Devyni kryžiai Igarkoje

De­vy­ni kry­žiai Igar­ko­je

Kel­mės Že­mai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je sa­vo įspū­džiais iš va­sa­rą vy­ku­sios eks­pe­di­ci­jos į Si­bi­rą da­li­jo­si bu­vu­si ra­sei­niš­kė Mo­ni­ka Lu­ko­še­vi­čiū­tė. Jai bu­vo di­de­lė gar­bė su dar pen­kio­li­ka jau­nų žmo­nių dvi sa­vai­tes pra­leis­ti Igar­ko­je, tvar­ky­ti ten pa­lai­do­tų lie­tu­vių trem­ti­nių ka­pi­nes, pa­sta­ty­ti de­vy­nis kry­žius.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

„Mes esa­me jau­ni žmo­nės, ne­ži­nan­tys, ką reiš­kia bū­ti iš­trem­tiems, tu­ri­me lais­vę kal­bė­ti, ke­liau­ti, ne­ri­bo­tas ga­li­my­bes. Bet mums rū­pi is­to­ri­jos pa­ži­ni­mas. To­dėl ir gi­mė idė­ja vyk­ti į lie­tu­vių trem­ties vie­tas“, – sa­kė Mo­ni­ka Lu­ko­še­vi­čiū­tė.

Še­šio­li­kos žmo­nių gru­pė ke­lia­vo į Igar­ką, už Po­lia­ri­nio ra­to.

Trė­mi­mai iš Lie­tu­vos į Igar­ką pra­si­dė­jo 1948 me­tais. Iki šių die­nų Igar­ko­je yra li­ku­sios pa­čios di­džiau­sios Si­bi­re trem­ti­nių ka­pi­nės – 1,6 hek­ta­ro plo­te pa­lai­do­ta apie tūks­tan­tis lie­tu­vių. Mi­si­jos da­ly­vių tiks­las bu­vo kaip įma­no­ma la­biau su­tvar­ky­ti trem­ti­nių am­ži­no­jo poil­sio vie­tą.

M. Lu­ko­še­vi­čiū­tė pa­sa­ko­jo, jog prieš ke­lio­nę te­ko praei­ti at­ran­ką, įveik­ti dvi die­nas trun­kan­tį 50 ki­lo­met­rų kont­ro­li­nį žy­gį. Or­ga­ni­za­to­riai nu­ma­tė są­ly­gas, kuo pa­na­šes­nes į esan­čias Si­bi­re. Te­ko įveik­ti pel­ky­nus, šlai­tus, miš­kus, upe­lius, pie­vas, ne­ši­niems apie 15 ki­log­ra­mų sve­rian­čias kup­ri­nes.

M. Lu­ko­še­vi­čiū­tė pa­sa­ko­jo, jog Igar­ko­je žie­mo­mis spau­džia apie 50 laips­nių šal­tis. Bet žmo­nės ten gy­ve­na per­pu­čia­muo­se na­muo­se be pa­ma­tų, pa­sta­ty­tų ant po­lių. Va­sa­rą, ku­ri trun­ka vos du mė­ne­sius, nuo bir­že­lio iki rugp­jū­čio, ke­pi­na apie 30 laips­nių karš­čio.

Pro Igar­ką te­ka Si­bi­ro upių tė­vas – Je­ni­sė­jus. Trem­ties lai­kais Igar­ka kles­tė­jo, mies­te gy­ve­no apie 20 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Lie­tu­viai trem­ti­niai dau­giau­sia dir­bo miš­ko pra­mo­nės kom­bi­na­te. Į Igar­ką at­plauk­da­vo daug lai­vų, pa­si­krau­da­vo me­die­nos.

„Bet da­bar me­die­nos Igar­ko­je ne­be­li­ko, to­dėl ir mes me­die­nos kry­žiams tu­rė­jo­me at­si­ga­ben­ti iš Kras­no­jars­ko, ku­ris įsi­kū­ręs maž­daug už 1 700 ki­lo­met­rų“, – sa­kė M. Lu­ko­še­vi­čiū­tė.

„Mi­si­ja Si­bi­ras“ na­riai ap­si­gy­ve­no ne­di­de­lia­me vieš­bu­tė­ly­je. Iš kra­no bė­go ru­das van­duo, po pa­tal­pas laks­tė neaiš­kūs gy­viai. Pir­mą­jį va­ka­rą, išė­ję pa­si­vaikš­čio­ti po mies­tą, at­vy­kė­liai su­ti­ko mo­te­rį, ku­ri su jais lie­tu­viš­kai pa­si­svei­ki­no. M. Lu­ko­še­vi­čiū­tė tvir­ti­no, jog vi­si la­bai nu­ste­bo, iš­gir­dę „la­bas va­ka­ras“. Paaiš­kė­jo, jog su­tik­to­ji mo­te­ris – Ol­ga iš Vil­niaus, gi­mu­si Igar­ko­je. Prieš 20 me­tų grį­žu­si į Lie­tu­vą, Ol­ga per­nai va­sa­rą at­ke­lia­vo į Igar­ką ap­lan­ky­ti sa­vo gim­ti­nės, tė­vo ir mo­ti­nos ka­po.

Igar­kos vie­ti­niai žmo­nės, su­pra­tę, jog gru­pė iš to­ly­bių at­vy­ku­si su tai­kia mi­si­ja, ne­si­ve­lia į po­li­ti­ką, tik tvar­ko ka­pi­nes, pra­dė­jo elg­tis pa­gar­biai. Vie­nas iš vie­ti­nių pa­ro­dė ty­ro van­dens šal­ti­nį, nu­vež­da­vo iš ka­pi­nių sto­vyk­la­vie­tės į mies­tą nu­si­pirk­ti mais­to.

Pir­mą­ją nak­tį pra­lei­dę vieš­bu­ty­je, vė­liau mi­si­jos da­ly­viai nu­spren­dė įsi­kur­ti už pen­kių ki­lo­met­rų esan­čio­je miš­ka­tund­rė­je, ne­to­li ka­pi­nių. Gru­pė iš­pir­ko vi­są Igar­kos par­duo­tu­vė­se bu­vu­sį ge­ria­mą­jį van­de­nį. Prie ka­pi­nių pa­si­sta­tė pa­la­pi­nes, įsi­ren­gė net „šal­dy­tu­vą“. Maž­daug 70 cen­ti­met­rų gy­ly­je že­mė jau su­šą­lu­si į le­dą. To­kio­je šal­to­je vie­to­je pui­kiau­siai iš­si­lai­kė vi­sos eks­pe­di­ci­jos šal­dy­tų dar­žo­vių at­sar­gos.

Ka­pi­nė­se eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai pa­ty­rė dar vie­ną šo­ką. „Neį­si­vaiz­da­vo­me, kad ka­pi­nės ga­li at­ro­dy­ti kaip miš­kas. Neį­ma­no­ma bu­vo ras­ti ka­pi­nių ri­bų, ra­do­me tik var­te­lius. Ne vie­nas kry­žius, tvo­re­lė gu­lė­jo nu­griu­vę tie­siog į pel­kę“, – įspū­džiais da­li­jo­si mi­si­jos da­ly­vė.

Te­ko ir kry­žius iš pel­kių trauk­ti, ir me­džius nuo ka­pa­vie­čių ša­lin­ti, iš­kirs­ti ga­ly­bę kark­lų.

Nu­sip­raus­ti il­giau ne­gu 12 va­lan­dų trun­kan­čio dar­bo pra­kai­tą, sa­kus, vi­so­kius purš­ka­lus nuo uo­dų tek­da­vo ei­ti apie po­rą ki­lo­met­rų, į au­to­mo­bi­lių „lau­žy­ną“. „Vai­ki­nai praus­da­vo­si ten, kur pa­pras­tai plau­na­mi trak­to­riai. Mes, mer­gi­nos, – an­ga­re“, – sa­kė M. Lu­ko­še­vi­čiū­tė.

Džiaugs­mas, jog esi šva­rus ir ma­lo­niai kve­pi, pa­sak da­ly­vės, bū­da­vo trum­pa­lai­kis. Tek­da­vo kuo sku­biau purš­ka­lais gel­bė­tis nuo uo­dų.

Ka­dan­gi nak­ti­mis bū­da­vo la­bai švie­su, eks­pe­di­ci­jos na­riai ra­šy­da­vo die­no­raš­čius, bu­dė­da­vo po dvi va­lan­das. Vie­ti­niai bu­vo per­spė­ję, jog ne­to­lie­se de­ga miš­ka­pel­kė. To­dėl ga­li iš gais­ra­vie­čių mig­ruo­ti meš­kos. Šie pa­vo­jin­gi žvė­rys bi­jo triukš­mo, neįp­ras­tų gar­sų, ug­nies. Sto­vyk­la­vie­tė­je vi­suo­met de­gė lau­žas.

Mie­go­ti pa­vyk­da­vo po tris-ke­tu­rias va­lan­das. Po sa­vai­tės or­ga­niz­mai pra­dė­jo silp­ti. Tik at­vy­ku­siems uo­do įgė­li­mas su­kel­da­vo men­ką pa­rau­di­mą, vė­liau įgė­li­mo vie­ta smar­kiai su­tin­da­vo.

„Mū­sų tiks­las bu­vo ne tik su­tvar­ky­ti ka­pi­nes, bet ir pa­sta­ty­ti de­vy­nis kry­žius“, – sa­kė M. Lu­ko­še­vi­čiū­tė. Nors bu­vo pa­ža­dė­ta me­die­ną pri­sta­ty­ti ket­vir­ta­die­nį, te­ko lauk­ti iki pir­ma­die­nio. Gru­pei bu­vo li­ku­sios vos 48 va­lan­dos vi­siems dar­bams už­baig­ti.

Mau­me­džio kry­žiai iš­ki­lo. Mie­gą te­ko pa­mirš­ti dvi pa­ras, vai­ki­nai prie kry­žių tie­siog už­snūs­da­vo. Vie­to­je kry­žių pra­dė­jo ro­dy­tis žmo­nės. Va­do­vas nu­spren­dė, jog rei­kia miš­ke pa­si­lik­ti dar pa­rą, kad bū­tų ga­li­ma dar­bus už­baig­ti. „Mie­go­jo­me kaip ne­gy­vi“, – pri­pa­ži­no Mo­ni­ka.

Mau­me­džio me­die­na pa­si­rink­ta dėl il­gaam­žiš­ku­mo – to­kie kry­žiai iš­sto­vi nuo 50 iki 70 me­tų.

Eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai bend­ra­vo su vie­ti­niais, su­ti­ko tu­rin­čių­jų lie­tu­viš­kų šak­nų. Žmo­nės skai­tė iš Lie­tu­vos at­vež­tą Pre­zi­den­tės laiš­ką, pa­ra­šė ir at­sa­ky­mą. „Va­di­na­si, tarp trem­ti­nių pa­li­kuo­nių ir Lie­tu­vos yra ry­šys. Jiems įdo­mu, kaip ten, Lie­tu­vo­je“, – įsi­ti­ki­nu­si Mo­ni­ka.

Nuot­rau­ko­mis, fil­muo­ta me­džia­ga iliust­ruo­tas pa­sa­ko­ji­mas su­lau­kė kel­miš­kių su­si­do­mė­ji­mo, klau­si­mų.

Nuo „Mi­si­ja Si­bi­ras“ pra­džios jau su­reng­ta vie­nuo­li­ka eks­pe­di­ci­jų, su­tvar­ky­ta apie 90 lie­tu­viš­kų ka­pi­nių lie­tu­vių trem­ties ir įka­li­ni­mo vie­to­se Ru­si­jo­je, Ka­zachs­ta­ne ir Ta­dži­kis­ta­ne, nu­ke­liau­ta apie 90 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų.

Eks­pe­di­ci­jo­se da­ly­vau­ja jau­ni žmo­nės. Praė­ju­sių me­tų „Mi­si­jos Si­bi­ras“ jau­niau­sio­ji da­ly­vė ir bu­vo vos aš­tuo­nio­li­kos su­lau­ku­si M. Lu­ko­še­vi­čiū­tė. Mer­gi­nos se­ne­lis – bu­vęs trem­ti­nys. Iš jo M. Lu­ko­še­vi­čiū­tė yra gir­dė­ju­si dau­gy­bę Si­bi­ro is­to­ri­jų. „No­rė­jau sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti tas vie­tas“, – sa­kė.

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­mės Že­mai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je su­reng­ta­me su­si­ti­ki­me įspū­džiais da­li­jo­si ra­sei­niš­kė Mo­ni­ka Lu­ko­še­vi­čiū­tė, „Mi­si­ja Si­bi­ras“ praė­ju­sių me­tų da­ly­vė.

Igar­ko­je „Mi­si­ja Si­bi­ras“ da­ly­viai tvar­kė di­džiau­sias Si­bi­re trem­ti­nių ka­pi­nes, ku­rio­se pa­lai­do­ta apie tūks­tan­tis lie­tu­vių, pa­sta­tė de­vy­nis kry­žius. Se­nuo­sius kry­žius te­ko trauk­ti iš pel­kės.

Įs­pū­džių iš eks­pe­di­ci­jos Si­bi­re klau­sė­si daug kel­miš­kių moks­lei­vių.