Ka­lė­dų Se­ne­lio pa­rei­gos ir sun­kios, ir įdo­mios

Ka­lė­dų Se­ne­lio pa­rei­gos ir sun­kios, ir įdo­mios

Šiuo me­tu Ka­lė­dų se­ne­liams pa­ts dar­by­me­tis. Mo­kyk­lo­se ir dar­že­liuo­se ren­gia­mos Ka­lė­dų šven­tės. Kai ku­rios mo­kyk­los pra­mo­gas su Ka­lė­dų Se­ne­liu pa­kei­čia edu­ka­ci­nė­mis pro­gra­mo­mis.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Se­ne­liai – pro­fe­sio­na­lai

Kel­mės „Kūl­vers­tu­ko“ lop­še­ly­je-dar­že­ly­je šie­met Ka­lė­dų Se­ne­lis su Snie­guo­le at­vy­ko iš Klai­pė­dos. Dar­že­lio di­rek­to­rė Li­li­ja Pa­rad­ni­kie­nė džiau­gia­si, jog pro­fe­sio­na­lūs sve­čiai pa­ti­ko vai­kams. Jie ne­pa­var­go, ne­sė­dė­jo, o gro­jo, šo­ko ir džiau­gė­si šven­te drau­ge su vai­kais.

Pa­sak di­rek­to­rės, Ka­lė­dų Se­ne­liu daž­niau­siai pa­si­rū­pi­na vai­kų tė­vai.

Tą pa­tį tvir­ti­na ir Kel­mės „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Lai­ma Si­mė­nie­nė. Pra­di­nu­kai dar no­ri pra­mo­gos su Ka­lė­dų Se­ne­liu, to­dėl tė­vai pa­sam­do pro­fe­sio­na­lą, o kar­tais Ka­lė­dų Se­ne­lio dra­bu­žius ap­si­vel­ka kas nors iš kla­sės vai­kų tė­vų.

Vy­res­nie­ji mo­ki­niai jau ne­be­ti­ki Ka­lė­dų se­ne­liais, to­dėl ren­ka­si mo­der­nes­nes pra­mo­gas. Vie­nos kla­sės va­žia­vo į Pak­ruo­jo dva­rą, ki­tos rin­ko­si Kel­mės dva­re ar­ba Kra­žių ko­le­gi­jo­je į ren­gia­mus edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus. Tre­čios tie­siog ren­gia dis­ko­te­kas.

Sun­kus dar­bas

Ne­la­bai no­riai į Ka­lė­dų Se­ne­lio vaid­me­nis įsi­jau­čia ir vie­tos pro­fe­sio­na­lai.

„Anks­čiau tu­rė­jo­me jau­ną ak­to­rių Vai­dą Pras­pa­liaus­ką, jis mie­lai im­da­vo­si Ka­lė­dų Se­ne­lio vaid­mens. Jam pa­tik­da­vo šėl­ti su vai­kais, – pa­sa­ko­ja Kel­mės ma­žo­jo teat­ro va­do­vas Al­gi­man­tas Ar­mo­nas. – Ki­tiems ak­to­riams tai yra ša­lu­ti­nė veik­la. Daž­niau­siai per Ka­lė­dų ren­gi­nį pa­ro­do­me vai­kiš­ką spek­tak­lį. Po to „atei­na“ Ka­lė­dų Se­ne­lis, pa­bend­rau­ja su vai­kais, pa­klau­so jų dai­nų ir ei­lė­raš­čių, iš­da­li­ja do­va­nas. Tai la­bai sun­kus dar­bas. Su Se­ne­lio rū­bais la­bai karš­ta. O pri­va­lai bū­ti įspū­din­gas, vik­rus. Vai­kai da­bar daug ži­no, daug yra ma­tę. Ne­leng­va juos nu­ste­bin­ti.“

Kel­mės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius Ar­nas Ar­laus­kas me­na, kaip at­kur­tos Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džio­je kar­tu su vie­na mu­zi­kan­te ir kul­tū­ros dar­buo­to­ja kaip Ka­lė­dų Se­ne­lio ko­man­da da­ly­va­vo dau­ge­ly­je šven­čių. „Neb­lo­gai pra­su­ko­me sa­vo „vers­liu­ką“. Už­dir­bo­me pi­ni­gų Ka­lė­dų šven­tėms. Da­bar pa­bū­ti Ka­lė­dų Se­ne­liu su­tin­ku la­bai re­tai. Per di­de­lė komp­lek­si­ja. Su tais dra­bu­žiais bū­ni tar­si iš­vi­ręs, pra­kai­tas tie­siog var­va. Be to, rei­kia ir pa­si­ruoš­ti. Be pa­svei­ki­ni­mo nea­tei­si, be at­si­svei­ki­ni­mo nei­šei­si.“

A. Ar­laus­kas sa­ko, jog „Ka­lė­dų Se­ne­lio dar­be rei­kia ne­ma­žai imp­ro­vi­za­ci­jos. O imp­ro­vi­zuo­ti rei­kia ta­len­to. Pa­vyz­džiui, nuei­ni pa­svei­kin­ti Ta­ry­bos na­rių. O išei­da­mas pa­tei­ki jiems są­skai­tą už pa­slau­gas ir pa­pra­šai, kad kuo grei­čiau ap­mo­kė­tų.

Ar­ba pa­va­di­ni juos zui­ku­čiais. So­li­dūs žmo­nės ne­pyks­ta. Jiems vi­sai sma­gu bent kar­tą me­tuo­se su­vai­kė­ti“.

Po­nas Ar­nas ne­nei­gia, kad šis šven­ti­nis dar­bas drau­ge ir įdo­mus. „Yra pro­ga pa­bend­rau­ti su įvai­riais žmo­nė­mis. Pa­vyz­džiui, kar­tais bū­ni pa­kvies­tas į ko­kių nors tur­tuo­lių na­mus. Jie to­kie su­si­reikš­mi­nę. Ban­dai pra­links­min­ti, bet pa­si­jun­ti taip, tar­si nu­mi­rė­liai bū­tų sau iš­kil­mes pa­si­da­rę“.

Pas­ta­ruo­ju me­tu A. Ar­laus­kas re­tai su­tin­ka pa­bū­ti Ka­lė­dų se­ne­liu. Gai­la iš šei­mos ati­ma­mo lai­ko. No­ri­si ir pa­čiam šven­tės, poil­sio. Ne vis­kas ma­tuo­ja­ma už­dir­ba­mais pi­ni­gais.

Ka­lė­dų Se­ne­lis bu­vo vaikš­čio­to­jas

A. Ar­laus­kas pa­sa­ko­ja, jog Ka­lė­dų šven­ti­mo tra­di­ci­jos Lie­tu­vo­je kei­tė­si. Ka­lė­dų se­ne­liai at­si­ra­do tik po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Iki tol per Ka­lė­das links­min­da­vo žie­mos per­si­ren­gė­liai. Jie ap­si­vilk­da­vo iš­vers­tus kai­li­nius, už­si­dė­da­vo  va­di­na­mąją li­čy­ną (kau­kę), pa­siim­da­vo laz­dą ir ke­liau­da­vo per na­mus.

Vaikš­čio­to­jai vai­din­da­vo įvai­rius he­ro­jus: ger­ves, meš­kas, ožį. Ger­vės les­da­vo šei­mi­nin­kų iš­kep­tus bly­nus, ožiai krės­da­vo vi­so­kias iš­dai­gas, meš­ka šok­din­da­vo ark­lį.

Kau­kė­tie­ji per­si­ren­gė­liai po Že­mai­ti­jos kai­mus vaikš­čio­da­vo per Ka­lė­das, Nau­juo­sius me­tus, Tris ka­ra­lius, Už­ga­vė­nes, Ve­ly­kas.

Per Ka­lė­das per­si­ren­gė­liai per kai­mą temp­da­vo blu­kį (kel­mą) ir ieš­ko­da­vo, ko­kio­je so­dy­bo­je jį pa­lik­ti. Kad ne­pa­lik­tų blu­kio, so­dy­bos šei­mi­nin­kai tu­rė­da­vo juos vai­šin­ti. Bu­vo ma­no­ma, jog pa­lik­tas blu­kis pa­liks ir vi­sas praė­ju­sių me­tų ne­lai­mes bei skriau­das. Ga­lų ga­le blu­kis bū­da­vo nu­ne­ša­mas į kai­mo ga­lą ir su­de­gi­na­mas.

Už­da­res­nė­se bend­ruo­me­nė­se, ypač to­se, ku­rios pro­pa­guo­ja pa­go­niš­ką­ gy­ve­ni­mo bū­dą, blu­kio tem­pi­mas vyks­ta ir da­bar. Ta­čiau toks Ka­lė­dų Se­ne­lis, ku­ris vaikš­čio­da­vo praė­ju­siuo­se am­žiuo­se šian­die­ni­niams vai­kams su­kel­tų šo­ką.

Šian­die­ni­nis Ka­lė­dų se­ne­lis, da­li­jan­tis do­va­nas, yra sa­vo­tiš­kas šv. Mi­ka­lo­jaus pro­to­ti­pas. Iko­nog­ra­fi­jo­je jis vaiz­duo­ja­mas su tri­mis mai­še­liais ran­ko­se. Tuo­se mai­še­liuo­se yra auk­si­niai pi­ni­gai. Tai sim­bo­lis, me­nan­tis, jog šis šven­ta­sis pa­dė­jo iš­te­kė­ti trims vie­ni­šoms ne­tur­tin­goms se­se­rims, duo­da­mas joms krai­tį.

Pasinau­do­jant jo, kaip do­va­nų da­lin­to­jo, įvaiz­džiu Olan­di­jo­je at­si­ra­do Ka­lė­dų he­ro­jus Sin­terk­lass, o Ame­ri­ko­je San­ta Klau­sas. Vė­liau tra­di­ci­ja pa­skli­do po vi­są Eu­ro­pą. At­ke­lia­vo ir iki Lie­tu­vos.

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­mės ma­žo­jo teat­ro va­do­vui Al­gi­man­tui Ar­mo­nui Ka­lė­dų lai­ko­tar­piu pa­ro­džius vai­kiš­ką spek­tak­lį ten­ka per­si­reng­ti Ka­lė­dų Se­ne­liu ir da­ly­ti vai­kams do­va­nas. Šie­met jau te­ko pa­bu­vo­ti net Mo­sė­dy­je.

Kel­mės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius Ar­nas Ar­laus­kas sa­ko, jog Ka­lė­dų Se­ne­lio dar­bas – ga­na sun­kus.