Ap­vers­to lai­ko beieš­kant

Ap­vers­to lai­ko beieš­kant

Non­kon­for­mis­tas Ro­ma­nas Vil­kaus­kas.

Vi­ta MOR­KŪ­NIE­NĖ

Pir­mo­sio­mis šių me­tų die­no­mis vi­suo­me­nei pri­sta­ty­ta dai­lė­ty­ri­nin­ko dr. Vik­to­ro Liut­kaus kny­ga „Pen­ke­tas. Ta­py­bos ana­to­mi­ja“, skir­ta so­viet­me­čiu su­si­kū­ru­siai ne­for­ma­liai ta­py­to­jų gru­pei.

Pen­ke­tas – tai šian­dien ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir pa­sau­ly­je pla­čiai ži­no­mi kū­rė­jai Bro­nius Gra­žys, Hen­ri­kas Na­ta­le­vi­čius, Min­dau­gas Sku­du­tis, Rai­mun­das Sli­žys (mi­rė 2008 m.) ir Ro­ma­nas Vil­kaus­kas, 1976 me­tais bai­gę ta­py­bos stu­di­jas tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te (VDI).

„Tai, ką jie nu­ta­pė per de­šimt bend­ros kū­ry­bos me­tų, yra neišt­ri­na­mas Lie­tu­vos ta­py­bos pus­la­pis,“ – per kny­gos pri­sta­ty­mą Vil­niu­je sa­kė jos au­to­rius.

Su šiau­lie­čiu Ro­ma­nu Vil­kaus­ku kal­ba­mės jo dirb­tu­vė­se va­di­na­ma­ja­me ša­bakš­ty­ne, kur gi­mė dau­giau­sia jo dar­bų, įpras­mi­nu­sių kū­ry­bi­nius ieš­ko­ji­mus, pra­vė­ru­sių pa­ro­dų du­ris, vė­liau nu­gu­lu­sių Lie­tu­vos ir už­sie­nio mu­zie­jų, ga­le­ri­jų, ko­lek­ci­nin­kų fon­duo­se, o jų au­to­riui pel­niu­sių ge­rą var­dą ir vie­tą Lie­tu­vos dai­lės is­to­ri­jo­je.

„Ši kny­ga pa­dė­jo rie­bų taš­ką gru­pės is­to­ri­jo­je“, – sa­ko Ro­ma­nas. 2016-ai­siais suė­jo 40 me­tų, kai bai­gė­me ins­ti­tu­tą ir 30 me­tų, kai už­bai­gėm gru­pės veik­lą. Šie­met su­kaks 40 me­tų nuo pir­mo­sios mū­sų bend­ros pa­ro­dos.

Var­to­me kny­gos ir pri­si­mi­ni­mų pus­la­pius, ieš­ko­da­mi ap­vers­to lai­ko – taip pen­ke­tu­ko na­riai ne­re­tai pa­va­di­na laik­me­tį, ku­ria­me gy­ve­no ir kū­rė.

Pen­ke­tas. Ma­ni­fes­ta­ci­ja be ma­ni­fes­to

So­vie­ti­niais lai­kais jo­kių dai­li­nin­kų gru­pių, iš­sky­rus pa­čią Dai­li­nin­kų są­jun­gą, bū­ti ne­ga­lė­jo. Bet... bu­vo.

1977-ųjų lapk­ri­tis. Per vi­są So­vie­tų Są­jun­gą (so­vie­ti­nę Lie­tu­vą taip pat) ką tik pra­šniokš­tė šven­ti­nių pa­ra­dų ir sa­liu­tų ban­ga, skir­ta „Di­džio­jo spa­lio“ 60-me­čiui. Ką tik bu­vo pa­tvir­tin­ti nau­ji TSRS ir LTSR him­nai, priim­ta nau­ja TSRS kons­ti­tu­ci­ja, skel­bian­ti bran­daus so­cia­liz­mo per­ga­lę. Tų pa­čių me­tų lapk­ri­tį Vil­niu­je, Dai­lės fon­do sa­lo­ne bu­vu­sio­je P. Cvir­kos gat­vė­je ati­da­ry­ta 1976 me­tais VDI stu­di­jas bai­gu­sių ta­py­to­jų kūrybos pa­ro­da. Taip gi­mė is­to­ri­nis Pen­ke­tas, ta­pęs il­giau­siai „bran­daus so­cia­liz­mo“ są­ly­go­mis vei­ku­sia dai­li­nin­kų gru­pe.

Pa­ro­da bu­vo ne­ti­kė­ta ir drą­si. Jau­nų­jų pa­veiks­luo­se ne­bu­vo įpras­tų so­cia­lis­ti­nės rea­ly­bės vaiz­dų: fab­ri­kų su bal­tais iš ka­mi­nų rūks­tan­čiais dū­mais, ky­lan­čių mies­tų pa­no­ra­mų, til­tų, ko­lū­ki­nio tur­gaus vaiz­dų. Ne­bu­vo tei­gia­mo he­ro­jaus – so­cia­liz­mo sta­ty­to­jo – op­ti­mis­ti­nių po­rtre­tų ir jo veik­los pėd­sa­kų. Ne­bu­vo ir tra­di­ci­nio lie­tu­viš­ko pei­za­žo, nu­ta­py­to bū­din­go­mis že­miš­ko­mis spal­vo­mis.

Ta­čiau ir neį­gu­du­si akis Pen­ke­to kū­ri­niuo­se įžvel­gė iro­ni­jos, gro­tes­ko ir sar­kaz­mo ele­men­tų, ero­ti­kos ir ab­sur­do sce­nų, su­maiš­ties, siur­rea­lis­ti­nių vi­zi­jų, neįp­ras­tai sod­rių spal­vų žais­mės, iki tol ne­re­gė­tų sno­biš­kų per­so­na­žų ir su­mau­to gy­ve­ni­mo vaiz­dų. Ko­ne kiek­vie­ną pa­veiks­lą ga­lė­jai su­pras­ti kaip ale­go­ri­ją. Ta­py­ba bu­vo mo­der­ni, dra­ma­tiš­ka ir įtai­gi, so­cia­liz­mo ir so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo jo­je bu­vo ne per­ dau­giau­sia.

Tai bu­vo tik­ra jau­nų­jų kū­rė­jų ma­ni­fes­ta­ci­ja, nors žo­di­nio ma­ni­fes­to per vi­sus de­šim­tį bend­ros veik­los me­tų jie taip ir ne­su­kū­rė. Tai bu­vo mi­si­ja neį­ma­no­ma – spaus­din­tam žo­džiui anuo­met bu­vo tai­ko­mi dar tan­kes­ni po­li­ti­nės kont­ro­lės ir cen­zū­ros sie­tai.

Jau pir­mo­ji Pen­ke­to pa­ro­da su­kė­lė re­zo­nan­są, bu­vo jau­nat­viš­kai drą­sus ir bea­to­dai­riš­kas iš­šū­kis po­li­ti­nei sis­te­mai. Kiek­vie­na vė­les­nė Pen­ke­to pa­ro­da (pa­sku­ti­nė, ket­vir­to­ji, įvy­ko 1986 m.) ta­po ryš­kiais kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo įvy­kiais, svar­biais ne tik Pen­ke­to au­to­riams. Dai­lė­ty­ri­nin­kas V. Liut­kus, su šyp­se­na sa­ve va­di­nan­tis Pen­ke­to veik­los pėd­se­kiu, ne­dve­jo­da­mas tei­gia, jog prie­šin­da­mie­si ir opo­nuo­da­mi ofi­cia­lia­jai ta­py­bos li­ni­jai, šie me­ni­nin­kai kei­tė vi­są Lie­tu­vos ta­py­bos lau­ką, de­ro­man­ti­za­vo ir so­cia­lis­ti­nę tik­ro­vę, ir jos vaiz­da­vi­mo bū­dą.

Bu­vo aki­vaiz­du – atei­na nau­ja, ryš­ki, drą­sių ir ta­len­tin­gų ta­py­to­jų kar­ta.

–Jūsų Pen­ke­to re­gu­lia­riai ren­gia­mos gru­pi­nės ne­bu­vo įpras­tas dai­lės reiš­ki­nys. Ne­su­lau­kė di­de­lio pa­lai­ky­mo ir pa­ska­ti­ni­mo nei iš ša­lies, nei iš vir­šaus. Ką jos reiš­kė jums pa­tiems?

– Tai bu­vo di­de­lis kū­ry­bi­nis ir mo­ra­li­nis įsi­pa­rei­go­ji­mas vie­niems prieš ki­tus. Ži­no­jai, kad po tre­jų me­tų tu­rė­si pa­ro­dy­ti, ką nu­vei­kei. Kurs­tė am­bi­ci­jas, ver­tė ne­nu­rim­ti, in­ten­sy­viai dirb­ti, ne­nu­leis­ti ran­kų. Pir­mą­jį kū­ry­bos de­šimt­me­tį tai la­bai svar­bu.

Jei­gu ne ma­no kom­pa­ni­ja, ne­ži­nau, ar bū­čiau at­lai­kęs.

Gi­ja. Vie­ni­jo pa­žiū­ros į gy­ve­ni­mą ir ta­py­bą

– Il­gai iš­li­ko­te kaip la­bai vie­nin­ga gru­pė, nors bu­vo­te skir­tin­gi ir sa­vi­ti kū­rė­jai, ryš­kios as­me­ny­bės. Kas jus sie­jo, kas su­bū­rė?

– Su­bū­rė bend­ros stu­di­jos Dai­lės ins­ti­tu­te ir gy­ve­ni­mas bend­ra­bu­ty­je ("cvir­ky­nė­je"), ku­ria­me tvy­ro­jo tirš­ta kū­ry­bi­nė ir aka­de­mi­nė dva­sia. Už­si­mez­gė vy­riš­ka drau­gys­tė. Bu­vo il­gi pa­si­sė­dė­ji­mai va­ka­rais, dis­ku­si­jos, gin­čai, aiš­ki­nan­tis gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos tie­sas. Bu­vo­me ar­ti­mi, at­vi­ri, jau­tė­mės sau­gūs, bū­da­mi kar­tu. To­le­ra­vo­me vie­nas ki­to nuo­mo­nę, elg­se­ną ir kū­ry­bą. Pokš­tau­da­vo­me, krė­tė­me ei­bes. Dar – bu­vo­me są­ži­nin­gi ir la­bai am­bi­cin­gi. Ne­re­tai mus taip ir va­din­da­vo – ne­pa­so­ti­na­mų am­bi­ci­jų me­ni­nin­kai. Vi­si daug dir­bo­me.

Mes dar ne­ži­no­jo­me, kaip ta­py­si­me, ta­čiau ži­no­jo­me, kaip ne­no­ri­me ta­py­ti. Po­ka­ri­nė ta­py­to­jų kar­ta, ku­ri su­bren­do, kai so­cia­liz­mas dar tik for­ma­vo­si, vis dar ti­kė­jo, kad ku­ria švie­sią atei­tį. Mums tai at­ro­dė tik­ri klie­de­siai. Rei­kė­jo ap­si­spręs­ti, ką da­ry­ti.

Opo­na­vo­me ne konk­re­tiems ta­py­bos au­to­ri­te­tams, sa­vo dės­ty­to­jams, pro­fe­so­riams. Esa­me jiems dė­kin­gi – iš­mo­kė daug ko, ne tik pro­fe­si­nių da­ly­kų. Ger­bė­me juos, o jie mū­sų ne­žlug­dė, per­ne­lyg ne­sprau­dė į rė­mus, sten­gė­si mus su­pras­ti ir at­skleis­ti. Ste­bė­da­mi, pa­tar­da­mi, la­vi­ruo­da­mi tarp Mask­vo­je pa­reng­tų ir pa­tvir­tin­tų stu­di­jų pro­gra­mų ir lais­vos kū­ry­bos dva­sios. Gal­būt net tru­pu­tį pa­vy­dė­da­mi mū­sų jau­nys­tės, lais­vės ir drą­sos. Kad ir ap­vers­tas, mū­sų laik­me­tis bu­vo jau ki­toks.

Ieš­ko­jo­me nau­jų ke­lių – kiek­vie­nas sa­vo.

– Kas bu­vo jū­sų mo­ky­to­jai Dai­lės ins­ti­tu­te?

– Mū­sų ta­py­bos stu­di­joms va­do­va­vo ži­no­mi dai­li­nin­kai Vin­cen­tas Ge­čas, Vla­das Ka­ra­ta­jus, An­ta­nas Gu­dai­tis, So­fi­ja Vei­ve­ry­tė. Ins­ti­tu­te tuo me­tu dir­bo be­veik vi­sas Lie­tu­vos dai­lės eli­tas.

– Ko­kie bu­vo jū­sų san­ty­kiai su va­di­na­muo­ju ket­ver­tu, de­šimt­me­čiu anks­čiau už jus į dai­lės are­ną atė­ju­siais ir gai­vaus vė­jo gū­sį su­kė­lu­siais dai­li­nin­kais Al­gi­man­tu Švėgž­da, Kos­tu De­reš­ke­vi­čium, Al­gi­man­tu Ku­ru, Ar­vy­du Šal­te­niu?

– Ži­no­ma, ste­bė­jo­me, se­kė­me jų veik­lą. Tai bu­vo mo­der­nu, įtai­gu. Mums im­po­na­vo ir jų kū­ry­bos ob­jek­tai, ir tai, kaip jie nu­ta­py­ti. Trau­kė ir ryš­kios, spal­vin­gos jų pa­čių as­me­ny­bės. Mums be­bai­giant stu­di­jas, ket­ver­tas jau tu­rė­jo iš­si­ko­vo­jęs šio­kias to­kias po­zi­ci­jas, tad ir mums bu­vo tru­pu­tį leng­viau ir drą­siau. Man ar­ti­miau­si bu­vo A. Švėgž­da ir A. Ku­ras. Lai­kiau juos au­to­ri­te­tais, ta­čiau ak­lai ne­se­kiau. Apie sa­ve ga­liu pa­sa­ky­ti, kad nuo pat pra­džių di­džiau­sią įta­ką ma­no kū­ry­bai da­rė ne koks nors kū­ry­bos au­to­ri­te­tas, bet kin­tan­tis lai­kas.

Di­die­ji at­ra­di­mai. Ta­py­ba – tai aš

– Jūs bu­vo­te tur­būt pa­ts ra­di­ka­liau­sias, la­biau­siai po­li­ti­kuo­ti ir dis­ku­tuo­ti lin­kęs Pen­ke­to žmo­gus. Toks įspū­dis su­si­da­ro iš nu­girs­tų, per­skai­ty­tų jū­sų drau­gų rep­li­kų, ko­men­ta­rų ir pri­si­mi­ni­mų.

– Ne­si­gin­siu. Toks bu­vo ma­no bū­das. Be to, man ki­lo tur­būt dau­giau­siai klau­si­mų, neaiš­ku­mų, rei­kė­jo daug ką su­pras­ti ir iš­siaiš­kin­ti. Sa­vo gru­pe­lė­je ne­si­jau­čiau esąs stip­riau­sias. Vi­si jie bu­vo ra­ga­vę dau­giau me­no, mo­kę­si dai­lės jau prieš ins­ti­tu­tą. Aš, ga­li­ma sa­ky­ti, bu­vau sa­va­moks­lis, stu­di­joms ruo­šiau­si sa­va­ran­kiš­kai, iš kny­gų, tar­nau­da­mas ka­riuo­me­nė­je. Pir­muo­se kur­suo­se tu­rė­jau smar­kiai pra­kai­tuo­ti, daug dirb­ti, kad juos pa­si­vy­čiau.

Anks­ti su­pra­tau, kad dau­giau­siai ir stip­riau­sių im­pul­sų kū­ry­bai su­tei­kia rea­ly­bė, kad tik­ro­vės pa­veik­ta kū­ry­ba įgy­ja vi­siš­kai ki­tą ver­tę. Ma­čiau, kaip tarp oku­pa­ci­nio lai­ko­tar­pio dai­lės api­bend­ri­ni­mų, in­terp­re­ta­ci­jų, eksp­re­sio­niz­mo, be­si­ran­dan­čio siur­rea­liz­mo dings­ta, iš­tirps­ta fak­tas.

Ne­ga­lė­jau ap­si­me­ti­nė­ti – aš no­rė­jau smog­ti fak­tu. Nuo­jau­ta kuž­dė­jo, kad taip ga­liu pra­muš­ti sa­vo ta­ką.

Vie­na­me iš tų stu­den­tiš­kų de­ba­tų, iš­sprū­do ka­te­go­riš­kas ar­gu­men­tas: „Fak­tas yra vis­kas“. Tai, apie ką il­gai mąs­čiau, kas il­gai vi­rė vi­du­je, pa­ga­liau pra­si­ver­žė ir su­til­po tri­juo­se žo­džiuo­se.

– Ar tai bu­vo vie­nin­te­lė Jū­sų at­ras­ta di­džio­ji tie­sa?

– Ne. Bai­giant ins­ti­tu­tą ir ge­ro­kai vė­liau bu­vo lai­ko­ma­si dog­mos, kad ta­py­ba – tai spal­va. Taš­kas. Ne­gin­či­ja­ma tie­sa. Kai man kas nors ją itin pri­ki­ša­mai bruk­da­vo, ži­not, kaip at­sa­ky­da­vau? „Ta­py­ba – tai aš!“ Tai, ką aš su­kur­siu, ką iš­mąs­ty­siu ir iš­reik­šiu, tai ir yra kū­ry­ba. Ma­no, ir te­gul nie­kas ne­drįs­ta prie jos pri­si­lies­ti.

– At­ro­do, taip ir įvy­ko. Ar tu­ri­te mo­ki­nių, se­kė­jų?

– Ne. Kur da­bar to­kių be­pro­čių su­ra­si. Ir ne­rei­kia dau­giau. Čia ma­no li­ki­mas. Aš pa­ts ne­gal­vo­jau, kad toks bū­siu.

Su­mau­to gy­ve­ni­mo pa­veiks­lai

– Jū­sų ne­su­gun­dė siur­rea­liz­mo vi­lio­nės, są­ly­giš­ku­mai, spal­vų ir po­tė­pių tei­kia­mos ga­li­my­bės, įmant­rūs eks­pe­ri­men­tai.

– La­biau­siai ma­ne do­mi­no rea­ly­bė, lai­kas, ku­ria­me gy­ve­no­me. No­rė­jau jį pa­žin­ti ir at­skleis­ti, jo ženk­lais liu­dy­ti is­to­ri­ją.

Aš ga­na anks­ti su­pra­tau, ką no­riu pa­sa­ky­ti, tik ne­ži­no­jau kaip.

– Bet kas, pri­si­lie­tęs prie Jū­sų kū­ry­bos, žiū­rė­da­mas ar ver­tin­da­mas, bū­ti­nai pa­brė­žia so­cia­li­nį jos as­pek­tą. Net­gi yra tei­gian­čių, kad tai įgim­tas, o ne išug­dy­tas as­me­ny­bės bruo­žas. Įdo­miau­sia, kad Jū­sų so­cia­lu­mas yra ki­toks, ne­gu bu­vo įpras­ta ma­ny­ti so­viet­me­čiu, kai jis bu­vo ta­pa­ti­na­mas su lo­ja­lu­mu val­džiai, ideo­lo­gi­jai.

– Bū­ti so­cia­liam man reiš­kė ne­pa­lai­ky­ti oku­pa­ci­nės val­džios. Be­veik vi­suo­se so­viet­me­čiu nu­ta­py­tuo­se dar­buo­se yra po­li­ti­nė po­teks­tė. Ne­ži­nau, ar ši nuo­sta­ta įgim­ta, bet kad ji at­si­neš­ta iš na­mų, tai tik­rai.

Gi­miau 1949-ai­siais. Dvie­jų mė­ne­sių kū­di­kis, bu­vau su­suk­tas į ry­šu­lė­lį ša­lia ki­tų trem­čiai pa­ruoš­tų daik­tų – duo­nos ke­pa­lo, la­ši­nių bry­zo, šil­tes­nių dra­bu­žių ry­šu­lio. Tė­vai bu­vo įspė­ti, kad nak­tį mus iš­veš. Nuo trem­ties iš­gel­bė­jo at­si­tik­ti­nu­mas – už tė­vą lai­da­vo vie­nas iš troi­kės na­rių. Jis ne­si­ry­žo ne­tek­ti ga­baus ir skru­pu­lin­go ap­skai­ti­nin­ko, koks bu­vo ma­no tė­vas. Užau­gau laik­raš­ti­nia­me in­ter­je­re. Kas­met prieš Ve­ly­kas ma­ma nau­jai iš­kli­juo­da­vo sie­nas laik­raš­čiais, kad tro­bo­je bū­tų šva­riau ir švie­siau.

Gal iš tik­rų­jų tai įau­go į krau­ją?

– Jū­sų kū­ry­bi­nis ke­lias pra­si­dė­jo su­mau­to gy­ve­ni­mo vaiz­dais. So­cia­lu­mo juo­se bu­vo ap­stu – stu­den­tiš­ka bend­ra­bu­čio bui­tis, tar­pu­var­tė­je su­klu­pęs ar ant ša­li­gat­vio par­vir­tęs pi­lie­tis, bu­te­liais nu­krau­ti sta­lai. Tas gy­ve­ni­mas, ku­rį vi­si ma­tė, bet apie jį ne­kal­bė­jo.

– Te­mų daug, jų ne­rei­kė­jo ieš­ko­ti, bet pir­mais sa­vo dar­bais ne­bu­vau la­bai pa­ten­kin­tas. Pats ma­čiau, kad juo­se per daug ties­mu­kiš­ku­mo, li­te­ra­tū­ros, sti­lis­ti­nio blaš­ky­mo­si. Sten­giau­si at­si­sa­ky­ti „ge­ros ta­py­bos“ ma­nie­rų, įta­kų – ne vi­suo­met pa­vyk­da­vo.

Tai bu­vo ieš­ko­ji­mų me­tas, ku­rį tu­rė­jau iš­gy­ven­ti, praei­ti tuos brūz­gy­nus, kad su­pras­čiau, ką tu­riu da­ry­ti to­liau.

– Bet juk bu­vo ir džiu­gių mo­men­tų. Vi­sas jū­sų Pen­ke­tas de­biu­ta­vo res­pub­li­ki­nė­je jau­nų­jų dai­li­nin­kų pa­ro­do­je. Tie­sa, abu Jū­sų dar­bai pa­ty­rė pir­mą ypa­tin­gą dė­me­sį.

– „Stu­den­to šei­mo­je“ už­kliu­vo te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne kal­ban­ti gal­va, įtar­ti­nai pa­na­ši į Brež­ne­vą, siū­lė pa­keis­ti pei­za­žu, „Au­to­port­re­te prie Ge­di­mi­no kal­no“ vė­lia­va pa­si­ro­dė per juo­da. Ne­si­lei­dau į komp­ro­mi­sus.

Vis dėl­to į pir­mą mū­sų gru­pi­nę pa­ro­dą at­rink­tas pa­veiks­las „Nak­tis“ bu­vo pa­va­din­tas „Įvy­kiu Či­lė­je“, nors ne­blai­vus jo per­so­na­žas ant ša­li­gat­vio gu­lė­jo ap­reng­tas ma­no lan­guo­tu švar­ku.

Vi­zi­ti­nė kor­te­lė – laik­raš­tis ir bib­li­niai obuo­liu­kai

Net­ru­kus R. Vil­kaus­ko kū­ry­bo­je at­si­ra­do na­tiur­mor­tas, pa­kei­tęs so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo sce­nas ir siu­že­tus. Pa­veiks­lai su­ma­žė­jo, spal­vos iš­blu­ko, kom­po­zi­ci­ją su­da­rė pa­pras­ti kas­die­niš­ki daik­tai, ta­pę iš­kal­bin­gais dau­giap­ras­miais lai­ko ženk­lais. Kū­ry­bo­je at­si­ra­do laik­raš­čio mo­ty­vas, ta­pęs am­ži­na R. Vil­kaus­ko vi­zi­ti­ne kor­te­le.

Laik­raš­tis, kaip neats­ki­ria­mas to me­to žmo­gaus gyvenimo at­ri­bu­tas, ideo­lo­gi­nis ma­ni­pu­lia­vi­mo žmo­gu­mi įran­kis, kaip is­to­ri­nis laik­me­čio kon­teks­tas, ku­ria­me vė­rė­si vis dau­giau užuo­mi­nų ir pra­smių, ša­lia ku­rių pra­bi­lo ir ki­ti daik­tai: bul­vės, obuo­liai, bu­te­liai, laik­raš­čiu ro­po­jan­ti mu­sė...

R. Vil­kaus­kas ta­po laik­raš­čio ta­py­mo vir­tuo­zu, su­kur­da­mas to­kią iliu­zi­ją . Kad ga­li im­ti jį į ran­kas ir skai­ty­ti, kad tik­ros tos iš­blu­ku­sios dė­mės po kaž­ka­da čia ka­bė­ju­siais šven­tų­jų pa­veiks­lais ar ki­tos šei­mos re­lik­vi­jos, kad lai­ko pa­blu­kin­ta Sta­li­no nuo­trau­ka ta­me laik­raš­ty­je tik­ra, kad tik­ra yra pro lan­gą įspin­du­si sau­lės kryž­mė ant tų laikraščių.

Šie pa­veiks­lai ne kar­tą bu­vo at­mes­ti pa­ro­dų ko­mi­si­jų, į juos įta­riai žiū­rė­jo po­lit­ru­kai, neap­sisp­ręs­da­mi, ką da­ry­ti su tais laik­raš­ti­niais na­tiur­mor­tais, pa­gar­din­tais spran­giais bib­li­niais obuo­liais: nu­ry­ti ar iš­spjau­ti. Su­lau­žy­ti ta­bu, ar lauk­ti, kol tai pa­da­rys ki­ti.

Ro­ma­nas pa­ga­vo sa­vo te­mą, puo­se­lė­jo daik­tiš­ku­mo, fo­to­rea­liz­mo sti­lis­ti­ką, ku­ri ge­riau­siai ti­ko jo idė­joms.

Bū­tent šie dar­bai R. Vil­kaus­ko kū­ry­bo­je pra­lau­žė le­dus, at­ne­šė pir­mą­jį di­de­lį džiaugs­mą. 1981 me­tais trys jo na­tiur­mor­tai su laik­raš­čiais bu­vo at­rink­ti į Vil­niaus V ta­py­bos trie­na­lę. Anuo­met tai bu­vo dau­ge­lio ta­py­to­jų sva­jo­nė, reiš­kian­ti ir pri­pa­ži­ni­mą, ir ko­ky­bės ženk­lą, pra­na­šau­jan­ti kar­je­rą. Su­tei­kian­ti pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ir drą­sos, pla­čiau pra­ve­rian­ti pa­ro­dų du­ris. Vi­so to rei­kė­jo. Kaž­ka­da tai tu­rė­jo įvyk­ti.

R. Vil­kaus­kas to­je trie­na­lė­je da­ly­va­vo vie­nin­te­lis iš Pen­ke­to ir vie­nin­te­lis iš Šiau­lių dai­li­nin­kų.

Maž­daug tuo me­tu pėd­se­kys V.Liut­kus pa­ra­šė iš­sa­mų straips­nį apie R. Vil­kaus­ko kū­ry­bą „Kai laik­raš­tis – kaip Se­za­no obuo­lys“.

„Jis jau yra“. Be­ne­fi­sas nuo­bo­dy­bės po­rtre­tų fo­ne

Ati­dus Ro­ma­no žvilgs­nis to­liau ty­ri­nė­jo tik­ro­vę, ma­ty­da­mas ne jos fa­sa­di­nę pu­sę, bet slap­tą­sias pra­smes, kas­die­ny­bės „pa­mu­ša­lus“.Tų pa­mu­ša­lų pa­si­ro­dė be­san­ti ga­ly­bė –vėrėsi čia pat, prieš akis – te­rei­kė­jo juos at­skleis­ti, iš­šif­ruo­ti ir pa­vers­ti me­nu. Taip į R. Vil­kaus­ko pa­veiks­lus atė­jo žmo­nių gy­ve­ni­mus ri­bo­jan­čios tvo­ros, ak­li­nos sie­nos, už ku­rių grei­čiau­siai nie­ko ne­vyks­ta, dau­gia­bu­čių na­mų pa­što dė­žu­tės, ga­ra­žo var­tai – rau­do­ni, mė­ly­ni, ža­li, gel­to­ni, au­to­bu­sų ta­lo­nai. Dau­gy­bė vie­no­dų daik­tų, to­kių pa­na­šių į vie­no­dai ap­si­ren­gu­sius, vie­no­dai ma­tan­čius ir mąs­tan­čius žmo­nes – ta­ry­bi­nę liau­dį. To­bu­la nuo­bo­dy­bė – ne­by­li ei­li­niam sis­te­mos varž­te­liui ir iš­kal­bin­ga ne­gai­les­tin­gai ją pre­pa­ruo­jan­čiam kū­rė­jo žvilgs­niui.

Ro­ma­nui ir to­liau iš­ti­ki­mai tar­na­vo laik­raš­čio mo­ty­vas. Ra­do­si vis nau­jos kom­po­zi­ci­jos, jos gry­nė­jo, ta­po dar pre­ci­ziš­kes­nės, iš­va­ly­tos nuo bet ko­kių pa­ša­li­nių triukš­mų, mi­ni­ma­lis­ti­nės iki ri­bos. Vis ma­žė­jo at­stu­mas tarp kū­rė­jo akies ir ta­po­mo daik­to ir vis gi­lė­jo po­teks­tė, dau­gė­jo pra­smės. Daik­tai at­ro­dė to­kie tik­ro­viš­ki, kad jų au­to­rius bu­vo va­di­na­mas ne tik fo­to­rea­lis­tu, hi­per­rea­lis­tu, jam bu­vo kli­juo­ja­ma na­tū­ra­lis­to eti­ke­tė. Net me­no vi­suo­me­nė­je bu­vo svars­to­ma, kam rei­ka­lin­ga to­kia ta­py­ba, ar iš vi­so juos ga­li­ma va­din­ti ta­py­ba, jei­gu jie at­ro­dė be­veik tik­res­ni už tik­rus? Šias dis­ku­si­jas že­miš­kai pa­pras­tai nu­trau­kė maest­ro Al­gir­das Pet­ru­lis: „Ar ta­py­ta tep­tu­ku? Jei taip, tai ta­py­ba“. Iš­si­ko­vo­ti vie­tą po sau­le, bū­nant ki­to­kiam, leng­va ne­bu­vo.

– Aš ne­gal­vo­jau apie fo­to­rea­liz­mą, ne­gal­vo­jau apie hi­per­rea­liz­mą man tik rei­kė­jo ras­ti ta­py­bos for­mą idė­joms iš­reikš­ti. Fo­to­rea­liz­mas ne­bu­vo tiks­las, o tik raiš­kos for­ma.

Tai bu­vo in­ten­sy­vaus dar­bo ir kū­ry­bos me­tas: ne­sti­go te­mų, už­te­ko am­bi­ci­jų ir ti­kė­ji­mo ir jė­gų.

Ar­tė­jo tre­čio­ji Pen­ke­tu­ko pa­ro­da. Nie­kas jų ne­lau­kė iš­skės­to­mis ran­ko­mis – ne­no­rė­jo duo­ti pa­do­rių pa­tal­pų, strig­dė ka­ta­lo­go lei­di­mą. Si­tua­ci­ja bu­vo la­biau ne­gu keb­li. Tuo­met R. Vil­kaus­kui ki­lo iš­ga­nin­ga min­tis – pa­siū­lė drau­gams pa­ro­dą su­reng­ti Šiau­liuo­se, tuo­met dar vi­sai nau­jo­je Dai­lės ga­le­ri­jo­je. Su­ma­ny­mui pri­ta­rė Šiau­lių dai­li­nin­kų sky­riaus va­do­vas R. Bui­vy­das, pa­rė­mė mies­to val­džia. „Tit­na­go“ spaus­tu­vė­je ne­tgi pa­vy­ko iš­si­leis­ti pa­ro­dos ka­ta­lo­gą, ku­rį Vil­niu­je bu­vo ak­li­nai už­blo­ka­vęs Glav­li­tas – so­vie­ti­nės cen­zū­ros ins­ti­tu­ci­ja.

1983 me­tų ge­gu­žę Pen­ke­to de­san­tas at­vy­ko į Šiau­lius. Pa­ro­da su­skam­bė­jo. Ko ge­ro, ji bu­vo įsi­min­ti­niau­sia Pen­ke­to is­to­ri­jo­je, o Ro­ma­nui Vil­kaus­kui ji ta­po tik­ru be­ne­fi­su – eks­po­na­vo daug ir įsi­min­ti­nų kū­ri­nių, ku­rie vė­liau ta­po chres­to­ma­ti­niais. Gal reikš­min­giau­siu įver­ti­ni­mu Ro­ma­nui ta­po ne pa­lan­kūs ati­lie­pi­mai spau­do­je, di­de­lis dė­me­sys, bet Pen­ke­tu­ko drau­gų nuo­sta­bos ir pri­ta­ri­mo ku­pi­ni žvilgs­niai ir vis dar jau­nat­viš­kai la­ko­niš­kas pa­gy­ri­mas: „Na, Ro­ma­nai, tu ir pa­va­rei...“

–Toje pa­ro­do­je ėjo ge­riau­sia ma­no kū­ry­ba. Ne­ži­nau, ar ką ge­res­nio po to pa­da­riau. Po šios pa­ro­dos man jau nie­ko ne­rei­kė­jo įro­di­nė­ti. Al­fon­sas And­riuš­ke­vi­čius, au­to­ri­te­tas tarp me­no­ty­ri­nin­kų, ta­da pa­sa­kė: „Jis jau yra. Ne­be­rei­kia nie­ko kal­bėt ar ap­ta­ri­nėt“.

Su­lau­žy­ti še­šė­liai per­ga­lės in­ter­je­ruo­se

 Lai­kas bu­vo ne­ra­mus. Sis­te­ma braš­kė­jo, ore tvy­ro­jo nuo­jau­ta, kad anks­čiau ar vė­liau, o gal ir vi­sai ne­tru­kus kaž­kas at­si­tiks. Pa­si­keis. Ta­čiau tos nuo­jau­tos fo­ne vis dar vy­ko Ge­gu­žės ir Spa­lio pa­ra­dai, mi­tin­gai, plaz­dė­jo sve­ti­mos vė­lia­vos. Dai­lės pa­ro­dos vis dar bu­vo de­di­kuo­ja­mos Per­ga­lės ju­bi­lie­jams, Re­vo­liu­ci­jos me­ti­nėms, Ko­mu­nis­tų par­ti­jos su­va­žia­vi­mams.

To­kia­me raus­va­me ir dirg­lia­me kon­teks­te R. Vil­kaus­kas to­liau ėjo sa­vo ke­liu, plė­to­da­mas anks­tes­nius mo­ty­vus, at­ras­da­mas nau­jus. So­cia­li­nę po­teks­tę pa­pil­dė, gal ir vi­sai pa­kei­tė po­li­ti­nė, stip­rė­jo is­to­ri­niai mo­ty­vai.

Kū­ry­bos ban­ga ne­kri­to. Kad ir ne­be­rei­kė­jo nie­ko įro­di­nė­ti, no­rė­jo­si dirb­ti, per pa­veiks­lus iš­reiš­kiant tai, kas bu­vo ak­tua­lu, ką bu­vo su­vo­kęs ir kuo no­rė­jo da­lin­tis su ki­tais. Šį lai­ko­tar­pį ga­li­ma bū­tų įvar­dy­ti kaip „su­lau­žy­tų še­šė­lių“ ir „per­ga­lės in­ter­je­rų“ lai­ko­tar­pį. To­kios bu­vo do­mi­nuo­jan­čios te­mos ir mo­ty­vai.

Pir­mą­jį „Per­ga­lės in­ter­je­rą“ nu­ta­pė 1985-ai­siais. Pa­siū­lė tais me­tais Per­ga­lės 40-me­čiu de­di­kuo­tai pa­ro­dai. Pa­veiks­las bu­vo at­mes­tas – laik­raš­čiais iš­ta­pe­tuo­ta sie­na su krin­tan­čiu še­šė­liu ir pa­blu­ku­sia Sta­li­no nuo­trau­ka pa­si­ro­dė įtar­ti­na, su dvi­gu­bu dug­nu. Tas pa­ts dar­bas ne­praė­jo ir į ket­vir­tą­ją pen­ke­to pa­ro­dą.

„O aš gal­vo­jau, kad jau ga­li­ma...“, – iro­ni­zuo­ja Ro­ma­nas, pri­si­min­da­mas šį epi­zo­dą. Per­ga­lės in­ter­je­rų nu­ta­pė daug, te­ma už­ka­bi­no, sklei­dė­si vis nau­ji jos niuan­sai. Pir­mą­kart šios se­ri­jos pa­veiks­las „1949 me­tų in­ter­je­ras“ vie­šai bu­vo eks­po­nuo­tas tik 1987 me­tais pa­ro­do­je, skir­to­je Spa­lio re­vo­liu­ci­jos 60-osioms me­ti­nėms. Gal tai bu­vo ženk­las, kad le­dai pa­ju­dė­jo ir mū­sų gy­ve­ni­me greit nu­tiks kaž­kas svar­baus?

Gru­pės nė­ra am­ži­nos – penk­tos pa­ro­dos ne­be­bu­vo

– Mū­sų po­kal­by­je nu­skam­bė­jo pa­ra­dok­sa­li fra­zė: „Atė­jo ne­prik­lau­so­my­bė, ir ne­bes­pė­jom pa­da­ry­ti penk­tos pa­ro­dos“. Lyg ne­prik­lau­so­my­bė truk­dy­tų kū­ry­bai.

– Gal ir nu­skam­bė­jo. Tie­siog taip su­si­klos­tė ap­lin­ky­bės. Pra­si­dė­jo Są­jū­dis, mi­tin­gai, per­tvar­kos, vie­ni ki­tų nei­gi­mas, sui­ru­tė pa­čio­je Dai­li­nin­kų są­jun­go­je. Pa­ju­to­me, kad to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis vien dėl skai­čiaus ar tra­di­ci­jos su­reng­ti ei­li­nę gru­pės pa­ro­dą yra neak­tua­lu.

Kū­ry­bi­nė­je gru­pė­je svar­biau­sia yra su­si­for­ma­vi­mas, sa­vęs įtvir­ti­ni­mas. To­kio fi­zi­nio po­rei­kio ne­be­ju­to­me. Mes jau bu­vo­me – Pen­ke­tas jau tu­rė­jo sa­vo in­di­vi­dua­lią krau­jo gru­pę.

Gru­pės nė­ra am­ži­nos, jos iš­si­skirs­to. Mes su­bren­dom, net pa­se­nom, bet vis tiek su­si­tin­kam, pa­bū­nam kar­tu, po­kštau­jam, nu­pi­lam die­vams – te­be­sa­me vie­nas ki­tam įdo­mūs ir ar­ti­mi. Mums pa­si­se­kė.

– Ar vi­si te­be­dir­ba­te?

– Ma­žiau, aiš­ku, bet dir­bam. Tik Sli­žys jau ne­be­tu­ri ga­li­my­bės dirb­ti. Am­ži­na­til­sį...

2009 m. bu­vu­sio­je "cvir­ky­nė­je" bu­vo dar vie­na Pen­ke­to kū­ry­bos pa­ro­da. Ji bu­vo skir­ta Rai­mun­dui, nors ofi­cia­liai to ne­dek­la­ra­vo­me. Jo­je da­ly­va­vo Rai­mun­do sū­nus Si­mo­nas.

Or­bi­ta – skren­du ir man ge­rai

– Kaip bū­tų su­si­klos­tęs gy­ve­ni­mas, jei­gu 1976 me­tais ne­bū­tu­mėt at­va­žia­vęs į Šiau­lius? Gal bū­tų bu­vę dau­giau kū­ry­bi­nės erd­vės, gar­bės ar pi­ni­gų?

– Abe­jo­ju, ar bū­tų kas iš es­mės ki­taip.

Kai ku­rie kur­so drau­gai sa­ky­da­vo, kad pra­žus, jei iš­va­žiuos iš Vil­niaus. Man to­kios pro­ble­mos ne­bu­vo. Esu že­mai­tis, Šiau­liai – ne taip to­li nuo gim­ti­nės Ma­žei­kių rajone. Pe­da­go­gi­nis ins­ti­tu­tas ir Dai­lės fa­kul­te­tas tu­rė­jo ge­rą var­dą. (R. Vil­kaus­kas Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, vė­liau – uni­ver­si­te­te dir­bo nuo 1976 iki 2012 m. Nuo 1993 - Tapybos katedros docentas.) Pas­kai­tas tvar­ka­raš­ty­je su­dė­da­vo į dvi tris die­nas, tad lik­da­vo ma­rios lai­ko kū­ry­bai.

Vil­niu­je li­kę drau­gai ne­lei­do už­si­sė­dė­ti nu­tol­ti nuo sos­ti­nės. Vis­kas su­si­klos­tė la­bai ge­rai.

Jei­gu tu­ri tiks­lą kū­ry­bo­je, nie­kas ne­sut­ruk­dys. Na, ne­bent ta­ve nu­šau­tų kur nors tar­pu­var­tė­je...

– Ar daug su­pra­ti­mo pa­ty­rė­te sa­vo ke­ly­je iš ki­tų žmo­nių – ar­ti­mes­nių ir to­li­mes­nių ko­le­gų, kri­ti­kų, žiū­rė­to­jų?Juk daug kas Jū­sų at­žvil­giu lai­kė­si re­zer­vuo­tai, su­si­lai­ky­da­vo nuo ko­men­ta­rų, ne­sku­bė­jo pa­si­džiaug­ti sėk­me, pa­gir­ti. Bū­ti ki­to­kiu nie­kam nie­ka­da ne­bu­vo pa­pras­ta.

– Ne­ga­liu skųs­tis – pa­ten­ku į kny­gas, ku­rio­se nė­ra dau­ge­lio pri­pa­žin­tų kū­ry­bos ko­ri­fė­jų. Pa­ty­riau šiek tiek įta­ru­mo, pa­vy­do. Vi­si me­ni­nin­kai yra pa­vy­dūs. Ne­su­reikš­mi­nu to.

Pa­sa­ky­siu dau­giau: nei man kas truk­dė, nei aš kam truk­džiau. Aš tu­riu sa­vo or­bi­tą – kaip Mar­sas. Mar­sas skren­da ir jam „iki lem­pu­tės“, kas ten ap­link jį ar ša­lia jo su­ki­nė­ja­si – Ju­pi­te­ris ar kas nors ki­tas. Skren­du ir man ge­rai.

Bu­vau lai­min­gas, kad ga­liu ei­ti sa­vo ke­liu ir tu­riu bend­ra­min­čių, ku­rie ma­ne ma­to ir ver­ti­na kaip są­ži­nin­gą me­ni­nin­ką. Tai bu­vo pa­kan­ka­ma.

– Ko­kie di­džiau­si pa­si­kei­ti­mai Jū­sų kū­ry­bo­je įvy­ko nuo pir­mo­sios pa­ro­dos iki da­bar?

– Kai su­for­muo­ji sa­ve kaip me­ni­nin­ką, kai tu­ri sa­vo prin­ci­pus, mąs­ty­mą, kom­po­zi­ci­ją, raiš­kos prie­mo­nes, ne­bū­ti­na vers­tis per gal­vą ir bū­ti­nai keis­tis. Tu­ri dirb­ti sa­vos sti­lis­ti­kos rė­muo­se. Ki­taip – neiš­ven­gia­mai kils klau­si­mas: ar iš­dur­nė­jai, ar ap­si­me­ti­nė­ji. To­kių klau­si­mų su­si­lauk­ti ne­no­riu.

Nie­ka­da ne­bu­vau epi­go­nas ir nie­ka­da neiš­si­ža­dė­jau sa­vo prin­ci­pų.

– Ar la­bai no­rė­jo­te pri­pa­ži­ni­mo? Lau­kė­te jo?

– Apie tai daug ne­gal­vo­jau. Pri­si­me­nu, bai­gi­nė­jant ins­ti­tu­tą (mes su Br. Gra­žiu bu­vom pro­f. V. Ge­čo dip­lo­man­tai), atei­na Ge­čas į stu­di­ją pa­lai­min­ti dar­bų prieš gy­ni­mą. Apie dar­bus nie­ko taip ir ne­pa­sa­ko. Bet priei­na ir tars­te­li: „Tu­rė­tu­mėt šio to kū­ry­bo­je pa­siek­ti.“ Pas­kui pri­du­ria: „Vy­rai, tik ne­pra­dė­kit da­ry­ti pi­ni­gų. Pi­ni­gai ateis pa­tys.“ Tas pa­ts su pri­pa­ži­ni­mu. Jei su­kur­si ką nors įsi­min­ti­na, rei­ka­lin­ga, pri­pa­ži­ni­mas pa­ts ateis. Per jė­gą jo ne­su­for­muo­si.

Pap­ras­tai sa­kant, rei­kia dirb­ti.

Die­vo nor­ma

– Ką pa­sa­ky­tu­mėt apie šian­die­ni­nį sa­vo gy­ve­ni­mą?

– Ma­nau, kad da­bar pa­ts gra­žiau­sias lai­kas: ne­be­rei­kia sku­bė­ti, kiek­vie­na die­na – kaip sek­ma­die­nis, ne­be­rei­kia lenk­ty­niau­ti, ko­vo­ti dėl įspū­džio, dėl vie­tos pa­ro­dų sa­lė­se.

– Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ne­si­no­ri bū­ti jau­nam, bet te­bū­nie...

– Ir šian­dien te­be­si­gi­li­nu į sa­vo laik­me­tį, at­si­rink­da­mas ma­ne do­mi­nan­čias de­ta­les. Ta­pau, dro­ži­nė­ju kau­kes, ku­riu ob­jek­tus.

Gal­būt ga­lė­čiau dirb­ti dau­giau. Ga­lė­čiau da­ry­ti tai, ką da­riau, bet kam? Jau­čiu lė­tė­ji­mą, jau­čiu, kaip kei­čia­si laik­me­tis ir praei­na ma­no epo­cha.

Ga­liu no­rė­ti, ban­dy­ti, bet.... pa­pras­čiau­siai yra to­kia Die­vo nor­ma.

Yra lai­kas dar­bui, kū­ry­bai ir yra lai­kas ra­my­bei, sode stebint vėjyje besisukančias anūkams išdrožtas vėjarodes. Šalia žmona Aldona, dukros Akvilė ir Justina, žentai Tomas ir Kęstutis, ir didžiausias džiaugsmas – penki anūkai.

Vis­kas yra gra­žu. Man bu­vo svar­biau­sia veik­ti. Jei­gu kū­ry­ba iš­liks lai­ke, tau­tos kul­tū­ro­je, iš­lik­si ir tu.

Dirb­tu­vė­se Šiau­lių dai­li­nin­kų „ša­bakš­ty­ne“ R. Vil­kaus­kas iki šiol jau­čia­si kaip non­kon­for­miz­mo tvir­to­vė­je.

„Ga­ra­žo du­rys“ ir dar 40 R. Vil­kaus­ko dar­bų sau­go­ma Zim­mer­li me­no mu­zie­ju­je (JAV).

„Vi­są gy­ve­ni­mą ta­piau oku­pa­ci­nio re­ži­mo ženk­lus“, – tei­gia R. Vil­kaus­kas.

„Per­ga­lės in­ter­je­rai“ il­gai bu­vo ve­ja­mi iš pa­ro­dų sa­lių.

„Studento šeima“ žymi ankstyvąjį kūrybos etapą.

„Miegantis“ – vienas iš sumauto gyvenimo vaizdų.

„Ta­py­ba – tai aš“, – nu­ta­rė jau­na­sis ta­py­to­jas R. Vil­kaus­kas ir nuo­mo­nės ne­pa­kei­tė iki šios die­nos.

Dailėtyrininko V. Liutkaus knyga įamžino Penketo istoriją.