Akmeniniai plojimai Liaudanskiui

Ak­me­ni­niai plo­ji­mai Liau­dans­kiui

Kel­mė, ko ge­ro, neį­si­vaiz­duo­ja­ma be Kra­žan­tės ir Vil­bė­no vin­gių, į dan­gų iš­ki­lu­sios rau­don­šo­nės baž­ny­čios ir Juo­zo Liau­dans­kio. Sa­va­moks­lis ak­men­ta­šys, nuo ku­rio gi­mi­mo praė­jo jau 112 me­tų, am­ži­nin­kų ir jį pa­ži­no­ju­sių­jų bu­vo va­di­na­mas ak­mens dai­niu­mi. Kel­mei ir vi­sai Lie­tu­vai jis pa­li­ko ne vie­ną ak­me­ni­nę skulp­tū­rą, su­stin­gu­sį an­ge­lą ar šven­tą­jį ant bran­gių žmo­nių ka­pų.

Juo­zo Liau­dans­kio, mi­ru­sio 1989-ųjų sau­sį, ak­men­ta­šys­tės tra­di­ci­ja Kel­mė­je tę­sia­ma iki šių die­nų. Nuo 2004-ųjų, kas ant­ri me­tai vyks­tan­čių ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mų da­ly­vių su­kur­tos trys de­šim­tys ak­me­ni­nių ak­cen­tų, skulp­tū­rų puo­šia mies­tą. Šį ru­de­nį, pa­ger­biant J. Liau­dans­kį, jo var­du pa­va­din­ta ir Kel­mės kul­tū­ros cent­ro Dai­lės ga­le­ri­ja.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Juo­zas Liau­dans­kis, jį pa­ži­no­ju­sių­jų tvir­ti­ni­mu, ne­pa­liau­da­vo kar­to­ti, jog jį ra­mi­na tik ak­muo ir dar­bas. To­dėl ne­rei­kia ste­bė­tis, kad gu­lė­da­mas mir­ties pa­ta­le pa­ga­liu­ką į pa­ga­liu­ką mu­šė.

Ne vel­tui per Dai­lės ga­le­ri­jos ati­da­ry­mą šį ru­de­nį Kel­mės kul­tū­ros cent­re vie­to­je įpras­to sim­bo­li­nės juos­tos kir­pi­mo skam­bė­jo ak­me­nu­kų tauš­kė­ji­mas, kauk­šė­ji­mas. Įvai­rio­se ga­le­ri­jos vie­to­se bu­vo pri­dė­tas ne vie­nas ki­bi­ras nu­skel­tų rie­du­lių, ku­riuos ren­gi­nio sve­čiai, vie­ną į ki­tą muš­da­mi, Juo­zui Liau­dans­kiui do­va­no­jo ak­me­ni­nių plo­ji­mų jū­rą.

Juo­zo Liau­dans­kio sū­nus Rai­mon­das Liau­dans­kis tuo­kart džiau­gė­si, jog taip gra­žiai, sim­bo­liš­kai ir pra­smin­gai pri­si­min­tas ir įver­tin­tas jo ak­men­ta­šio tė­vo pa­li­ki­mas Kel­mei ir jos žmo­nėms.

R. Liau­dans­kis pri­si­mi­nė sa­vo ir tė­vo ke­lio­nę į Mask­vą, į są­jun­gi­nę pa­ro­dą, ku­rio­je bu­vo eks­po­nuo­ja­mos Juo­zo Liau­dans­kio skulp­tū­ros. Tarp 15 pa­vil­jo­nų Lie­tu­vos pa­vil­jo­nas bu­vęs vie­nas iš po­pu­lia­riau­sių, lan­ky­to­jai vis kel­miš­kio ak­men­ta­šio tei­ra­vo­si, kaip jis su­ge­ba tar­si gy­vas bū­ty­bes iš ak­me­nų iš­lais­vin­ti. Juo­zo Liau­dans­kio at­sa­ky­mas bu­vo tvir­tas.

Jo ma­ny­mu, vis­kas pri­klau­so nuo kū­rė­jo. Jei žmo­gus bus gob­šuo­lis, ver­tel­ga, int­ri­gan­tas, pa­vy­duo­lis, jei ma­tys siau­rą pa­sau­lį tik niū­rio­mis spal­vo­mis, jei vi­so sa­vęs nea­ti­duos dar­bui, ir jo kū­ri­niai bus ne­gy­vi, ne­tik­ri, be ši­lu­mos.

Kai Juo­zas Liau­dans­kis grį­žo iš Mask­vos, ne vie­nas jo tei­ra­vo­si, kas to­je pa­ro­do­je ir di­džiu­lia­me mies­te jam la­biau­siai pa­ti­kę. Ak­men­ta­šys at­sa­kė pa­pras­tai: „Ak­me­nų daug.“

Per il­gus me­tus Juo­zo Liau­dans­kio su­kur­tos skulp­tū­ros te­bes­to­vi Kel­mė­je. Cent­re, prie fon­ta­no – ra­mi skal­bė­ja. Prie Kra­žan­tės til­to – skulp­tū­ra tan­kis­tams, ku­rie bū­tent tą til­tą pa­sku­ti­nią­ją ka­ro die­ną nuo su­sprog­di­ni­mo ir iš­sau­go­jo. Dar – mu­zi­kan­tų gru­pė, lie­tu­vai­tė, tu­rin­ti Juo­zo Liau­dans­kio duk­ros bruo­žų, knyg­ne­šiai... Kiek­vie­na skulp­tū­ra tar­si įau­gu­si į konk­re­čią erd­vę. Bent jau kel­miš­kiams bū­tų la­bai sun­ku kaž­kur ki­tur ją ma­ty­ti.

1988 me­tais Juo­zas Liau­dans­kis iš ak­mens iš­lais­vi­no pa­sku­ti­nę jam pa­klu­su­sią gy­vy­bę – su­kū­rė pa­mink­lą kel­miš­kiui poe­tui Bro­niui Lau­ce­vi­čiui-Varg­šui. Šal­tą žie­mą prie Kra­žan­tės upės vis gir­dė­jo­si, liu­di­nin­kų tei­gi­mu, ta­šo­mo ak­mens gar­sai. Dėl pa­sku­ti­nio­jo sa­vo kū­ri­nio ak­men­ta­šiui te­ko nu­brauk­ti ir aša­rą – po nak­ties, atė­jęs dirb­ti, sy­kį ra­do pik­ta­da­rių nu­skel­tą skulp­tū­ros no­sį. Il­gai tai­sė, grau­du­lio apim­tas.

1988 me­tų rug­sė­jo 11 die­ną pa­mink­las bu­vo ati­deng­tas, šven­tė su­ta­po su pir­muo­ju Kel­mės Są­jū­džio mi­tin­gu sta­dio­ne. 1989 me­tų sau­sį Juo­zas Liau­dans­kis, su­lau­kęs 85 me­tų, mi­rė, taip ir neį­gy­ven­di­nęs sa­vo di­džiau­sios sva­jo­nės – ne­su­kū­ręs pa­mink­lo Ta­dui Blin­dai.

Ant Juo­zo Liau­dans­kio ka­po Kel­mės ka­pi­nė­se sto­vi jį pa­ži­no­ju­sio, kar­tu su juo ak­me­nį ta­šiu­sio skulp­to­riaus Ka­zio Bim­bos su­kur­tas ant­ka­pi­nis pa­mink­las. Ša­lia ki­tas kū­ri­nys. Ant ka­dai­se Juo­zo Liau­dans­kio iš­ta­šy­tos be­gal­vės skulp­tū­rė­lės kel­miš­kis ak­men­ta­šys, tau­to­dai­li­nin­kas, me­no kū­rė­jas, Liau­dans­kio tra­di­ci­jų te­sė­jas Val­das Ban­dza pri­tai­sė gal­vą. Gy­ve­nęs ak­me­nų ap­sup­ty­je, Juo­zas Liau­dans­kis ir il­si­si jų ap­sup­tas.

2004 me­tais, kai Kel­mė mi­nė­jo mies­to 710 me­tų su­kak­tį ir Juo­zo Liau­dans­kio gi­mi­mo šimt­me­tį, su­reng­tas ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mas, ta­pęs tra­di­ci­niu ren­gi­niu. Kas ant­ri me­tai ak­men­ta­šiai iš vi­sos Lie­tu­vos, o vė­liau – ir iš už­sie­nio ku­ria ak­me­ni­nius ak­cen­tus, skulp­tū­rė­les. Kel­mė­je li­ko vi­sos trys de­šim­tys dar­bų.

Iš au­ten­tiš­kos Juo­zo Liau­dans­kio biog­ra­fi­jos, ra­šy­tos 1978 me­tais:

– Nuo pat sa­vo ma­žų die­nų la­bai mė­gau me­ną. Kai mo­ti­na ei­da­vo baž­ny­čion, pra­šy­da­vau, kad ir ma­ne te­nai ves­tųs, o nuė­jęs žiū­rė­da­vau į pieš­tus ir iš skulp­tū­rų dirb­tus šven­tuo­sius, o pa­rė­jęs na­mos­na, ga­ny­da­mas kar­ves, pa­tsai juos dirb­da­vau iš me­džio ar iš mo­lio. Nuo ma­žų die­nų my­lė­jau me­džius, gė­les, paukš­te­lius, žvė­ris, sie­lo­da­vaus, kai koks pie­muo nu­lauž­da­vo me­de­lį ar iš­dras­ky­da­vo paukš­te­lio liz­de­lį.

Jau suau­gęs į vy­ro am­žių, ati­tar­na­vęs Lie­tu­vos ka­riuo­me­nėj, at­si­kė­liau iš kai­mo gy­ven­ti į Kel­mės mies­tą, pra­dė­jau dirb­ti ka­pų ak­me­ni­nius pa­mink­lus. Tu­rė­da­mas la­bai di­de­lį no­rą prie me­no, ras­da­mas ka­puo­se ko­kio skulp­to­riaus su­kur­tą skulp­tū­rą, ati­džiai ją ap­žiū­rė­da­vau iš vi­sų pu­sių ir na­muo­se pa­tsai ją tuo­jau kur­da­vau. Ne iš kar­to pa­si­sek­da­vo ją ati­dirb­ti, rei­kė­da­vo ke­lis kar­tus pa­kar­to­ti, ko­lei tin­ka­mai išei­da­vo.

Pri­si­mi­ni­mai apie Juo­zą Liau­dans­kį

Kel­miš­kį ak­men­ta­šį pa­ži­no­ję žmo­nės apie jį yra iš­sa­kę daug gra­žių žo­džių.

Ku­ni­gas ir poe­tas Ri­čar­das Mi­ku­ta­vi­čius dar ta­ry­bi­niais lai­kais, tvir­ti­no jog Lie­tu­vą gar­si­na ir vie­ni­ja krep­ši­nis, „Žal­gi­ris“ ir krep­ši­nin­kas Ar­vy­das Sa­bo­nis, o Kel­mę ir kel­miš­kius – Juo­zas Liau­dans­kis. Jo me­nui esą nea­be­jin­gi ka­ta­li­kai ir par­ti­niai, lat­rai ir blai­vi­nin­kai, jis vie­ni­ja gy­vuo­sius ir mi­ru­sius tė­viš­kė­nus.

Pro­fe­so­rius, me­no­ty­ri­nin­kas Vy­te­nis Rim­kus yra sa­kęs, jog Juo­zas Liau­dans­kis, prieš pra­dė­da­mas kal­ti, il­gai rink­da­vo­si ak­me­nį, iš­si­rin­kęs – glos­ty­da­vo, stuk­sen­da­vo plak­tu­ku, pri­glau­dęs au­sį klau­sy­da­vo po ke­le­tą die­nų.Tai ne­bu­vo me­džia­gos ty­ri­nė­ji­mas, kaip bu­vo ga­li­ma spė­lio­ti. Ak­men­ta­šys aiš­ki­no­si, ar tik­rai sly­pi ak­me­ny­je jo su­ma­ny­tas vaiz­das, ar gy­vas, ar ga­li­ma jį iš­lais­vin­ti. To­dėl ir kal­bė­da­vo­si su ak­me­niu kaip su žmo­gu­mi, kol su­si­tar­da­vo ir im­da­vo­si kal­to.

Apie Juo­zą LIAU­DANS­KĮ

Gi­mė 1904 me­tų sau­sio 27 die­ną Juk­niš­kės kai­me (Kel­mės r.) be­tur­čių tė­vų šei­mo­je. Ki­lus ru­sų-ja­po­nų ka­rui, J. Liau­dans­kio tė­vą, kad­ri­nį ru­sų ar­mi­jos ser­žan­tą, pa­šau­kė ka­ran. Ta­čiau jis pa­bė­go į Ame­ri­ką. Bet, lai­mės ne­ra­dęs, ko­ją su­si­žei­dęs, grei­tai grį­žo į Lie­tu­vą.

Juo­zo Liau­dans­kio tė­vai la­bai tau­pė, iš par­duo­tų gy­vu­lių, pa­si­sko­li­nę, nu­si­pir­ko še­šias de­šim­ti­nes ne­dir­ba­mos že­mės. Ta­čiau vėl užė­jo ki­tas ka­ras, da­bar Juo­zo Liau­dans­kio tė­vas išė­jo ka­riau­ti. Grei­tai pa­kliu­vo į vo­kie­čių ne­lais­vę, ku­rią ken­tė ket­ve­rius me­tus.

Juo­zas Liau­dans­kis ne­tu­rė­jo jo­kios vil­ties mo­ky­tis, nors ir la­bai no­rė­jo. Rei­kė­jo pa­dė­ti prie ūkio. Vi­si moks­lai tru­ko ke­lis mė­ne­sius. J. Liau­dans­kį ra­šy­ti, skai­ty­ti ir skai­čiuo­ti pra­mo­kė pusb­ro­lis.

Juo­zo Liau­dans­kio tė­vas ir se­ne­lis da­ry­da­vo ant­ka­pi­nius pa­mink­lus, iš jų ir iš­mo­ko ak­me­nį ta­šy­ti. Su­kū­ręs šei­mą, ap­si­gy­ve­nęs Kel­mė­je, J. Liau­dans­kis ėmė­si ir pa­mink­lus ta­šy­ti, ir ant­ka­pi­nes skulp­tū­ras kur­ti. Jo kū­ri­nių yra Kel­mė­je, Kur­tu­vė­nuo­se, Lio­liuo­se, Stul­giuo­se, Lau­ku­vo­je, Ma­ri­jam­po­lės ir net Vil­niaus ka­pi­nė­se.

Ant­ka­pi­niai pa­mink­lai – la­bai įvai­rūs, daž­niau­siai ne­pa­na­šūs vie­ni į ki­tus, do­mi­nuo­ja an­ge­lų, Kris­taus ir Ma­ri­jos skulp­tū­ros. Spe­cia­lis­tų tei­gi­mu, pa­mink­lai už­baig­ti, vien­ti­si, pui­kios kom­po­zi­ci­jos.

1965 me­tais kel­miš­kį ak­men­ta­šį at­ra­do Vals­ty­bi­nio dai­lės ins­ti­tu­to stu­den­tai, jam at­si­vė­rė ga­li­my­bės kur­ti pa­sau­lie­ti­ne te­ma­ti­ka. Nuo 1966 me­tų J. Liau­dans­kio dar­bai eks­po­nuo­ti be­veik vi­so­se res­pub­li­ki­nė­se, taip pat są­jun­gi­nė­se liau­dies me­no pa­ro­do­se, ge­riau­si dar­bai – ir už tuo­me­ti­nės Ta­ry­bų Są­jun­gos ri­bų – Če­kos­lo­va­ki­jo­je, Len­ki­jo­je, VDR, Veng­ri­jo­je.

Skulp­to­rius mi­rė 1989 me­tų sau­sio 23 die­ną.

Au­to­rės nuo­tr.

Sa­va­moks­lis ak­men­ta­šys Juo­zas Liau­dans­kis va­di­na­mas ak­mens dai­niu­mi.

Kel­mės ka­pi­nė­se ant Juo­zo Liau­dans­kio ka­po pa­sta­ty­tos dvi ak­me­ni­nės skulp­tū­rė­lės. Vie­nos au­to­rius – Ka­zys Bim­ba. Ki­tos – ori­gi­na­li at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja. Ant ka­dai­se Juo­zo Liau­dans­kio iš­ta­šy­tos be­gal­vės skulp­tū­rė­lės kel­miš­kis ak­men­ta­šys, tau­to­dai­li­nin­kas, me­no kū­rė­jas, Liau­dans­kio tra­di­ci­jų te­sė­jas Val­das Ban­dza pri­tai­sė gal­vą.

Juo­zo Liau­dans­kio sū­nus Rai­mon­das Liau­dans­kis ak­men­ta­šio tė­vo pė­do­mis ne­pa­se­kė, jis – dro­žė­jas iš me­džio, tau­to­dai­li­nin­kas. (Ša­lia – skulp­to­rė Da­liu­tė Ona Ma­tu­lai­tė).

Šį ru­de­nį ati­da­ry­tai Kel­mės kul­tū­ros cent­ro dai­lės ga­le­ri­jai su­teik­tas Juo­zo Liau­dans­kio var­das.

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus nuo­tr.

Juo­zas Liau­dans­kis ak­me­nį ka­lė iki mir­ties, 85 me­tų.