Gyvenimo šimtmečio laukia Kražiuose

Gy­ve­ni­mo šimt­me­čio lau­kia Kra­žiuo­se

Kel­mės ra­jo­ne, Kra­žiuo­se, prie sa­vo gy­ve­ni­mo šimt­me­čio ar­tė­ja ant­ro­ji kra­žiš­kė – Bro­nė Pip­čiu­tė. Per­nai ru­de­nį 100 me­tų su­lau­kė švie­suo­lė Ju­ze­fa Ra­ma­naus­kai­tė.

Bro­nė Pip­čiu­tė, ki­lu­si iš Vi­duk­lės, dau­giau kaip 20 me­tų iš­bu­vo trem­ty­je Ir­kuts­ko sri­ty­je. Ten pa­lai­do­ju­si tė­vus, į gim­ti­nę ne­beg­rį­žo. Per­si­kė­lė pas Kra­žiuo­se tuo­met gy­ve­nu­sią se­se­rį. Taip ir li­ko.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Me­di­nis na­mas Kra­žiuo­se, ku­ria­me gy­ve­na lapk­ri­čio 8 die­ną 100 me­tų su­lauk­sian­ti Bro­nė Pip­čiu­tė, ta­ry­tum į snie­go pa­ta­lus įbri­dęs. Pra­kas­tas siau­ras ta­ke­lis pro šu­li­nį iki mal­ki­nės, – il­gaam­žę be­veik kas die­ną lan­kan­ti ir jai pa­de­dan­ti lan­ko­mos prie­žiū­ros dar­buo­to­ja ėjo pri­neš­ti mal­kų.

Se­no­lė pa­si­tin­ka su šyp­se­na, kvie­čia į šil­tus na­mus. Ant įkai­tu­sios kros­nies pa­sta­ty­tas ar­ba­ti­nis net šnypš­čia. Vy­res­niam žmo­gui ši­lu­mos, ko ge­ro, nie­kuo­met ne­bū­na per daug.

Il­gaam­žė grei­tai įro­do tu­rin­ti švie­sią at­min­tį. Kaip iš raš­to pa­sa­ko­ja apie Vi­duk­lė­je pra­leis­tą vai­kys­tę gau­sio­je, tur­tin­go­je šei­mo­je tarp tri­jų bro­lių ir se­sers. Da­bar vie­na li­ko, dar – bro­lie­nė. Iš Ame­ri­kos grį­žęs tė­vas pri­si­pir­ko že­mių, val­dė 100 hek­ta­rų. Pa­sis­ta­tė tro­bą, svir­ną, tvar­tą, dar­ži­nę.

Vi­duk­lės Pip­čiai neiš­ven­gė trem­ties. Bro­nė Pip­čiu­tė su tė­vais at­si­dū­rė Ir­kuts­ko sri­ty­je. Li­ku­siems šei­mos na­riams pa­vy­ko pa­si­slėp­ti ir lik­ti Lie­tu­vo­je. „Ne­nut­vė­rė ki­tų“, – sa­kė.

B. Pip­čiu­tė Si­bi­re bu­vo pri­sta­ty­ta prie sun­kių miš­ko ap­dir­bi­mo dar­bų, len­tų pjo­vi­mo kar­tu su li­ki­mo drau­gė­mis ru­sė­mis, uk­rai­nie­tė­mis, lie­tu­vai­tė­mis. Mo­te­ris nuo jau­nu­mės bu­vu­si ge­ros svei­ka­tos, stip­ri. Už pa­vyz­din­gą dar­bą iki šiol sau­go ne vie­ną pa­dė­kos raš­tą. Nors bu­vo ne­leng­va, iš­tvė­rė. Si­bi­ro trem­ty­je iš­bu­vo il­giau kaip du de­šimt­me­čius.

1972-ai­siais B. Pip­čiu­tė grį­žo į Lie­tu­vą. Ap­si­gy­ve­no pas vy­res­nią­ją se­se­rį, ku­ri su vy­ru bu­vo įsi­kū­ru­si Kra­žiuo­se, dvie­jų ga­lų tro­bo­je.

„Ta­čiau dar sy­kį, tik šį­kart sa­vo va­lia, iš­va­žia­vau į Si­bi­rą su­tvar­ky­ti sky­ry­bų rei­ka­lus. Bu­vau ten iš­te­kė­ju­si už lie­tu­vio, bet jis pa­si­ro­dė ne­koks, ran­ką prieš ma­ne pa­kė­lė. Iš­sis­ky­riau dėl šven­tos ra­my­bės“, – sa­kė.

Si­bi­re mi­rė abu B. Pip­čiu­tės tė­vai. Kai Lie­tu­va ta­po ne­prik­lau­so­ma, du anū­kai iš to­ly­bių, maž­daug už 2 000 ki­lo­met­rų, li­ku­sius se­ne­lių kau­lus par­si­ve­žė į po­rą la­ga­mi­nų su­si­dė­ję ir am­ži­no poil­sio juos pa­gul­dė Vi­duk­lės ka­pi­nė­se, ša­lia pa­žįs­ta­mų, kai­my­nų, ar­ti­mų­jų.

„Ir man ten jau bū­tų lai­kas, la­bai il­gai gy­ve­nu“, – svars­tė mo­te­ris. Ta­čiau tuoj pat pra­dė­jo kal­bė­ti apie ar­tė­jan­čią va­sa­rą su­pla­nuo­tą akies lę­šiu­ko kei­ti­mo ope­ra­ci­ją. Vi­lia­si: gal po ope­ra­ci­jos re­gė­ji­mas pa­si­tai­sys, nors ne­be­si­ti­ki, kad ga­lės siu­vi­nė­ti pa­gal­vė­les, ta­ke­lius ar stal­tie­ses. „Sa­vo jau iš­siu­vi­nė­jau“, – nu­spren­dė, rank­dar­bius pa­mė­gu­si nuo vai­kys­tės ir neuž­mir­šu­si net Si­bi­re.

B. Pip­čiu­tei prieš ke­le­tą me­tų bu­vo am­pu­tuo­ta ko­ja. Da­bar vaikš­to su pri­tai­ky­tu pro­te­zu, pa­si­rem­da­ma spe­cia­liu ra­men­tu. Praė­ju­sią va­sa­rą ra­vė­jo bul­ves, ant kaup­tu­ko pa­siil­sė­da­ma. Dar pa­si­ku­ria ug­nį, iš­si­ver­da val­gį. Kai į Kra­žius ateis šil­tes­ni orai, il­gaam­žė ke­ti­na pa­leng­va nuei­ti į baž­ny­čią. Kol šal­ta, mel­džia­si na­muo­se, klau­so ra­di­jo.

Au­to­rės nuo­tr.

Kra­žiš­kė, kol akys ge­rai ma­tė, mė­go siu­vi­nė­ti.

Il­gaam­žė džiau­gė­si, jog jos ap­lan­ky­ti užė­jo ge­ra pa­žįs­ta­ma Da­nu­tė Amb­ro­zai­tie­nė.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Bro­nė Pip­čiu­tė Si­bi­ro trem­ty­je pra­lei­do dau­giau kaip du de­šimt­me­čius, dir­bo sun­kius miš­ko dar­bus. Trem­tį pri­me­na nuo­trau­kos.