Santūrioji poetė mylėjo laisvę ir laisvus žmones

San­tū­rio­ji poe­tė my­lė­jo lais­vę ir lais­vus žmo­nes

Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė, Jo­niš­kio Gar­bės pi­lie­tė Ona Mi­ka­laus­kie­nė už­ge­so sau­sio 15-ąją. Praė­ju­sių me­tų lie­pą ji šven­tė 90 me­tų ju­bi­lie­jų, ku­rį dar pa­si­ti­ko su nau­ju 18-uo­ju sa­vo kū­ry­bos rin­ki­niu mįs­lin­gu pa­va­di­ni­mu „Tris­de­šimt trys ei­lė­raš­čiai plius“. Tą­kart kal­bė­da­ma­si su žur­na­lis­te poe­tė pri­si­mi­nė vai­kys­tę, tuš­tu­mą, ku­rią sun­ku už­pil­dy­ti po sū­naus mir­ties, o at­si­grę­žu­si į praei­ties sva­jo­nes nu­ste­bi­no la­biau­siai gy­ve­ni­me no­rė­ju­si ap­lan­ky­ti Is­lan­di­ją, kur gy­ve­na lais­vi žmo­nės. Ją pa­čią bi­čiu­liai, li­te­ra­tai pri­si­me­na kaip ele­gan­tiš­ką, san­tū­rią, tau­paus ir gi­laus žo­džio puo­se­lė­to­ją.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

Žmo­gaus vers­mės ir iš­raiš­kos

„Onu­tė Mi­ka­laus­kie­nė man vi­sa­da at­ro­dė ori­gi­na­li, sko­nin­ga – ir kū­ry­bo­je, ir sa­vo iš­vaiz­da, ap­ran­ga. Bu­vo ele­gan­tiš­ka, ma­lo­ni. Su ja li­te­ra­tų klu­be bend­ra­vau apie 20 me­tų, per jos poe­zi­ją iš­mo­kau su­pras­ti su­dė­tin­ges­nę kū­ry­bą, – pri­si­me­na ža­ga­rie­tė švie­suo­lė Va­le­ri­ja Nor­man­tie­nė. – Nors in­ten­sy­vaus bend­ra­vi­mo lai­kas li­ko se­niai praei­ty­je, ji ma­ne vi­sa­da kvies­da­vo į sa­vo kū­ry­bi­nius va­ka­rus Jo­niš­ky­je, tar­si jaus­da­vo pa­rei­gą at­siųs­ti nau­ją iš­leis­tą kny­ge­lę.“

V. Nor­man­tie­nė sa­ko dar ne­ga­lin­ti įsi­vaiz­duo­ti „Aud­ru­vės“ be Onos Mi­ka­laus­kie­nės ra­my­bės, pa­kan­tu­mo ir pa­šmaikš­ta­vi­mo, vis ko­kia pro­ga ne­ti­kė­tai ta­riant: „Aš tai kaip tas Pi­ly­pas iš ka­na­pių...“

Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ver­tė­jų są­jun­gos na­rei, jo­niš­kie­tei Dzint­rai El­gai Ir­by­tei Sta­niu­lie­nei ypač im­po­na­vo poe­tės dva­si­nė ši­lu­ma ir ge­ru­mas. Nors sa­vo jaus­mų ji nie­ka­da ne­de­monst­ruo­da­vo, at­virkš­čiai – bu­vo san­tū­ri ir bend­rau­da­ma, ir poe­zi­jo­je, jos kū­ry­bi­nės paieš­kos, nau­jų žo­džių, me­ta­fo­rų kū­ri­mas liu­di­jo apie vi­di­nio gy­ve­ni­mo in­ten­sy­vu­mą ir jo virs­mus.

„Ma­ne ste­bi­no vie­nas da­ly­kas. Kai ji bu­vo jau­nes­nė, poe­zi­ja at­ro­dė „tam­ses­nė“, o pa­sku­ti­niuo­se rin­ki­niuo­se, nors bu­vo liū­de­sio, išė­ji­mo nuo­jau­tų, bet tas še­šė­lis neuž­go­žė švie­su­mo, pa­lik­to vil­ties tru­pi­nio,“ – sa­ko ver­tė­ja.

Ne­pa­ten­kin­tas ga­li bū­ti tik sa­vi­mi

Su poe­te Ona Mi­ka­laus­kie­ne „Šiau­lių kraš­tas“ kal­bė­jo­si praė­ju­sių me­tų va­sa­rą, per pa­tį su­ve­šė­ji­mą, lie­pos mė­ne­sį, kai ji mi­nė­jo 90 me­tų ju­bi­lie­jų. Bu­vo karš­ta, nuo įstik­lin­to bal­ko­no tvos­kė ši­lu­ma, tik ret­kar­čiais už­klys­tan­tis vė­jas drai­kė užuo­lai­dą ir blaš­kė ty­lius žo­džius.

Nau­jau­sia­me, 18-aja­me, tą­kart dar ne­ži­no­ta, kad pa­sku­ti­nia­me, sa­vo poe­zi­jos rin­ki­ny­je ji tei­gė: „bet gim­ti­nės akys/ žings­nius sulaiko/ ta­ve su pa­čiu tavimi/ be­maž su­tai­ko“, bet ap­skri­tai, pa­sak poe­tės – pa­sau­lis pil­nas prieš­ta­rų, žmo­nės mėgs­ta vie­ni ki­tus kri­ti­kuo­ti, peik­ti, nors dirb­ti nė­ra leng­va, leng­viau – kal­bė­ti. Kar­tais vi­sai neį­sik­lau­so­ma, ne­gal­vo­ja­ma apie ki­to po­jū­čius.

„Ne­pa­ten­kin­ti vis­kuo. O kuo čia ga­li bū­ti ne­pa­ten­kin­tas, ne­bent – sa­vi­mi“, – mo­jo ta­da ran­ka poe­tė, pri­si­pa­žin­da­ma pa­sta­ruo­ju me­tu pa­mir­šu­si te­le­vi­zo­riaus jun­gik­lį. Ji ne­no­rė­jo ma­ty­ti jo­kių šou pro­gra­mų, po­kal­bių, net ir ži­nių.

„Mėgs­tu ty­lą. Net ra­di­ją, ku­ris sto­vė­jo prie lo­vos, iš­jun­giau ir įki­šau gi­liai į spin­tą. Te­gul ne­barš­ka prie au­sies“, – su šyp­se­na kal­bė­jo O. Mi­ka­laus­kie­nė.

39 ei­lė­raš­čiai

Poe­tė tą­syk pa­sa­ko­jo at­si­ke­lian­ti be­maž su auš­ra, anks­ti ei­nan­ti mie­go­ti ir vis be­si­ti­kin­ti grei­tai už­snūs­ti. Bet ta­da pa­ma­žė­le atei­na žo­džiai. Iš kur, nie­kas ne­ži­no. Jie skver­bia­si gi­lyn, ne­duo­da ra­my­bės. Taip gims­ta ei­lė­raš­tis.

Vie­nas po ki­to pa­na­šiai bu­vo pa­ra­šy­tas pluoš­tas kū­ri­nių nau­jau­siam poe­zi­jos rin­ki­niui „Tris­de­šimt trys ei­lė­raš­čiai plius“. Skai­čius 33 sie­ja­mas su Kris­taus gy­ve­ni­mu, ta­čiau poe­tei tai bu­vo la­biau gra­žus skai­čius. At­ro­dė, kad tiek tų ei­lė­raš­čių ir pa­kaks. Ta­čiau lei­dy­bi­niai niuan­sai lė­mė, kad rei­kė­jo su­dė­ti 39 kū­ri­nius, ki­taip spaus­di­nant kny­ge­lė­je bū­tų li­kę tuš­čių pus­la­pių, tad at­si­ra­do žo­dis „plius“.

„Sta­sys Tu­mė­nas (lei­dyk­los „Šiau­rės Lie­tu­va“, ku­ri iš­lei­do rin­ki­nį, sa­vi­nin­kas – aut. pa­st.) man jau sa­kė, kad ki­tais me­tais vėl lei­si­me. Leng­va jam sa­ky­ti“, – taip pra­na­šiš­kai ta­da at­vi­ra­vo kū­rė­ja.

Tuš­tu­mą sun­ku įveik­ti

Ant poe­tės dar­bo sta­lo gu­lė­jo poe­zi­jos an­to­lo­gi­ja „Nai­sių vai­ni­kas“. Pra­dė­ju­si jį skai­ty­ti, ne­tru­kus ati­dė­jo į ša­lį. Pir­mo­ji au­to­rė ne­pat­rau­kė sie­los, o šo­ki­nė­ti į kny­gos vi­du­rį ar pa­bai­gą Ona Mi­ka­laus­kie­nė sa­kė ne­pra­tu­si. Pus­la­piai tu­ri paei­liui ei­ti. Jei­gu ne, tur­būt kny­gai ne lai­kas.

Už­tat su ma­lo­nu­mu tą­syk skai­tė Ani­ce­to Ta­mo­šai­čio kny­gą „Rak­tai mū­sų ran­ko­se“, kur su­dė­ti ku­ni­go pa­moks­lai.

Pa­čios O. Mi­ka­laus­kie­nės kū­ry­bo­je Die­vas, Me­si­jas pa­sku­ti­niu me­tu bu­vo ga­na daž­nas vei­kė­jas. Kny­go­je „Tris­de­šimt trys ei­lė­raš­čiai plius“ iš­spaus­din­tas ei­lė­raš­tis apie Kry­žių kal­ną. Jį poe­tė pa­ra­šė ne­ti­kė­tai ne­te­ku­si sū­naus.

Ta­da pri­pa­ži­no: tuš­tu­mą sun­ku įveik­ti, ta­čiau vi­sas gy­ve­ni­mas ne­leng­vas, tu­ri jį už­pil­dy­ti veik­la.

70 me­tų ne­skai­ty­tas die­no­raš­tis

Ona Mi­ka­laus­kie­nė ir kū­ry­bo­je, ir pri­si­mi­ni­muo­se daž­nai sku­bė­da­vo į vai­kys­tę Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­ne.

„Vai­kys­tę pri­si­min­da­vau vi­sa­da ir iki šio­lei, nes tai – lai­min­gas me­tas. Nes­var­bu, ko­kią su­kne­lę vil­kė­jau, ką tu­rė­jau. Tai bu­vo vie­nin­te­lė ša­lis, kaip sa­kė An­tua­nas de Sent Eg­ziu­pe­ri, – į praei­tį su­grį­žu­si tą­kart kal­bė­jo poe­tė. – Ir gam­ta bu­vo ki­to­kia. Snie­go žie­mą – iki juos­mens. O ko­kia mė­ne­sie­na!“

Die­nas bū­si­mo­ji kū­rė­ja leis­da­vo prie Amal­vos eže­ro, iki ku­rio kran­to priei­ti tek­da­vo per pel­kės ša­bakš­ty­nus, su­žė­lu­sias švend­res, lium­puo­jan­čiu ža­lu­mos ki­li­mu. Ir kaip neįs­mu­ko, juk pa­vo­jin­ga bu­vo! Bet trau­kė vai­vo­rai, span­guo­lės. Ir ūkai, plauk­da­vę virš van­dens, pa­lio­se stūk­so­jęs kal­ne­lis, apie ku­rį se­no­liai sa­ky­da­vę, kad ten kau­kai gy­ve­na.

O. Mi­ka­laus­kie­nės šei­mai te­ko iš­gy­ven­ti įvai­rių per­mai­nų me­tus, pa­tir­ti ne­gan­dų. Iš to laik­me­čio iš­li­ko suo­lo drau­gės Liu­sės ati­duo­tas ran­ka ra­šy­tas jos die­no­raš­tis. Bend­rak­la­sės tė­vas bu­vo ad­vo­ka­tas. Užė­jus ru­sams, jie su šei­ma pa­si­trau­kė į Va­ka­rus. O. Mi­ka­laus­kie­nė daug me­tų gal­vo­jo, kad kla­sės drau­gė ka­da nors su­grįš. To­dėl jos die­no­raš­čio ne­drį­so at­skleis­ti 70 me­tų. Juk ten ga­li bū­ti su­ra­šy­ti žmo­gui svar­biau­si, in­ty­miau­si da­ly­kai. Pers­kai­tė prieš dve­jus su pu­se me­tų.

Ką su­tei­kia poe­zi­ja...

Ona Mi­ka­laus­kie­nė sa­ky­da­vo, kad žmo­gu­je tur­būt kaž­kas įgim­ta, jei­gu jis pra­de­da kur­ti. Lan­ky­da­ma Pa­mar­gių pra­di­nę mo­kyk­lą, ku­rią bai­gė ir ži­no­mas vai­kų poe­tas An­zel­mas Ma­tu­tis, klau­sy­da­ma­si vy­res­nių mo­ki­nių, nag­ri­nė­jan­čių ei­lė­raš­čius, ji ne­ju­čia įsi­min­da­vo po­smą po po­smo.

Ma­ri­jam­po­lės Ry­giš­kių Jo­no gim­na­zi­jo­je lie­tu­vių kal­bą dės­tė pui­kus mo­ky­to­jas Al­fon­sas Tie­šis, ap­lin­ki­nių „pa­krikš­ty­tas“ kal­bos fi­lo­so­fu, ska­ti­nęs kur­ti. Ona ra­šė, bet pir­mų­jų ei­lė­raš­čių neiš­sau­go­jo.

Mo­kyk­lo­je bu­vo ir pro­zos ban­dy­mų, ta­čiau vė­liau jų ne­to­bu­li­no.

„Poe­zi­ja man su­tei­kia tai, ko ne­duo­da gam­ta: auk­si­nį lai­ką, ku­ris ne­rū­di­ja, pa­va­sa­rį, ku­rio žy­dė­ji­mas ne­si­bai­gia, gied­rią lai­mę ir am­ži­ną jau­nys­tę,“ – au­to­rių Ber­nė ci­ta­vo poe­tė, at­sa­ky­da­ma į klau­si­mą, ką jai reiš­kia kū­ry­ba.

Pa­su­ko į ag­ro­no­mi­ją

Po mo­kyk­los, nors ir ra­gin­ta stu­di­juo­ti lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, bū­si­mo­ji poe­tė pa­su­ko ki­tu ke­liu. Sto­jo į me­di­ci­ną, bet ne­pa­si­se­kė: „Gal ir ge­rai, man at­ro­do, ne­bū­tų bu­vę la­bai prie šir­dies“.

Ta­da pa­si­rin­ko že­mėt­var­ką. Vė­liau pe­rė­jo į ag­ro­no­mi­ją, ku­rią ir bai­gė.

O. Mi­ka­laus­kie­nė at­vi­ra­vo po ant­ro kur­so bu­vu­si iš­mes­ta iš aka­de­mi­jos. Toks laik­me­tis, daug bū­ta veiks­nių, nuo jos pa­čios tie­sio­giai ne­prik­lau­siu­sių. Ta­čiau vė­liau, po J. Sta­li­no mir­ties, kad­rų ins­pek­to­rius priė­mė to­liau mo­ky­tis. Vals­ty­bi­nius eg­za­mi­nus ji iš­lai­kė vie­nais pen­ke­tais. Anuo­met tai bu­vo aukš­čiau­sias ba­las.

„Bend­ra­kur­siai juo­kau­da­mi sa­ky­da­vo: „Tur­būt jai už gra­žias akis to­kius ge­rus pa­žy­mius ra­šo“, – pri­si­mi­nė O. Mi­ka­laus­kie­nė.

Žmo­nės svar­biau nei ap­do­va­no­ji­mai

Poe­tė iš­lei­do 18 ei­lė­raš­čių rin­ki­nių, ke­le­tas iš jų skir­ti vai­kams. Pir­mo­ji kny­ga „Lai­ko pri­si­lie­ti­mas“ išė­jo 1993 me­tais.

1998 me­tais Ona Mi­ka­laus­kie­nė bu­vo priim­ta į Ra­šy­to­jų Są­jun­gą, 2004 me­tais – iš­rink­ta Jo­niš­kio Gar­bės pi­lie­te. Po me­tų Jo­niš­kio mo­te­rų aso­cia­ci­ja jai sky­rė „Me­tų to­le­ran­ci­jos žmo­gaus“ ti­tu­lą. 2009-ai­siais už ei­les, laiš­kus, esė ji pel­nė sa­vait­raš­čio „Šei­mi­nin­kė“ spe­cia­lų pri­zą, ku­ris bu­vo įteik­tas „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ šven­tė­je.

Pa­ti O. Mi­ka­laus­kie­nė sa­kė, kad ap­do­va­no­ji­mai – ma­lo­nus ges­tas, dė­me­sys, bet dar di­des­nė do­va­na, kad per gy­ve­ni­mą su­ti­ko daug ge­rų žmo­nių, jau­tė jų pa­ra­mą ir su­pra­ti­mą.

Bū­tent per O. Mi­ka­laus­kie­nę Jo­niš­kio ra­jo­no li­te­ra­tų klu­bas „Aud­ru­vė“ ka­dai­se už­mez­gė ry­šius su Lie­tu­vos Ra­šy­to­jų są­jun­gos Kau­no sky­riaus pro­zi­nin­kais ir poe­tais.

Kai poe­tė bu­vo priim­ta į Ra­šy­to­jų Są­jun­gą, Kau­no poe­tas Pet­ras Pa­li­lio­nis, ra­šęs kny­gą apie Juo­zą Gru­šą, už­klau­sė, gal ji ži­nan­ti dra­ma­tur­go žmo­nos gi­mi­nių Jo­niš­ky­je. Ona Mi­ka­laus­kie­nė ko­le­gą pa­ly­dė­jo pas bu­vu­sią Juo­zo Gru­šo tar­nai­tę, su­ra­do ar­ti­mų­jų ka­pus Kal­ne­lio kai­me.

Po šio su­si­ti­ki­mo Kau­no poe­tai at­vy­ko į Juo­zo Žlabio–Žengės su­kak­ties mi­nė­ji­mą Ža­ga­rė­je, at­va­žiuo­da­vo į kas­me­ti­nius ren­gi­nius. Ir Jo­niš­kio li­te­ra­tai lan­kė­si bei sa­vo kū­ry­bą skai­tė Kau­no Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je.

Poe­tės mėgs­ta­miau­sie­ji

Pas­ku­ti­nia­me po­kal­by­je poe­tė ne­ti­kė­tai at­si­vė­rė, pri­si­pa­ži­nu­si, kad be­ne la­biau­siai ją iš ra­šy­to­jų ža­vi is­lan­dų pro­zi­nin­kas, No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas Ha­rol­das Laks­ne­sas. Jo kū­ri­niai dvel­kia ne­ža­bo­ta lais­ve, pa­si­ti­kė­ji­mu sa­vi­mi. O. Mi­ka­laus­kie­nė sa­kė: jei bū­tų kaž­kur no­rė­ju­si iš­vyk­ti į už­sie­nį, tai tik į šią ša­lį, nes at­ro­dė, kad ten gy­ve­na ne­pap­ras­ti, lais­vi ir drą­sūs žmo­nės. Juk bū­tent Is­lan­di­ja pir­mo­ji pri­pa­ži­no Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę.

Be poe­zi­jos, ji do­mė­jo­si mu­zi­ka ir ar­ti­miau­sio­mis va­di­no pran­cū­zų le­gen­dos Edit Piaf tem­pe­ra­men­tin­gas, dra­ma­tiš­kas dai­nas. Itin ver­ti­no dai­li­nin­ką ir kompozitorių Mi­ka­lo­jų Kons­tan­ti­ną Čiur­lio­nį.

Ana­pi­lin Ona Mi­ka­laus­kie­nė išė­jo, re­gis, dar ne vis­ką pa­sa­kiu­si.

Au­to­rės nuo­tr.

Praė­ju­sių me­tų lie­pą Ona Mi­ka­laus­kie­nė mi­nė­jo 90 me­tų ju­bi­lie­jų.

2004-ie­ji me­tai: poe­tė Ona Mi­ka­laus­kie­nė po Jo­niš­kio Gar­bės pi­lie­čio var­do ir re­ga­li­jų su­tei­ki­mo su li­te­ra­tų klu­bo na­re An­ge­le An­ta­nai­tie­ne.

Poe­tė Ona Mi­ka­laus­kie­nė nuo­lat pa­lai­kė ry­šius su Kau­no poe­tais, tarp jų – su poe­te, Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­jaus di­rek­to­re Al­do­na Ru­sec­kai­te.

Pas­ku­ti­nė, 18-oji poe­tės Onos Mi­ka­laus­kie­nės kny­ga, mįs­lin­gu pa­va­di­ni­mu „Tris­de­šimt trys ei­lė­raš­čiai plius"pa­sau­lį iš­vy­do praė­ju­sių me­tų va­sa­rą.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė, Jo­niš­kio Gar­bės pi­lie­tė, poe­tė Ona Mi­ka­laus­kie­nė iš­lei­do 18 poe­zi­jos rin­ki­nių, iš jų ke­le­tą – ir vai­kams.