Žvėrių pėdomis po pelkių miškus

Žvė­rių pė­do­mis po pel­kių miš­kus

Į Ka­ma­nų vals­ty­bi­nį gam­ti­nį re­zer­va­tą lei­do­si be­maž de­šimt gam­tos ženk­lus su­pran­tan­čių en­tu­zias­tų, dau­gu­ma – re­zer­va­to dar­buo­to­jai. Pa­sis­kirs­tė marš­ru­tais – kiek­vie­nam po ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų. Pa­si­rink­tas lai­kas – kai ma­to­mos švie­žia­me snie­ge žvė­rių įmin­tos pė­dos.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Skai­čiuo­to­jai že­mė­la­piuo­se žy­mė­jo ro­dyk­lė­mis vie­tas, kur ke­tur­ko­jai trau­kė, kiek jų ir ko­kios rū­šies.

„Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tas ke­lia­vo po piet­ry­ti­nį Ka­ma­nų pa­kraš­tį kar­tu su re­zer­va­to vy­riau­siuo­ju eko­lo­gu Vai­do­tu Gri­ga­liū­nu.

Pa­lau­kė­se, esan­čio­se maž­daug už ki­lo­met­ro nuo Gai­lai­čių kai­mo, ly­gu­tė­lė snie­go dan­ga. Pir­mo­sios ap­tik­tos pė­dos – la­pu­tės.

Lyg ir vil­kio­ko bū­ta. Šie plėš­rū­nai šio­je Ka­ma­nų pu­sė­je ne­si­lai­ko, ta­čiau žmo­nės yra ma­tę sliū­ki­nant. Paaiš­kė­jo, kad vis dėlto šu­nė­kas snie­gy­nais bu­vo at­bin­dzi­nęs iš kai­mo.

Maž­daug dvi­de­šim­ties cen­ti­met­rų sto­rio snie­go ap­klo­te V. Gri­ga­liū­nas iš to­lo pa­ma­to juo­du­lius – že­mė, iš­kil­no­ta šer­nų. Įlin­dus į miš­ką, vis­kas dar la­biau su­jauk­ta. Mat po me­džiais snie­go ma­žiau, tad miš­ko pa­klo­tė žvė­ris mais­tu la­biau vi­lio­ja. Po maž­daug šim­ta­me­čiu ąžuo­lu be­veik ne­kni­si­nė­ta. Juk šer­nams ska­nės­tas – gi­lės, o neieš­ko­jo?

„Tur­būt dar ru­de­nį vis­ką iš­šla­vė“, – svars­to gam­ti­nin­kas.

Čia mai­ti­no­si apie dvi­de­šim­ties šer­nų ban­da. Vė­liau, bai­gus paieš­ką, paaiš­kė­jo, kad mū­sų marš­ru­te iš vi­so jų bu­vo 43.

Pat­rau­kus tie­siai pa­lei grio­vį, ku­ris iš­kas­tas se­no­je Ak­me­nu­pio upe­lio va­go­je, snie­ge ma­ty­ti jau įvai­res­nių pėd­sa­kų. Ypač daug el­nių. Ban­do­mis ke­lia­vo tai į vie­ną miš­ką, tai į ki­tą, abi­pus su­kul­tū­rin­tą upe­liu­ką. Iš vi­so marš­ru­te su­skai­čiuo­ti 45 el­niai.

Ap­tin­ka­me pir­muo­sius kiš­kio pėd­sa­kus. Vos už ke­lias­de­šim­ties met­rų jis pa­ts sker­sai ke­lio pra­liuok­si. Ir tai bu­vo vie­nin­te­lis pa­ma­ty­tas miš­ko žvė­re­lis. Marš­ru­te kiš­kių pėd­sa­kų su­skai­čia­vo­me 12.

„Dau­gu­ma miš­ko gy­ven­to­jų, užuo­dę žmo­gų, ra­miai at­si­trau­kia to­lyn, – paaiš­ki­na V. Gri­ga­liū­nas. – Pas­to­vi, įsi­klau­so. Tik ne­ti­kė­tai už­klup­ti žvė­rys trioš­kin­da­mi ša­kas ne­ria gi­lyn į tank­mę“.

Liuok­sė­ta ir vo­ve­rai­čių. Jos ne­skai­čiuo­ja­mos. Pir­ma, bū­tų sun­ku – jos ne vi­sa­da ant že­mės nu­si­lei­džia. Ant­ra, nė­ra me­džio­ja­mos, tad ir ap­skai­tai nė­ra svar­bios.

Mat vi­so­je Lie­tu­vo­je žvė­rys skai­čiuo­ja­mi, kad bū­tų ži­no­ma, kiek ga­li­ma jų su­me­džio­ti. Pa­vyz­džiui, el­nių – 10–15 pro­cen­tų nuo bend­ro skai­čiaus, šer­nų – maždaug 80 pro­cen­tų. Ka­ma­nų re­zer­va­te su­rink­ti duo­me­nys apie žvė­rių skai­čių bus įtrauk­ti į ša­lies ap­skai­tą.

Kad me­džio­to­jams itin „mie­li“ Ka­ma­nų ke­tur­ko­jai – ga­li­ma įsi­ti­kin­ti, kai pa­si­bai­gia lau­kai, nusidriekę nuo Pad­va­rė­lių kai­mo iki Ka­ma­nų ap­sau­gi­nės juos­tos – Ado­miš­kių miš­kų. Pa­lei juos maž­daug po­ros ki­lo­met­rų tie­su­ma nu­sė­ta me­džio­to­jų bokš­te­liais. Vie­nas, at­ro­do, lyg su eg­le su­si­lie­jęs. Pa­ki­bęs ant me­di­nių ar­ba me­ta­li­nių kar­ka­sų. Ran­da­me ir ant po­li­nių pa­ma­tų. Net ant au­to­mo­bi­lio prie­ka­bos plat­for­mos, tad ga­li­ma grei­tai per­vež­ti į ki­tą vie­tą.

Nuo kiek­vie­no bok­šte­lio vos už ke­lias­de­šim­ties met­rų – po krū­vą grū­dų, kai kur ir pu­pų. Kai prie pa­ša­ro su­trau­kia žvė­rys – leng­vas tai­ki­nys. Vie­nas grū­dų lo­vys rau­do­nuo­ja švie­žiu krau­ju.

Šio­se vie­to­se neį­ma­no­ma įžiū­rė­ti pė­dų – snie­gas ap­link grū­dus su­plūk­tas lyg į be­to­no tvir­tu­mo ly­gu­tė­lę aikš­te­lę.

To­dėl V. Gri­ga­liū­nas trau­kia to­lyn į lau­kus ar­ba len­da tarp me­džių skai­čiuo­ti žvė­rių pė­dų. Čia pir­mą­kart pa­ma­to stir­nų bu­vi­mo ženk­lus. Dau­gy­bė. Marš­ru­te su­skai­čiuo­tos 28 stir­nos. Žie­mos me­tu jos lai­ko­si ne­to­li šė­ryk­lų.

Šė­ryk­los ne­vi­lio­ja brie­džių. Jiems, V. Gri­ga­liū­no tei­gi­mu, grū­dai – ne mais­tas. Ne vie­no brie­džio ženk­lus ran­da­me Ka­ma­nų re­zer­va­to gi­lu­mo­je. Išs­kir­ti­nai di­džiau­sios pė­dos. Bu­vu­sios guo­lia­vie­tės. Apg­rauž­ti me­džių ka­mie­nai. Iš­ma­tų krū­ve­lės. Pa­gal jas ga­li­ma at­skir­ti pa­te­lės ar pa­ti­no bū­ta. Mū­sų marš­ru­to te­ri­to­ri­jo­je nu­sta­ty­ta vaikš­čio­jus ke­tu­rių brie­džių.

Ke­lio­nė­je po Ka­ma­nas akys la­biau­siai kry­po į nie­kur ki­tur ne­ma­ty­tas dre­bu­les – to­kio sto­ru­mo, kad žmo­gui neį­ma­no­ma ap­ka­bin­ti. Ka­mie­nas glot­nus, lyg bū­tų iš­te­kin­tas.

Gam­ti­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad to­kių me­džių bė­da – nu­džiū­vu­sių ša­kų vie­to­je įsi­me­tan­tis gry­bas. Jis įsi­smel­kia iki pat šer­dies, ją su­nai­ki­na, ir me­dis kar­tais tam­pa tuš­čia­vi­du­ris.

Dar gra­žiai at­ro­dan­čios dre­bu­lės be­maž de­šim­ties met­rų aukš­ty­je įžiū­ri­me dvie­jų kumš­čių dy­džio sky­lę. V. Gri­ga­liū­nas nea­be­jo­ja, kad ja pa­si­nau­do­ja kaip dre­ve paukš­čiai.

Kai priei­na­me ar­tyn, nu­ste­bi­na pa­lei me­dį snie­ge be­si­mė­tan­tys gal de­šimt ko­rių ga­ba­lų. Gam­ti­nin­kas nėra ­tik­ras – lau­ki­nių bi­čių ar šir­šių?

Tam­pa aiš­ku, kad dre­vė bu­vo ta­pu­si avi­liu. Iš jo ko­rius ga­lė­jo iš­mė­ty­ti ku­ris iš paukš­čių. Kai ne­pra­lei­džiu pro­gos išuos­ty­ti me­du­mi kve­pian­tį ko­rį, jo at­si­kąs­ti (be­je, neįp­ras­tai kar­taus), vos už po­ros met­rų  ša­ko­se ima įky­riai čirš­kau­ti, strak­sė­ti spal­vin­gas paukš­te­lis.

Lai­kas Ka­ma­no­se, at­ro­dė, su­sto­jo. Kai ėmė tem­ti, iki pa­lau­kės bu­vo to­lo­kai. Sau­lė nu­si­lei­do, to­dėl be kom­pa­so orien­tuo­tis ta­po su­dė­tin­ga. Te­ko ap­suk­ti ke­lis ra­tus, kol pa­vy­ko su­ras­ti pa­gal že­mė­la­pį rei­ka­lin­gus orien­ty­rus. Bai­su? „Gal pa­vyks iš­girs­ti stau­gian­čius vil­kus“, – svars­tė V. Gri­ga­liū­nas.

At­se­kus Bra­dau­lio upe­lį, jo kran­tais bro­vė­mės jau ne­bes­kai­čiuo­da­mi pė­dų tam­so­je. Svar­biau bu­vo ste­bė­ti, kad ša­kos akių neiš­ba­dy­tų, o ko­jos neįs­mig­tų į pel­kę aukš­čiau ke­lius sie­kian­čių ba­tų ir ko­jos lik­tų sau­sos.

At­si­dū­rus lau­kuo­se ne­bu­vo įma­no­ma įžiū­rė­ti tam­sos ap­glėb­tų Gai­lai­čių kai­mo tro­bų. Tik vie­na­me kie­me neįp­ras­tai plies­kė elekt­ra. Ir pa­lei tro­bą sto­vė­jo mo­te­ris. Bū­tent ta­me kie­me, kur bu­vo­me pa­pra­šę lei­di­mo pa­lik­ti au­to­mo­bi­lį.

Na­mų šei­mi­nin­kė, iš­si­gan­du­si, kad ne­grįž­ta­me dvi­gu­bai il­giau, ne­gu bu­vo­me sa­kę – de­gi­na­mu ži­bu­riu lyg ban­dė ro­dy­ti mums ke­lią. Ir dar bu­vo iš­kvie­tu­si po­li­ci­ją. Pa­rei­gū­nų eki­pa­žui ir rū­pes­tin­gai mo­te­riai už žmo­niš­ką šir­din­gu­mą pa­dė­ko­jo­me.

Ka­ma­nų vals­ty­bi­nio gam­ti­nio re­zer­va­to spe­cia­lis­tai ki­tą sa­vai­tę pa­skelbs esa­mų žvė­rių skai­čių. Jis nu­sta­to­mas ne vien pa­gal už­fik­suo­tas snie­ge pė­das, bet ir įver­ti­nus žvė­rių ga­li­my­bes ju­dė­ti vie­na ar ki­ta kryp­ti­mi, po­lin­kius pa­si­rink­ti vie­tą die­no­ji­mui.

Jau ži­no­mas vil­kų skai­čius – 7. Vi­si su­si­tel­kę šiau­rės va­ka­ruo­se, Ma­žei­kių ra­jo­no te­ri­to­ri­jo­je. Šio kraš­to me­džio­to­jai šį se­zo­ną yra pa­tie­sę du plėš­rū­nus – jau­ną vil­kę ir vy­res­nį pa­ti­ną. Ma­no­ma, kad jie bu­vo išė­ję į me­džiok­lės plo­tus iš Ka­ma­nų.

Da­bar ne­to­li Pal­no­sų gy­ven­vie­tės re­zer­va­to ap­sau­gi­nės zo­nos miš­kuo­se žvė­rių pėd­sa­kų ieš­ko­jęs gam­ti­nin­kas pa­ste­bė­jo ir vil­kų. Iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­dė, kad vie­no. Pa­se­kus pė­do­mis, at­si­ra­do dvie­jų – to­je vie­to­je, kur ša­li­mais bu­vo pa­try­pi­nė­ta stir­nų. Šią vie­tą apuos­ti­nė­ti iš ke­lio bu­vo iš­su­kęs pil­kis. Pas­kui vėl grį­žo į tą pa­tį ta­ką ir to­liau sliū­ki­no dvie­se – ant­ra­sis dė­jo pė­da pė­don į prie­ky­je ei­nan­čio vil­ko. To­kia vil­kų gud­ry­bė.

Ki­tas gam­ti­nin­kas Mei­žių eže­ro pu­sė­je re­zer­va­to miš­kų tank­mė­je ra­do nuo Pal­no­sų pu­sės ati­trau­ku­sio vil­ko pė­das. Dar trys vil­kai ne­to­li šio eže­ro su­ki­nė­jo­si bū­riu.

Brie­džių su­skai­čiuo­ta 13. Dau­gu­ma lai­ko­si pie­ti­nė­je da­ly­je, kur ne­to­lie­se ker­ta­mi miš­kai. To­kio­se vie­to­se dau­giau pa­tin­ka­mos grauž­ti žie­vės.

Pa­gal prieš dve­jus me­tus at­lik­tą žvė­rių ap­skai­tą Ka­ma­no­se lai­kė­si 8 vil­kai, 18 brie­džių, 68 kiš­kiai, 81 el­nias, 140 stir­nų, 201 šer­nas. Vai­do­to Gri­ga­liū­no pre­li­mi­na­riais duo­me­ni­mis, pa­na­šiai žvė­rių iš­li­kę, ta­čiau ge­ro­kai su­ma­žė­ję šer­nų. Dėl to, kad me­džio­to­jai bu­vo ra­gi­na­mi jų kuo dau­giau nu­šau­ti.

Au­to­riaus nuo­tr.

Ka­ma­nų vals­ty­bi­nio gam­ti­nio re­zer­va­to vy­riau­sia­sis eko­lo­gas Vai­do­tas Gri­ga­liū­nas iš pė­dų snie­ge iš­kart at­skir­da­vo, ko­kio žvė­ries ei­ta.

Vie­to­mis žvė­rys gi­liai bri­do per snie­gą.

Grū­dai žvė­rims mai­tin­ti su­pil­ti vos už ke­lias­de­šim­ties met­rų nuo me­džiok­lės bokš­te­lio.

Prie šė­ryk­lų pė­dų neį­ma­no­ma įžiū­rė­ti, nes snie­gas lyg su­plūk­tas.

Jei snie­gas bū­da­vo vi­siš­kai iš­tir­pęs žvė­ries iš­gu­lė­to­je vie­to­je – jis ga­lė­jo ra­miai ir il­gai pail­sė­ti.

Il­gė­liau kai aš­tuo­nias va­lan­das be pri­sė­di­mo po miš­kus žvė­rių pė­do­mis vaikš­čio­ję šių ei­lu­čių au­to­rius Vy­tau­tas Ruš­kys ir gam­ti­nin­kas Vai­do­tas Gri­ga­liū­nas.

Nu­si­lei­dus sau­lei sun­ku ta­po at­sek­ti ke­lią, įžiū­rė­ti pė­das.