Naujausios
Rezervato etiketė limpa greitai
„Daugelis regionų labai greitai taps miestais vaiduokliais“, – apokaliptinė žinomo ekonomisto prognozė persekioja ne vieną miestelį. Radviliškio rajone esantys Tyruliai prieš kelis dešimtmečius klestėjo. Durpių gavybos įmonės pastatytuose daugiabučiuose kūrėsi jaunos šeimos, klegėjo vaikai. Dabar tie patys daugiabučiai žiojėja išdaužytais langais, nors miestelis kaip įmanydamas purtosi lipdomos rezervato etiketės.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Miestelis tirpsta
Tyruliai sprendžia nemenką dilemą: sunyks ar išsilaikys kažkada klestėjęs jų miestelis? Ir labai neaišku, kuri svarstyklių lėkštelė nusvers 260 tyruliškių gyvenimą.
Tyrulių seniūnijos duomenimis, pusė miestelio gyventojų yra darbingo amžiaus, iš jų dirba tik pusė. 60 žmonių – pensinio amžiaus. Yra 34 socialiai remtinos šeimos, šešios – socialinės rizikos.
Miestelis savo įsikūrimo metus skaičiuoja nuo 1953-iųjų, kai pradėjo kurtis ir augti gyvenvietė. Ji 2003-iaisiais išaugo iki miestelio statuso.
Geraisiais laikais Tyrulių gyvenvietėje, kurią įkūrė durpių gavybos įmonė, gyveno per 1 000 gyventojų. Juos viliojo nuolatinis darbas, neblogas atlyginimas ir įmonės pastatyti daugiabučiai – butus nemokamai gaudavo įmonės darbuotojai.
Kai durpių įmonė susiskaldė, sumažėjo darbuotojų poreikis, o miestelis buvo tapęs vieta, į kurią Šiaulių „mafijozai“ atgabendavo prasiskolinusius šiauliečius. Jiems būdavo nuperkami pigūs butai Tyruliuose mainais į jų butus Šiauliuose.
Pastaraisiais metais didžiausi miestelio gyventojų darbdaviai yra UAB „Didysis Tyrulis“, kurioje dirba 27 darbuotojai (nors ir ne visi – tyruliškiai) ir biudžetinės įstaigos. Yra stiprių ūkininkų, tačiau dauguma jų išsiverčia savo jėgomis, pagalbininkų pasisamdo nebent per darbymetį.
Gimstamumas miestelyje labai mažas – pernai gimė vos du naujagimiai, mirė – 34 žmonės.
Kasmet traukiasi ir mokykla – iš pagrindinės tapo skyriumi, o kitąmet liks vos šeši vaikai. Planuojama, kad pradinukus perkėlus prie darželinukų, mokyklos pastatą bus galima panaudoti kitoms reikmėms. Kokioms – neaišku.
Auksinė praeitis, liūdna nūdiena
Devyniasdešimtmetį perkopusi Lidija Gutauskienė, jos kaimynė Elena Jankauskienė dirbo durpyne kelis dešimtmečius.
„Sunkiai dirbome, po daug valandų, kai sezonas – neturėdamos laisvų savaitgalių, bet nesiskundėme. Spėdavome ir vaikus auginti, ir sodus apeiti, ir gyvulių laikėme. Daugiabučiai skęsdavo gėlėse. O dabar kas dedasi? Namai baigia ištuštėti, niekas jų neprižiūri, sodai apleisti, piktžolėmis apaugę. Darbas niekam neberūpi“, – sako miestelio senbuvės.
Daug gyventojų išsikėlė kitur, kiti mirė. Štai visai neseniai viename pensininkės Elenos namo bute sudegė du gyventojai. Kiek anksčiau liepsnose žuvo šalia esančio daugiabučio gyventojas. Stiklelio mėgėjų Tyruliuose nereikia su žiburiu ieškoti.
Pustuščius daugiabučius šildo skudurai
Nebylūs skaudžiosios dabarties liudininkai – Žalgirio gatvės daugiabučiai. Dauguma jų – aptrupėję, žiojėjantys kiauromis langų skylėmis.
Buvęs butų tipo bendrabutis užmūrytais pirmojo aukšto langais ir durimis, kad į jį nepatektų benamiai ar smalsūs praeiviai. Kituose irgi apstu išdaužytų, skudurais ar plėvele apkamšytų langų.
Tyrulių seniūnijos duomenimis, tarp 15 miestelio daugiabučių nėra nė vieno (išskyrus patį mažiausią), kuris būtų pilnai užpildytas. Yra dvylikabučių, kuriuose daugiau kaip pusė butų – tušti.
„Kas išvažiuoja į užsienį, kas – į kitus miestus. Buto nepardavę, tiesiog palieka jį likimo valiai. Yra mirusių žmonių. Jų butai irgi stovi tušti ir net nežinome, kas turėtų pasirūpinti jų likimu – ar Mokesčių inspekcija, ar kita institucija. Neapgyvendinti stovi ir penki Savivaldybės ar socialiniai butai“, – pasakojo Tyrulių seniūnijos seniūnas Rimantas Liukumas.
Visų miestelio daugiabučių butai šildomi individualiai. Tie, kuriems terūpi alaus „bambaliai“, nesivargina pasirūpinti malkų.
„O kam jiems pirkti malkų, jei galima tuos pinigus pragerti? Jie butus pasišildo kūrendami skudurus, senus batus. Apeikit sandėliukus arba butus – ne viename pūpso krūvos skudurų. Atveža labdaros, išsigraibsto maišais, dėžėmis. Jie drabužių neplauna. Kas išsipurvino – į „pečių“ sueina. Atvažiuokit per šalčius į Tyrulius – visas miestelis deginamais skudurais būna prasmirdęs“, – pasakojo vietiniai.
Kelio remontas prikels Tyrulius?
„Žmones sugadino pašalpos – kam jiems dirbti, jei ir nedirbdami gauna pinigų alkoholiui“, – įsitikinęs netoli Tyrulių į tėvų sodybą atsikraustęs Vygintas Vėževičius.
Šalia kelio į Tyrulius gyvenantis vyras laukia, kada prasidės kelio remontas. Jau pradėti kirsti abipus kelio esantys medžiai ir krūmai jam suteikia vilties, kad bent kažkas pagaliau pajudėjo.
V. Vėževičius, Tyrulių bendruomenės pirmininkė Ona Aksinavičienė bei daugelis kitų tyruliškių tiki, kad kelio rekonstrukcija padės prikelti Tyrulius. Tiki tuo ir seniūnas R. Liukumas.
Anot jo, dabar net ir prekių vežėjai bevelija nebeužsukti į miestelį, nes nuostolių dėl sugadintų automobilių gali turėti daugiau negu naudos už atvežtas prekes.
Iš tiesų atvažiuoti į Tyrulius tenka lyg važiuotum kopėčiomis: per atlydį – duobė prie duobės, o pašalus – ir slidu. Autobusas į Tyrulius užsuka dukart per savaitę, o kai mokiniams atostogos – vos vieną.
Tyruliškiai tikisi, kad pagerėjus susisiekimui, jų žmonės galės važinėti į darbą Šiauliuose ar Radviliškyje, nes atstumas ir ten, ir ten yra panašus. Gal ir į miestelį atsikels daugiau jaunų šeimų, susitvarkys butus ir gyvens.
Entuziazmo dar yra
Tyrulių bendruomenės pirmininkė, seniūnijos darbuotojai vienu balsu tikina – prikelti miestelį galima.
„Yra blogio, neneigiame, bet yra ir gražiai besitvarkančių sodybų, puikių ir darbščių žmonių, vyksta gražūs renginiai, turime saviveiklos, gražiai suremontuotus kultūros namus. Pažiūrėkit, kiek vasarą miestelio centre žydi gėlių“, – vienas kitą papildė tyruliškiai.
Seniūnija kasmet renka metų žmogų. Šiomis dienomis seniūnijos koridoriuje pastatyta užantspauduota urna su žmonių pasiūlymais.
Pernai seniūnijos gyventojai Zitai Vėževičienei kilo mintis pagaminti rekordinio ilgio šluotą. Taip moteris norėjo atkreipti kitų dėmesį, jog ne viskas Tyruliuose yra blogai, kad ir čia krutama. Idėjai pritarė seniūnaitė Regina Andriulienė, seniūnija.
Ir štai – tyruliškių 14,02 metro ilgio šluota aplenkė agentūroje „Factum“ užfiksuotą šilutiškių rekordinę 8,76 metro aukščio šluotą.
Seniūnas R. Liukumas prasitaria: šiemet moterys audžia mintį sukurpti didžiausią grėblį Lietuvoje.
Autorės nuotr.
Naudotis sklypais leidžiama ir veltui.
Tyruliuose gyvena 260 žmonių, nors buvo laikai, kai gyveno per 1 000.
Bene gražiausias pastatas Tyruliuose – už europines lėšas pagražinti kultūros namai.
Seniūnijos gyventojas Vygintas Vėževičius tiki, jog suremontuotas kelias atgaivins Tyrulių gyvenimą.
Devyniasdešimtmetį perkopusi Lidija Gutauskienė puikiai mena Tyrulių miestelio „aukso“ amžių.
Tyrulių seniūnas Rimantas Liukumas: „Ne viskas pas mus taip blogai, kaip atrodo“.
Buvęs butų tipo bendrabutis užmūrytas, nes nugriauti jį per brangu.
Aptrupėję Tyrulių daugiabučiai nebeprimena gerųjų miestelio laikų.
Į Tyrulius veda duobėtas kelias.
Tyruliuose nemenką dalį sudaro bedarbiai, pensininkai, pašalpų gavėjai.
KOMENTARAS
Didmiesčiai priglaus mažesnius regionus
Raimondas KUODIS, socialinių mokslų daktaro, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas:
Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
– Esu nemažai analizavęs ir kol kas nematau šviesių perspektyvų vystytis šalies regionų ekonomikai. Tokią išvadą galiu daryti dėl kelių svarbiausių priežasčių.
Kaimus ir nedidelius miestelius žlugdo didėjanti vidinė ir išorinė emigracija – jauni žmonės išsilaksto ir regionuose lieka senjorai bei tie, kuriems pakanka gyvenimo „iš pašalpų“.
Dėl šių priežasčių potencialūs investuotojai nenori čia investuoti savo lėšų, juos atbaido vangi paklausa bei kvalifikuotos darbo jėgos stoka. Nepadeda nė tai, jog regionuose darbo jėga yra pigi.
Ir susidaro blogasis uždaras ratas, pasireiškiantis masto disekonomija, kai didinti vidaus rinkai skirtų produkcijos kiekių neįmanoma, gaminių savikaina didėja, komunalinių paslaugų kainos kyla.
Tuo pat metu investicijos koncentruojasi keliuose didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, dar – Kaune ir Klaipėdoje, kur, nepaisant didesnių algų, našumas taip pat yra didelis.
Čia, labiausiai – Vilniuje, suplaukia ir didžioji dalis vidinių emigrantų, todėl kuo toliau, tuo stipriau bus jaučiamas aglomeracijos efektas, kai didmiesčiai prie savęs priglaus mažesnius regionus.
Todėl politikams iškyla dilema, kur investuoti lėšas, tarp jų ir europinių struktūrinių fondų: į sparčiai tuštėjančią provinciją ar dūzgiančius miestus?
Kol kas viltis, atrodo, laimi prieš protą – vietos politikams yra svarbiau parodyti trinkelėmis išklotus šaligatvius, už europines lėšas suremontuotus pastatus, per daug nesigilinant, kiek vėliau kainuos tų pastatų ir investicijų išlaikymas.
Todėl manau, jog lėšų, neretai ir labai didelių, kišimas į regionus, kurie neturi perspektyvų, gali tik pagilinti tą blogąjį uždarą ratą.
Vienas toks nepasiteisinančių didžiulių investicijų pavyzdys – vandentvarkos projektai, kai investuotos lėšos yra milžiniškos, per 3 milijardus tuometinių litų, o naudotis sutvarkyta infrastruktūra nebėra kam.
