Kelmė – etniškiausia Žemaitijoje

Kel­mė – et­niš­kiau­sia Že­mai­ti­jo­je

Gruo­džio 14 -ąją Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­zie­ju­je Rum­šiš­kė­se vy­ko ge­riau­siai tra­di­ci­jas puo­se­lė­ju­sių et­nog­ra­fi­nių re­gio­nų se­niū­ni­jų kon­kur­so lai­mė­to­jų pa­ger­bi­mas. Kel­mės mies­to se­niū­ni­ja pel­nė pir­mą­ją vie­tą už 2015 me­tais Že­mai­ti­jos et­nog­ra­fi­nia­me re­gio­ne ge­riau­siai puo­se­lė­tas et­ni­nes tra­di­ci­jas.

Ren­gi­nį or­ga­ni­za­vo Lie­tu­vos Et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­ba kar­tu su Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių se­niū­nų aso­cia­ci­ja.

„Et­ni­nė kul­tū­ra – tau­tos bū­ties, iš­li­ki­mo ir tvir­tu­mo es­mė, na­cio­na­li­nės kul­tū­ros pa­ma­tas“ tei­gia­ma Et­ni­nės kul­tū­ros vals­ty­bi­nės glo­bos pa­grin­dų įsta­ty­me. Kel­mės ra­jo­ne tam ski­ria­ma daug dė­me­sio. Kel­mės kul­tū­ros cent­ro struk­tū­ro­je yra Et­ni­nės kul­tū­ros ir tra­di­ci­nių ama­tų sky­rius, ku­riam va­do­vau­ja No­me­da Jo­ku­baus­kie­nė.

Vie­nas iš se­niau­siai or­ga­ni­zuo­ja­mų ren­gi­nių – Liau­dies me­no šven­tė, ku­ri vyks­ta kas­met nuo 1980 me­tų. Tai sa­vi­tas, įvai­rias vi­suo­me­nės gru­pes ten­ki­nan­tis kul­tū­ros ren­gi­nys, ku­rio tiks­las – liau­dies tra­di­ci­jų sa­vi­tu­mo ir au­ten­tiš­ku­mo iš­sau­go­ji­mas, puo­se­lė­jant že­mai­čių tra­di­ci­nius ama­tus bei mu­zi­ka­vi­mo tra­di­ci­jas. Šios šven­tės iš­va­ka­rė­se or­ga­ni­zuo­ja­ma tur­tin­ga tau­to­dai­lės pa­ro­da „Tra­di­ci­ja ir da­bar­tis“.

Ki­tas gra­žus ir reikš­min­gas et­no­kul­tū­ros reiš­ki­nys – Že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų va­sa­ros kur­sai. Kas­met lie­pos vi­du­ry­je Kel­mę ap­lan­ko apie 200 sve­čių iš įvai­rių Lie­tu­vos kam­pe­lių – tai mi­nė­tų kur­sų da­ly­viai. Iš­nau­do­jant vi­sas ga­li­mas mies­to erd­ves čia vyks­ta et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų mo­ky­mai. Kur­sų da­ly­viams su­da­ro­mos są­ly­gos su­si­pa­žin­ti su ri­tua­li­nio re­li­gi­nio inst­ru­men­ti­nio folk­lo­ro, apei­gi­nio gie­do­ji­mo, smui­ka­vi­mo, gro­ji­mo ban­do­ni­ja, kank­lia­vi­mo, gro­ji­mo ar­mo­ni­ka, pie­me­nų pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų, že­mai­tiš­ko dai­na­vi­mo, šo­kių ra­te­lių žai­di­mų, fokl-ro­ko, kank­lių ga­mi­ni­mo, kau­kių dro­žy­bos, py­ni­mo iš vy­te­lių ir šiau­de­lių, rie­ši­nių mez­gi­mo, siu­vi­nė­ji­mo, au­di­mo stak­lė­mis, juos­tų au­di­mo, folk­lo­ri­nio kos­tiu­mo de­ta­lių ga­mi­ni­mo, ke­ra­mi­kos, ak­mens ta­šy­mo, tra­di­ci­nės ju­ve­ly­ri­kos gud­ry­bė­mis.

Mi­nė­tuo­se kur­suo­se pa­skai­tas skai­to moks­li­nin­kai, et­ni­nės kul­tū­ros spe­cia­lis­tai, mu­zi­ko­lo­gai. Prak­ti­nius už­siė­mi­mus ve­da tra­di­ci­nių ama­tų ir tau­to­dai­lės ži­no­vai, me­ni­nin­kai, cho­reog­ra­fai, et­no­mu­zi­ka­vi­mo spe­cia­lis­tai.

Kel­mės kul­tū­ros cent­re kas­met or­ga­ni­zuo­ja­ma ra­jo­no folk­lo­ro ko­lek­ty­vų šven­tė „Gra­ži mū­sų šei­my­nė­lė“. Šis ren­gi­nys at­li­kė­jus įpa­rei­go­ja dar la­biau do­mė­tis sa­vo kraš­to et­ni­ne kul­tū­ra, nes no­ri­ma, kad bū­tų at­lie­ka­mi mū­sų kraš­to au­ten­tiš­ki kū­ri­niai. Ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad net du folk­lo­ro ko­lek­ty­vai, „Ra­mo­čia“ ir „Ta­du­ja“, yra pel­nę Auk­so paukš­tės ap­do­va­no­ji­mą.

Kel­mė­je kas ant­ri me­tai vyks­ta ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mas, vis po­pu­lia­rė­ja pa­sa­ko­to­jų kon­kur­sas „Žo­dis žo­dį ge­na“, sva­rų vaid­me­nį įgau­na folk­lo­ro fes­ti­va­lis „Ir pa­jau­ga ža­lia lei­pa“, vai­kų ir moks­lei­vių – liau­dies kū­ry­bos at­li­kė­jų – kon­kur­sas „Tram­ta­tu­lis“ bei folk­lo­ro an­samb­lių šven­tė „Ža­liū ža­liū žuo­ly­ne­le“ ir ki­ti.

De­ra­mo kel­miš­kių įver­ti­ni­mo su­lau­kė pa­sta­rai­siais me­tais vyks­tan­tys jo­mar­kai, liau­dies kū­ry­bos klu­bo „Me­dei­nė“ or­ga­ni­zuo­ja­mos va­ka­ro­nės. Vi­sa tai iš or­ga­ni­za­to­rių rei­ka­lau­ja ne tik kū­ry­biš­ku­mo, su­ma­nu­mo, bet ir en­tu­ziaz­mo, at­si­da­vi­mo kul­tū­ri­niam dar­bui.

Be šių pa­mi­nė­tų ren­gi­nių et­ni­nę kul­tū­rą ku­ruo­jan­tys spe­cia­lis­tai sie­kia, kad bū­tų vi­sa­pu­siš­kai plė­to­ja­ma tau­to­dai­lė. Šiuo me­tu Kel­mės ra­jo­ne yra 12 ama­ti­nin­kų, ga­mi­nan­čių 15 ser­ti­fi­kuo­tų tau­ti­nio pa­vel­do pro­duk­tų. Dir­ba vie­nas ser­ti­fi­kuo­tas (ates­tuo­tas) meist­ras. Tai ak­men­ta­šys Val­das Ban­dza. Ser­ti­fi­kuo­tus pro­duk­tus ga­mi­na Kel­mės Koops – duo­ną, bal­tą py­ra­gą ir ša­ko­tį.

Kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­riaus Ar­no Ar­laus­ko už­si­spy­ri­mu ir prin­ci­pin­gu­mu Kel­mė­je jau vei­kia ak­men­ta­šių dirb­tu­vės, su­ma­niai iš­nau­do­jant kul­tū­ros cent­ro pa­sta­to ne­nau­din­gas erd­ves įreng­ta J. Liau­dans­kio dai­lės ga­le­ri­ja ir mo­der­nios tra­di­ci­nių ama­tų dirb­tu­vės. Šio­se nau­jo­se erd­vė­se sėk­min­gai vyks­ta edu­ka­ci­niai už­siė­mi­mai vai­kams ir suau­gu­sie­siems, or­ga­ni­zuo­ja­mos įvai­rios (tarp jų ir tau­to­dai­lės) pa­ro­dos, vyks­ta ren­gi­niai. To­kiam vyks­mui daž­nai pri­rei­kia ir Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je au­ten­tiš­kai įreng­tų rū­sių bei svir­no. Vi­sa tai – gra­žus et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mo de­ri­nys.

Veik­la, puo­se­lė­jan­ti et­ni­nę kul­tū­rą, vyks­ta ir ki­to­se ra­jo­no vie­to­vė­se.

Nuo se­no daug na­gin­gų žmo­nių ir pui­kių tau­to­dai­li­nin­kų gy­ve­na Šau­kė­nuo­se. Čia ren­gia­mos tau­to­dai­lės dar­bų pa­ro­dos. Daug me­tų, kai Šau­kė­nų kul­tū­ros įstai­gų dar­buo­to­jai už­ra­ši­nė­ja šiam kraš­tui bū­din­gas kul­tū­ros tra­di­ci­jas ir pa­pro­čius, fil­muo­ja nyks­tan­čius kai­mus, ra­šo met­raš­tį. Ne­se­niai Šau­kė­nų kul­tū­ros cent­ras pa­va­din­tas kul­tū­ros ir ama­tų cent­ru. Tai įpa­rei­go­ja dar dau­giau dė­me­sio skir­ti et­ni­nei kul­tū­rai.

Jau ke­le­ri me­tai, kai Pak­ra­žan­čio kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jai or­ga­ni­zuo­ja uni­ka­lią sū­rių šven­tę „Jur­gis, Jor­gis ir Jur­ge­lis – skam­ba jis vi­som tar­me­lėm“. Tai ren­gi­nys, ku­rio me­tu sten­gia­ma­si at­gai­vin­ti se­ną­sias Jur­gi­nių tra­di­ci­jas. Čia „at­ra­ki­na­ma“ že­mė, šei­mi­nin­kės pa­tei­kia įvai­rių rū­šių sū­rių, vai­ši­na­ma bend­ruo­me­nės mo­te­rų ke­pa­ma kiau­ši­nie­ne.

Kū­ry­bin­gai Jur­gi­nių tra­di­ci­jos puo­se­lė­ja­mos Pag­ry­žu­vy­je. An­ta­no ir Ni­jo­lės Ba­gū­nų so­dy­bo­je ba­lan­džio pa­bai­go­je kas­met ren­ka­si jau­nie­ji bend­ruo­me­nės gy­ven­to­jai. Čia „pie­me­nė­liai“ su­si­pa­žįs­ta su se­no­sio­mis Jur­gi­nių tra­di­ci­jo­mis ir pa­tys įsi­trau­kia į tą vyks­mą.

Ra­jo­no gy­ven­to­jų lau­kia­ma ta­po Ku­ke­čių se­niū­ni­jos šven­tė „Pi­lia­kal­nis se­nas mums praei­tį me­na“, ku­ri or­ga­ni­zuo­ja­ma per Žo­li­nę. Tai toks me­tas, kai va­sa­ros žie­dai jau su­bren­dę, to­dėl čia daug kal­ba­ma apie vais­ta­žo­les, jų rin­ki­mą ir pa­skir­tį. Pa­gal se­nus lie­tu­vių pa­pro­čius per Žo­li­nę bu­vo sker­džia­mas gy­vu­lys, ku­rio mė­sa vai­šin­da­vo­si vi­sas kai­mas. Lai­kan­tis šio pa­pro­čio, šven­tė­je nuo pat ry­to jau ke­pa­mas jau­tu­kas, o va­ka­re vi­si juo vai­ši­na­mi.

Už­ven­čio kraš­tas pa­si­žy­mi sa­vo uni­ka­lia au­ten­tiš­ka tar­me. Čia net vy­rų vo­ka­li­nis kvar­te­tas tu­ri pa­va­di­ni­mą „Kun sa­ką?“ Šio ko­lek­ty­vo re­per­tua­re yra kū­ri­nių, at­lie­ka­mų že­mai­tiš­ka tar­me. Už­ven­ty­je kas­met vyks­ta gra­ži, jau tra­di­ci­ne ta­pu­si se­niū­ni­jos šven­tė „Ven­ta, Ven­ta, Ven­ta – tu že­mai­čiui šven­ta“, ku­rios me­tu svar­bią vie­tą uži­ma liau­diš­kų šo­kių gru­pių kon­cer­tai.

Se­nie­ji lie­tu­vių pa­pro­čiai, na­gin­gų ama­ti­nin­kų dar­bai de­monst­ruo­ja­mi tra­di­ci­nė­je šven­tė­je „Li­nas“, ku­ri vyks­ta Bud­rai­čių kai­me, Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių se­niū­ni­jo­je. Šio­je šven­tė­je li­nų au­gi­ni­mas pri­si­me­na­mas kaip se­na dar te­be­gy­vuo­jan­ti žem­dir­bys­tės ša­ka. Šven­tės me­tu do­mi­nuo­ja kul­tū­ros tra­di­ci­jos, atė­ju­sios iš am­žių glū­du­mos, at­gai­vi­ni­mas.

Kel­mės ra­jo­ne puo­se­lė­ja­mos bend­ruo­me­nė­se gy­vuo­jan­čios re­li­gi­nių ir ka­len­do­ri­nių šven­čių tra­di­ci­jos. Daug žmo­nių su­kvie­čia Kel­mės kul­tū­ros cent­ro or­ga­ni­zuo­ja­ma Ra­sų šven­tė ant Ku­bi­lių pi­lia­kal­nio. Šven­tės me­tu gar­bi­na­ma ug­nis, ap­dai­nuo­ja­mi me­džiai, ku­po­lau­ja­ma, bu­ria­ma iš su­rink­tų žo­ly­nų, de­gi­na­mas lau­žas, pluk­do­mi vai­ni­kai, pa­si­tin­ka­ma sau­lė, prau­sia­ma­si ra­sa – vi­sa tai vyks­ta pa­gal se­ną­sias to­kios šven­tės tra­di­ci­jas.

Ku­ke­čių se­niū­ni­jo­je, Lu­pi­kuo­se, ge­gu­žės mė­ne­sį vie­tos gy­ven­to­jai ren­ka­si į ge­gu­ži­nes pa­mal­das (mo­ja­vas). Mal­do­mis ir gies­mė­mis gar­bi­na­ma Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja. Mel­džia­ma­si bend­ruo­me­nės na­muo­se. Mo­ja­vos pa­mal­dos vyks­ta ir prie Mar­ty­no pu­šies Plik­ši­lio kai­me, Už­ven­čio se­niū­ni­jo­je, Žal­piuo­se.

Pla­čiai ži­no­mi Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Škap­lie­ri­nės at­lai­dai Kiau­no­riuo­se, Už­ven­ty­je, Šv. Ro­ko at­lai­dai Kra­žiuo­se, Pet­ri­nės bei Los­ka­vos at­lai­dai Žal­pių kai­me, Oni­nės Ver­pe­no­je, Stul­giuo­se, Šed­ba­ruo­se.

Be­veik vi­suo­se ra­jo­no kam­pe­liuo­se šven­čia­mos Jo­ni­nės, Už­ga­vė­nės, or­ga­ni­zuo­ja­mos At­ve­ly­kio šven­tės. Pri­si­tai­kant prie šven­čių pa­pro­čių, mo­ko­ma lie­tu­vių liau­dies ra­te­lių, žai­di­mų, šo­kių. Vyks­ta et­no­kul­tū­rą po­pu­lia­ri­nan­tys įvai­rūs edu­ka­ci­niai už­siė­mi­mai. Ypač jie suak­ty­vi­na­mi prieš di­džią­sias re­li­gi­nes šven­tes – Ve­ly­kas ir Ka­lė­das.

Jad­vy­ga GAUP­ŠIE­NĖ

Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos

Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė

Kel­mės kul­tū­ros cent­ro nuo­tr.

Į Rum­šiš­kes pa­siim­ti ap­do­va­no­ji­mo už et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mą vy­ko (iš kai­rės) Kel­mės kul­tū­ros cent­ro dai­li­nin­kas And­rius Se­sels­kas, Et­ni­nės kul­tū­ros ir tra­di­ci­nių ama­tų sky­riaus ve­dė­ja No­me­da Jo­ku­baus­kie­nė, Sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to skyt­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Jad­vy­ga Gaup­šie­nė ir Kel­mės mies­to se­niū­nas Ro­mas At­ko­čai­tis.