Medicinos veteranas – tarp dviejų šimtmečių

Me­di­ci­nos ve­te­ra­nas – tarp dvie­jų šimt­me­čių

42 me­tus Ty­tu­vė­nų (Kelmės r.) li­go­ni­nė­je dir­ban­tis ir 37 me­tus jai bei pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­rui va­do­vau­jan­tis Jo­nas Dau­jo­tis pa­ty­rė dau­gy­bę ge­rų ir blo­gų svei­ka­tos sis­te­mos re­for­mų, ži­no nuo ra­jo­ni­nio ly­gio li­go­ni­nės, kur bu­vo at­lie­ka­mos ope­ra­ci­jos, iki slau­gos su­si­trau­ku­sios sa­vo įstai­gos is­to­ri­ją. Ly­gin­da­mas praė­ju­sio šimt­me­čio ir šian­die­ni­nį gy­dy­mą, džiau­gia­si me­di­ci­nos pa­sie­ki­mais.

Nuo Pa­girgž­du­čio kal­no, esan­čio ant Tel­šių ir Kel­mės ra­jo­nų ri­bos, ki­lęs gy­dy­to­jas vi­sam gy­ve­ni­mui „nu­sė­do“ gim­to­jo­je Že­mai­ti­jo­je. Prieš tai pe­rė­jęs vi­sas me­di­ci­nos gran­dis – nuo gy­dy­to­jo „če­mo­da­no“ ne­šio­to­jo iki li­go­ni­nės va­do­vo.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Mes bu­vo­me ei­li­nių ko­lū­kie­čių vai­kai. Į Pa­van­de­nės mo­kyk­lą, esan­čią už sep­ty­nių ki­lo­met­rų, va­žiuo­da­vo­me dvi­ra­čiais, o žie­mą čiuož­da­vo­me sli­dė­mis, – vai­kys­tę me­na da­bar jau gar­baus am­žiaus su­lau­kęs ty­tu­vė­niš­kių my­li­mas gy­dy­to­jas. – Tė­vai au­gi­no še­šis vai­kus. Ne­tu­rė­jo iš ko stip­riai rem­ti. Nuo tre­čio kur­so pra­dė­jau dirb­ti. Iš pra­džių sa­ni­ta­ru, gy­dy­to­jo „če­mo­da­no“ ne­šio­to­ju, pa­skui – fel­če­riu. La­bai ge­rais pa­žy­miais bai­giau ins­ti­tu­tą. Anuo­met sti­pen­di­ja bu­vo kaip bo­ta­gas".

Vi­si Dau­jo­čių vai­kai bai­gė moks­lus. Jo­no Dau­jo­čio se­suo Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė-Pa­ke­rie­nė – vie­na žy­miau­sių Lie­tu­vos li­te­ra­tū­ro­lo­gių, pro­fe­so­rė, kny­gų au­to­rė. Jau­niau­sio­ji se­suo – taip pat li­tua­nis­tė, dir­ba lei­dyk­lo­je, tre­čio­ji se­suo – far­ma­ci­nin­kė, du bro­liai – že­mės ūkio spe­cia­lis­tai.

Jo­nas Dau­jo­tis sa­ko taip pat tu­rė­jęs ga­li­my­bę lik­ti mies­te. Bet dar stu­di­juo­da­mas ve­dė. Kai­me ma­tė ge­re­s­nes ma­te­ria­li­nes per­spek­ty­vas.

Kai 1974 me­tais at­vy­ko į Ty­tu­vė­nus, pir­mo­ji ra­jo­ni­nė li­go­ni­nė bu­vo įsi­kū­ru­si me­di­nia­me na­me. Kiek­vie­no­je pa­la­to­je – po kros­nį. Tua­le­tai lau­ke.

„Man tai ne­bu­vo staig­me­na, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­jas. –Tokios są­ly­gos bū­da­vo dau­ge­ly­je Lie­tu­vos li­go­ni­nių. Bet gy­dy­da­vo­me in­fark­tus, in­sul­tus, opa­li­ges, at­lik­da­vo­me skran­džio re­zek­ci­jas, ope­ruo­da­vo­me skyd­liau­kę. Bu­vo grei­to­sios pa­gal­bos, aku­še­ri­jos ir gi­ne­ko­lo­gi­jos, tu­ber­ku­lio­zės, vi­daus li­gų sky­rius, ku­ria­me gy­dy­da­vo­si ne tik ty­tu­vė­niš­kiai, bet ir ne­la­bai kil­min­gi kel­miš­kiai.“

Sto­ma­to­lo­gę gy­dy­to­jo žmo­ną, at­va­žia­vus į Ty­tu­vė­nus, iš­ti­ko šo­kas. Iš Za­ra­sų ki­lu­si mo­te­ris sun­kiai su­si­šne­kė­jo su že­mai­čiais.

Tuo me­tu žmo­nės daž­niau­siai sirg­da­vo šir­dies reu­ma­tu ir bron­chi­ne astma. Nuo bron­chi­nės ast­mos ne­bu­vo nei šian­dien nau­do­ja­mų dis­kų, nei va­di­na­mųjų pyp­kių. Žmo­gus pra­de­da dus­ti – kvie­čia grei­tą­ją pa­gal­bą. Da­bar va­di­na­mosios pyp­kės, pa­sak gy­dy­to­jo – tik­ras ste­buk­las, ku­rį kiek­vie­nas li­go­nis ne­šio­ja­si ki­še­nė­je.

Nuo hi­per­to­ti­nės li­gos bu­vo taip pat tik po­ros rū­šių vais­tai. An­ti­bio­ti­kai – tik strep­to­mi­ci­nas ir pe­ni­ci­li­nas. Da­bar – pla­tus jų spekt­ras.

Pir­mas gy­dy­to­jo dar­bo biog­ra­fi­jo­je mi­ręs žmo­gus bu­vo 67 me­tų. Tuo­met nie­kas ne­si­ste­bė­jo, sa­kė – se­nas. Be to, nie­kas anuo­met ne­keis­da­vo šir­dies vož­tu­vų. Da­bar šir­dies vož­tu­vus pro­te­zuo­ja. Ir aš­tuo­nias­de­šim­ties me­tų žmo­gus, me­di­kų aki­mis, šian­dien dar jau­nas.

Gy­dy­to­jas pri­si­me­na pir­mą­jį sa­vo pa­cien­tą, ku­riam bu­vo pro­te­zuo­tas šir­dies vož­tu­vas. Jis dir­bo Dur­pių įmo­nės kad­rų sky­riaus vir­ši­nin­ku. „Mes žiū­rė­jo­me į tą žmo­gų kaip į ste­buk­lą, ei­da­vo­me pa­si­klau­sy­ti, kaip dir­ba me­ta­li­nis jo šir­dies vož­tu­vas. Su tuo ta­ry­bi­niu vož­tu­vu žmo­gus iš­gy­ve­no 25 me­tus“, – me­na J. Dau­jo­tis.

Po 2001 me­tų rest­ruk­tū­ri­za­ci­jos, kai li­go­ni­nės pa­vers­tos vie­šo­sio­mis įstai­go­mis, Ty­tu­vė­nų li­go­ni­nė­je be­li­ko tik vi­daus li­gų sky­rius. Pas­kui ir jis bu­vo lik­vi­duo­tas. Li­go­ni­nė ta­po pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos. Da­bar jo­je dar įkur­tas ir Kri­zių cent­ras, ku­riam pri­klau­so pen­kios lo­vos.

Nors bu­vo pro­ga pri­va­ti­zuo­ti li­go­ni­nę, ty­tu­vė­niš­kiai me­di­kai nu­spren­dė dirb­ti kaip dir­bę. Šiuo me­tu čia yra ke­tu­ri šei­mos gy­dy­to­jai, odon­to­lo­gas, at­va­žiuo­ja gi­ne­ko­lo­gas. Tu­rė­jo ir pe­diat­rę, ta­čiau jai dėl re­for­mų te­ko per­si­kva­li­fi­kuo­ti į šei­mos gy­dy­to­ją.

J. Dau­jo­tis pri­si­me­na, jog ta­ry­bi­niais lai­kais Kau­ne dau­ge­lis jau­nų gy­dy­to­jų did­mies­čiuo­se lik­da­vo tu­rė­da­mi pa­žin­čių ar įta­kin­gų žmo­nių už­nu­ga­rį. O šian­dien Ty­tu­vė­nuo­se at­virkš­čiai – trys gy­dy­to­jai Kau­ną iš­kei­tė į Ty­tu­vė­nus. Kau­ne gi­mę ir išau­gę Auš­ra Pe­le­nie­nė, Ja­ni­na Kas­cė­nie­nė ir Aud­rius Strel­čiū­nas gy­ve­na ir dir­ba Ty­tu­vė­nuo­se. Kar­tais li­go­ni­nės va­do­vas už­si­me­na, jog jie ga­lė­tų ras­ti ge­res­nio, pel­nin­ges­nio dar­bo, o jie klau­sia: „Gy­dy­to­jau, ar no­ri mu­mis nu­si­kra­ty­ti?“

Jei­gu jau dir­ba Ty­tu­vė­nuo­se, va­di­na­si, jiems čia ge­rai, – pa­da­ro iš­va­dą di­rek­to­rius.

Jo­nas Dau­jo­tis ir pa­ts ne­si­gai­li, kad ga­vo pa­sky­ri­mą į Ty­tu­vė­nus. „Ne­su kar­je­ros žmo­gus. Ne­bai­giau spe­cia­lių va­dy­bos moks­lų. Gal to­dėl ne­pra­lei­džiu pro­gos ne­va­do­vau­ti. Ma­nau, jog rei­kia tie­siog bū­ti ša­lia pro­tin­gų žmo­nių. Esu sės­lus. Kur pa­tup­dė, kur su­si­kro­viau liz­dą, ten ir baig­siu gy­ve­ni­mą. O ko dau­giau žmo­gui rei­kia? Tik ra­maus gy­ve­ni­mo...“

Nors per 42 gy­dy­to­jo dar­bo me­tus me­di­ci­na spar­čiai pa­žen­gė į prie­kį, kai ku­rios re­for­mos, gy­dy­to­jo nuo­mo­ne, nei­šė­jo į ge­ra. Kar­tais net kok­tu nuo vis di­dė­jan­čio iš Briu­se­lio nu­leis­to po­pie­riz­mo. Iš šei­mos gy­dy­to­jų pa­da­ry­ti dis­pe­če­riai.

Ir pa­ts li­go­ni­nės va­do­vas šiuo me­tu ne­ga­li prii­mi­nė­ti li­go­nių. 40 me­tų ga­lė­jo juos kon­sul­tuo­ti, da­bar – ne. Mat jis – ne šei­mos, o vi­daus li­gų gy­dy­to­jas. Kaip vi­daus li­gų gy­dy­to­jas jis ga­lė­tų dirb­ti tik va­di­na­mo­je ko­man­do­je, jei­gu li­go­ni­nė­je be jo dar bū­tų chi­rur­gas ir pe­diat­ras.

Pats di­rek­to­rius to ne­su­reikš­mi­na. Tik bu­vu­siems jo pa­cien­tams tai paaiš­kin­ti kar­tais sun­ku.

„Pa­sa­kau, kad ne­gir­džiu au­si­mi“, – ne­pra­ran­da hu­mo­ro jaus­mo Jo­nas Dau­jo­tis.

Au­to­rės nuo­tr.

42 me­tus gy­dy­to­jo ir 37 me­tus li­go­ni­nės va­do­vo dar­bui ati­da­vęs Jo­nas Dau­jo­tis džiau­gia­si ge­ru Ty­tu­vė­nų li­go­ni­nės ko­lek­ty­vu, ku­ria­me nė­ra int­ri­gų ir ne­svei­kos kon­ku­ren­ci­jos.

Jo­nas Dau­jo­tis kai­me ma­tė ge­re­se­nes per­spek­ty­vas jau­nai šei­mai. Ir da­bar ne­si­gai­li li­kęs Ty­tu­vė­nuo­se.

Rū­tos KREN­CIE­NĖS nuo­tr.

Per 42 Jo­no Dau­jo­čio dar­bo me­tus Ty­tu­vė­nų li­go­ni­nė la­bai pa­si­kei­tė.