Tytuvėnų laukia permainos

Ty­tu­vė­nų lau­kia per­mai­nos

Ty­tu­vė­nų cent­re tvo­ro­mis at­ri­bo­tos sta­ty­bų aikš­te­lės. Tvar­ko­ma cent­ri­nė mies­to aikš­tė. Bus tvar­ko­mi ir ša­lia baž­ny­čios bei vie­nuo­ly­no esan­tys ap­žval­gos ta­kai. Atei­nan­čiais me­tais bus pra­dė­tas re­konst­ruo­ti bu­vęs pa­što pa­sta­tas, ku­ria­me įsi­kurs kul­tū­ros ir ama­tų cent­ras.

„Kai baig­sis vi­si šie dar­bai, ir mies­to cent­ras pa­gra­žės, ga­lė­siu ra­miai išei­ti į pen­si­ją“, – sa­ko 17 me­tų mies­to se­niū­nu dir­ban­tis Ro­mas Čer­kaus­kas.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Nuo vir­šai­čio iki se­niū­no

Ty­tu­vė­nų se­niū­nas Ro­mas Čer­kaus­kas – pa­gal pro­fe­si­ją yra ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas. Ta­čiau juo dir­bo tik de­šimt me­tų. 1990–aisiais, Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, pa­trau­kė į po­li­ti­ką. Pag­ry­žu­vio kai­me gy­ve­nan­tis gy­dy­to­jas ta­po Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių vir­šai­čiu.

„Vir­šai­tis tu­rė­da­vo daug dar­bo, – me­na R. Čer­kaus­kas. – Ta­čiau tas dar­bas bū­da­vo kū­ry­biš­kes­nis. Apy­lin­kė tu­rė­jo 17 žmo­nių Ta­ry­bą, ku­ri spręs­da­vo vie­tos pro­ble­mas. Sa­va­ran­kiš­kai ga­lė­jo­me tvar­ky­ti biu­dže­tą.“

Nuo 2000–ųjų me­tų Ty­tu­vė­nų mies­to se­niū­nu ta­pęs R. Čer­kaus­kas svars­to, jog da­bar dau­ge­lis se­niū­ni­jos funk­ci­jų de­le­guo­tos. Vis­kas la­bai griež­tai reg­la­men­tuo­ta. Su­si­da­ro įspū­dis, jog aukš­tie­ji val­di­nin­kai ne­pa­si­ti­ki sa­vi­val­da. Ji ta­pu­si tik iš aukš­čiau nu­leis­tų nu­ro­dy­mų vyk­dy­to­ja.

Vi­so­se sri­ty­se dau­gė­ja po­pie­riz­mo. Ten­ka ne tik dirb­ti, bet dar­bą ir ap­ra­šy­ti.

Be­je, ir se­niū­no ga­lios – la­bai ri­bo­tos. Pa­vyz­džiui, atei­na naš­le li­ku­sios mo­ters duk­ra. Pra­šo pa­tvir­tin­ti mo­ti­nos įga­lio­ji­mą su­tvar­ky­ti do­ku­men­tus, kad sun­kiai vaikš­tan­ti ma­ma ga­lė­tų gau­ti naš­lės pen­si­ją. Ta pen­si­ja 17 eu­rų per mė­ne­sį. Ta­čiau se­niū­nas ne­ga­li pa­tvir­tin­ti įga­lio­ji­mo. To­kią tei­sę tu­ri tik no­ta­ras. Pas jį rei­kia vež­tis ir vos pa­vaikš­tan­čią ma­mą. In­ter­ne­tu tik ne­di­de­lė da­le­lė gy­ven­to­jų su­si­tvar­ko rei­ka­lus.

„Jei­gu dirb­čiau pa­gal pro­fe­si­ją, bū­čiau ne vie­šas as­muo, ma­žiau ma­to­mas, ma­žiau pri­klau­so­mas. O ši­tas dar­bas ne­lei­džia ap­snūs­ti. Ten­ka daug bend­rau­ti. Bū­ti pa­si­tem­pu­siam. Jau­tie­si la­bai rei­ka­lin­gas. Kar­tais dėl sve­ti­mų pro­ble­mų per­tek­liaus no­ri­si nu­si­keik­ti. Bet ne­ga­li.“

Žmo­nių yra vi­so­kių

Se­niū­nas džiau­gia­si tvar­kin­gais, su­pra­tin­gais mies­to gy­ven­to­jais. Ypač daug to­kių vy­res­nio­sios kar­tos žmo­nių. Jie mo­ka džiaug­tis tuo, ką tu­ri. Jie ne­da­ro pro­ble­mų, kai rei­kia nu­si­va­ly­ti ša­li­gat­vį prie sa­vo na­mų. Nors ne­pri­va­lu to da­ry­ti, nes už jų tvo­ros že­mė – vals­ty­bės, jie va­lo, jei tik tu­ri jė­gų.

Ta­čiau yra ir to­kių, ku­rie nuo­lat ap­li­pę pro­ble­mo­mis. Nuo­lat do­mi­si, ką ga­lė­tų iš­spaus­ti iš vals­ty­bės, neį­dė­ję dar­bo. Dau­ge­lis jau­nų žmo­nių dar­bo ne­tgi gė­di­ja­si. Kai atei­na ati­dirb­ti už pa­šal­pas, pra­šo, kad juos pa­skir­tų dirb­ti kur nors to­liau nuo cent­ro.

Dau­gė­ja nuo­lat reiš­kian­čių pre­ten­zi­jas se­niū­ni­jai. Kar­tais neį­ma­no­ma iš­spręs­ti jų pro­ble­mos. Tuo­met jie klau­sia: „Tai ko jūs čia sė­di­te?“

Kar­tais gir­tuok­liau­jan­ti, vai­kų ne­pri­žiū­rin­ti mo­te­ris, atė­ju­si į se­niū­ni­ją, rei­ka­lau­ja ne­si­kiš­ti į jos gy­ve­ni­mą. Jei­gu neim­tų pa­šal­pos, neiš­leis­tų jos gė­ri­mui, ne­gy­ven­tų so­cia­li­nia­me būs­te, se­niū­ni­ja gal ir ne­si­kiš­tų.

Tvar­kin­ga mies­to vi­zi­ti­nė kor­te­lė

Jau daug me­tų Ty­tu­vė­nų mies­te vyks­ta re­mon­to dar­bai. Re­no­va­vo vie­nuo­ly­ną. Po re­no­va­ci­jos jis už­si­de­gė. Gais­ras ap­ga­di­no ir baž­ny­čią. Te­ko iš nau­jo tvar­ky­ti vi­są baž­ny­čios ir vie­nuo­ly­no an­samb­lį. Juo do­mi­si į Ty­tu­vė­nus at­vy­kę tu­ris­tai. Prieg­lobs­tį po baž­ny­čios ir vie­nuo­ly­no skliau­tais ran­da Ty­tu­vė­nų va­sa­ros fes­ti­va­lio ir ki­ti kul­tū­ros ren­gi­niai.

Mies­to gė­dai, iki šiol ap­triu­šu­sia­me me­di­nia­me baž­ny­čios pa­sta­te te­be­sig­lau­džia kul­tū­ros cent­ras. Atei­nan­čiais me­tais tu­rė­tų pra­si­dė­ti kul­tū­ros cent­rui skir­to pa­sta­to re­konst­ruk­ci­ja.

„Gal 2019 me­tais jau tu­rė­si­me nau­jus kul­tū­ros na­mus, – vi­lia­si se­niū­nas R. Čer­kaus­kas. – Bu­vo daug for­ma­lu­mų. Rei­kė­jo su­jung­ti į vie­ną tris skly­pus, keis­ti de­ta­lų­jį mies­to pla­ną.“

Cent­ras pa­gra­žės, kai bus baig­ta tvar­ky­ti prieš baž­ny­čios ir vie­nuo­ly­no an­samb­lį esan­ti aikš­tė su pa­mink­lais Mies­to įkū­ri­mui, Mai­ro­niui ir So­fi­jai Ro­me­rie­nei. Bus tvar­ko­mos ir vie­nuo­ly­no priei­gos, va­di­na­mi ap­žval­gos ta­kai.

Ar įsi­kurs Ty­tu­vė­nuo­se ge­riat­ri­jos cent­ras?

Iš cent­ro bė­gan­čias gat­ve­les puo­šia nau­jos sta­ty­bos na­mai.

Skly­pus ar­ba se­nus na­mus per­ka, po to per­tvar­ko jau­nos šei­mos. Iš to­lo švie­čia re­no­vuo­ti dau­gia­bu­čiai. To­kių mies­te jau ket­ver­tas. Pra­šy­mus at­nau­jin­ti na­mus pa­tei­kė dar tri­jų dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jai.

„Mies­tas – la­bai gra­žus, pa­to­gus gy­ven­ti. Tik la­bai trūks­ta dar­bo, – ap­gai­les­tau­ja se­niū­nas. – Anks­čiau na­mus Ty­tu­vė­nuo­se tie­siog graibs­ty­da­vo kau­nie­čiai, šiau­lie­čiai. Užė­ję į se­niū­ni­ją pa­lik­da­vo te­le­fo­no nu­me­rį pra­šy­da­mi pa­skam­bin­ti, jei­gu kas nors mies­te­ly­je par­duo­tų na­mą. Da­bar at­virkš­čiai. Na­mus no­rin­tys par­duo­ti žmo­nės atei­na į se­niū­ni­ją pra­šy­da­mi pa­sa­ky­ti apie jų par­duo­da­mą na­mą, jei­gu kas tei­rau­tų­si.“

Pa­jė­ges­ni žmo­nės, par­da­vę na­mą, no­ri nu­si­pirk­ti dvie­jų kam­ba­rių bu­tą. To­dėl bu­tų pa­klau­sa dar yra. Ki­ti, par­da­vę tur­tą, ei­na gy­ven­ti pas vai­kus.

Na­mų kai­nos mies­te svy­ruo­ja nuo 30 iki 50 tūks­tan­čių eu­rų. Ta­čiau dau­ge­lis sta­ty­ti ta­ry­bi­niais lai­kais. Nu­si­pir­kus tek­tų daug ką keis­ti.

Se­niū­no R. Čer­kaus­ko vi­zi­jo­se – se­ne­lių na­mai ar­ba ge­riat­ri­jos cent­ras. Gy­ven­to­jai spar­čiai sens­ta. Dau­ge­lio vai­kai Lie­tu­vos did­mies­čiuo­se ar­ba už­sie­ny­je. Jė­gas pra­ra­dę ty­tu­vė­niš­kiai ga­lė­tų gy­ven­ti cent­re, pa­žįs­ta­mo­je ap­lin­ko­je, sa­va­me mies­te­ly­je. Sa­vo bu­tus ir na­mus už­leis­tų jau­noms šei­moms, ku­rios čia at­si­kel­tų, jei­gu at­si­ras­tų dar­bo.

Vers­lo ne­ma­žai, bet ne­daug dar­bo vie­tų

Ty­tu­vė­nų mies­te yra ne­ma­žai vers­li­nin­kų. Kai­my­nai pa­vy­di ge­ros ūki­nių pre­kių par­duo­tu­vės. Ta­čiau dar­bo vie­tų vers­li­nin­kai su­ku­ria ne­daug. Smul­ku­sis vers­las vos iš­gy­ve­na, nes var­to­to­jo pa­ja­mos – la­bai kuk­lios.

Kai ku­rie ty­tu­vė­niš­kiai tei­kia ap­gy­ven­di­ni­mo pa­slau­gas. Ta­čiau nė­ra taip, kad nuo­la­tos su­lauk­tų klien­tų, ne vi­suo­met ir pa­si­ruo­šę juos priim­ti. Pa­vyz­džiui, at­va­žiuo­ja len­kų de­le­ga­ci­ja ar­ba mies­tie­čių šei­ma. Klau­sia kur ga­lė­tų iš­si­nuo­mo­ti būs­tą poil­siui. Se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai skam­bi­na nuo­mo­jan­tiems ty­tu­vė­niš­kiams. Šie tvir­ti­na, kad at­va­žiuos vai­kai.

Mies­te yra ke­tu­rios ka­vi­nės, ta­čiau be­veik vi­sos dir­ba tik tuo­met, kai tu­ri už­sa­ky­mų ves­tu­vėms, po­bū­viams, ge­du­lin­giems pie­tums.

Au­to­rės nuo­tr.

Nu­ma­ty­ta tvar­ky­ti prie vie­nuo­ly­no esan­čius ap­žval­gos ta­kus ir kūd­rą.

Ty­tu­vė­nai – vie­nas iš gra­žiau­sių mies­tų Kel­mės ra­jo­ne ir Šiau­lių ap­skri­ty­je. Ty­tu­vė­niš­kiai sva­jo­ja apie ku­ror­to sta­tu­są.

Ty­tu­vė­nų se­niū­nas Ro­mas Čer­kaus­kas sa­ko, kai bus pa­sta­ty­tas ty­tu­vė­niš­kių de­šimt­me­čius lauk­tas kul­tū­ros cent­ras, jis ga­lės ra­miai išei­ti į pen­si­ją.

Cent­ri­nės Ty­tu­vė­nų aikš­tės dar­bai žie­mą su­sto­jo. Pa­va­sa­rį bus tę­sia­mi.

Šį bu­vu­sio pa­što pa­sta­tą, pa­si­nau­do­jus Eu­ro­pos pa­ra­ma at­nau­ji­nus ir pri­sta­čius prie­sta­tą, ke­ti­na­ma pa­vers­ti kul­tū­ros cent­ru.

Ty­tu­vė­nus puo­šia re­no­vuo­ti dau­gia­bu­čiai.