Trijų vaikų mama įkūrė grožio namus

Tri­jų vai­kų ma­ma įkū­rė gro­žio na­mus

Kel­miš­kė tri­jų vai­kų ma­ma Gra­ži­na Kan­čel­kie­nė nuo­ša­lio­je gat­ve­lė­je, ša­lia sa­vo so­dy­bos ant Vil­bė­no upe­lio kran­to, įkū­rė Gra­ži­nos gro­žio na­mus. Įdo­mios ar­chi­tek­tū­ros kar­ka­si­nia­me pa­sta­te, pa­puoš­ta­me me­di­ne skulp­tū­ra, ra­do­si ne tik gro­žio, bet ir mo­te­rų poil­sio oa­zė, ku­rio­je ga­li pa­si­gro­žė­ti įspū­din­gu re­gi­niu pro lan­gą, pa­klau­sy­ti upe­lio čiur­le­ni­mo ir gė­rė­tis ori­gi­na­liu gro­žio na­mų vi­daus di­zai­nu.

Sa­vo vai­kys­tės sva­jo­nę bū­ti kir­pė­ja po­nia Gra­ži­na pa­ver­tė vers­lu. Nors nė­ra tik­ra, kad in­ves­ti­ci­jos į gro­žio na­mus ka­da nors at­si­pirks, jau­na mo­te­ris džiau­gia­si tu­rė­da­ma šir­džiai mie­lą veik­lą.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Jau aš­tun­to­je kla­sė­je Gra­ži­na ap­kirp­da­vo sa­vo tė­tę. Vė­liau su šo­ko­la­do ply­te­le, kad at­si­ly­gin­tų jau­na­jai kir­pė­jai, atei­da­vo ir jo drau­gai. Atei­da­vo ir jau­nų vy­ru­kų, kad pa­dai­lin­tų šu­kuo­se­ną prieš šo­kius.

Kir­pyk­la Gra­ži­nai bū­da­vo kaž­kas ma­giš­ka. Kai ma­mai pri­reik­da­vo kir­pė­jos pa­slau­gų, Gra­ži­na sė­dė­da­vo kir­pyk­lo­je ir lauk­da­vo, kol ją pa­gra­žins. Ma­ma liep­da­vo ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti po mies­tą su tė­te. Juk kir­pyk­lo­je sė­dė­ti ne­svei­ka – tvy­ro che­mi­ka­lų kva­pas. Ta­čiau mer­gai­tei tas kva­pas pa­tik­da­vo. „Kir­pė­jos man bū­da­vo to­kios gra­žios“, – da­bar su šyp­se­na vai­kys­tę pri­si­me­na gro­žio na­mų įkū­rė­ja.

Po­nia Gra­ži­na tu­ri ne vien kir­pė­jos spe­cia­ly­bę. Yra dir­bu­si par­da­vė­ja. Ta­čiau, kai gi­mė vai­kai, ne­no­rė­jo jų pa­lik­ti ir kas­dien ei­ti į dar­bą. Tuo­met ir at­si­grę­žė į vai­kys­tės sva­jo­nę. Pa­gal­vo­jo, jog kir­pė­jos spe­cia­ly­bę ne­sun­kiai ga­lė­tų de­rin­ti su mo­ti­nys­te.

Žvilgs­nis nu­kry­po į kai­mą. Ka­dan­gi pa­ti ki­lu­si iš prie­mies­ti­nio kai­mo, pui­kiai pri­si­mi­nė, kaip žmo­nės keiks­no­da­vo, kai dėl ap­si­kir­pi­mo rei­kė­da­vo bels­tis į mies­tą. Vie­to­je kir­pė­jų neat­si­ran­da, nes kai­me­ly­je ne­daug klien­tų. Gra­ži­na nu­spren­dė pa­dė­ti kai­mo žmo­nėms ir pa­ti sau. Jei­gu Kel­mė­je nuo­mo­tų­si pa­tal­pas, pri­va­lė­tų dirb­ti kas­dien, kad at­si­pirk­tų nuo­ma, dar­bo ir gro­žio prie­mo­nės. Kai­me pa­tal­pų nuo­ma – už sim­bo­li­nę kai­ną. To­dėl ga­lė­jo dirb­ti po vie­ną – dvi die­nas per sa­vai­tę.

Kol au­gi­no vai­kus, po­nia Gra­ži­na va­ži­nė­da­vo dirb­ti į Šau­kė­nus ir Lio­lius. Te­nykš­čiai žmo­nės ži­no­da­vo ku­rią die­ną kir­pė­ja at­va­žiuo­ja, tad jau nuo ry­to jos lauk­da­vo. Klien­tai tar­si pa­si­skirs­ty­da­vo – vy­res­ni atei­da­vo iš ry­to, jau­ni­mas – po­piet, kai pa­si­bai­gia pa­mo­kos.

Jau­nai mo­te­riai tai bū­da­vo šioks toks iš­bė­gi­mas iš na­mų, pri­si­dū­ri­mas prie šei­mos biu­dže­to. O klien­tams – pa­slau­ga sa­vo gy­ve­na­mo­je vie­to­vė­je.

Ta­čiau Gra­ži­na vi­suo­met sva­jo­jo apie sa­vą kir­pyk­lė­lę. Sva­jo­nę įgy­ven­din­ti pa­dė­jo jos vy­ras – vers­li­nin­kas, ga­mi­nan­tis rąs­ti­nius ir kar­ka­si­nius na­me­lius, pir­tis, pa­vė­si­nes.

Po to, kai Gra­ži­nos ma­ma ati­da­vė jų šei­mai sa­vo na­mą Kel­mės pa­kraš­ty­je, ant Vil­bė­no upe­lio kran­to, sva­jo­nė įgi­jo rea­lius kon­tū­rus. Kan­čel­kių šei­ma įsi­kū­rė mū­ri­nia­me na­me. Gra­ži­nos vy­ras Ri­čar­das me­džio dir­bi­niais, pir­ti­mi – lai­vu iš­puo­šė so­dy­bos ap­lin­ką, o ša­lia pa­sta­tė įspū­din­gą liau­diš­ko sti­liaus na­me­lį, ku­ria­me po­nia Gra­ži­na ir įkū­rė gro­žio na­mus.

Kol at­si­sto­jo na­me­lis, kol bu­vo įreng­tas jo vi­dus, pri­rei­kė ne­ma­žai lai­ko. Ta­čiau prieš ke­lias sa­vai­tes tri­jų vai­kų ma­ma ga­lė­jo švęs­ti gro­žio na­mų įkur­tu­ves.

„Tai tar­si vi­siš­kai nau­jas vers­las, – svars­to mo­te­ris. – Dau­gu­ma ma­no klien­tų bu­vo kai­muo­se. Be­je, į Šau­kė­nus ap­si­kirp­ti at­va­žiuo­da­vo ir iš Šiau­lių. Da­bar teks su­bur­ti nau­jus klien­tus Kel­mė­je. Kol kas ne­ga­liu pa­si­gir­ti, kad jų la­bai daug. Kel­mė­je ma­no pa­slau­go­mis nau­do­ja­si drau­gės, pa­žįs­ta­mos, gi­mi­nai­čiai. Daž­nas at­si­ve­da ir sa­vo šei­mos na­rį, drau­gą ar pa­žįs­ta­mą.“

Kol kas po­nia Gra­ži­na ke­ti­na kar­tą ar du kar­tus per sa­vai­tę va­ži­nė­ti ir į Šau­kė­nus. Kai ku­rie šau­kė­niš­kiai, at­va­žia­vę į Kel­mę ap­si­pirk­ti, ke­ti­na už­suk­ti pa­tys į Gra­ži­nos gro­žio na­mus. Ke­ti­na ap­si­lan­ky­ti ir šiau­lie­čiai klien­tai.

Vers­li­nin­kė ži­no, jog kon­ku­ruo­ti bus ne­leng­va. Daug kir­pyk­lų Kel­mės mies­to cent­re. O jos – nuo­ša­liau. Ta­čiau tai klien­tui yra ir pri­va­lu­mas. At­vy­kus pa­pras­čiau pa­si­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį. Kai nė­ra grūs­ties, ga­li­ma ra­miai pail­sė­ti. Kir­pė­ja dau­giau dė­me­sio ski­ria vie­nam klien­tui.

Pa­čiai Gra­ži­nai taip pat di­de­lis pul­kas klien­tų nė­ra vie­nin­te­lis prio­ri­te­tas. Svar­biau­sia, kad klien­tai lik­tų pa­ten­kin­ti jos pa­slau­go­mis. „Kai pa­jau­čiu, jog žmo­gus iš kir­pyk­los išė­jo ge­ros nuo­tai­kos, ir pa­ti tar­si pa­si­krau­nu.“

Ka­dan­gi jos dar­bo vie­ta ša­lia na­mų, ne­rei­kia sė­dė­ti be dar­bo ir lauk­ti. Tri­jų vai­kų ma­ma tuo me­tu, kai nė­ra klien­tų, ga­li rū­pin­tis vai­kais, dar­buo­tis na­muo­se. Iš anks­to neuž­si­ra­šiu­sį, ne­ti­kė­tai at­vy­ku­sį klien­tą ga­li pa­ma­ty­ti pro sa­vo na­mų lan­gą.

Be to, lais­ves­niu lai­ku ga­li to­bu­lin­tis. Gro­žio na­mų šei­mi­nin­kė ne­pra­lei­džia pro­gos pa­bū­ti se­mi­na­re, pa­si­mo­ky­ti nau­jų kir­pi­mo bū­dų ir šiuo­lai­ki­nių šu­kuo­se­nų, su­ži­no­ti apie nau­jau­sias prie­mo­nes.

To­bu­li­na­si ir pa­ti. Iš už­sie­nio par­si­siun­čia spe­cia­lių žur­na­lų, ieš­ko idė­jų in­ter­ne­te.

„Mū­sų vers­le, kaip ir gy­ve­ni­me, vis­kas la­bai grei­tai kei­čia­si, – šyp­so­si Gra­ži­na. – Pa­vyz­džiui, anks­čiau kaip pro­gi­nės šu­kuo­se­nos bu­vo ma­din­gi įvai­rūs gė­lė­mis, ka­se­lė­mis puoš­ti kuo­dai, da­bar ma­din­gos gar­ba­nos, py­ni­mai, „iš­tam­py­tos“ ka­sos, pa­lai­di plau­kai. Tu­riu ko­ja ko­jon ženg­ti su ma­da, kad ži­no­čiau ką pa­siū­ly­ti klien­tui. Kar­tais fan­ta­zi­ją su­ža­di­na pa­tys klien­tės plau­kai, jų struk­tū­ra. Tie­siog da­rai tai, ką ge­riau­sio ir gra­žiau­sio bei tin­ka­miau­sio prie vei­do įma­no­ma iš to­kių plau­kų pa­da­ry­ti.“

Vers­li­nin­kė sva­jo­ja į sa­vo gro­žio na­mus pa­kvies­ti dirb­ti ma­ni­kiū­ri­nin­kę. Bū­tų pa­pil­do­ma dar­bo vie­ta ir dau­giau pa­slau­gų klien­tams. Atei­ty­je gal­būt pa­siū­lys dar dau­giau pa­slau­gų.

Iš sa­vo vers­lo ne­si­ti­ki auk­so kal­nų. Tik bū­ti nau­din­ga ir už­si­dirb­ti nor­ma­lų at­ly­gi­ni­mą. Juk pro­vin­ci­jo­je nuo­lat ma­žė­ja gy­ven­to­jų. Tie, ku­rie lie­ka, kuk­lias pa­ja­mas pir­miau­sia ski­ria mais­tui, mo­kes­čiams, vai­kams tik pa­skui gro­žiui. Bet ti­ki, jog Gra­ži­nos gro­žio na­mai tik­rai ne­bus tuš­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

Paau­gi­nu­si tris vai­kus Gra­ži­na Kan­čel­kie­nė įgy­ven­di­no vai­kys­tės sva­jo­nę įkur­ti gro­žio na­mus. 

Įs­pū­din­go eks­ter­je­ro gro­žio na­mai – tai auk­sa­ran­kio vers­li­nin­ko vy­ro do­va­na sa­vo žmo­nai.