­vus į Lon­do­ną. Šiuo me­tu bai­gia ko­le­džą. Bai­gęs moks­lus ke­ti­na su­grįž­ti pas mo­čiu­tę į Lie­tu­vą. Ang­li­jo­je ne­pri­ta­po.

Try­li­ka­me­tis Ne­das nuo pu­sant­rų me­tu­kų gy­ve­na Ang­li­jo­je. Ta­čiau, kai par­skren­da pas se­ne­lius į Lie­tu­vą, taip pat ne­no­ri skris­ti at­gal į sa­vo na­mus Lon­do­ne.

Lon­do­ne gi­męs aš­tuo­ne­rių me­tų jau­niau­sias duk­ros Sand­ros sū­nus Her­kus per Sky­pe mo­čiu­tę guo­džia: „Aš grei­tai atei­siu į Lie­tu­vą.“ „Vai­kas la­bai gra­žiai kal­ba lie­tu­viš­kai, nors nuo gi­mi­mo gy­ve­na Ang­li­jo­je, – džiau­gia­si po­nia Ire­na. – Siųs­da­vau daug lie­tu­viš­kų kny­gų, kad vai­kas pir­miau­sia iš­mok­tų skai­ty­ti ne ang­liš­kai, o lie­tu­viš­kai. Šei­mo­je tė­vai kal­ba tik lie­tu­viš­kai. Nu­tau­tė­ji­mas ne­gre­sia.“

Mo­čiu­tė tik ap­gai­les­tau­ja, jog Ang­li­jo­je – la­bai trum­pos tik še­šias sa­vai­tes trun­kan­čios mo­ki­nių ato­sto­gos. Anū­kė­liai Lie­tu­vo­je ga­li pa­bū­ti tik kiek dau­giau kaip mė­ne­sį.

Au­to­rės nuo­tr.

Prieš še­še­rius me­tus už­tar­nau­to poil­sio išė­ju­si Ire­na Stam­bu­rie­nė vis dar te­be­sip­ra­ti­na gy­ven­ti be mo­kyk­los.

Mo­ky­to­ja Ire­na Stam­bu­rie­nė pri­si­me­na, jog vai­kys­tė­je vi­suo­met žai­du­si mo­kyk­lą ir mo­kiu­si vai­kus.