Senjoro gyvenimas gali būti labai įdomus

Sen­jo­ro gy­ve­ni­mas ga­li bū­ti la­bai įdo­mus

Kel­miš­kė Ona Di­cha­vi­čie­nė 42 sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus ati­da­vė bib­lio­te­ki­nin­kės ir 10 me­tų apy­lin­kės pir­mi­nin­kės dar­bui. De­šimt­me­tį dar dir­bo bū­da­ma pen­si­nin­kė. Da­bar jau ke­lio­li­ka me­tų nau­do­ja­si už­tar­nau­to poil­sio pri­va­lu­mais. Sen­jo­rės gy­ve­ni­mu mo­te­ris ne­si­skun­džia. Sa­ko, jog jis ga­li bū­ti la­bai įdo­mus.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to stu­den­tė

Kai at­si­sa­kė dar­bo Kel­mės Že­mai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, Ona Di­cha­vi­čie­nė sa­ko šiek tiek bi­jo­ju­si, ar ne­prailgs die­nos, kaip adap­tuo­sis be įpras­tos kas­die­ni­nės veik­los. Ta­čiau pa­čios nuo­sta­bai pra­tin­tis nė ne­rei­kė­jo, veik­la atė­jo pa­ti.

„Ne­mėgs­tu vaikš­čio­ti pas kai­my­nes ir tuš­čiai ple­pė­ti, ge­riau pa­skai­tau kny­gą“, – apie pa­ties gy­ve­ni­mo su­for­muo­tas nuo­sta­tas ir po­mė­gius kal­ba Ona Di­cha­vi­čie­nė.

Da­bar kny­gų jai tie­siog į na­mus pri­sta­to bib­lio­te­ki­nin­ke dir­ban­ti mar­ti Vil­ma. Kas ry­tą mo­te­ris lau­kia at­ne­ša­mų laik­raš­čių. Sa­ko, jog ne­ga­lė­tų gy­ven­ti be nau­jau­sių ži­nių.

Ta­čiau vi­są gy­ve­ni­mą tarp in­te­li­gen­tų pra­lei­du­si po­nia Ona ir da­bar neuž­sisk­len­džia na­muo­se ir ne­si­ten­ki­na vien kny­gų ir laik­raš­čių skai­ty­mu.

Ji lan­ko net tris Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to fa­kul­te­tus: lie­tu­vių kal­bos, so­cia­li­nių moks­lų ir psi­cho­lo­gi­jos.

Gar­baus am­žiaus su­lau­ku­siai stu­den­tei įdo­mu vis­kas – ne­tgi lie­tu­vių kal­ba. Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­te dės­to Sa­vi­val­dy­bės kal­bos tvar­ky­to­ja. Po­niai Onai smal­su iš­girs­ti apie rašt­ve­dy­bą, ra­šy­bos ir sky­ry­bos nau­jo­ves.

Įdo­mių pa­skai­tų mo­te­ris iš­girs­ta so­cia­li­nių moks­lų fa­kul­te­te. Daug su­ži­no už­siė­mi­muo­se su psi­cho­lo­gais. Tai ir vie­nas iš bū­dų pa­dė­ti sau.

Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tą O. Di­cha­vi­čie­nė lan­ko ne pir­mi me­tai. Ke­tu­ris fa­kul­te­tus jau bai­gė. Ypač įdo­mu bū­da­vo Tra­di­ci­nių ama­tų fa­kul­te­te. Čia iš­mo­ko daug pra­kti­nių da­ly­kų. Mo­te­ris ro­do pa­čios ran­ko­mis de­ku­pa­žo tech­ni­ka iš­gra­žin­tą pa­puo­ša­lų dė­žu­tę, rė­me­lius nuo­trau­kai, mar­gais žie­dais iš­puoš­tą skir­tu­ką skai­to­mai kny­gai. Šia­me fa­kul­te­te da­lin­ta­si val­gių re­cep­tais, bend­rau­ta.

Ne­ma­žiau nau­din­gas bu­vo ir svei­ka­tos fa­kul­te­tas. Svei­ką gy­ven­se­ną pri­pa­žįs­tan­ti sen­jo­rė kas ry­tą mankš­ti­na­si, sten­gia­si svei­kai mai­tin­tis. Spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mai įne­šė dar dau­giau ži­nių į jos gy­ve­ni­mą.

Sen­jo­rų klu­bo kū­rė­ja

Ona Di­cha­vi­čie­nė bu­vo ir šian­dien la­bai pla­čią veik­lą vyk­dan­čio sen­jo­rų klu­bo „Ar­ti­mi“ kū­rė­ja. Kar­tu su klu­bo va­do­vu Jo­nu Sta­bin­giu jie bu­vo pir­mie­ji šios or­ga­ni­za­ci­jos vie­ny­to­jai. Da­bar su sen­jo­rais mo­te­ris da­ly­vau­ja vi­sų vals­ty­bi­nių šven­čių mi­nė­ji­muo­se, šven­tė­se, su­si­tin­ka su ki­tų ra­jo­nų sen­jo­rais.

Va­sa­rą, kai ne­si­mo­ko Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­te, suak­ty­vė­ja sen­jo­rų veik­la. Jie daug ke­liau­ja.

Bend­rau­da­ma su bend­raam­žiais po­nia Ona pa­mirš­ta vie­nat­vę, ku­ri vi­su sun­ku­mu už­griu­vo prieš pen­ke­rius me­tus, kai mi­rė jos vy­ras.

„Pa­si­da­rė sun­kiau ir psi­cho­lo­giš­kai, ir fi­ziš­kai. Gy­ve­nu na­me. Yra ne­ma­žai dar­bų. „

Lai­mė, mo­ters sū­nus ir mar­ti nee­mig­ra­vę. Gy­ve­na ne­to­lie­se, Kel­mė­je. Jie pa­si­rū­pi­na ma­mai at­neš­ti mal­kų, su­kas­ti dar­žą, nu­pjau­ti žo­lę. Vi­sa ki­ta gar­baus am­žiaus mo­te­ris dar su­ge­ba pa­ti.

Tau­piai gy­ven­ti ne­reiš­kia skurs­ti

Be­veik vi­są lai­ką iš kuk­laus bib­lio­te­ki­nin­kės at­ly­gi­ni­mo gy­ve­nu­si sen­jo­rė tu­ri ten­kin­tis ir ma­ža pen­si­ja. Su naš­lės prie­du ne­gau­na nė tri­jų šim­tų eu­rų. Ta­čiau mo­te­ris ne­si­skun­džia:

„Vi­są gy­ve­ni­mą tu­rė­jau tau­py­ti. Tai­gi, ir da­bar tau­py­ti nė­ra sun­ku. Tau­piai gy­ven­ti tai ne­reiš­kia skurs­ti. Lei­džiu sau ir su bend­raam­žiais pa­bū­ti, ir šven­tę su­si­kur­ti. Švais­ty­tis pi­ni­gais ne­tgi ne­mėg­čiau. Man vie­nai ne kaž­kiek ir rei­kia. Du­jų ba­lio­no už­ten­ka vi­siems me­tams. Da­bar, kai kū­re­nu kros­nį, ir val­gį ant kros­nies iš­si­ver­du. Mal­kų ir­gi už­ten­ka vie­nos ma­ši­nos. Na­me­lis ne­di­de­lis – apie 60 kvad­ra­ti­nių met­rų. Daik­tų su­kaup­tų per gy­ve­ni­mą taip pat už­ten­ka. Di­džiau­sios iš­lai­dos tik vais­tams. Bet ir jų sten­giuo­si var­to­ti sai­kin­gai.“

Gy­ve­ni­mas bu­vo mar­gas

Ra­miais žie­mos va­ka­rais O. Di­cha­vi­čie­nė kar­tais min­ti­mis per­bė­ga sa­vo vai­kys­tę, jau­nys­tę, vi­są gy­ve­ni­mą. Jis bu­vo įvai­rus, mar­gas, bet gra­žus.

Užau­go di­de­lė­je šei­mo­je Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, tarp ke­tu­rių bro­lių ir dvie­jų se­se­rų. Ji bu­vo pa­ti ma­žiau­sia. Tarp vy­riau­sio­jo bro­lio ir ma­žiau­sio­sios Onu­tės bu­vo 17 me­tų skir­tu­mas. „Bu­vau jau paaug­lė, o bro­liai ma­ne dar vis ant ran­kų ne­šio­da­vo“, – ma­lo­nius vai­kys­tės le­pi­ni­mus me­na sen­jo­rė.

Tė­vų šei­ma bu­vo la­bai dar­ni ir ger­bia­ma. Ma­ma Am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vo su nie­kuo šio­je že­mė­je nė kar­to ne­su­si­py­ku­si. Bro­liai bu­vo pui­kūs mu­zi­kan­tai, vi­sų lau­kia­mi ir my­li­mi.

Kai bai­gu­si me­tų truk­mės bib­lio­te­ki­nin­kų kur­sus 1958 me­tais pra­dė­jo dirb­ti Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne, gau­da­vo tik 35 rub­lių at­ly­gi­ni­mą. Ta­čiau nuo jau­nys­tės ne­bu­vo lin­ku­si de­juo­ti. Iš tė­vų na­mų par­si­vež­da­vo mais­to, o sa­vom iš­lai­dom ir to­kio at­ly­gi­ni­mo už­tek­da­vo. Nea­ki­vaiz­džiai dar ir Vil­niaus uni­ver­si­te­tą bai­gė.

Be­je, de­šimt­me­tį po­nia Onu­tė dar­ba­vo­si apy­lin­kės pir­mi­nin­ke Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Skė­mių ir Kė­dai­nių ra­jo­no Gu­džiū­nų apy­lin­kė­se.

„Ten bu­vo sun­kus dar­bas. Kas dve­ji me­tai rin­ki­mai. Daug vir­ši­nin­kų ant gal­vos. Iš­dir­bau še­šias ka­den­ci­jas, pa­skui nu­spren­džiau grįž­ti prie tik­ro­jo sa­vo dar­bo.“

Sa­vo są­ly­gas dik­ta­vo ir ap­lin­ky­bės. Gi­mė sū­nus. Rei­kė­jo pa­sto­ves­nės gy­ve­na­mo­sios vie­tos. Tuo­met per­pir­ko vy­ro mo­čiu­tės na­me­lį Kel­mė­je ir at­si­kė­lė čia. Vi­są lai­ką iki už­tar­nau­to poil­sio po­nia Onu­tė ir dir­bo Kel­mės Že­mai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je.

„Gy­ve­ni­mas bu­vo jud­rus, nuo­la­tos tarp žmo­nių. Daug bend­ra­vi­mo. Daug ren­gi­nių. Gal to­dėl ir da­bar ne­ga­liu nu­styg­ti vie­to­je“ – svars­to O. Di­cha­vi­čie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Ona Di­cha­vi­čie­nė sa­ko, jog ir gar­baus am­žiaus su­lau­kęs žmo­gus ga­li gy­ven­ti la­bai įdo­miai ir tu­ri­nin­gai.

Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­te Ona Di­cha­vi­čie­nė iš­mo­ko de­ku­pa­žo tech­ni­kos, ku­ria pa­puo­šė skir­tu­ką kny­gų pus­la­piams, rė­me­lį nuo­trau­kai, iš­mo­ko pieš­ti ant stik­lo ir iš­de­ko­ra­vo lėkš­tu­tę.