Nuo antrosios emigracijos apsaugojo kebabai

Nuo ant­ro­sios emig­ra­ci­jos ap­sau­go­jo ke­ba­bai

Ke­ba­bais Kra­žiuo­se ga­li­ma mė­gau­tis nuo praė­ju­sių me­tų pa­va­sa­rio. Mies­te­lio cent­re sto­vi vie­tos ūki­nin­kų Ba­ku­čių kios­ke­lis. Ūkį su vers­lu su­de­ri­nu­sios vy­res­nių­jų ir jau­nų­jų Ba­ku­čių šei­mos džiau­gia­si, jog vers­las pa­si­tei­si­no. Ang­li­jo­je dir­bu­siems Gin­ta­rei ir Val­dui Ba­ku­čiams ne­rei­kės dar kar­tą emig­ruo­ti.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ma­ži at­ly­gi­ni­mai iš­vi­jo į Ang­li­ją

Gin­ta­rė Ba­ku­tie­nė ki­lu­si iš Jun­ki­lų. Bai­gu­si Už­ven­čio Šat­ri­jos Ra­ga­nos gim­na­zi­ją iš­va­žia­vo į Kau­ną. Dir­bo par­duo­tu­vė­je. Pas­kui nu­spren­dė va­žiuo­ti į Šiau­lius – ar­čiau na­mų ir my­li­mo­jo Val­do.

„Šiau­liuo­se to pa­ties tink­lo par­duo­tu­vė­je užė­miau tas pa­čias pa­rei­gas, ta­čiau at­ly­gi­ni­mas bu­vo po­ra šim­tų li­tų ma­žes­nis, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris. – Su Val­du nu­spren­dė­me grįž­ti į Kra­žius, pas jo tė­vus, ir drau­ge ūki­nin­kau­ti.“

Gi­mė duk­ra. Jau­nai šei­mai gy­ve­ni­mo pra­džiai daug ko rei­kė­jo. Nusp­ren­dė iš­vyk­ti už­si­dirb­ti į Ang­li­ją.

Val­das įsi­dar­bi­no pas ūki­nin­ką. Dirb­da­vo po 80 va­lan­dų per sa­vai­tę. Da­rė vis­ką: liuo­bė gy­vu­lius, re­mon­ta­vo tech­ni­ką. Gin­ta­rė tuo me­tu au­gi­no duk­re­lę. Kai vy­ras grįž­da­vo po dar­bo, ji bėg­da­vo tris va­lan­das pa­dir­bė­ti ka­vi­nė­je, kad su­si­mo­kė­tų už gy­ve­ni­mą va­go­nė­ly­je ir kuo dau­giau su­tau­py­tų iš vy­ro al­gos.

Kai duk­rai su­ka­ko ket­ve­ri me­tai, te­ko ap­si­spręs­ti – at­gal į Lie­tu­vą ar lik­ti Ang­li­jo­je. Mat, vai­kai ten nuo ket­ve­rių me­tų tu­ri ei­ti į mo­kyk­lą. Iš­ki­lo pro­ble­ma – kas ją nu­veš ir par­veš iš mo­kyk­los, kai vy­ras dar­bą pra­de­da pa­ry­čiais. Be to, no­rė­jo­si, kad duk­ra mo­ky­tų­si lie­tu­vių kal­ba.

Ant­ra­sis grį­ži­mas į Kra­žius

Gin­ta­rė ir Val­das su­si­kro­vė man­tą ir grį­žo į Kra­žius. Val­das įsi­dar­bi­no Šiau­liuo­se, „Pu­tokš­nio“ bend­ro­vė­je. Ga­vo iš pra­džių pa­kuo­to­jo, pa­skui me­cha­ni­ko pa­rei­gas. Šiau­liuo­se nuo­mo­jo­si bu­tą. Gin­ta­rė li­ko Kra­žiuo­se, pas jo tė­vus.

„Vy­ras bu­vo la­bai pa­ten­kin­tas dar­bu bend­ro­vė­je. Jam pa­ti­ko darb­da­vių po­žiū­ris į dar­buo­to­ją. Ten­ki­no at­ly­gi­ni­mas, – pa­sa­ko­ja Gin­ta­rė. – Ta­čiau nuo­lat rei­kė­jo plė­šy­tis tarp Šiau­lių ir Kra­žių. Ūki­nin­ka­vo­me kar­tu su tė­vais. Vy­ro tė­tė dir­ba to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju. Na­muo­se bū­na re­tai. O ūky­je nuo­lat rei­kia vy­riš­kos ran­kos. Gal­vo­jo­me, ko­kią išei­tį ra­dus...“

Ar­ti­mi Ba­ku­čių gi­mi­nai­čiai jau ku­ris lai­kas Kau­no ra­jo­ne tu­ri ke­ba­bi­nę. Vers­las se­ka­si pui­kiai. Su­si­ti­kę vis įkal­bi­nė­da­vo Ba­ku­čius im­tis pa­na­šios veik­los.

„Il­gai dve­jo­jo­me, – pa­sa­ko­ja Gin­ta­rės any­ta Da­nu­tė. – Juk Kra­žiai – kai­mas. Žmo­nės ne­tu­ri pa­ja­mų. Kas čia tuos ke­ba­bus pirks? Da­bar įsi­ti­ki­no­me, jog vi­suo­met ver­ta pa­ban­dy­ti.“

„Ap­sisp­ren­dė­me, kai vie­ną die­ną gi­mi­nai­čiai griež­tai pa­sa­kė: „Ar­ba jūs da­ro­te, ar­ba mes da­ry­si­me“, – me­na Gin­ta­rė.

Gi­mi­nai­čiai jiems la­bai pa­dė­jo, iki šiol nau­do­ja­si jų pa­ta­ri­mais. Pe­rė­mė ne­tgi jų ke­ba­bų re­cep­tū­rą.

„Mū­sų ir jų par­duo­da­mi ke­ba­bai ypa­tin­gi tuo, jog de­da­ma ne mal­ta mė­sa, o kep­ti jos ga­ba­liu­kai. Be to, pa­da­žus ga­mi­na­me pa­tys. Yra ir ki­tų re­cep­tū­ros pa­slap­čių, – pa­sa­ko­ja Gin­ta­rė. – Tai sun­kiau ir su­dė­tin­giau, nes, pa­vyz­džiui, pa­čių ga­min­tą pa­da­žą ga­li­ma nau­do­ti tik dvi pa­ras. Ta­čiau ke­ba­bų sko­nis pir­kė­jų ne­nu­vi­lia. Pas mus jų pirk­ti at­va­žiuo­ja iš Kel­mės, Už­ven­čio ir ki­tų vie­to­vių.“

Už­sa­ky­mai ir te­le­fo­no ži­nu­te

Ke­ba­bų kios­ke­lis Kra­žių cent­re sto­vi nuo praė­ju­sių me­tų ge­gu­žės mė­ne­sio. Ja­me dar­buo­ja­si Gin­ta­rė Ba­ku­tie­nė. 28 me­tų mo­te­ris pa­sa­ko­ja, jog į vers­lą ne­ma­žai te­ko in­ves­tuo­ti: pirk­ti pre­ky­bi­nio au­to­mo­bi­lio bū­de­lę, ją ap­šil­tin­ti, įves­ti ko­mu­ni­ka­ci­jas, pa­sta­ty­ti šal­dy­tu­vus ir ki­tą rei­ka­lin­gą įran­gą. Kai ką su­meist­ra­vo pa­ts Val­das Ba­ku­tis. Pa­vyz­džiui, iš pa­pras­to šal­dy­tu­vo pa­da­rė spe­cia­lų šal­dy­tu­vą pa­da­žams.

„Per va­sa­rą vers­las se­kė­si pui­kiai. Ke­ba­bus per va­sa­ros dar­by­me­tį sa­vo dar­bi­nin­kams pirk­da­vo ūki­nin­kai. Taip su­tau­pė lai­ko, jį ga­lė­jo skir­ti že­mės dar­bams. Į Kra­žius ato­sto­gau­ti pas se­ne­lius at­va­žiuo­ja daug jau­ni­mo. Per šven­tes kra­žiš­kius lan­ko vai­kai ir gi­mi­nai­čiai. Be to, Kra­žiuo­se daug ren­gi­nių. Mies­te­lio sve­čiai taip pat mie­lai nau­do­jo­si mū­sų pa­slau­go­mis, – pa­sa­ko­ja G. Ba­ku­tie­nė. – Ma­nė­me, jog per žie­mą teks už­si­da­ry­ti. Bet su­pre­kiau­ja­me tiek pat kaip ir va­sa­rą.“

Per ke­lias­de­šimt mi­nu­čių, kol kal­bi­nau Gin­ta­rę ke­ba­bi­nė­je, prie lan­ge­lio atė­jo ne vie­nas klien­tas. Jau­na sim­pa­tiš­ka mo­te­ris su šyp­se­na sku­ba jį ap­tar­nau­ti. Iš šal­dy­tu­vo trau­kia la­va­šą, api­be­ria jį dar­žo­vė­mis, su­de­da ga­ba­liu­kus mė­sos, su­su­ka, ki­ša į kros­ne­lę, pa­šil­do, pa­gar­di­na klien­to pa­gei­dau­ja­mu pa­da­žu, su­su­ka į fo­li­ją, įde­da į mai­še­lį, pri­de­da ser­ve­tė­lę ir iš­tie­sia pir­kė­jui.

Pa­kal­bin­tas vie­nas pir­kė­jų sa­kė at­va­žia­vęs iš Kark­lė­nų į se­niū­ni­ją tvar­ky­ti rei­ka­lų. Praal­ko. Nusp­ren­dė pa­ra­gau­ti kra­žiš­kių ke­ba­bų. Vy­ras džiau­gė­si, kad yra to­kia ga­li­my­bė už­kąs­ti.

Už­sa­ky­mų po­nia Gin­ta­rė gau­na ir te­le­fo­nu. Ke­li gim­na­zi­jos mo­ki­niai at­siun­tė ži­ne­lę, kad su­tar­tam lai­kui jiems pa­ruoš­tų tris po­rci­jas kep­tų kol­dū­nų. Šil­tas mais­tas su­de­da­mas į vien­kar­ti­nius in­dus. Ga­li par­si­neš­ti į mo­kyk­lą ir ra­miai su­val­gy­ti.

Ba­ku­čiai sten­gia­si plės­ti asor­ti­men­tą. Tu­ri ir bul­vy­čių, ir kot­le­tų, ir ki­tų pir­kė­jų mėgs­ta­mų pa­tie­ka­lų.

Ge­riau dirb­ti sau ne­gu sve­ti­miems

Įsi­su­kus vers­lui, Val­das Ba­ku­tis at­si­sa­kė dar­bo Šiau­liuo­se. Už­ten­ka veik­los ir ūky­je. Be to, kar­tą per sa­vai­tę ten­ka va­žiuo­ti pirk­ti pro­duk­tų ke­ba­bams. La­va­šus, šal­dy­tas bul­vy­tes ir mė­są at­ve­ža pa­ts tie­kė­jas.

Sa­vo vers­lą su­kū­rę Ba­ku­čiai sa­ko pa­ty­rę, jog žy­miai ge­riau ir sma­giau dirb­ti sau. Ste­buk­lų ne­si­ti­ki, bet at­ly­gi­ni­mus jau­na šei­ma už­si­dir­ba.

Gin­ta­rė ir Val­das gy­ve­na pas Val­do tė­vus. Nie­kur iš jų ne­ke­ti­na kraus­ty­tis. Kam in­ves­tuo­ti į būs­tą, kai tė­vų na­mai 400 kvad­ra­ti­nių met­rų? Tri­jų aukš­tų na­me tel­pa vy­res­nie­ji Da­nu­tė ir Vy­tau­tas Ba­ku­čiai, jų duk­ros ir sū­naus šei­mos.

„Džiau­giuo­si, kad vai­kai ša­lia. Vie­nuo­se na­muo­se vi­si trys anū­kai. Jei­gu jų ne­bū­tų, par­duo­čiau na­mą ir ke­liau­čiau iš Kra­žių. Vy­ras iš­va­žia­vęs sa­vai­tė­mis. Duk­ra taip pat iš­va­žiuo­ja dirb­ti į Da­ni­ją. Be to, nu­si­pir­ko at­ski­rą na­mą. Iš­sik­raus­tys. Vie­na bi­jo­čiau bū­ti, – at­vi­ra Da­nu­tė Ba­ku­tie­nė. – Vi­si drau­ge su­kū­rė­me vers­lą. In­ves­ti­ci­jos ne taip grei­tai at­si­per­ka. Bet svar­bu, kad vai­kai tu­ri dar­bo“.

Gin­ta­rė ir Val­das lai­min­gi grį­žę į tė­viš­kę. Vi­lia­si, jog iš ūkio ir vers­lo pa­vyks pra­gy­ven­ti ne blo­giau ne­gu dar­buo­jan­tis už­sie­ny­je.

Pa­va­sa­rį ke­ti­na pa­sta­ty­ti šilt­na­mių, kad ke­ba­bams tu­rė­tų sa­vų, eko­lo­giš­kų dar­žo­vių. Kol kas nau­do­da­vo tik sa­vus ko­pūs­tus. Su pa­čių užau­gin­tais po­mi­do­rais ir agur­kais ke­ba­bai bus dar ska­nes­ni, o jų sa­vi­kai­na – ma­žes­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Gin­ta­rė Ba­ku­tie­nė sa­ko, jog į ke­ba­bų kios­ke­lį te­ko ne­ma­žai in­ves­tuo­ti.

Gin­ta­rė Ba­ku­tie­nė dir­ba po de­vy­nias, o va­sa­rą ir po dvy­li­ka va­lan­dų per die­ną.

Gin­ta­rė Ba­ku­tie­nė džiau­gia­si, kad jos, vy­ro ir uoš­vių vers­las se­ka­si ge­riau ne­gu ti­kė­jo­si.

Per ke­lias­de­šimt po­kal­bio su Gin­ta­re Ba­ku­tie­ne mi­nu­čių prie kios­ke­lio lan­ge­lio priė­jo ne vie­nas pir­kė­jas.