
Naujausios
„Cukrinukų“ metai po gaisro
Praėjusių metų gruodžio 31-osios vakarą įsiplieskęs gaisras be namų paliko Žiurių vienkiemio Joniškio rajone trijų asmenų šeimą – jie liko, kaip stovi, net be dokumentų, tik su tvarte mekenančiomis ožkomis ir krykaujančiomis antimis. Vietinių dėl mažo ūgio meiliai pramintiems „cukrinukams“ padėjo geri žmonės.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Karučius su burokais tempė dvi valandas
Iš Veršių kaimo medinuko kamino aukštyn kyla dūmai. Pro užkamšytus langus veržiasi garsiai leidžiamo radijo garsai. O šios trobos, kurią po gaisro suteikė atjautos nepamiršę žmonės iš Žagarės, gyventojams – Onutei ir Marytei Jevtušenkaitėms bei gyvenimo draugui Stanislovui Bartašiui svarbiausias dalykas – pasirūpinti už poros kilometrų beveik prieš metus sudegusioje sodyboje likusiu dešimties arų daržu ir gyvulėliais bei paukščių pulku.
„Bulvės šiemet nelabai vykusios, pavasarį turbūt reikės sėklinių pirkti, o burokai užaugo didžiuliai, vos partempėme karučiu per kelis kartus, kiekvieną sykį po dvi valandas kely užtrukdamos,“ – aiškina mama Marytė Jevtušenkaitė.
Kasdien dviračiu mina į senąją sodybą gyvulių ir paukščių šerti. Rytą juos išleidžia į lauką, jei nešalta ir neužsnigę, vakarop vėl pamaitina ir į tvartą sugena.
Šeima laiko tris avis, ožką su dviem rudenį atsivestais ožkiukais, pulką vištų, ančių, kalakutų, kurie svetimą žmogų balbatuodami vejasi per kiemą. Ten pat likę ir du kiemsargiai. Dar du amsiai pasitinka naujuosiuose namuose Veršių kaime.
Ir šulinį pačios išvalė
„Už viską reikia pinigus mokėti. Žemę suarė – 50 eurų, samdžiau žmogų, kad iš Žagarės automobiliu šešis kilometrus su prekėmis pavežtų – penkis eurus daviau. Maisto mes turime, galiu parodyti,“ – atvirauja Marytė Jevtušenkaitė, iš šaldytuvo traukdama dvi paltis lašinių, kambaryje atidengdama dėžes su miltų pakeliais, aliejaus buteliais, atverdama spintelės, kur sukrautos kruopos, dureles.
Atsikėlusiems į naują vietą kaimynė padovanojo dėvėtą skalbimo mašiną.
„Cukrinukų“ šeima, taip praminta dėl mažo ūgio, gyvena kaip sugeba. Moterėlėms pritrūksta išmanymo su dokumentais, tvarkos ūkyje, tačiau jos darbščios. Dukra Onutė vaizdžiai pasakojo, kaip atsikėlus į Veršius, kad nereiktų eiti pas kaimynus prašyti vandens, pati lipo į šulinį jo valyti, molį prakrapštyti.
„Atitempėm kopėčias, įleidom ir prisirišusi prie virvės įlipau. Kas kitas tai padarys, visi per dideli,“ – tvirtai aiškina mažesnė nei pusantro metro ūgio jauna moteris.
Paklausta, ar nebijojo, atšauna: taigi pripratusi, senojoje sodyboje į šulinį net be kopėčių grandine nusileisdavo ir į viršų atgal užsliuogdavo.
Žiemą, kai darbų mažiau, mama Marytė mezga kojines, pirštines. Atneša parodyti ryškiaspalves, trumpais pirštais. Dukrai turėtų tikti. Gyvenimo draugas Stanislovas Bartašius irgi ilgais vakarais turi darbo – veja išardytus siūlus į kamuolius.
Naivi svajonė
Marytė Jevtušenkaitė tebegyvena svajonėmis. Po patirto gaisro liko styroti tik raudonų plytų kaminai, kuriuos lietūs ir vėjai jau sugriovė. Gerąsias plytas moterys susirinko, pravers. Moteris norėtų namelį atstatyti, nors toks noras net ir turtingesniam žmogui galėtų pasirodyti neįmanomas.
Abi moterys sako gyvenančios iš trijų šimtų eurų, tai yra – savo neįgalumo pensijų. Gal reiktų nebeauginti pulkų paukščių, užtektų kelių vištų dabartinėje sodyboje.
„Ne, mes nemokame taip,“ – tvirtai purto galvas Marytė ir Onutė. Jos neprašo nei papildomų socialinių išmokų, nei paramos europiniais maisto produktais.
Lemtingas gaisras
Gaisras gyvenamajame name Žiurių vienkiemyje įsiplieskė 2015-ųjų gruodžio 31-ąją, likus kelioms valandoms iki Naujųjų metų. Ugnis beregint pasiglemžė 15 metrų ilgio 7 metrų pločio medinį dviejų galų namą.
Trijų asmenų šeima spėjo išbėgti iš pastato kaip stovi, su šlepetėmis, be daiktų ir dokumentų. Šeimininkai tuo metu ruošėsi Naujųjų sutiktuvėms. Kalakutai buvo nupešti, stalas paruoštas. Viskas sudegė, neliko televizorių, lovų, stalo, spintos, liepsnose pražuvo šaldytuvas, skalbimo mašina, liko tik tvarte buvę gyvuliai ir paukščiai.
Nelaimės ištiktiesiemsi žmonės ėmėsi padėti. Tą pačią naktį jie nakvynę gavo Joniškio krizių centro–nakvynės namuose, drabužių, patalynės, indų parūpino Žagarės, Žiurių, Veršių kaimo gyventojai. Socialinės paramos skyrius davė tris naujas šiltas antklodes, Raudonojo kryžiaus draugija skyrė labdaros. Kitą dieną buvęs seniūnas Alvydas Urbonas skubinosi vežti nukentėjusiuosius į Migracijos tarnybą ir išrūpinti naujus dokumentus.
Įleido gyventi į tuščią sodybą
Po kelių parų laikinai į gretimą sodybą įleido ūkininkas Tadas Šimaitis. Vėliau tuščius namus Veršių kaime pasiūlė Žagarėje gyvenantys Dalė ir Vytautas Ginčai.
„Ten gyveno vyro mama. Kai kilo tas gaisras, buvo praėję metai po jos mirties, namelis stovėjo tuščias, nebereikalingas. Dar ir dokumentai visi nesutvarkyti. Žemės aplink beveik nėra, tik kiemas. Kas tą sodybą nuošaliame kaime pirks? Todėl, pasitarę su vyru, nutarėme užleisti tiems, kam labiausiai reikia pastogės. Tikrai negaila, greitai apsisprendėme. Palikome baldelius, dalį indų,“ – „Šiaulių kraštui“ pasakojo D. Ginčienė.
Moteris užsiminė, kad uošvienė turėjo didelę aviečių „plantaciją“. Kai lankėmės Veršiuose, Marytė ant stalo padėjo trilitrį stiklainį vasarą virtos aviečių uogienės.
Daugelis pastebi, kad gaisrą patyrusi šeima – darbštūs žmonės. Veršių kaimo gyventoja Dalia Labanauskienė pasakojo, kad mažosios moterytės ir naujojoje vietoje pavasarį sugebėjo paruošti kelias lysves smulkmenoms: svogūnams, krapams, salotoms, iš senosios sodybos susitempė malkas, visokius medgalius, kuriuos paprastu dvitraukiu pjūklu rankomis pjaustė, iš miško irgi sausuolių parsiveža.
Pati D. Labanauskienė kartą pagelbėjo šeimai automobiliu pargabenti kelis maišiukus kombinuotųjų pašarų iš Žagarės. Moterėlės būtų stūmusios kelis kilometrus dviračiu.
Autorės nuotr.
Mama Marytė ir dukra Onutė džiaugiasi namais Veršių kaime, į kuriuos įleido gyventi žagariečių šeima.
Po gaisro skalbyklę šeimai dovanojo viena Veršių kaimo gyventoja.
„Valgyti mes turime,“ – lašinių paltis rodo Marytė Jevtušenkaitė.
Per metus nuo lietaus ir vėjoir kaminai sugriuvo, mažosios šeimininkės žada susirinkti plytas ateičiai, gal ką dar statys.
Šeima laiko paukščių pulką.
Dalė ir Vytautas Ginčai sako, kad sprendimas įleisti padegėlių šeimą iš namelį Veršiuose buvo spontaniškas ir teisingas – tegul naudojasi tie, kam labiausiai reikia.
Redakcijos archyvo nuotr.
Po gaisro buvusioje sodyboje iš namo liko tik du kaminai.
Padegėliai Marytė ir Onutė Jevtušenkaitės ir gyvenimo draugas Stanislovas Bartašius gyvena kaip išmano, bet žmonės pastebi, kad jie darbštūs, ypač mažosios moterėlės.