Šventvietės primena turtingą lietuvių praeitį

Švent­vie­tės pri­me­na tur­tin­gą lie­tu­vių praei­tį

Jo­niš­kio kraš­te dar yra žmo­nių, me­nan­čių pa­da­vi­mų apie skrai­dan­čius eže­rus, vel­nių ko­vo­se mė­to­mus ak­me­nis, ra­ga­nas, šven­tus kal­nus. Jų pa­sa­ko­ji­mai, dve­jų me­tų eks­pe­di­ci­jos ir ar­chy­vi­niai duo­me­nys su­dė­ti į kny­gą „Se­no­sios Lie­tu­vos švent­vie­tės. Jo­niš­kio ra­jo­nas“. Jo­je pa­mi­nė­tos ir ap­ra­šy­tos net 225 švent­vie­tės.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Ne­si­ti­kė­jo to­kios įvai­ro­vės

Kai 2014 me­tais Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus su­ren­gė Šiau­rės Lie­tu­vos mi­to­lo­gi­niam pa­vel­dui skir­tą kon­fe­ren­ci­ją, ji pro­fe­so­riui Vy­kin­tui Vait­ke­vi­čiui ta­po im­pul­su pa­reng­ti šio kraš­to švent­vie­čių są­va­dą.

2015 me­tų sau­sį jo va­do­vau­ja­ma eks­pe­di­ci­ja per 16 die­nų ap­lan­kė 65 vie­to­ves, žval­gė 107 ak­me­nis, me­džius, šal­ti­nius, kal­vas bei ki­tas su bal­tų mi­to­lo­gi­ja ir re­li­gi­ja su­si­ju­sias vie­tas.

Ki­tų me­tų pa­va­sa­rį mu­zie­jaus dar­buo­to­jai su­ra­do dar dvi de­šim­tis ne­žval­gy­tų vie­tų. Jų ap­ra­šy­mai, že­mė­la­pių iš­kar­pos bei nuo­trau­kos ta­po Jo­niš­kio ra­jo­no švent­vie­čių są­va­do pa­grin­du.

Kny­gą vals­ty­bi­nės Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pre­mi­jos lau­rea­tas, ar­cheo­lo­gas, pro­fe­so­rius dr. V. Vait­ke­vi­čius pri­sta­tė Jo­niš­kio Rau­do­no­jo­je si­na­go­go­je kar­tu se­sers Gai­vos Ku­lie­šie­nės (kū­ry­bi­nis var­das – Gai­va Pap­ras­to­ji), pa­ro­da.

V. Vait­ke­vi­čius nuo pir­mo sa­vo stu­di­jų kur­so su­si­do­mė­jo švent­vie­tė­mis. De­šim­tys ki­lo­met­rų praei­ta pės­čio­mis Ši­la­lė­je, Tel­šiuo­se, Kre­tin­go­je, Skuo­de, bet apie Jo­niš­kio ra­jo­ną ži­no­jo ne­daug. Prieš pra­dė­da­mas dar­bus ne­si­ti­kė­jęs ras­ti to­kios švent­vie­čių įvai­ro­vės. Ypač svar­būs dar gy­vų, iš kar­tos į kar­tą pa­sa­ko­ji­mus per­duo­dan­čių žmo­nių pri­si­mi­ni­mai, jų ke­lio­nė­je po Jo­niš­kio ra­jo­ną su­tik­ta daug.

Da­lis švent­vie­čių eg­zis­tuo­ja tik žmo­nių at­min­ty­je ar­ba už­fik­suo­ta ar­chy­vuo­se, nes kai ku­rie šven­tais lai­ky­ti se­ni me­džiai nu­kirs­ti, du­be­niuo­tie­ji ak­me­nys – su­skal­dy­ti, iš­vež­ti ar­ba per neat­sar­gu­mą ir ne­ži­no­ji­mą su­nai­kin­ti. Taip su­de­gė ak­muo 2014 me­tais mi­nint 725-ąsias Si­dab­rės pi­lies su­de­gi­ni­mo me­ti­nes Kal­ne­lio kai­me.

Įs­pū­din­gi pa­sa­ko­ji­mai

Du­be­niuo­tie­ji ak­me­nys pa­gar­biai sau­go­mi so­dy­bo­se. Išs­kob­ta­me du­be­ny­je su­si­kau­pian­tis lie­taus van­duo dau­ge­liui sau­go­to­jų at­ro­do šven­tas, ty­ras.

Šven­to­mis lai­ko­mos kal­ve­lės, pil­ka­piai, šal­ti­niai, upe­liai, rie­du­liai, du­be­niuo­tie­ji ak­me­nys, vie­nin­te­lis na­tū­ra­lus Jo­niš­kio ra­jo­ne Mik­nai­čių eže­ras Mū­šos Ty­re­lio pel­kė­je. Kai ku­rios vie­tos su­si­ju­sios su bal­tų re­li­gi­jos, pa­go­ny­bės ap­raiš­ko­mis, ki­tos – su is­to­ri­niais įvy­kiais, pa­vyz­džiui, ka­rais su šve­dais, Na­po­leo­no ar­mi­jos ke­liais. Tų vie­tų ga­li­ma ras­ti vos ne kiek­vie­na­me kai­me­ly­je.

Štai, Sat­kū­nų miš­ke yra va­di­na­ma­sis Pi­ni­gų kal­nas, kur ka­dai­se nak­vo­ję nu­var­gę pran­cū­zų ar­mi­jos ka­riai, su sa­vi­mi ga­be­nę pri­si­grob­tas bran­ge­ny­bes – auk­są, si­dab­rą. Juos nu­ta­rė už­kas­ti nak­vy­nės vie­to­je. Pa­sa­ko­ja­ma, kad gi­lio­je duo­bė­je su­dė­tos skry­nios su gro­biu, o ka­rei­viams liep­ta ke­pu­rė­mis su­pil­ti kal­ve­lę. Yra ir ki­tas pa­sa­ko­ji­mas: esą, to­je vie­to­je dva­ri­nin­kas Vla­dis­lo­vas Ko­ma­ras slė­pęs sa­vo pi­ni­gus kars­te.

Ne ma­žiau įspū­din­gi pa­sa­ko­ji­mai apie Mik­nai­čių eže­rą, ku­ria­me ly­de­kos bū­da­vo di­du­mo kaip kiau­lės. Kar­tą vie­nas meš­ke­rio­to­jas to­kią su­ga­vo, tik be uo­de­gos. O nak­tį iš­gir­do nuo eže­ro šau­kiant: „Čiu­ka čiu­ka striu­kauo­de­ge“, pa­skui net ir prie lan­go: „Ati­duok ma­no kiau­lę!“ Žmo­gus iš­si­gan­do ir ki­tą ry­tą jau su­ka­po­tą žu­vį nu­ne­šęs ir į eže­rą su­me­tęs. Nuo ta­da bu­vę ra­mu.

Užk­rė­tė eks­pe­di­ci­jų ma­ni­ja

Kny­gos pri­sta­ty­me da­ly­va­vęs Vil­ki­jos An­ta­no ir Jo­no Juš­kų et­ni­nės kul­tū­ros mu­zie­jaus kū­rė­jas Arū­nas Snieč­kus pa­sa­ko­jo, kad jį pa­tį ka­dai­se į eks­pe­di­ci­ją pa­va­di­no V. Vait­ke­vi­čius ir su­ge­bė­jo su­do­min­ti, nors tą­kart bu­vo itin šal­tas sau­sis, lau­ke spir­gė­jo 30 laips­nių šal­tu­kas.

„Vos au­sų ne­pra­ra­dau, te­ko zui­kio tau­kais tep­ti, – pri­si­mi­nė A. Snieč­kus. – Bū­da­vo neaiš­ku nei kur ap­si­sto­si­me, nei kur nak­vo­si­me. Te­ko ir ap­leis­ta­me dva­re, ir tvar­te, ir su­džiū­vu­sia­me mėš­le mie­go­ti. Kai su­si­tik­da­vo­me va­ka­re, Vy­kin­tas par­si­neš­da­vo 3–4 pil­nas pa­sa­ko­ji­mų pri­ra­šy­tas ka­se­tes, o aš – vos 15 mi­nu­čių įra­šą. Ko­dėl? Jis sa­ky­da­vo: tu per­ne­lyg so­li­džiai at­ro­dai, rei­kia bū­ti pa­pras­tu.“

Ta­da A. Snieč­kus pa­sa­ko­jo nu­spren­dęs su kai­mo žmo­gu­mi už­ves­ti kal­bą apie po­li­ti­ką. Tik va, neaiš­ku, ku­ris ko­kią par­ti­ją pa­lai­ko. Atė­jo pas 93-ejų me­tų se­nu­ką ir pra­dė­jo vi­sus po­li­ti­kus „tar­kuo­ti“. O se­no­lis pa­lin­ga­vo gal­vą ir pa­sa­kė: „Aukš­čiau­sio­jo sos­tas, vai­ke­li, dar ne­lais­vas“. Sup­rask, ne Die­vas esi, kad ga­lė­tum vi­sus mo­ky­ti.

V. Vait­ke­vi­čiui ge­rų žo­džių ne­gai­lė­jo ir Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rė Ra­sa Ali­šaus­kie­nė, mu­zie­ji­nin­kė Li­na Vai­te­kū­nie­nė.

Pris­ta­ty­ta pa­veiks­lų pa­ro­da

Ren­gi­ny­je skam­bė­jo folk­lo­ro ko­lek­ty­vo „Ku­pars“ at­lie­ka­mos su­tar­ti­nės, sa­vo ta­py­bos dar­bų pa­ro­dą „Pa­sa­kų die­no­raš­čiai“ pri­sta­tė me­ni­nin­kė Gai­va Ku­lie­šie­nė, dr. Vy­kin­to Vait­ke­vi­čiaus se­suo.

Dau­giau kaip 20 me­tų Olan­di­jo­je gy­ve­nan­ti kū­rė­ja į Lie­tu­vą su sa­vo kū­ry­ba grį­žo prieš ke­le­rius me­tus.

Ke­lio­li­ka ta­py­bos pa­ro­dų anks­čiau bu­vo eks­po­nuo­tos Vil­niu­je, Kau­ne, o pa­sta­ruo­ju me­tu vis daž­niau pri­sta­to­mos ma­žes­niuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se. Pa­sak au­to­rės, pa­veiks­luo­se pa­si­kar­to­jan­tys per­so­na­žai reiš­kia sim­bo­lius, ar­che­ti­pus, ku­rie yra mū­sų bend­ras pa­vel­das, uni­ver­sa­li pa­sau­lio tau­tas jun­gian­ti kal­ba.

Au­to­rės nuo­tr.

Pro­fe­so­rius dr. Vy­kin­tas Vait­ke­vi­čius apie švent­vie­tes: „Tos vie­tos reikš­min­gos ne tik jų sa­vi­ni­nkams, bet jos yra lai­min­gos vi­sam kraš­tui, vi­sai Lie­tu­vai“.

Kny­gos au­to­rius dr. Vy­kin­tas Vait­ke­vi­čius au­tog­ra­fą pa­li­ko vie­nam iš in­for­ma­ci­jos pa­tei­kė­jų Sta­siui Gruns­kiui, Ežei­kių kai­me sa­vo so­dy­bo­je sau­go­jan­čiam du­be­niuo­tą ak­me­nį.

Vy­kin­to Vait­ke­vi­čiaus kny­ga – dve­jų me­tų eks­pe­di­ci­jų ir dar­bo ar­chy­vuo­se re­zul­ta­tas.

Į švent­vie­čių są­va­dą pa­te­ko ir du­be­niuo­tas ak­muo, esan­tis prie Ivoš­kių kai­mo kop­ly­čios.

Gai­vos Pap­ras­to­sios pa­veiks­luo­se už­ko­duo­ti pa­sa­kų, le­gen­dų per­so­na­žai ir sim­bo­liai.

Dai­li­nin­kė Gai­va Pap­ras­to­ji – pro­fe­so­riaus dr. Vy­kin­to Vait­ke­vi­čiaus se­suo, daug me­tų gy­ve­nan­ti Olan­di­jo­je.