Prisiminimai, tilpę į mažą sąsiuvinį...

Pri­si­mi­ni­mai, til­pę į ma­žą są­siu­vi­nį...

Vy­te­nis RIM­KUS

Pro­fe­so­rius, ha­bi­li­tuo­tas dak­ta­ras

Var­ty­da­mas sa­vo po­pie­rių krū­vas ap­ti­kau ma­žą są­siu­vi­nė­lį, pri­ra­šy­tą apie gy­ve­ni­mą trem­ty­je Si­bi­re. Jį ra­šė Zi­na Gry­bai­tė 1990 me­tais. Pas ma­ne jis at­si­dū­rė, kad kur nors spaus­din­čiau, bet taip ir li­ko už­mirš­tas. Pers­kai­čiau su vis di­dė­jan­čiu su­si­do­mė­ji­mu jau­nos vie­nuo­li­ka­me­tės, paaug­lės iš­gy­ve­ni­mus, sva­jo­nes.

Apsk­ri­tai apie Si­bi­rą pri­ra­šy­ta la­bai daug, daug kas kar­to­ja­si, bet vi­sur yra ir kas nors ki­taip. Šio są­siu­vi­nio teks­tas man pa­si­ro­dė itin ori­gi­na­lus, sa­vo­tiš­kai ap­ra­šy­ti įvy­kiai suau­gu­siems gal ir men­kiau įsi­sprau­dę at­min­ty­je. Nors jau praė­jo daug me­tų nuo to lai­ko, pa­gal­vo­jau, kad ver­ta at­si­mi­ni­mus pa­teik­ti spau­do­je. O tam bū­ti­na su­ži­no­ti apie au­to­riaus da­bar­tį, gal pa­vyk­tų net su­si­pa­žin­ti.

Ir štai po il­go­kų paieš­kų šie­met, vie­ną sau­lė­tą ru­dens sek­ma­die­nį, su žmo­na at­vyks­ta­me į Pak­ruo­jį ir su­si­tin­ka­me su ra­ši­nio au­to­re jos jau­kia­me pa­čios šei­mos pa­sta­ty­ta­me na­me. Už­si­mez­gė il­gas po­kal­bis, paaiš­kė­jo, kad trem­tin ke­lia­vo­me ta­me pa­čia­me trau­ki­ny­je, pir­mą­sias Ve­ly­kas su­ti­ko­me Al­za­ma­jaus (Ir­kuts­ko sri­ties mies­te­lis) sta­dio­ne po at­vi­ru dan­gu­mi, kad po sep­ty­ne­rių me­tų ta­me pa­čia­me Al­za­ma­ju­je esa­me bu­vę kaž­ko­kiuo­se ren­gi­niuo­se, net ra­ši­ny­je pa­mi­nė­tų Lu­kių ves­tu­vė­se.

Apie sa­vo jau­nys­tę Zi­na pa­ra­šė jau suau­gu­si, gy­ve­ni­mas tę­sė­si Lie­tu­vo­je, ne­sto­ko­jan­tis džiaugs­mo ir dra­ma­tiš­kų įvy­kių, šei­mos gau­sė­ji­mo ir mi­ri­mų. Ji tik sua­be­jo­jo, ar ver­ta pri­si­min­ti tų me­tų in­ty­mes­nių da­ly­kų, gal da­bar ji at­lai­džiau pa­žiū­rė­tų ir į sa­vo skriau­di­kus. Ga­lų ga­le su­ta­rė­me, kad ra­ši­nys te­lie­ka toks, koks yra, te­gul liu­di­ja paaug­lės, jau­nos mer­gi­nos jau­se­ną ir gy­ve­ni­mą anais se­nais ne­lais­vės me­tais, ku­rie at­ro­do to­kie ne­se­ni.

Al­za­ma­jaus lie­tu­viai

Zi­na GRY­BAI­TĖ-MON­KE­VI­ČIE­NĖ

Eše­lo­no bro­liai, eše­lo­no se­sės,

Nie­kad neiš­da­vę mū­sų Lie­tu­vos,

La­ge­rius praė­ję, trem­ty­je ken­tė­ję,

Žu­vę už Tė­vy­nę sve­ti­muos kraš­tuos.

Gy­vu­li­nis va­go­nas, nu­ve­žęs ma­no jau­nys­tę į Al­za­ma­jaus ver­gų aikš­tę, pa­li­ko, už­dė­da­mas var­go gran­di­nes de­šim­čiai me­tų. Iš aikš­tės mus 25-ias šei­mas pa­ve­žė ma­ši­no­mis dar apie 80 km, kur vie­to­vė va­di­no­si „Ukaus­koj siel­so­viet“, su­trum­pin­tai „Uk“.Čia Uke bu­vo pa­ts sun­kiau­sias žo­džiais neiš­sa­ko­mas lai­ko­tar­pis. Po sep­ty­nių me­tų vėl su­grį­žo­me į Al­za­ma­jų.

Tai­gi pri­si­mi­ni­mai iš Uko gy­ve­ni­mo. Pir­mie­ji me­tai dar bu­vo pa­ken­čia­mi, kas tu­rė­jo nu­si­ve­žęs iš Lie­tu­vos tai mais­to, tai rū­bų, o ki­ti dar vie­ną ki­tą siun­ti­nį gau­da­vo, šiaip taip ver­tė­mės, bet gy­ve­ni­mas ėjo vis sun­kyn, vis žiau­ryn. Pra­si­dė­jo duo­nos da­vi­niai (nor­mos), jei­gu ei­ni į dar­bą – gau­ni pus­ki­log­ra­mį, dar­bin­ges­nis ir ki­log­ra­mą. Mū­sų šei­ma bu­vo 5 as­me­nų, dar­bin­gi bu­vo tik trys. Tė­tė, bro­lis – 15 me­tų, aš – 11 me­tų. Val­gy­ti no­rė­jom pen­ki, ma­ma bu­vo li­go­ta – dirb­ti ne­ga­lė­jo, o se­suo 5 me­tų. O tas mū­sų ko­lū­kis, va­di­na­mas Ka­li­ni­no var­du, bu­vo ap­leis­tas, kad ne­ži­nau nei kaip ap­ra­šy­ti. Bu­vo po­ka­rio me­tai, vie­ti­niai vy­rai dau­ge­lis ne­grį­žę iš ka­ro, o ki­ti dir­bo miš­ko dar­buo­se, ko­lū­ky­je dir­bo ke­lios mo­te­rė­lės, nu­se­nę se­nu­kai. Jau­ni­mo iš vis ne­bu­vo, gal jie gy­ve­no kur mies­tuo­se. Gy­ve­ni­mas iš­mo­ko vis­ko, pri­pra­tom, iš­mo­kom įvai­rius dar­bus, pri­si­tai­kėm prie kli­ma­to, nors iš pra­džių bu­vo la­bai, la­bai sun­ku, bet ti­kė­ji­mas ir ta ge­ro­ji vil­tis, kad mes vis­ką iš­kę­si­me ir su­grį­ši­me į gim­tą­ją Lie­tu­vą, su­teik­da­vo jė­gų. Dar­bų nie­kas ne­skirs­tė – kam leng­ves­nis, kam sun­kes­nis, ar tu paaug­lys, jau­nuo­lis, užau­gęs, vy­ras ar mo­te­ris. Tu­rė­jai dirb­ti, jei no­rė­jai val­gy­ti ir iš­gy­ven­ti.

Pri­si­me­nu ir nie­ka­da to ne­pa­mir­šiu, kaip pir­mą kar­tą iš­va­rė šie­no pjau­ti su dal­giais, nes tech­ni­kos anuo me­tu dar ne­bu­vo. Iš­ri­kia­vo pie­voj vi­sus, o bri­ga­di­nin­kas Fa­ra­fo­no­vas – „lau­ki­nis su­tvė­ri­mas“, žmo­gum jo ne­pa­va­din­si: pa­siė­męs to­kį ru­siš­ką (ant striu­ko ko­to dvie­jų met­rų gy­vu­liams va­ry­ti bo­ta­gą) pra­dė­jo mo­ky­ti pjau­ti šie­ną. Kaip sa­ko­ma, skęs­tan­tis ir už šiau­do grie­bia­si – po­ra kir­čių tuo bo­ta­gu, kad krau­jas trykš­tų ir dal­gis ei­tų ly­giai, pla­čiom pra­dal­gėm, ir nė vie­na žo­le­lė po pra­dal­ge ne­pa­si­lie­ka ne­nup­jau­ta, ir nie­kam ne­svar­bu, kad aša­ros ir pra­kai­tas pa­ly­di lie­tu­vio ai­ma­nas, kar­čią da­lią...

Po šienp­jū­ties atė­jo ru­duo, der­liaus nuė­mi­mas. Be Ka­lė­dų ne­pa­rei­da­vom į na­mus, nes dar­bas bū­da­vo be­veik ran­ki­nis, lau­kai už 15–12–8 ki­lo­met­rų. Guo­liai bū­da­vo to­kio­se be­lan­gė­se tro­be­lė­se, ant že­mės pri­klo­ta šiau­dų, o žmo­nės iš­si­ri­kiuo­ja­me kaip sil­kės bač­koj. Tai bu­vo ne poil­sis, o kan­čia, nes nei pir­ties, nei rū­bų pa­si­keis­ti ne­bu­vo kaip. O „gy­vy­bės“ tai taip ir lauk­da­vo nak­ties, bla­kės kris­da­vo iš lu­bų, sie­nų, o utė­lės pa­kel­da­vo to­kią sce­ną, kad nuo ka­sy­mo­si tos tro­be­lės sto­gas kil­no­da­vos.

O dar svar­biau­sia – jau atė­jo ir bad­me­tis, tas „ėda­las“ – taip jį te­ga­li­ma pa­va­din­ti, tas pa­ts die­na iš die­nos, be rie­ba­lo, be pie­no. Pri­vir­da­vo ka­ti­lą srė­ba­lo, ir to be­veik so­čiai ne­bū­da­vo. Du sam­čiai – nor­ma, tris kar­tus per die­ną. Duo­na bū­da­vo for­mi­nė: sū­ri, kar­ti, pri­mai­šy­ta ko­kių pju­ve­nų, žmo­nės pra­dė­jo tin­ti, jė­gos sek­ti. O kam pa­si­skųst? Vė­juj? Dar­bams nei ga­lo, nei kraš­to ne­ma­ty­ti, ne­gir­dė­ti jo­kios pro­švais­tės. Dar­bai, dar­bai, dar­bai. Ma­ko­ti­nos Sa­vi­nas, ant­ro­ji fer­ma – Pod Trū­boj – taip va­di­no­si mū­sų kol­cho­zo lau­kų gy­ven­vie­tės.

Si­bi­ro žie­ma trem­ti­niams tai tur­būt vi­sų sun­kiau­sias lai­ko­tar­pis. Šal­čiai, ap­link mig­la. Svar­biau­sia tos ke­lios pir­mo­sios žie­mos, mū­sų rū­bai ne­pri­tai­ky­ti, duo­da­vo lyg tai spec. rū­bų, su­ran­kio­tų, lo­py­tų, per­lo­py­tų iš vie­ti­nių ru­sų. Kai pa­gal­vo­ji – plau­kai sta­to­si, o rei­kė­jo dė­vė­ti, nie­ko ne­pa­da­ry­si. Bet iš­ken­tė­jom ir tas skriau­das su Die­vo pa­gal­ba, čia šian­die­ną tas li­ko tik pri­si­mi­ni­muo­se. Tuos žie­mos dar­bus ir­gi iš­mo­kė Fa­ra­fa­no­vas ir kol gy­ven­si­me, jie taip pat liks ne­pa­mirš­ta­mi.

Mū­sų Uko mer­gai­čių bu­vo bri­ga­da, pjau­da­vom miš­ką, vež­da­vom pa­ša­rus gy­vu­liams ir pa­na­šiai. Tai Ge­nu­tė Bal­čiū­nai­tė, Ge­nu­tė Ta­mo­šai­ty­tė, Ste­fa Ma­čiu­ly­tė, Au­gu­tė Bi­kaus­kai­tė, An­ge­lė Rus­tei­kai­tė, Al­fon­sa Bra­zy­tė, Ona Ma­tu­ze­vi­čiū­tė ir aš – Zi­na Gry­bai­tė. Bu­vom varg­šių varg­šės, vi­sur nor­mos, vi­sur pa­že­mi­ni­mas, vis ma­žai ir ma­žai. Rei­kia mal­kų par­vež­ti, sau­sų, sto­rų daug, o tai­goj snie­go taip pat daug, ark­liai nu­va­ry­ti, ne­paei­na, mus po tris su še­šiais ark­liais iš­sklai­do už ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų. Taip pat ir su šiau­dais, du ark­liai – dve­jos ro­gės vie­nai, o šiau­dai po snie­gu, ark­liai ne­paei­na, tu­rim at­kas­ti dar ir ark­liams ta­ką. Už to­kį „tru­da­die­nį"-dar­ba­die­nį gau­da­vom me­tų ga­le 2 kap. Ir pu­sę ki­log­ra­mo mi­ši­nio, ras­da­vom ir žir­nį, ir mie­žį, ir vi­kį, ir kvie­tį. Tai­gi rei­kia tik įsi­vaiz­duo­ti, ką ras­da­vom grį­žę iš to­kių dar­bų ant sta­lo. Bet mū­sų Ma­mų stip­ry­bės, tų sau­lių dė­ka, jų at­si­sa­ky­tų kąs­ne­lių, poil­sio va­lan­dė­lių, mes bū­da­vom lai­min­gi, va­ka­rais šil­tai pri­kū­ren­toj tro­be­lėj sva­jo­da­mi apie Tė­vy­nę Lie­tu­vą, apie lais­vę, be kal­tės kal­tų...

Gy­ve­ni­mas ėjo vis sun­kyn, val­gėm žo­les, pa­vyz­džiui, če­rem­šą, tai pri­me­nan­ti čes­na­ką, ir to ne­bū­da­vo kas­dien, nes aug­da­vo miš­kuo­se, o spe­cia­liai nie­kas ne­leis­da­vo. Ir dar vie­nas vaiz­das nie­ka­da neiš­dils... Bu­vo toks Ka­vec­kų Do­mi­nin­kas, pa­gy­ve­nęs ber­nas, li­go­tas, be svei­ka­tos, lė­tas. Jis vie­ną kar­tą at­ne­šė į lau­kus sa­vos ga­my­bos le­pioš­kų (pa­plo­čių) iš ru­pių mil­tų, ne­la­bai iš­min­ky­tų, be drus­kos, o kep­tų ant špy­žių, vie­tom ap­de­gę, grie­bėm dre­bė­da­mi, kad tik dau­giau nu­tver­ti. Toks ta­da bu­vo gar­dė­sis, pra­šėm, kad dar iš­kep­tų, bet varg­šas aiš­ki­no­si, kad mil­tų nie­kur ne­ga­lįs nu­tver­ti.

Toks bu­vo trem­ti­nių gy­ve­ni­mas: be lai­ko pra­bė­go ne­kal­ta vai­kys­tė, o taip pat ir žy­din­čio­ji jau­nys­tė ne­pa­bai­gia­muos dar­buos, al­ka­na, api­ply­šu­si, su­kaus­ty­ta na­dzi­ra­te­lių-pri­žiū­rė­to­jų. Nors ir kaip iš­kan­kin­ti, pa­že­min­ti, bet ti­kė­ji­mo su­grįž­ti į Lie­tu­vą nie­ka­da ne­pra­ra­dom, vil­tis ėjo vi­sa­da ša­lia.

Tu­rė­jau la­bai ge­rą drau­gę Al­du­tę Pet­raus­kai­tę ir gy­ve­nom vie­nam na­me. Tu­rė­da­mos tru­pu­tį lais­ves­nio lai­ko, tuoj ei­da­vom pa­si­vaikš­čio­ti po vie­nin­te­lę Uko gat­vę, sva­jo­da­vom, grį­žu­sios į Lie­tu­vą bū­ti­nai jau su sa­vo šei­mo­mis at­va­žiuo­ti vie­ni pas ki­tus. Tos sva­jo­nės iš­si­pil­dė, nors ne­greit – po ko­kių 20 me­tų, bet pa­lai­kom ry­šius ir da­bar, nes mus ski­ria tik 37 km. O Si­bi­ro drau­gys­tė iš­li­ko vi­sam gy­ve­ni­mui. Ir su Jad­vy­ga Ur­bie­ty­te su­si­ti­ku­sios Šiau­liuo­se ne­ga­li­m at­si­kal­bė­ti – juk tai to var­go drau­gės, to žiau­raus var­go drau­gės. Bend­rai vi­si ten gy­ve­nę li­kom gi­mi­nės.

* * *

Taip ke­lis me­tus slin­ko die­nos, mo­no­to­niš­kos, vie­no­dos, al­ka­nos, skar­ma­luo­tos. Tik­rą ba­dą jau­čiau pen­kias pa­ras. O bu­vo taip... Vy­ko šie­nap­jū­tė už tris­de­šimt ki­lo­met­rų nuo Uko. Ba­da­za­nov­ka va­di­no­si ta vie­to­vė, šie­na­vom ant la­bai gra­žios upės Udos kran­tų. Vie­ną nak­tį iš­gir­dom la­bai su­ne­ri­mu­sius ark­lius, ry­tą paaiš­kė­jo – pa­tvi­nu­si upė. Paaiš­kė­jo, kad mes iš vi­sų pu­sių ap­sem­ti, o van­duo vis ky­la. Iš dvie­jų pu­sių kal­nai, ma­žie­ji upe­liai iš­si­lie­ję, til­tas į kai­mą ar iš­neš­tas, ar taip la­bai ap­sem­tas – ne­žy­mu, bet šienp­jū­ties plo­tas ke­lių ki­lo­met­rų, bai­mės dar ne­tu­rė­jom. Nors Uda šniokš­tė pu­to­jo, ne­šė vis­ką, kas pa­kran­tė­se pa­si­tai­ko: me­džiai, kel­mai, jau ir lai­vai ne­bep­lau­kia.

Ta va­sa­ra bu­vo la­bai karš­ta, kaž­kur tir­po kal­nuo­se snie­gas ir Uda tvi­no. Ir Fa­ra­fo­no­vas bu­vo din­gęs. Su mu­mis lie­tu­viais dar šie­na­vo ir trem­ti­niai uk­rai­nie­čiai, žmo­nių iš vi­so virš šim­to, o van­duo vis ky­la, bet anek­do­tai ir dai­nuš­kos dar ne­ty­la. Tik­tai tre­čioj pa­roj, ka­da pa­si­bai­gė mais­to pa­sku­ti­nė kruo­pa, ne­ri­mas pra­dė­jo skverb­tis, van­duo vis ky­la, nu­val­gėm nuo ie­vų uo­gas, nes ten tų krū­mų daug, val­gėm žo­lę, čiul­pėm me­džių šak­nis, o van­duo vis ki­lo.

Nu­ne­šė ir mū­sų pa­la­pi­nes su vi­su tur­tu, ar­ti­no­si lė­ta mir­tis. Ark­liai, tie gud­rūs gy­vu­liai, nuo žmo­nių ne­si­trau­kė, ir nie­kam ne­pa­ki­lo ran­ka pa­pjau­ti ark­lį nors nuo ba­do gin­tis. O tas že­mės plo­te­lis vis ma­žė­jo. Suk­lau­pę mel­dė­mės, gie­do­jom ir kar­to­jom: Vieš­pa­tie, ar Ta­vo kan­čios bu­vo dar di­des­nės... Bet, van­duo su­sto­jo, pra­dė­jo trauk­tis, žiau­ru­sis li­ki­mas pa­li­ko mus atei­nan­čioms bė­doms.

Sug­rį­žo ir Fa­ra­fo­no­vas rai­tas ant ark­lio, jis su­pra­to, kas ga­lė­jo įvyk­ti, bet lau­ki­nė to žmo­gaus šir­dis ne­sud­re­bė­jo, pa­si­ša­li­no vie­nas, jam ne­svar­bu tų žmo­nių gy­vy­bės, nes jie trem­ti­niai. Jam šie­nas rū­pė­jo la­biau kaip žmo­nės, at­ve­žė du mai­šus deg­ti­nės ir sau­je­lę kruo­pų, vi­rė­jai lie­pė iš­vir­ti skys­tos bui­zos, kad žmo­nės neuž­si­val­gy­tų, ne­su­sirg­tų, vi­siems, ne­žiū­rint ly­ties, am­žiaus, pri­ver­tė iš­ger­ti po pil­ną stik­li­nę deg­ti­nės. O pa­skui po tru­pu­tį at­vež­da­vo tai bul­vių, tai kruo­pų. Ir šian­dien, po tiek de­šimt­me­čių tie pri­si­mi­ni­mai ver­čia rie­dė­ti aša­roms.

Ar­ba dar toks nu­ti­ki­mas ja­vap­jū­tės me­tu. Mes nuo na­mų už 14 km Ma­ko­ti­ne gy­ve­nom. Vie­ną va­ka­rą aš su uk­rai­nie­te Ol­ga Štoi­ko nu­ta­rėm pa­rei­ti pas ma­mas, pa­si­keis­ti rū­bus, ap­si­praus­ti, bet, mū­sų ne­lai­mei, pa­ste­bė­jo Fa­ra­fo­no­vas. Jis rai­tas ant ark­lio ar­tė­jo įsiu­tęs, mes bė­gom, griu­vom, ap­link lan­kos, to­liau miš­kas, jė­gos ap­lei­do, ver­kėm, pra­šėm pa­si­gai­lė­ti, bet įsiu­tęs žvė­ris ne­gir­dė­jo, bai­sūs bu­de­lio keiks­ma­žo­džiai ir bo­ta­gas smi­go į mū­sų jau­nus kū­nus, ark­lys nu­brau­kė ko­jom odą, Ol­gai su­traiš­kė pė­dą. Mes kru­vi­nos, su­plė­šy­tais rū­bais, šlu­bos iki ry­to pa­sie­kėm ko­men­dan­tū­rą. Bu­vo iš­kvies­tas ir pa­ts Fa­ra­fo­no­vas, bet jis aiš­ki­no­si, kad ro­dęs pa­vyz­dį, kad ki­ti be jo ži­nios nei­tų. Taip ir li­ko ran­dai tik mums varg­šėms trem­ti­nėms. Mes lin­kė­jom jam, kad, jei­gu gy­ve­ni­me su­tik­tu­mėm sa­vuos kraš­tuos, tai šal­to van­dens ne­duo­tu­mėm, šu­ni­mis už­pju­dy­tu­mėm...

* * *

Taip slin­ko trem­ti­nių die­nos. Tarp tų skriau­dų, poil­sio va­lan­dė­lė­mis ne­pa­mir­šo­me lie­tu­viš­kų dai­nų, Tė­vy­nės il­ge­sys trum­pi­no var­go die­nas. O ko­kie gra­žūs bu­vo dai­nų žo­džiai, brauk­da­vo aša­ras se­ne­liai – vi­si ti­kė­jom ir sten­gė­mės kaip nors iš­lik­ti ir su­grįž­ti į gim­ti­nę Lie­tu­vą. Klau­sy­da­mi mū­sų dai­nų su­rim­tė­da­vo ir sve­tim­tau­čiai, nors žo­džių ir ne­sup­ra­to. Mes, jau­ni­mas, ne tik dai­nuo­da­vom, bet ir šok­da­vom. Tu­rė­jom sa­vo ka­pe­lą, mu­zi­kos meist­rai bu­vo du bro­liai ir se­suo Ma­čiu­kai­čiai, tė­vas ir sū­nus Pet­raus­kai, jų ran­ko­se bet koks mu­zi­kos inst­ru­men­tas at­gy­da­vo. Mū­sų šo­kiai ir dai­nos bū­da­vo be bi­lie­tų, dy­kai. O su­grį­žę į gim­ti­nę ra­dom vis­ką nor­muo­tą, vi­sur bi­lie­tai, bi­lie­tai. Tik gam­toj poil­sia­vie­tė­se, pau­piuo­se sė­dė­jo nie­kie­no ne­var­žo­mi mė­ly­na­no­siai, ap­si­sta­tę pi­giu al­ko­ho­liu, dė­ko­da­mi Sta­li­nui už lai­min­gą gy­ve­ni­mą.

Ukas – tai bu­vo kan­čių sa­la, to juo­do var­go kam­pe­lis, ro­dė­si, kad ir gam­ta už­si­rūs­ti­nu­si ant trem­ti­nių, žie­mos le­di­nės, o va­sa­ros – moš­kių de­be­sys, tos kan­kin­to­jos, sie­te­liai de­gu­tai – tai ne­pa­ke­lia­mos prie­mo­nės taip iš­ka­muo­da­vo žmo­nes, kad šian­dien pri­si­mi­nus no­ri­si rėk­ti: už ką?

Tai­gi už ką kan­ki­no mus Si­bi­re, už ką atė­mė gra­žiau­sius jau­nys­tės me­tus, už ką? Už ką? Už ką? Tie žo­džiai skam­bės vi­sa­da, net is­to­ri­jos pus­la­piuo­se.

Jau­nys­tėj tur­būt vis­kas leng­viau pa­ke­lia­ma, tur­būt ir Uko jau­ni­mas, nors ir kaip iš­var­gę bū­da­vom, bet va­ka­ro­nes tu­rė­da­vom ir lauk­da­vom sek­ma­die­nio, nes bū­da­vo poil­sio die­na. Pri­si­me­nu to­kį vėl žiau­rų nu­ti­ki­mą. Bu­vo ru­duo, orai vė­so­ki, va­ka­ro­nė vy­ko sov­cho­ze (ta­ry­bi­nia­me ūky­je), nes iš mū­sų ko­lū­kio per­kel­tos ke­lios šei­mos ten gy­ve­no. Tai­gi ten į šo­kius ėjom, mū­sų ber­niu­kų pul­ke­lis nuė­jo ap­lin­ki­niu ke­liu, o mes 12 mer­gai­čių pa­su­kom tie­siai, pro krū­mokš­nius, pro ge­le­žin­ke­lio „trū­bą“ (taip ten va­di­no­si vi­so ke­lio gal du ki­lo­met­rai). Tik stai­ga iš krū­mų su pis­to­le­tu ran­ko­je prieš mus iš­šo­ko gir­tas na­dzi­ra­te­lis (pri­žiū­rė­to­jas), su keiks­ma­žo­džiais rėk­da­mas iš­šau­dy­siąs vi­sas ban­dit­kas li­tov­kas. Iš bai­mės ap­mi­rėm, nes jis gink­luo­tas, na ir pra­si­dė­jo žvė­ries iš­dai­gos: su­klup­do vi­sas į ba­lą ir ei­na ap­link, ku­rią pir­ma nu­šau­ti, vėl lie­pia at­si­sto­ti ir vėl klaup­tis, o iš bai­mės vos gy­vos. Nu­ve­da vi­sas po „trū­ba“, vėl su­klup­do. Au­gu­tei Bi­kaus­kai­tei įki­šo pis­to­le­tą į gerk­lę ir šau­kia, kad ji sa­ky­tų: „Sta­li­nas die­vas“, vėl iš­ve­da iš po „trū­bos“ vi­saip gąs­din­da­mas, iš­šau­na aukš­tyn. Mes pa­ma­tom at­bė­gan­čius ge­le­žin­ke­liu mū­sų du vai­ruo­to­jus ru­sus Va­len­ti­ną Ab­ra­mo­vą ir Va­lo­dią No­vo­sio­lo­vą. Jie su­tram­do žvė­rį ir mus iš­lais­vi­na, ne­ži­nau, jei­gu ne tų ge­rų­jų vai­ki­nų pa­si­ro­dy­mas, ar iš tik­rų­jų ne­bū­tų pra­si­dė­jęs šau­dy­mas. Kai pa­si­skun­dėm ko­men­dan­tū­rai, tai ža­dė­jo jį nu­baus­ti, bet...

* * *

Su to­kiais įvai­riais nu­ti­ki­mais bė­go pa­va­sa­riai, va­sa­ros, ru­de­niai, žie­mos. Pra­dė­jo po tru­pu­tį at­si­leis­ti pan­čiai, pra­dė­jom jau su­si­ti­ki­nė­ti su ki­tais apy­lin­kės kai­me­lių lie­tu­viais, vis la­biau vil­tis ėjo prie­ky­je, o gal, o gal ar­tė­ja tas lai­kas, ka­da va­žiuo­sim na­mo į Lie­tu­vą. Te­gul mū­sų ta­ke­liai lie­ka lan­ko­mi eks­kur­san­tų, te­gul me­na jiems lie­tu­vius mū­sų var­dai, nes li­ko įam­žin­ti Ma­ko­ti­no tro­be­lės ad­ve­ri­joj vi­sų ten dir­bu­sių lie­tu­vių ini­cia­lai. Taip pat li­ko pa­var­dės, var­dai ant uo­lų, la­bai gra­žaus, žo­džiais ne­nu­sa­ko­mo kriok­lio, ku­rio pa­pė­dė­je vin­giuo­ja gra­žio­ji Uda su sa­le­lėm, lai­ve­liais. Tas kriok­lys nuo mū­sų bu­vo už 14 km. Nuei­da­vom kas­met.

Iš mū­sų gy­ven­vie­tės la­bai aiš­kiai ma­ty­da­vo­si Sa­ja­no kal­nai su snie­go vir­šū­nė­mis. Taip pat la­bai mū­sų apy­lin­kė­se bu­vo gra­ži ir sa­vaip įdo­mi Si­bi­ro tai­ga, pa­va­sa­rį iūsi­puo­šu­si žie­dų ki­li­mu, to­kiu nuo­sta­biu, ne­pa­ma­tęs – neį­si­vaiz­duo­si, ir šal­ti­niu šal­ti­nė­liu su „gy­vy­bės van­de­niu“ – to­kiu ty­ru, to­kiu gar­džiu, ku­ris pri­me­na apie sa­ve už pus­ki­lo­met­rio. Ir prie šal­ti­nio at­ran­di pė­das ką tik gė­ru­sios meš­kos, bet spė­ju­sios pa­si­ša­lin­ti nuo trem­ti­nių, nors mes ir bu­vom at­vež­ti jai, bet žvė­ris tai ne žmo­gus, ma­žiau reik­lus.

Juo­zas Lu­kys – mū­sų ge­riau­sias fo­tog­ra­fas. Jis įam­ži­no kriok­lį, ki­tus Uko vaiz­dus. Ir šian­dien be­ver­čiant ano gy­ve­ni­mo kny­gos la­pus, žiū­rint fo­tog­ra­fi­jas, yra, oi yra kas pri­si­min­ti.

Aš bu­vau iš Uko jau­ni­mo be­veik jau­niau­sia, iš pra­džių tai vi­sai vai­kas, tik aš sa­vo ūgiu ma­žai sky­riau­si nuo ki­tų. Bet bu­vau ger­bia­ma ir vi­sur kar­tu da­ly­vau­da­vau. O toks am­žius, ka­da ne­sle­gia jo­kie rū­pes­čiai, at­ro­do vis­kas ge­rai, vis­ko už­ten­ka, kad tik nuei­ti į šo­kius, pa­ma­ty­ti fil­mą. Už fil­mą ir ten rei­kė­da­vo mo­kė­ti, ir aš vie­ną kar­tą tik per plau­ką iš­si­va­da­vau nuo 10 me­tų ka­lė­ji­mo.

O bu­vo taip: ėjom iš dar­bo bū­re­lis mer­gai­čių – uk­rai­nie­čių ir lie­tu­vai­čių pro fer­mas, ten bu­vo ark­lių fer­ma, kar­vių fer­ma ir viš­ti­dė, žiū­rim, viš­ti­nin­kės nė­ra. Ką gi? Vie­na pa­siū­lo pa­si­vog­ti viš­čiu­kų, par­duo­si­me ir nuei­si­me į ki­ną „Tar­za­nas“. Il­gai ne­lauk­da­mos pri­si­ki­šom viš­čiu­kų kur kat­ra su­ge­bė­jom ir ei­nam kaip nie­kur nie­ko, bai­gė­me priei­ti kai­mą, o Vieš­pa­tie, Fa­ra­fo­no­vas at­jo­ja. Lyg ty­čia, kad su­čiauš­kės viš­čiu­kai. O jis jau čia pat, bet šį kar­tą mes jį ap­ga­vom. Kad pra­dė­jom vie­na ant ki­tos šaukt kuo gar­siau, vie­na ant ki­tos su įvai­riais keiks­ma­žo­džiais, per­rėk­da­mos viš­čiu­kus, ma­tom, kad jis sa­ko kaž­ką, bet ne­sup­ran­tam, ūžė­me, o jis pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me taip iš­si­šie­pęs juo­kėsi ir nu­jo­jo sa­vais ke­liais. O man, jei už viš­tu­ką po me­tus, bū­čiau ga­vus 10 me­tų. Ki­tos dar dau­giau. Ra­gu­lis už pen­kis ki­log­ra­mus kvie­čių ga­vo 5 me­tus, vai­kai du ma­ži, o tre­čias lau­kia­mas, tai taip bu­vo.

Gy­ve­ni­mas ne­sto­vi vie­toj, kaip gam­ta kei­čia­si, taip ir žmo­gaus gy­ve­ni­mas. Am­ži­no nie­ko nė­ra ir ne­bus. Jau tie pan­čiai ėmė dar la­biau trū­ki­nė­ti, pra­dė­jo iš­leis­ti į ki­tas gy­ven­vie­tes gy­ven­ti, nors ko­men­dan­tū­roj ir tu­rė­jom re­gist­ruo­tis kas mė­ne­sį, bet jau šil­tes­ni vė­jai pra­dė­jo skverb­tis. Mū­sų šei­ma am­žiams pa­li­kom Uką, bet li­ko ten bran­gių­jų mū­sų var­go se­sių ir bro­lių, ku­rių kau­le­lių nėr kam par­vež­ti į Lie­tu­vą, nors da­bar ga­li­my­bė ir yra. Te­gul il­si­si varg­šai ra­my­bė­je, teošia jiems tai­ga, pri­min­da­ma, kad jų gim­ta­ja­me kraš­te sta­to­mi pa­mink­lai, ra­šo­mos kny­gos, ro­do­mi fil­mai, kad is­to­ri­ja mi­nės Jų var­dus.

Iš Uko iš­va­žiuo­da­ma tu­rė­jau 18 me­tų. Tai­gi per­si­kė­lėm iš Uko į Al­za­ma­jų, čia jau gy­ve­no daug lie­tu­vių, gy­ve­ni­mas pa­ge­rė­jo, pra­dė­jom dau­giau už­dirb­ti, mes, vai­kai, užau­gom. Vėl nau­jos pa­žin­tys su bend­ra­žy­giais, vėl di­des­nis ti­kė­ji­mas, kad gal­būt va­žiuo­si­me į Lie­tu­vą.

Su­sid­rau­ga­vau Al­za­ma­ju­je su Al­bi­na Lu­ky­te, kiek gra­žių sva­jo­nių tu­rė­jom, svar­biau­sia, ko­kie bus jie, tie ber­ne­liai, nes jau atė­jo lai­kas tom sva­jo­nėm. Ji su­ti­ko pir­ma ma­nęs sa­vą­jį Ka­zi­mie­rą Vai­džiu­lį vi­sam gy­ve­ni­mui. Ir man gy­ve­ni­mas pa­do­va­no­jo pir­mą­ją mei­lę, di­de­lę, gra­žią. Mei­lę iš di­džio­sios rai­dės, tai bu­vo J (ur­gis) M (ol­ni­kas), ma­no jau­nys­tės sva­jo­nių „ka­ra­lai­tis“. Bet, de­ja, li­ki­mas pa­šykš­tė­jo tos lai­mės, tuo me­tu bai­gė trūk­ti trem­ties pan­čiai ir mū­sų šei­ma sku­bė­jo­me į gim­tą­ją Lie­tu­vą. Tai­gi pa­li­kau vi­sus trem­ti­nės var­gus, sva­jo­nes, J (ur­gį), au­šo ki­to gy­ve­ni­mo ry­tas.

Grei­tie­ji trau­ki­niai at­vi­rais lan­gais, du­ri­mis, ve­žė mus at­gal į tiek pa­siilg­tą, iš­sva­jo­tą, bran­gią ša­lį – gim­ti­nę Lie­tu­vą.

Tu­riu la­bai di­de­lį tur­tą – duk­rą Ire­ną, sū­nų Ri­mą ir du anū­kė­lius Mo­des­tą ir Si­mo­ną.

Zi­na Gry­bai­tė-Mon­ke­vi­čie­nė,

1990 m. lie­pos mė­nuo.

Zi­nos Gry­bai­tės-Mon­ke­vi­čie­nės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Aki­mir­ka iš trem­tis. Iš kai­rės: Zi­na Gry­bai­tė, Juo­zas Lu­kis ir Al­do­na Pet­raus­kai­tė.

Zi­na Gry­bai­tė su sa­vo drau­ge Al­do­na Pet­raus­kai­te-Lu­kie­ne trem­ty­je.

Zi­nos Gry­bai­tės-Mon­ke­vi­čie­nės at­si­mi­ni­mų rank­raš­tis.

Dvi lie­tu­vai­tės trem­ti­nės nu­si­fo­tog­ra­fa­vo prie Ulos kriok­lio.