
Naujausios
Šiaulių vaizdinys Rimanto Kmitos romane „Pietinia kronikas“ ir už jo
Vigmantas BUTKUS
Docentas
Šiaulietiška šnekta apie Šiaulius: „mes buvom gyvenime,i ne bet kokiam, o tam, katras vyka Šiauliuose“
Prieš mėnesį leidykla „Tyto alba“ išleido Šiauliuose gimusio, augusio ir mokyklą baigusio poeto, rašytojo, literatūros mokslininko, kritiko Rimanto Kmitos autobiografinį popromaną „Pietinia kronikas“. Tai originalus, neįprastas kūrinys, šmaikščiai ir įtaigiai pasakojantis jaunuolio brendimo istoriją, kuri neatsiejamai supinama su realistišku, dažnoje vietoje net dokumentišku XX a. 10-ojo dešimtmečio pirmos pusės Šiaulių miesto vaizdiniu.
Veikėjas išbando įvairiausias anuomet populiarias veiklas (smulki kontrabanda į Rygą ir iš jos, turgaus prekyba, apsauginio darbas), patiria įvairiausių gyvenimiškų nuotykių (muštynės, gaudynės, apklausos policijos nuovadose, pirma kelionė į Vakarus, ezoterikos seansai), išgyvena erotinius malonumus, įsimylėjimo svaigulį ir rimtą pirmąją meilę, nuolatos ieško savo pašaukimo, vis artėdamas prie kultūros, meno, literatūros. Pastarosios studijuoti paskutiniame romano skyriuje ir išvyksta.
Skaityti kūrinį tikrai nenuobodu, tik iš pradžių šiek tiek sunkoka, kol eilutes sekiojanti akis ir vidinė klausa pripranta prie šnekamosios šiauliečių kalbos, kuria jis parašytas. Knygos gale publikuojamame autoriaus komentare „Apie šios knygos kalbą“ pakankamai išsamiai paaiškinami ir motyvuojami jo pasirinktieji šiaulietiškos rašybos principai. Jų čia neaptarinėsiu, palikdamas tai daryti specialistams kalbininkams.
Neaptarinėsiu ir romano visumos, jo žanrinių, kompozicinių, stilistinių, siužeto ir kitokių ypatumų, glaustai sutelkdamas dėmesį vien ties teminiais ir prasminiais šiaulietiškaisiais jo dėmenimis, kurių kūrinyje labai tiršta. Tie dėmenys daugiausia sukoncentruoti kūrinio erdvėlaikiniame ir pasaulėžiūriniame lygmenyse, t. y. braižant topografinį miesto žemėlapį ir kuriant sociokultūrinės, antropologinės ir kitokios miesto tapatybės portretą.
Žemėlapio braižymas: „visi Šiauliai kai an delna“
Rašymas, kuris vadinamas tekstiniu arba literatūriniu žemėlapio braižymu (anglai tai vadina „mapping“, vokiečiai „kartierung“), buvo ir tebėra populiarus visame pasaulyje.
Daugybė žymių ir nežymių rašytojų yra „įliteratūrinę“ atskirus miestus ir miestelius, vietoves ir regionus, po kuriuos keliaujant galima atpažinti aprašytąsias, literatūrinio veiksmo „aikštelėmis“ buvusias erdves: gatves, pastatus, paminklus, parkus, aikštes, ežerus, kalvas, slėnius ir t. t.
Dėl to kalbama apie James’o Joyce’o Dubliną, Günterio Grass’o Gdanską, Michailo Bulgakovo Maskvą, Aleksandro Čako Rygą, Ievos Simonaitytės Mažąją Lietuvą, Šatrijos Raganos Užventį, Ričardo Gavelio, Kristinos Sabaliauskaitės ar Juditos Vaičiūnaitės Vilnių. Atskirais atvejais net rengiamos ekskursijos literatūrinėmis vieno ar kito kūrinio vietomis.
Kmita yra antrasis rašytojas, literatūriškai taip detaliai kartografuojantis Šiaulius. Pirmasis buvo Kazys Jankauskas (1906–1996), parašęs autobiografinį romaną „Ne pirmas kartas“ (1 kn. 1988, 2 kn. 1993), kurio veiksmas didžiąja dalimi irgi vyksta Šiauliuose. Suliejus jų abiejų šiaulietiškuosius literatūrinius žemėlapius, manau, susiformuotų įdomus ir įvairiasluoksnis turistinis gidas literatūrinei kelionei po miestą. Jankauskiškasis jo klodas, spėju, labiau domintų kultūriškai tradiciškesnių pažiūrų žygeivius, kmitiškasis klodas – modernistiškesnių nusiteikimų keliautojus.
Ką Šiauliuose apytikriai 1992–1996 metais, kada vyksta kūrinio veiksmas, mato bei aprašo „Pietinia kronikų“ pagrindinis personažas, kuris sykiu yra ir romano pasakotojas? Iš pradžių, kol jam terūpi materialūs dalykai ir „krūta bachūra“ su „originaliais treningiukais“ reputacija, jo akį ir dėmesį daugiausia traukia prekybiniai ir pasilinksminimų taškai. Tai Šiaulių turgus, kuriame pats „dara biznį“, miesto geležinkelio stotis, kurios prieigose prekiauja traukiniais atvykę ukrainiečiai, parduotuvės, mugės, kioskeliai, valiutos keityklos, „kultūrkė“, Rėkyvos paežerė su Joninių nakties linksmybėmis, „Pietinia“ kiemai, laisvi „plotai“ pas draugus ir panašiai.
Personažui keičiantis, keičiasi jo lankomos vietos ir apskritai jo žvilgsnis į Šiaulius. Praminami takai į biblioteką, Parodų rūmus, „Laiptų“ galeriją, Fotografijos muziejų, Pėsčiųjų bulvare ir kitur jį pradeda dominti ne vien parduotuvių vitrinų turinys, bet pastatų architektūriniai ypatumai, meniniai akcentai: „Arba tie juodi katinai an „Valerijuona“ vaistines. Kiek sykių aidavau pro šalį i nekreipdavau dėmesia... Manes visa tas nekase, i net nebūč’ pagalvojęs, ka čia gal’ būt’ gražu“ (p. 171). Herojus laipsniškai išgyvena „kultūrinį lūžį“, smagiais ir taikliais rakursais atverdamas anuometę – daugiausia alternatyviąją – Šiaulių kultūrą su „parodrūmiu“ ir BIX’ų muzika priešakyje.
Tiesa, ir „treninginį“, ir kultūrinį romano herojaus laikotarpį vienijančiu erdviniu miesto simboliu išlieka Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, kuri „didele i balta, išsiskyre iš visa murzina peizaža“ (p. 140), dominavo miesto panoramoje – „visi Šiauliai kai an delna: i bažnyčia, i vandens bokšts matyt’“ (p. 219). Tai ne tik dėl įspūdingų jos mastelių, bet ir dėl nuo vaikystės įdiegto nuoširdaus tikybinio pareigingumo („da i daba vaikščioju į bažnyčią i ainu išpažinties“, p. 120), kurio iš regbį žaidžiančio treninguoto Šiaulių „pacano“ lyg ir nesitikėtum.
Miesto savasties paieškos: „jokia saule čia nekvep’“
Knygoje ironiškai atsiliepiama apie sustabarėjusias, kūrinyje vaizduojamu metu visiškai nebegyvybingas Šiaulių tapatybės apibrėžtis, tokias kaip Saulės miestas, Dviračių miestas ir panašias. Iš paaugliško amžiaus išaugantis, bręstantis personažas puikiai jaučia šių įvaizdžių neadekvatumą visai tai šiaulietiškai realybei, kurią mato aplinkui, su kuria kasdien tiesiogiai ir netiesiogiai susiduria. Todėl paaugliškai naivokai, bet sykiu taip pat atvirai siūlo „žiet’, kaip yra“, – koks iš tikrųjų yra Šiaulių veidas ankstyvojoje posovietinėje Lietuvoje.
Atviru tekstu, potekste, kontekstualiai ir kitaip Šiauliai įvardijami bei vaizduojami kaip gyvas, judrus, visokiausio potencialo kupinas ir įvairiose srityse – ekonominėje, sporto, kultūros, istorijos ir t. t. – išsiskiriantis miestas. 1992–1996 metų Šiauliai Kmitos romane yra: siuvėjų ir mezgėjų miestas, spekuliantų ir kontrabandininkų miestas, regbio ir žolės riedulio miestas, alternatyviosios muzikos ir tokios pat kultūros miestas, „kačialkėse“ užgrūdintų kultūristų, kurie įsivaizduoja esą naujieji „stalones i vandamai“, miestas.
Šiauliai – „Šiaulyns“ – „Šaolins“ fonetiškai asociatyviai transformuoja miesto vardą personažas, turėdamas mintyje kung fu kovos meno tradicijomis išgarsėjusį Šaolino vienuolyną ir aktualizuodamas minėtuosius vietinius „kovos menininkus“ – „stalones i vandamus“.
Dar vienas Šiaulių vardo perkūrimas yra pateikiamas kaip rekonstravimas. Jis grindžiamas tuo, kas filologijos terminais gali būti pavadinta stilizuota liaudies etimologija: „gyvenam tokiam mieste, katrą vokiečiai metraštininkai pradieja rašyt’ kaip „Sau“. O ką vokiškai reišk’ „Sau“, tai aš žinau. I žinau, ka tas žodis tarias „zau“, tode jokia saule čia nekvep’. Kažkas labai norieja šviesos i optimizma. Ka būtų gražu. Gilu. Simboliška. O iš tikrųjų tai „Sau“ reišk’ kiaulę, „Saule“ – mažybine forma, kiaulike“ (p. 235–236).
Dekonstruodamas Šiaulių kaip Saulės miesto tapatybę ir kitaip provokatyviai ironizuodamas stereotipinius miesto vaizdinius, romano personažas, sykiu ir autorius ne šiaip „tuščiai“ matuoja siauro lokalinio patriotizmo ribas ar bando jo kantrybę. Jis jaunatviškai nuoširdžiai, gal šiek tiek karštligiškai ir pats bando apčiuopti, nubrėžti įvairius autentiškos šiaulietiškos tapatybės kontūrus, ir skaitytoją kviečia jų ieškoti. Tai vyksta žaidybiškai eksperimentuojant.
Pavyzdžiui, siūlant „patobulinti“ Šiaulių herbą – vietoje meškos pavaizduoti jame „bytą“, t. y. beisbolo lazdą. Esą, jeigu kronikose rašoma, kad 1236 metais lietuviai kalavijuočius išmušė „medžiais“, vadinasi, „bytą“ reikėtų laikyti šiuolaikine ano medinio ginklo iš XIII a. modifikacija. Romane leidžiama suprasti, jog ji kuo puikiausiai simbolizuotų istorinę karinę Šiaulių žemių šlovę ir jungtį su tam tikro šiauliečių sluoksnio, ginkluoto „bytomis“, kovingumu XX a. pabaigoje.
... ir profesorius Alfredas Bumblauskas: gal ne Saulė, bet Saulėns?
Kmita romanu „Pietinia kronikas“ – jo kalba, stiliumi, pagrindinio veikėjo paveikslu, pateiktąja miesto koncepcija – autobiografiškai autentiškai ir meniškai brandžiai išbaigia bei pozityviai transformuoja būtent tą Šiaulių „portretinį“ įvaizdį, nuo kurio Šiauliuose labiausiai norima atsiriboti. Tai vietine šnekta kalbantis „krūtas“ ir sportiškas „treninguotas bachūras“, romane pamažu virstantis literatūra besidominčiu, alternatyvią muziką ir meną vertinančiu jaunuoliu.
Laidoje „Dviračio šou“ Dariaus Balčiūno įkūnytas šiaulietis Pilypukas su beisbolo lazda ir įvairiuose renginiuose Mindaugo Stasiulio įkūnytas Šiaulių „geziukas“ Saulėns – personažai, kurie minimą įvaizdį Lietuvoje labiausiai išplatino ir įtvirtino. Taip įtvirtino, kad rugsėjy Fotografijos muziejuje vykusią diskusiją „Šiaulių tapatybė: Saulės žemė ar vartai į Šiaurę?“ pradėjęs profesorius Alfredas Bumblauskas pirmiausia prisiminė Holivudo garsenybės Melo Gibsono frazę apie „aštriadančius lietuvius“, ginkluotus beisbolo lazdomis, tuoj pat pridurdamas, jog Gibsono pateiktas vaizdinys jam akimoju asocijavosi su šiauliečiais.
Profesorius provokavo, kad galbūt Šiaulių įvaizdis ir galėtų būti Saulėns bei beisbolo „lazdikė“, kviesdamas dekonstruoti, anot jo, miesto svečiams nuobodžią ir šiaip neperspektyvią Šiaulių kaip Saulės žemės tapatybę.
Miesto šviesuomenė į provokatyvius garbaus svečio svarstymus diskusijoje sureagavo, mano nuomone, visiškai neadekvačiais ilgaamžės Šiaulių politinės, ekonominės ir kultūrinės istorijos perpasakojimais. Nebuvo išgirsta nei profesoriaus pastaba, kad Vilnius dažnam užsieniečiui įdomesnis ne kunigaikščiais ir Gedimino pilimi, o Franku Zappa, nei jo kolegos istoriko dr. Salvijaus Kulevičiaus priminimas, kad Žagarė žmones pritraukia ne išties turininga praeitimi, bet elementariu vyšnių įvaizdžiu.
Nebuvo suprasta, kad apskritai įvaizdis dažnu atveju yra ne sunkiasvoris kompleksinis-intelektualinis istorinės atminties konstruktas, bet spontaniškas idėjos blyksnis, kurio nesugeneruosi simpoziumais, o jei jis jau prasiveržė, nesuvaldysi pasipiktinimais, draudimais ar ignoravimais.
Kreipiu mintį link to, kad su egzistuojančiu šiauliečio kaip agresyvoko „treninguoto bachūro“ iš Pietinia vaizdiniu daug produktyviau ne kariauti ar jo „nematyti“ (nors kai kam to labai norėtųsi), bet jį priimti ir „apdoroti“ bei išnaudoti kultūriškai. Taip daryti bene pirmasis pradėjo Markus Roduneris, ėmęsis į šiauliečių šnektą versti Berno šnekamąja kalba sukurtą Šveicarijos rašytojo Pedro Lenzo romaną „Čia aš varatarius“, kurio pagrindinis veikėjas artimas Šiaulių „treninginiams“.
Šį romaną Roduneris išvertė sykiu su Rimantu Kmita. Jį šiemet inscenizavo ir įvairiuose Lietuvos miestuose rodė režisierius Antanas Gluskinas, subūręs nediduką aktorių kolektyvą, kurio interpretuojamas „varatarius“ įgijo dar daugiau šiaulietiškų bruožų.
Be to, rudenį Šiaulių fotoklubas „Fotografijos namai“ kavinėje „Centro šokoladinė“ surengė kolektyvinę dvidešimt devynių autorių parodą „Nevaryk an petinia“, kurioje irgi sukūrė alternatyvų oficialiajam miesto įvaizdį. Pastarasis ir temiškai, ir pasaulėžiūriškai siejasi su Kmitos romane bei Gluskino spektaklyje iškylančiais šiaulietiškumo vaizdiniais.
Spektaklis, paroda, profesoriaus Bumblausko ir jo kolegų svarstymai, o labiausiai Kmitos romanas liudija aptariamo Šiaulių įvaizdžio autentiškumą, populiarumą ir, spėju, dar neišnaudotas galimybes. Net turistines, jeigu, pavyzdžiui, atsirastų koks ekskursinis maršrutas po „Pietinia kronikų“ ir sykiu apskritai po 1992–1996 metų „laukinio kapitalizmo“ laikų Šiaulius. Arba jeigu trumpiems pasivaikščiojimams ir patogiems pasisėdėjimams tinkamoje Pietinio vietoje, tarkime, iškiltų nepretenzingas paminklėlis abstrakčiam „bachūriukui“, už nugaros numetusiam ir palikusiam sulaužytą „bytą“, o rankoje laikančiam eilėraščių tomelį.
Švelniai didaktinis žodis pasipiktinusiems: ten fikcija, o čia realybė
Kuo puikiausiai suprantu, kad sociokultūrine prasme tradiciškai nusiteikę miesto šviesuomenės atstovai kategoriškai nepritars tam, ką minimoje diskusijoje kalbėjo profesorius Bumblauskas bei jo palyda. Ir kad pasipiktins tuo, ką čia rašau, bei tuo, koks miesto vaizdinys iškyla pristatomame romane. Tačiau noriu nuraminti: meniškai stilizuotas ir diskusijomis palaikomas įvaizdis nėra realybės vaizdas.
Didžioji miesto gėda ir bėda – gi ne Šiaulių gatvės kalba šnekantis ir atitinkamai besielgiantis fikcinis Rimanto Kmitos „bachūriukas“ iš dviejų dešimtmečių senumo Pietinia, bet – kone lygiai taip pat šiandien tebešnekanti ir tebesielgianti tam tikra Šiaulių miestiečių dalis (ypač viešųjų ir pusiau viešųjų miestiečių), kuri niekaip neišauga iš mentalinių treningų. Saviironišką meninę „bachūrizmo“ stilizaciją reikėtų ne tik skirti nuo tebeegzistuojančios viešosios „bachūrizmo“ realybės, bet ir pasinaudoti ja tokią realybę kultūriškai neutralizuojant.
Kaip tai daroma, puikiai parodo Kmitos knyga „Pietinia kronikas“. Todėl rekomenduoju: imkit ir skaitykit.
Agnės Malinauskiatės fotografija iš parodos „Nevaryk an petinia“.
Knygos viršelis. Dailininkas Liudas Parulskis.