Vaikai atėjo į gerus namus

Vai­kai atė­jo į ge­rus na­mus

Jau pus­me­tis, kai ty­tu­vė­niš­kiai Ni­jo­lė ir Pet­ras Va­si­liaus­kiai glo­bo­ja pen­kis vie­nos šei­mos vai­kus. Prieš tap­da­mi glo­bė­jais į gy­ve­ni­mą sa­vo duk­rą ir sū­nų iš­lei­dę vers­li­nin­kai ta­rė­si su jais. Bai­mi­no­si, jog įskau­dins į jų kam­ba­rius priim­da­mi sve­ti­mus vai­kus. Sū­nus ir duk­ra pri­ta­rė kil­niam tė­vų poel­giui. Da­bar jų grįž­tan­čių į na­mus lau­kia ne tik tė­vai, bet ir de­šimt jų glo­bo­ti­nių akių.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ni­jo­lė ir Pet­ras Va­si­liaus­kiai jau dvi­de­šimt me­tų tu­ri ne­di­de­lį vers­lą. Kios­ke­ly­je pre­kiau­ja mais­to pro­duk­tais. Pro­duk­tus au­to­bu­sė­liu ve­žio­ja ir po kai­mus.

Prieš try­li­ka me­tų tė­vų na­mus pa­li­ko sū­nus Ri­čar­das. Bai­gęs tarp­tau­ti­nio vers­lo va­dy­bos stu­di­jas gy­ve­na ir dir­ba Vil­niu­je. Prieš de­šimt­me­tį į sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą išė­jo ir duk­ra Jū­ra­tė. Ji gy­ve­na Šiau­liuo­se.

Va­si­liaus­kių na­mai iš­tuš­tė­jo. Kar­tais net nu­si­bos­da­vo ty­la ir ne­prie­kaiš­tin­ga tvar­ka. Gim­ti­nė­je, Pag­ry­žu­vy­je, li­ku­si Pet­ro Va­si­liaus­kio se­suo Ni­jo­lė Ba­gū­nie­nė glo­bo­ja sve­ti­mus vai­kus. Ir bro­lio šei­mą paa­ki­no im­tis šios kil­nios mi­si­jos.

„Il­gai gal­vo­jo­me, – pa­sa­ko­ja Ni­jo­lė Va­si­liaus­kie­nė. – Ta­rė­mės su sa­vo vai­kais. Ar ne­bus jiems skau­du, kad sve­ti­mi vai­kai užims jų kam­ba­rius, o pa­tiems par­grį­žus be­liks glaus­tis sve­tai­nė­je?“

„Kiek čia mes be­grįž­ta­me! – ste­bė­jo­si tė­vų at­sar­gu­mu sū­nus ir duk­ra. – Pa­dė­ki­te tė­vų ši­lu­mos ir na­mų jau­ku­mo stin­gan­tiems ma­žy­liams.“

Po­nia Ni­jo­lė pra­dė­jo lan­ky­ti glo­bo­to­jų kur­sus, ku­rie vy­ko Vi­jur­kų vai­kų glo­bos na­muo­se. Tie de­šimt už­siė­mi­mų, trun­kan­čių po tris va­lan­das, pa­sak glo­bė­jos, la­bai nau­din­gi. Nors išau­gi­no sa­vo vai­kus, ta­čiau su glo­bo­ti­niais – su­dė­tin­giau, rei­kia ži­no­ti daug su­bti­ly­bių.

Vos įpu­sė­jus kur­sams, Va­si­liaus­kiams at­ve­žė pir­muo­sius glo­bo­ti­nius – pen­kis vie­nos šei­mos vai­kus: tris mer­gai­tes ir du ber­niu­kus. Glo­bė­jams vir­pė­jo šir­dis – kaip priims juos nau­jie­ji na­mų gy­ven­to­jai.

Vai­kai at­pa­ži­no, jog tai ta pa­ti te­ta ir tas pa­ts dė­dė, ku­rie au­to­bu­sė­liu at­vež­da­vo į jų kai­mą mais­to pro­duk­tų. Pak­laus­ti, ar no­rė­tų gy­ven­ti Vi­jur­kų glo­bos na­muo­se, ar ty­tu­vė­niš­kių šei­mo­je, vai­kai ne­dve­jo­da­mi pa­si­rin­ko šei­mą.

Pa­ti­ko vai­kams ir nau­jie­ji na­mai. Bro­liu­kams pa­skir­tas vie­nas kam­ba­rys, se­su­tėms – ki­tas. Iki tol jie gy­ve­no kai­mo so­cia­li­nia­me būs­te be pa­to­gu­mų. Na­mus bū­da­vo sun­ku pri­šil­dy­ti. Praus­da­vo­si vo­ne­lė­je, van­de­nį šil­dy­da­vo ant kros­nies.

Šil­tai nau­jo­kus priė­mė ir Ty­tu­vė­nų gim­na­zi­jos mo­ki­niai. Tik mo­ky­tis čia šiek tiek sun­kiau.

Per pus­me­tį jau spė­ta du ma­žuo­sius ber­niu­kus pa­krikš­ty­ti, at­švęs­ti ke­tu­rių vai­kų gim­ta­die­nius.

„Vai­kai  la­bai ge­ri, – džiau­gia­si glo­bė­ja. – Man­da­gūs – ne­pa­mirš­ta pa­si­svei­kin­ti, at­si­svei­kin­ti, pa­dė­ko­ti. Tuos bruo­žus jie at­si­ne­šė iš na­mų. La­bai darbš­tūs. Bu­vo įpra­tę pa­dė­ti kai­my­nams, kad už­si­dirb­tų pi­ni­gė­lių.“

Iš mo­kyk­los pa­rė­ję glo­bo­ti­niai pie­tau­ja. Pra­si­ve­ria du­rys. Pas­ku­ti­nio­ji su­grįž­ta En­ri­ka: „ Nu­pir­kau ma­mai kve­pa­lų, la­bai ska­niai kve­pia!“

Po­nia Ni­jo­lė ne­pyks­ta, kad glo­bo­ti­nė už sa­vo ki­šen­pi­ni­gius nu­pir­ko do­va­ną ma­mai. Sup­ran­ta, jog vai­kai la­bai my­li sa­vo ma­mą, ne­pai­sant to, kad ji kar­tais pa­slys­ta.

Ji lan­ko sa­vo vai­kus. Išei­na su jais pa­si­vaikš­čio­ti. Apie ką kal­ba su sa­vo vai­kais? Apie tai, kaip jie vi­si gy­vens, kai vėl grįš į na­mus.

„Čia mums la­bai ge­rai. Šil­ta, jau­ku, ge­ros są­ly­gos, – lyg suau­gu­si svars­to vy­riau­sia glo­bo­ti­nė Eve­li­na. – Bet ma­mos la­bai pa­siilgs­ta­me. Jos gai­la. Gal ir aš kal­ta, kad ji iš­ge­ria. Nek­lau­siau. Per daug rei­ka­la­vau“, – ma­mą tei­si­na ir sau da­lį kal­tės pri­sii­ma ke­tu­rio­lik­me­tė.

Vai­kų tė­tis žu­vo prieš po­rą me­tų. Glo­bė­jai pen­kis vai­kus kar­tais nu­ve­ža prie jo ka­po. Po vy­ro mir­ties vai­kų ma­ma pa­lū­žo. Vie­nai au­gin­ti pen­ke­tą at­ža­lų sun­ku ir ma­te­ria­liai, ir mo­ra­liai.

Ni­jo­lė ir Pet­ras Va­si­liaus­kiai jau­čia tvir­tą vai­kų ry­šį su gim­dy­to­ja. Ir ne­no­ri jo nu­trauk­ti. Kad ir kaip steng­tų­si, ko­kias są­ly­gas vai­kams be­su­teik­tų jie neats­tos tos, su ku­ria sie­ja krau­jo ry­šys.

Glo­bė­jai džiau­gia­si, kad vai­kų ma­ma at­si­sa­ko ža­lin­gų įpro­čių, ban­do ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą. Pas­lys­ta ne pir­mą kar­tą. Jau anks­čiau pus­me­tį vai­kai yra gy­ve­nę Vi­jur­kų glo­bos na­muo­se. Pa­si­tai­sė, su­si­grą­ži­no vai­kus ir vėl pa­sly­do.

„Gal šis kar­tas bus pa­sku­ti­nis? – vi­lia­si glo­bė­jai. – Kiek ga­li­me pa­dė­si­me vai­kams. Prie jų pri­si­ri­šo­me. Sun­ku bus, kai juos vėl su­grą­žins ma­mai. Ta­čiau iš anks­to ban­do­me su tuo su­si­tai­ky­ti. Glo­bo­si­me ki­tus vai­kus. Steng­si­mės su­teik­ti jiems mei­lę ir są­ly­gas aug­ti bei mo­ky­tis.“

Pas glo­bė­jus gy­ve­nan­tys ir sa­vo da­liai pi­ni­gus gau­nan­tys vai­kai tu­ri ge­res­nes ma­te­ria­li­nes są­ly­gas, ne­gu gy­ven­da­mi pas ma­mą.

Ma­žie­ji Eis­man­tas ir Ed­ga­ras iš įpra­ti­mo bu­vo beat­si­sa­ką iš­vy­kos į „Rū­tos“ fab­ri­ką. Sa­kė, jog eks­kur­si­ja bran­giai kai­nuos. Ta­čiau glo­bė­jai ne­dve­jo­da­mi paa­ki­no: „Jūs va­žiuo­sit.“ Vai­kai grį­žo pil­ni įspū­džių.

Vy­riau­sia glo­bo­ti­nė Eve­li­na da­ly­va­vo žy­gy­je iš Kry­žių kal­no į Ši­lu­vą, pri­klau­so Šau­lių or­ga­ni­za­ci­jai, En­ri­ka ir Er­nes­ta spor­tuo­ja, tu­ri ap­do­va­no­ji­mų už spor­to pa­sie­ki­mus. Spor­tuo­ja ir ma­žie­ji bro­liu­kai.

Ta­pę glo­bė­jais Va­si­liaus­kiai ge­ro­kai pa­kei­tė sa­vo dar­bot­var­kę. Kios­ke­ly­je pa­si­keis­da­mi pre­kiau­ja tik iki 15 va­lan­dos. Sa­vait­ga­liais iš vi­so ne­dir­ba, kad il­giau pa­bū­tų su vai­kais, kad ga­lė­tų su jais kur nors nu­va­žiuo­ti, pa­matyti, pa­si­sve­čiuo­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

Ni­jo­lė Va­si­liaus­kie­nė ne­si­gai­li, jog ry­žo­si glo­bo­ti pa­gal­bos rei­ka­lin­gus vai­kus.

Va­si­liaus­kių na­mai jau dvel­kia Ka­lė­do­mis. Vai­kams čia jau­ku.