D. Gailevičiūtę futbolas sužavėjo iššūkiais

D. Gai­le­vi­čiū­tę fut­bo­las su­ža­vė­jo iš­šū­kiais

Do­vi­lė Gai­le­vi­čiū­tė ant­rus me­tus iš ei­lės pri­pa­žin­ta ge­riau­sia Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo A ly­gos sau­ge. 20 me­tų Šiau­lių „Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ žai­dė­ja šie­met čem­pio­na­te pel­nė 11 įvar­čių bei sva­riai pri­si­dė­jo prie ko­man­dos sėk­min­go pa­si­ro­dy­mo.

– Kas ta­ve­ su­do­mi­no fut­bo­lu ir kuo jis ta­ve įtrau­kė?

– Fut­bo­lą pra­dė­jau žais­ti bū­da­ma vi­sai ma­ža bro­lio dė­ka. Jis pa­siim­da­vo kar­tu žais­ti su sa­vo drau­gais ir vis pa­mo­ky­da­vo, kaip tiks­liai at­lik­ti per­da­vi­mą ar smū­giuo­ti į var­tus. 14 me­tų da­ly­va­vau „Ežio­go­lo“ tur­ny­re, ma­ne pa­ste­bė­jo kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jas S. Jog­mi­nas ir nu­spren­dė pa­ro­dy­ti ma­no pir­ma­jam fut­bo­lo tre­ne­riui Tel­šiuo­se – An­ta­nui Ru­biui.

Fut­bo­las įtrau­kė sa­vo ža­ve­siu, emo­ci­jo­mis ir vis nau­jais iš­šū­kiais aikš­te­lė­je.

Vie­nas sun­kiau­sių iš­šū­kių bu­vo iš­vyk­ti iš na­mų, gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai. Ta­da mo­kiau­si tik aš­tun­to­je kla­sė­je, psi­cho­lo­giš­kai bu­vo la­bai sun­ku. Bu­vo die­nų, kai no­rė­jo­si vis­ką mes­ti ir grįž­ti na­mo. „Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ da­li­mi ta­pau, kai A. Ru­bys nu­ve­žė ma­ne į „Gint­ros“ rung­ty­nes, ku­rio­se ma­ne pa­ste­bė­jo Ri­man­tas Vik­to­ra­vi­čius ir pa­siū­lė lik­ti Šiau­liuo­se.

– Šiau­lie­tės do­mi­nuo­ja čem­pio­na­te. Koks bu­vo ori­gi­na­liau­sias per­ga­lės šven­ti­mas, ku­ria­me tau te­ko da­ly­vau­ti?

– Mo­te­rų A ly­go­je ma­ža kon­ku­ren­ci­ja, to­dėl per­ga­lė­mis džiau­gia­mės, ta­čiau jų ne­su­reikš­mi­na­me, gal­būt to­dėl ir ne­šven­čia­me.

Di­des­nį džiaugs­mą su­ke­lia lai­mė­ji­mai UE­FA Čem­pio­nų ly­go­je. Bū­tent po per­ga­lės Pra­ho­je, kai po 11 met­rų bau­di­nių se­ri­jos lai­mė­jo­me ir pa­te­ko­me tarp 16 stip­riau­sių mo­te­rų fut­bo­lo klu­bų Eu­ro­po­je, emo­ci­jos lie­jo­si per kraš­tus, bu­vo sun­ku pa­ti­kė­ti, kad mums tai pa­vy­ko. Grį­žus iš Pra­hos, mū­sų au­to­bu­są pa­si­ti­ko po­li­ci­jos pa­ly­da, su ku­ria va­žia­vo­me į Šiau­lių mies­to sta­dio­ną, o ten mus pa­si­ti­ko FC „Šiau­lių“ ko­man­da bei ger­bė­jai su gė­lė­mis ir svei­ki­ni­mo žo­džiais.

– Esi ki­lu­si iš Var­nių mies­to, gar­sė­jan­čio įspū­din­gos gam­tos apy­lin­kė­mis bei Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus pa­vel­du. Ar daž­nai grįž­ti į gim­ti­nę?

– Na­mo grįž­tu, kai tu­riu lais­vo lai­ko, jei­gu nė­ra tre­ni­ruo­čių ar rung­ty­nių. Var­niuo­se sve­čiams bū­ti­nai ap­ro­dy­čiau Lūks­to eže­rą, Med­vė­ga­lio pi­lia­kal­nį ir Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jų.

– Ko­kia ap­lan­ky­ta ša­lis tau pa­ti­ko la­biau­siai?

– Be­si­ruo­šiant Bal­ti­jos tau­rės tur­ny­rui su mo­te­rų fut­bo­lo rink­ti­ne da­ly­va­vo­me „Aph­ro­di­te Cup“ tur­ny­re Kip­re, ir ši ša­lis man pa­li­ko di­džiau­sią įspū­dį sa­vo kraš­to­vaiz­džiu. La­bai džiu­gu, kai fut­bo­las lei­džia pa­žin­ti ki­tas už­sie­nio ša­lių kul­tū­ras.

Pa­gal LFF inf.

Fkgint­ra.lt nuo­tr.

20 me­tų Šiau­lių „Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ žai­dė­ja Do­vi­lė Gai­le­vi­čiū­tė ant­rus me­tus iš ei­lės pri­pa­žin­ta ge­riau­sia Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo A ly­gos sau­ge. Šia­me se­zo­ne sa­vo ko­man­dai ji pel­nė 11 įvar­čių.