Neišsižadėjusi laisvės

Neiš­si­ža­dė­ju­si lais­­vės

Šian­dien, lapk­ri­čio 25-ąją, su­kan­ka 40 me­tų, kai brež­ne­vi­nės san­tvar­kos pri­plė­ku­siuo­se pa­tam­siuo­se įkur­ta Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pė ko­vai už žmo­gaus tei­ses. Šie­met su­ka­ko 110 me­tų nuo vie­nin­te­lės šios gru­pės įkū­rė­jos mo­ters – šiau­lie­tės, poe­tės Onos LU­KAUS­KAI­TĖS-POŠ­KIE­NĖS gi­mi­mo.

Jei ne poe­to, eseis­to To­mo Venc­lo­vos vieš­na­gė lie­pos 14-ąją Šiau­liuo­se, jei ne jo užuo­mi­na – gal pri­si­me­na­me Onos ka­pą, šios su­kak­tys vei­kiau­siai bū­tų pa­mirš­tos.

Už­te­ko tik užuo­mi­nos. Pri­si­mi­ni­mai apie Oną Lu­kaus­kai­tę-Poš­kie­nę į „Šiau­lių kraš­tą“ laiš­kais skrie­jo iš Niu­hei­ve­no (JAV) – nuo To­mo VENC­LO­VOS, iš Nau­jo­jo Or­lea­no (JAV) – nuo re­ži­sie­rės Na­ta­šos OGAJ-RA­MER. Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus ir mu­zie­ji­nin­kė Gra­ži­na NAR­BU­TAI­TĖ at­vė­rė sau­go­mo O. Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės pa­li­ki­mo dė­že­lę ir pa­ly­dė­jo prie šios mo­ters ka­po. Is­to­ri­kė Ro­ma BA­RIS­TAI­TĖ pri­mi­nė ad­vo­ka­to Sta­sio Lu­kaus­kio šei­mos is­to­ri­ją. O Eu­cha­ris­ti­nio Jė­zaus se­se­rų kong­re­ga­ci­jos vie­nuo­lė se­suo Re­gi­na Edi­ta TE­RE­SIŪ­TĖ SJE drau­ge su pri­si­mi­ni­mais apie O. Lu­kaus­kai­tę-Poš­kie­nę pa­li­ko ži­no­ji­mą, kad net la­ge­ry­je ar sė­din­ti pa­rų sau­gu­mo rū­sy­je rei­kia šyp­so­tis. Tai gy­do žmo­gaus sie­lą, ne­lei­džia bi­jo­ti.

Ri­ta ŽA­­DEI­­KY­­TĖ

Lie­pos 14-oji su To­mu Venc­­lo­­va

Su­si­ti­ki­mą pla­na­vo­me il­gai. To­mas Venc­lo­va į Lie­tu­vą šį­kart at­vy­ko su sa­vo duk­ra Ma­ri­ja, ku­rią pa­gal prieš­ka­rio ma­nie­rą va­di­na Ma­ry­te, ir vai­kai­te Ka­te, se­ne­lio va­di­na­ma Kat­ry­te.

In­ter­viu pa­bai­go­je pro­fe­so­rius pa­klau­sė, gal at­si­me­na­me, ku­rio­se Šiau­lių ka­pi­nė­se pa­lai­do­ta di­si­den­tė, jo bend­ra­žy­gė Ona Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė. Jis jau pa­vaikš­čio­jęs vie­nas po se­ną­sias Šiau­lių ka­pi­nes ša­lia Talk­šos eže­ro, bet ne­be­ra­dęs ka­po, ku­rį yra ne kar­tą lan­kęs anks­čiau.

Ge­riau­siai se­ną­sias Šiau­lių ka­pi­nes pa­žįs­tan­ti šiau­lie­tė is­to­ri­kė Ro­ma Ba­ris­tai­tė ly­di po se­ną­sias ka­pi­nes, ku­rias yra ty­ri­nė­ju­si, o ty­ri­nė­ji­mus su­dė­ju­si į kny­gą.

O. Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės mir­ties me­tai – 1983-ie­ji yra pa­grin­di­nė nuo­ro­da, kad jos ka­po se­no­sio­se ka­pi­nė­se ne­ga­li bū­ti.

Su To­mu Venc­lo­va ap­lan­ko­me jos tė­vo – ad­vo­ka­to Sta­sio Lu­kaus­kio ka­pą, aukš­ta žo­le tarp ka­pų nu­bren­da­me iki Sta­sio Šal­kaus­kio ka­po, ap­lan­ko­me Juo­zo Mi­liaus­ko-Mig­lo­va­ros am­ži­no­jo poil­sio vie­tą.

Pro­fe­so­riui To­mui Venc­lo­vai pa­si­ža­da­me jo bend­ra­žy­gės ka­pą su­ras­ti vė­liau, net ne­ži­no­da­mi, kad su­ra­si­me jį to­kių svar­bių ju­bi­lie­jų iš­va­ka­rė­se.

Ta pa­ti in­ten­ci­ja po 19 me­­tų

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kė – vy­riau­sio­sios fon­dų sau­go­to­jos pa­dė­jė­ja, anks­čiau il­ga­me­tė Poe­to Jo­va­ro na­mo-li­te­ra­tū­ros mu­zie­jaus ve­dė­ja Gra­ži­na Nar­bu­tai­tė, kai ieš­ko­me, kas ga­lė­tų ži­no­ti Ha­nios (taip dau­ge­lis va­di­no Oną Lu­kaus­kai­tę-Poš­kie­nę ir ji pa­ti daž­nai taip pa­si­ra­ši­nė­da­vo) ka­pą, sa­ko, kad To­mą Venc­lo­vą prie jos ka­po Gin­kū­nų ka­pi­nė­se ji yra ly­dė­ju­si ly­giai prieš 19 me­tų – 1997 me­tų ru­de­nį, kai poe­tas lan­kė­si Šiau­liuo­se su žmo­na Tat­ja­na, skai­tė pa­skai­tą Šiau­lių uni­ver­si­te­te, va­ka­ro­jo Šiau­liuo­se, da­vė in­ter­viu „Ato­lan­koms“.

Ly­giai po 19 me­tų G. Nar­bu­tai­tė pa­ly­dė­jo ir mus prie kuk­laus ka­pe­lio. Tik prieš tai Poe­to Jo­va­ro na­me ati­da­rė ir pa­ro­dė mums dė­že­lę su mu­zie­ju­je sau­go­mu O. Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės pa­li­ki­mu: po­ra ne­di­de­lių krū­ve­lių rank­raš­čių, dvi ei­lė­raš­čių kny­ge­les, po­rce­lia­ni­nį puo­de­lį su ja­po­niš­kų gra­viū­rų pie­ši­niais bei ža­lio stik­lo se­gė, kaž­ka­da se­gė­ta Ha­nios.

Poe­tės rank­raš­čius į mu­zie­jų per­da­vė jos bi­čiu­lė do­cen­tė Da­lia Strio­gai­tė, 2006 me­tais su­da­riu­si ir iš­lei­du­si kny­gą apie O. Lu­kaus­kai­tę-Poš­kie­nę „Apie lais­vę ir tul­pės žie­dą“.

Pas­ku­ti­nio­jo ato­dū­sio liu­­dy­­to­­ja

Eu­cha­ris­ti­nio Jė­zaus se­se­rų kong­re­ga­ci­jos vie­nuo­lė se­suo Re­gi­na Edi­ta Te­re­siū­tė SJE iš Ši­lu­vos į Šiau­lius at­sku­bė­jo vos iš­gir­du­si, kad kaž­kam dar rū­pi iš­ti­ki­mos Tė­vy­nei ir tie­sai mo­ters at­mi­ni­mas.

Vie­nuo­lė se­suo Re­gi­na – pa­sku­ti­nių­jų O. Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės gy­ve­ni­mo va­lan­dų liu­dy­to­ja. O. Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė mi­rė 1983 me­tų gruo­džio 4-ąją sa­vo bu­te Šiau­liuo­se. Mi­rė pu­siau gu­lo­mis li­go­niams skir­ta­me ve­ži­mė­ly­je, nes lo­vo­je dėl skaus­mų tie­siog ne­be­nu­gu­lė­jo.

„Ne­ga­liu sau do­va­no­ti, kad ta­da bu­vau per jau­na ir ne­su­vo­kiau, ko jos rei­kia pa­klaus­ti, kuo pa­si­do­mė­ti. Pas­ku­ti­nią­ją nak­tį ji pra­dė­jo man pa­sa­ko­ti apie sa­vo na­mus, sa­vo dva­rą. Tie­siog pa­ma­niau, kad ji klie­di. Ne­žiū­rė­jau į tai rim­tai ir la­bai to gai­liuo­si“, – pa­sa­ko­jo vie­nuo­lė.

Se­suo Re­gi­na apie du mė­ne­sius nei die­ną, nei nak­tį ne­si­trau­kė nuo ta­da jau la­bai sun­kiai sir­gu­sios Onos. O. Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė bu­vo gy­do­ma li­go­ni­nė­je. Ta­čiau li­kus maž­daug sa­vai­tei iki mir­ties se­suo Re­gi­na ir la­bai ar­ti­mai su Ona bend­ra­vę jos bend­ra­žy­giai ir bend­ra­min­čiai šiau­lie­čiai, da­bar taip pat jau iš­ke­lia­vę pas Die­vą, Jo­nas ir Jad­vy­ga Pet­ke­vi­čiai ją par­ve­žė na­mo.

Se­suo Re­gi­na me­na ir pa­sku­ti­nią­ją skau­džią so­vie­ti­nio sau­gu­mo ko­vą su Ona Lu­kaus­kai­te-Poš­kie­ne: li­go­ni­nė­je jai, jau la­bai sun­kiai ser­gan­čiai ir ka­muo­ja­mai bai­sių skaus­mų, bu­vo už­draus­ta leis­ti nu­skaus­mi­na­muo­sius.

„Ji de­juo­ja nuo bai­saus skaus­mo, pra­šai su­leis­ti nu­skaus­mi­na­mų­jų, bet nie­kas ne­su­tei­kia jo­kios pa­gal­bos, nie­kas ne­rea­guo­ja. To­kie lai­kai, kad nie­ko ne­ga­li kal­tin­ti... Me­di­kams bu­vo pa­sa­ky­ta... Ta­da nu­ta­rė­me vež­ti ją na­mo“, – skau­džias va­lan­das pri­si­mi­nė R. Te­re­siū­tė.

„Vie­na iš mū­sų“

Vie­nuo­lės ke­lią R. Te­re­siū­tė pa­si­rin­ko sep­ty­nio­li­kos. Ta­da tai ne­bu­vo tik dva­si­nis, mal­dos ke­lias, tai bu­vo ir tar­nys­tė Lie­tu­vos lais­vei. Lie­tu­vą užė­mus so­vie­tams, dau­ge­lis vie­nuo­ly­nų bu­vo už­da­ry­ti, vie­nuo­liai „iš­si­skirs­tė ar­ba bu­vo už­da­ry­ti į la­ge­rius, iš­trem­ti“. Rei­kė­jo iš­tver­min­gų, vie­nuo­lys­tei at­si­da­vu­sių žmo­nių, ku­rie rū­pin­tų­si ir sa­vo sve­ti­mų už­val­dy­ta vals­ty­be.

R. Te­re­siū­tė ir pa­si­rin­ko bū­tent to­kią vie­nuo­li­ją – Eu­cha­ris­ti­nio Jė­zaus se­se­rų kong­re­ga­ci­ją, ku­rią 1947 me­tais įkū­rė jė­zui­tų ku­ni­gas tė­vas Pran­ciš­kus Ma­si­lio­nis SJ, dir­bęs ku­rį lai­ką ir Šiau­liuo­se. Jis spe­cia­liai įkū­rė to­kią kong­re­ga­ci­ją, ku­rios tar­nys­tei pa­si­ruo­šę žmo­nės ne­bi­jo­tų ka­lė­ji­mų, trem­čių, per­se­kio­ji­mų, dėl ka­te­che­ti­nio dar­bo su vai­kais, jau­ni­mu, dėl tar­na­vi­mo baž­ny­čio­se.

R. Te­re­siū­tės gim­ti­nė – Kel­mės ra­jo­ne, ne­to­li El­vy­ra­vos. Kai ga­biai mer­gi­nai ne­lei­do stu­di­juo­ti mu­zi­kos, ji ir pa­si­rin­ko vie­nuo­lys­tės ke­lią.

Sep­ty­nio­li­kos vie­nuo­le ta­pu­si Re­gi­na Te­re­siū­tė iš pra­džių dir­bo pas vė­liau įtar­ti­no­mis ap­lin­ky­bė­mis žu­vu­sį ku­ni­gą, di­si­den­tą Juo­zą Zdebs­kį Laz­di­jų ra­jo­ne, Šla­van­tuo­se. Vė­liau, pra­dė­jus per­se­kio­ti sau­gu­mui, Re­gi­na iš­va­žia­vo dirb­ti į Vi­duk­lę pas ku­ni­gą Al­fon­są Sva­rins­ką.

Ta­po Ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ka­ta­li­kų ko­mi­te­to na­re, bu­vo Ka­ta­li­kų kro­ni­kos bend­ra­dar­bė, per­duo­da­vo įvai­rius do­ku­men­tus, pa­reiš­ki­mus, rink­da­vo pa­ra­šus, vež­da­vo siun­ti­nius po­li­ti­niais ka­li­niais bu­vu­siems ku­ni­gams Ju­liui Sas­naus­kui, Al­fon­sui Sva­rins­kui, tar­na­vo var­go­ni­nin­ke baž­ny­čio­se.

Jau­na vie­nuo­lė ta­po ir vie­na iš Eu­cha­ris­ti­jos bi­čiu­lių drau­gi­jos na­rių, bu­vo pa­žįs­ta­ma ir su šiau­lie­čiais di­si­den­tais Me­čis­lo­vu Ju­re­vi­čiu­mi, Jo­nu ir Jad­vy­ga Pet­ke­vi­čiais, Juo­zu Ši­lei­kiu ir ki­tais. Bū­tent Jad­vy­ga Pet­ke­vi­čie­nė ir nu­si­ve­du­si Re­gi­ną pas O. Lu­kaus­kai­tę-Poš­kie­nę.

„Vi­si di­si­den­tai neiš­ven­gia­mai bu­vo pa­žįs­ta­mi ir neiš­ven­gia­mai vi­si dir­bo­me tam pa­čiam tiks­lui. Ona bu­vo vie­na iš mū­sų“, – sa­kė ak­ty­viai di­si­den­ti­nia­me ju­dė­ji­me da­ly­va­vu­si vie­nuo­lė.

Apie Tė­vy­nę, šir­dį ir šyp­­se­­ną

Se­suo Re­gi­na me­na, kad O. Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė bu­vu­si ener­gin­ga, tvir­ta, griež­to cha­rak­te­rio mo­te­ris, rū­ky­da­vu­si „pyp­ku­tę“ ir mėg­da­vu­si stip­rią ka­vą. Neaukš­ta, ap­kū­no­ka. „Kaip aš“, – juo­kė­si vie­nuo­lė.

„Jau iš pir­mo­jo po­kal­bio su­pra­tau, kad ji la­bai my­li Tė­vy­nę ir tie­są“, – me­na se­suo Re­gi­na.

Ji ži­no­jo, kad O. Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė – bu­vu­si lais­va­ma­nė. Ta­čiau ji yra liu­dy­to­ja, kad prieš mir­tį O. Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė at­li­ko iš­pa­žin­tį ku­ni­gui, ta­da dar bū­si­mam vys­ku­pui Jo­nui Bo­ru­tai bei ku­ni­gui Vai­čiū­nui.

„Ji mi­rė kaip ka­ta­li­kė“, – ži­no R. Te­re­siū­tė.

Dar ge­ro­kai iki mir­ties su jau­na vie­nuo­le O. Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė kal­bė­da­vo­si ir apie ti­kė­ji­mą, ir įvai­riais eg­zis­ten­ci­jos klau­si­mais.

Ona jau­nu­tei vie­nuo­lei skai­ty­da­vo sa­vo ei­lė­raš­čius. Re­gi­nai įstri­go ta­da iš lū­pų į lū­pas skli­dęs pa­sa­ko­ji­mas apie Šiau­lių baž­ny­čios griū­tį, ku­ri te­bu­vu­si plau­kian­čių dan­gu­je de­be­sų mi­ra­žas, bet žmo­nės taip iš­si­gan­dę, kad ke­le­tas žmo­nių žu­vo su­tryp­ti. Šį le­gen­da ta­pu­sį at­si­ti­ki­mą Re­gi­nai pa­pa­sa­ko­ju­si bū­tent Ona.

Jau pir­mą kar­tą sve­čiuo­da­ma­si Re­gi­na pa­ste­bė­jo, kad ke­li Onos bu­to bal­dai tik­rai ne iš so­vie­ti­nio fab­ri­ko – su la­bai gra­žiais rai­ži­niais, pjaus­ti­niais. Spin­ta, veid­ro­dis ir sta­liu­kas iš tuo­me­ti­nio O. Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės bu­to Re­gi­nai pa­lik­ti pri­si­mi­ni­mui.

„Ti­kė­ti­na, kad tie daik­tai yra iš jos tė­vų na­mų. Gai­la, kad aš neį­si­kal­bė­jau su ja apie jos tė­vus, kil­mę, praei­tį. Tie­siog bu­vau per jau­na“, – ap­gai­les­tau­ja se­suo Re­gi­na.

O. Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė pa­sa­ko­ju­si jau­nai vie­nuo­lei ir apie bend­ra­vi­mą su ra­šy­to­ju Ka­ziu Bo­ru­ta.

Yra ži­no­ma, kad K. Bo­ru­tą ir O. Lu­kaus­kai­tę-Poš­kie­nę sie­jo ar­ti­mas ry­šys. K. Bo­ru­ta jos bu­te bu­vo suim­tas už tai, kad ne­pra­ne­šė, nors ži­no­jo apie jos ra­šy­tą laiš­ką po­pie­žiui. Ra­šy­to­jas K. Bo­ru­ta – vys­ku­po Jo­no Bo­ru­tos dė­dė, tė­vo bro­lis.

Vie­nuo­lė ži­no­jo, kad O. Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė iš­drį­so iš­si­skir­ti su sa­vo vy­ru. Ži­no­jo ir apie mo­ti­nos tra­ge­di­ją: ka­ro me­tu žu­vo, tik­riau­siai spro­gus at­si­tik­ti­nai ras­tam sprog­me­niui, abu ta­da bu­vę paaug­liai Onos sū­nūs.

„Ji bu­vo la­bai tvir­to cha­rak­te­rio, bet kaip mo­ti­na ji la­bai ken­tė­jo dėl sa­vo sū­nų žū­ties. Kar­tais gal­vo­ju, gal ir ta ci­ga­re­tė dėl to bu­vu­si... Ma­nau, kad ji sa­vo skaus­mą kom­pen­suo­da­vo kū­ry­ba ir ko­va. Ne­su gir­dė­ju­si, kad ji ka­da de­juo­tų ar skųs­tų­si. Nie­ka­da! Nie­ka­da mes su ja ne­kal­bė­da­vo­me liūd­no­mis te­mo­mis. Vi­sa­da op­ti­mis­tiš­kai, su šyp­se­na“, – me­na se­suo Re­gi­na.

Au­ko­tis ten­ka pa­­si­­rink­­ti

„Tik fil­muo­se bū­na taip, kad vie­nas ko­vo­to­jas šim­tus nu­ga­li, į jį šau­do, o jis vis iš­lie­ka gy­vas – did­vy­ris! Mes tik­rai ne­bu­vo­me to­kie. Mes ir bi­jo­jo­me, ir dre­bė­jo­me, bet ėjo­me, da­rė­me tai, ką rei­kė­jo. Da­rė­me tai, ką su­pra­to­me esant tei­sin­ga, ką su­pra­to­me esant mei­le, au­ka“, – sa­kė vie­nuo­lė R. Te­re­siū­tė.

Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad ir O. Lu­kaus­kai­tei-Poš­kie­nei ne­bu­vo leng­va, bet jos pa­si­ry­ži­mas ei­ti sun­kiu di­si­den­to ke­liu da­rė įspū­dį: vien jau tai, kad ji bu­vo vie­nin­te­lė mo­te­ris tarp pen­kių Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pės įkū­rė­jų.

„Au­ka bu­vo toks Onos pa­si­rin­ki­mas. Ir ta au­ka bu­vo ne su kan­čios vei­du, o su šyp­se­na. Ko­kiam bai­siam la­ge­ry bu­vu­si ir kaip ji mo­kė­jo džiaug­tis gy­ve­ni­mu!“ – me­na R. Te­re­siū­tė.

Se­suo Re­gi­na ir po­kal­bio me­tu už­trau­kia dai­ną:

„Mes ne­­ken­­čiam

vė­lia­vos rau­do­nos,

Pen­­kia­­kam­­pės

žvaigž­dės kru­vi­nos,

Mes tik ger­biam lie­tu­viš­ką Vy­­tį

Ir tris­pal­vę vė­lia­vą tau­tos!“

Dai­nuo­da­vo ir su­si­rin­kę Onos Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės bu­te. Tik dau­gia­bu­ty­je dėl „dau­gy­bės au­sų“ daž­niau bu­vo pa­si­ren­ka­mos švel­nes­nės liau­dies dai­nos: „Sėk, se­su­te, ža­lią rū­tą“, „Vai ko nu­si­žven­gei juod­bė­ras žir­ge­li“.

25 me­tai ir 70 pa­­rų

„Ki­ti at­sė­dė­jo tik 25, o aš – 70! Nes­var­bu, kad 25 – tai me­tai, o ma­no 70 – tik pa­ros!“ – juo­kia­si hu­mo­ro ne­sto­ko­jan­ti vie­nuo­lė.

Kai jos ma­ma verk­da­vo, kad duk­tė vėl už­da­ry­ta pa­rų, Re­gi­na ma­mai sa­ky­da­vo, kad ji pa­ti juk mo­ki­nu­si sa­vo vai­kus bū­ti ge­rus. Ge­rus sa­vo Tė­vy­nei ir sa­vo tau­tai.

R. Te­re­siū­tė skai­čiuo­da­vo, ko­kių kvai­lys­čių pri­si­gal­vo­da­vo so­vie­ti­nis sau­gu­mas, kad ras­tų pro­gą jau­ną vie­nuo­lę pa­tar­dy­ti, pa­gąs­dint: ji tris kar­tus bu­vu­si ap­kal­tin­ta, kad „gir­ta vai­ra­vo au­to­mo­bi­lį“. Ji bu­vo „pa­gau­ta, jau­ni­mą nuo­di­jan­ti sal­dai­niais ir iš­ve­žan­ti be tė­vų ži­nios į slap­tus su­si­rin­ki­mus“ – apie Re­gi­nos „jau­ni­mo nuo­di­ji­mą sal­dai­niais“ ra­šęs net mies­to laik­raš­tis.

„Po bjau­riau­sių kal­ti­ni­mų – ver­ba­vi­mas: su­tik­si dirb­ti sau­gu­mui – mo­ky­sies, kur tik pa­no­rė­si – kon­ser­va­to­ri­joj, ku­ri bu­vo ma­no sva­jo­nė, uni­ver­si­te­te. Vai­ruo­si ge­rą ma­ši­ną. No­ri? Ne­no­ri?! Su­pū­si ka­lė­ji­me, kaip Sva­rins­kas!“ – sau­gu­mo „pa­mo­kas“ pri­si­me­na R. Te­re­siū­tė.

Re­gi­nai te­ko ne kar­tą aiš­kin­tis sun­kios ce­men­to spal­vos Šiau­lių sau­gu­mo rū­muo­se ir už tai, ko­dėl lan­ko­si O. Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės na­muo­se. Ir ap­gau­di­nė­ti sau­gu­mie­čius, se­kan­čius O. Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės bu­tą, te­ko ne kar­tą.

Re­gi­na tu­rė­jo iš Ame­ri­kos at­siųs­tą striu­kę, ku­rią bu­vo ga­li­ma ne­šio­ti ku­ria no­ri pu­se į vir­šų. Vie­na striu­kės pu­sė bu­vu­si tam­siai mė­ly­na, o ki­ta – žyd­ra.

„Įei­ni kur į tua­le­tą, striu­kę iš­si­ver­ti, pe­ru­ką šmaukšt ant gal­vos ir ei­ni to­liau“, – pri­si­me­na „kar­na­va­lus“ vie­nuo­lė.

Die­vo vei­du­kas iš Lais­vės gat­­vės

Sau­gu­mie­čiai Re­gi­ną tar­dė ir po O. Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės lai­do­tu­vių, nes bū­tent vie­nuo­lė ir or­ga­ni­za­vo di­si­den­tės lai­do­tu­ves. Ir ne bet ko­kia bu­vo Onos Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės lai­do­tu­vių pro­ce­si­ja: kars­tą nuo Šiau­lių ge­du­lo na­mų iki Gin­kū­nų ka­pi­nių ly­dė­jo jau­ni­mas, pa­si­puo­šęs tau­ti­niais rū­bais!

„Nu­fo­tog­ra­fa­vo Onos lai­do­tu­vių pro­ce­si­ją. Ir ta­da po vie­ną gau­dė, klau­si­nė­jo, kas or­ga­ni­za­vo, šan­ta­ža­vo, ver­ba­vo jau­nus žmo­nes, bet nie­kas neiš­da­vė, kad tai aš bu­vau jos lai­do­tu­vių or­ga­ni­za­to­rė ir ma­no idė­ja bu­vo Tė­vy­nę my­lė­ju­sią mo­te­rį pa­ly­dė­ti pa­si­puo­šus tau­ti­niais rū­bais“, – pa­sa­ko­jo se­suo R. Te­re­siū­tė.

Iki pir­mų­jų mir­ties me­ti­nių ant O. Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės ka­po bend­ra­žy­gių bu­vo pa­sta­ty­tas pa­mink­las: tai vie­nas pir­mų­jų Re­gi­nos bro­lio, da­bar ge­rai ži­no­mo ta­len­tin­go skulp­to­riaus Adol­fo Te­re­siaus kū­ri­nių.

Ąžuo­li­nę Rū­pin­to­jė­lio – ken­čian­čios tau­tos sim­bo­lio skulp­tū­rą su iš­pjaus­ty­tais žo­džiais, ras­tais Onos rank­raš­čiuo­se: „Iš­lais­vin­tos šir­dies jau nie­kas ne­pa­ver­gia“, bend­ra­žy­giai į Gin­kū­nų ka­pi­nes nu­ve­žė ir sta­tė nak­tį.

„Ne­no­rė­jo­me, kad vėl ką nors tam­py­tų, pjaus­ty­tų pjūk­lais Die­vo skulp­tū­ras. Kam to rei­kia?...“ – at­si­du­so vie­nuo­lė.

„Adi, kur tu da­rei Onai pa­mink­lą?! Ži­nai, Die­vo vei­du­kas įski­lęs! Už­tai­sy­si pa­va­sa­riop?“ – pa­skam­bi­nu­si te­le­fo­nu bro­liui Adol­fui Te­re­siui į Gar­lia­vą klo­ja Re­gi­na.

Rū­pin­to­jė­lis Onos Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės ka­pui kur­tas Kel­mė­je, Lais­vės gat­vė­je, Re­gi­nos ir Adol­fo tė­ve­lių na­muo­se.

Pa­žin­tis su įdo­miau­sia Šiau­lių mo­­te­­ri­­mi

Vi­sai ki­tą as­me­ny­bės pu­sę sa­vo laiš­kuo­se „Ato­lan­koms“ at­sklei­dė teat­ro re­ži­sie­rė, bu­vu­si Šiau­lių dra­mos teat­ro vy­riau­sio­ji re­ži­sie­rė Na­ta­ša Ogaj-Ra­mer. Jos ma­ma, li­te­ra­tū­ro­lo­gė, eru­di­tė Asia Jo­si­fov­na Barš­tein (1922–2013) ga­na ar­ti­mai bend­ra­vo su po­nia Poš­kie­ne – taip jos va­di­no O. Lu­kaus­kai­tę-Poš­kie­nę.

Na­ta­ša Ogaj ir sa­vo su­tuok­ti­nį To­mą Venc­lo­vą, trum­pai dir­bu­sį Šiau­lių dra­mos teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ju, su­pa­žin­di­no su „įdo­miau­sia Šiau­lių mo­te­ri­mi“.

N. Ogaj-Ra­mer pa­pa­sa­ko­jo, kad drau­ge su se­se­ri­mi Ra­ja, kai su­ži­no­jo apie ren­gia­mą straips­nį, net su­ren­gu­sios pri­si­mi­ni­mų va­ka­rą, skir­tą po­niai Poš­kie­nei. Se­se­rys pri­si­mi­nė, kad tik pa­sku­ti­niais me­tais Ona įsi­gi­jo koo­pe­ra­ti­nį bu­tą. Net bu­vo be­si­ste­bin­čių, kam jai se­nat­vė­je tas bu­tas, o po­nia Poš­kie­nė pa­sa­kiu­si, kiek jai be­bus lem­ta gy­ven­ti, ji no­rin­ti tą sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį pra­leis­ti nors šiek tiek kom­for­tiš­kiau.

N. Ogaj-Ra­mer pri­si­me­na, kad O. Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė, grį­žu­si į Šiau­lius po trem­ties, gy­ve­nu­si ne­di­de­lia­me kam­ba­rė­ly­je, at­ro­do, nuo­mo­ta­me kaž­ko­kia­me pri­va­čia­me na­me. Ko­kia­me – se­se­rys ta­da bu­vo per jau­nos to­kiais da­ly­kais do­mė­tis. Se­se­rys me­na, kad po­nia Poš­kie­nė nie­ka­da nė­ra bu­vu­si pas jas na­muo­se: tik jos ją lan­ky­da­vo.

Se­se­rys pri­si­me­na, kad po­nia Poš­kie­nė la­bai ver­ti­nu­si Fio­do­ro Dos­to­jevs­kio kū­ry­bą, sa­ky­da­vu­si, kad tai tas ra­šy­to­jas, ku­ris kiau­rai per­ma­tė ru­sų cha­rak­te­rį, mąs­ty­mą. Ji ver­ti­nu­si ir ru­sų li­te­ra­tū­rą – apie tai ras­da­vo­si daug bend­ros kal­bos su jų ma­ma li­te­ra­tū­ro­lo­ge A. Barš­tein.

„To­je mo­te­ry­je bu­vo kaž­koks neiš­pa­sa­ky­tas ge­ru­mas ir švel­nu­mas, gal net la­biau tai tik­tų va­din­ti ge­ra­no­riš­ku­mu, ge­ro lin­kė­ji­mu ki­tiems“, – me­na N. Ogaj-Ra­mer.

Cit­ri­nų spal­vos nuo­ta­kos kom­­bi­­ne­­zo­­nas

„Keis­ta, kad mū­sų at­min­ty­je dau­giau­sia iš­li­ko kaž­ko­dėl vi­so­kios bui­ti­nės smulk­me­nos. Po­nia Poš­kie­nė bu­vo la­bai mie­la, šir­din­ga mo­te­ris ir la­bai jaut­ri poe­tė“, – ra­šo laiš­ke N. Ogaj-Ra­mer.

Na­ta­ša ir Ra­ja pri­si­mi­nė, kad su Ona jas su­pa­žin­di­nu­si, ži­no­ma, jų ma­ma. Ji sa­vo duk­roms pra­si­ta­ru­si, kad į Šiau­lius iš trem­ties Si­bi­re grį­žo la­bai įdo­mi mo­te­ris. Se­se­rys ži­no­jo, kad po­nia Poš­kie­nė gy­ve­na vie­na ir kad ją re­mia duk­te­rė­čia, gy­ve­nan­ti Ame­ri­ko­je.

„Bū­tent dėl siun­ti­nių iš Ame­ri­kos po­nia Poš­kie­nė vi­sa­da at­ro­dy­da­vo la­bai sti­lin­gai ap­si­ren­gu­si. Jos dra­bu­žiai vi­sa­da bū­da­vo la­bai gra­žūs, ko­ky­biš­ki, ko­kių nie­kas ta­da Lie­tu­vo­je ne­tu­rė­jo. Iš ap­ran­gos de­ta­lių vi­sa­da iš­si­skir­da­vo pui­kios ko­ky­bės šil­ki­nės ko­ji­nės ir ele­gan­tiš­ki ba­te­liai“, – ra­šo N. Ogaj-Ra­mer.

Įdo­miau­sia tai, kad ir Na­ta­šai te­ko da­lis tos „mo­te­riš­kos šlo­vės va­lan­dos“, nes po­nia Poš­kie­nė pa­rū­pin­da­vu­si dra­bu­žių iš Ame­ri­kos ir Na­ta­šai, juk ji bu­vo iš­vy­ku­si „nu­ga­lė­ti Mask­vos“ – stu­di­juo­ti Vals­ty­bi­nia­me teat­ro me­no ins­ti­tu­te (GI­TIS) re­ži­sū­rą.

„Ma­no pri­si­mi­ni­mai apie po­nią Poš­kie­nę pil­ni pa­pras­tų mo­te­riš­kų džiaugs­mų. Juk ji man pa­dė­jo jaus­tis Mask­vo­je tik­ra Žak­lin Ke­ne­di, į ku­rią at­si­su­kdavo su­si­ža­vė­ję žvilgs­niai, kai ei­da­vau Mask­vo­je pa­si­puo­šu­si iš po­nios Poš­kie­nės gau­tu bal­tu pal­tu­ku tri­jų ket­vir­čių pla­čio­mis ran­ko­vė­mis ir di­de­lė­mis sa­go­mis! Juo­kin­gai da­bar at­ro­do, bet aš ta­da jau­čiau­si nuo­sta­biai!“, – pa­sa­ko­jo N. Ogaj-Ra­mer.

Kai Na­ta­ša jau dir­bo Šiau­lių dra­mos teat­re ir ta­po teat­ro vy­riau­sią­ja re­ži­sie­re, po­nia Poš­kie­nė tuo la­bai ap­si­džiau­gu­si ir paaiš­ki­nu­si, kad ji da­bar Na­ta­šą jau la­bai rim­tai mo­kin­sian­ti lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros.

„Aš bu­vau su­ti­ku­si su Onos pa­siū­ly­mu, bet di­džiu­lis užim­tu­mas, spek­tak­liai. Lem­tin­gas su­si­ti­ki­mas su To­mu (Venc­lo­va), vė­liau – kū­di­kio lau­ki­mas. Tik­rai ta­da jau ne­be­bu­vo lai­ko jo­kioms pa­mo­koms. Bet aš su­pa­žin­di­nau To­mą su po­nia Poš­kie­ne! Įdo­miau­sia Šiau­lių mo­te­ri­mi! Jie la­bai daž­nai ta­da bend­ra­vo“, – li­ki­mo gi­jas pa­sa­ko­jo N. Ogaj-Ra­mer.

Kai Šiau­lių dra­mos teat­re 1972 me­tais re­ži­sie­rė re­pe­ta­vo Ža­no Anu­jaus „Eu­ri­di­kę“, stai­ga Na­ta­šai pa­skam­bi­na ma­ma ir sa­ko, kad jos sku­biai lau­kia po­nia Poš­kie­nė.

„At­bė­gu, o po­nia Poš­kie­nė man įtei­kia du įmant­riau­sius rū­bus: pra­ban­gų va­ka­ri­nį cit­ri­nų spal­vos kom­bi­ne­zo­ną, siu­vi­nė­tą bliz­gan­čiais ak­me­nu­kais ir pur­pu­ri­nės spal­vos su­kne­lę, su ku­ria bū­tų ga­li­ma net Džiul­je­tą vai­din­ti! Tai pra­no­ko net vi­sas įma­no­mas sva­jo­nes! Sug­rįž­tu į re­pe­ti­ci­ją teat­re vi­sa švy­tin­ti – nuo ak­to­rių to ne­pas­lėp­si, bet vi­si ty­li, nie­kas nie­ko ma­nęs ne­klau­sia, spė­lio­ja, kas su ma­ni­mi da­ro­si, ko taip švy­čiu?! Tik Pra­nas Piau­lo­kas iš­drįs­ta pa­ga­liau pa­klaus­ti, kas gi man nu­ti­ko!“ – ir da­bar šyp­se­ną ke­lian­čią is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo N. Ogaj-Ra­mer.

Šis cit­ri­nų spal­vos kom­bi­ne­zo­nas ta­po Na­ta­šos tuok­tu­vių su To­mu Venc­lo­va rū­bu.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus nuo­tr.

Ona Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė sa­vo bu­te Šiau­liuo­se.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Į se­ną­siais Šiau­lių ka­pi­nes To­mą Venc­lo­vą ly­dė­jo is­to­ri­kė, bib­lio­te­ki­nin­kė Ro­ma Ba­ris­tai­tė. Se­no­sio­se ka­pi­nė­se yra pa­lai­do­tas O. Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės tė­vas ad­vo­ka­tas Sta­sys Lu­kaus­kis.

Vie­nuo­lė Re­gi­na Te­re­siū­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad rei­kia gy­ven­ti su šyp­se­na, net jei gy­ve­ni­mas ski­ria sun­kių iš­ban­dy­mų.

Mu­zie­ji­nin­kė Gra­ži­na Nar­bu­tai­tė ly­dė­jo prie Onos Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės ka­po, prie ku­rio prieš 19 me­tų ve­dė ir To­mą Venc­lo­vą.

Pir­mo­sioms mir­ties me­ti­nėms skulp­to­rius Adol­fas Te­re­sius su­kū­rė Onos Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės ant­ka­pi­nį pa­mink­lą. Jis kuk­lus, bet tvir­tas – toks, ko­kia bu­vo ir pa­ti Ona. Lai­ko ženk­lai tik iš­ryš­ki­na pra­smes Rū­pin­to­jė­lio vei­de.

Teat­ro re­ži­sie­rė Na­ta­ša Ogaj-Ra­mer apie po­nią Poš­kie­nę me­na ir la­bai šil­tų mo­te­riš­kų smulk­me­nų.

 

---

Biog­­ra­­fi­­ja

Ona Ha­li­na Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė (1906–1983) – poe­tė, ver­tė­ja, Lie­tu­vos vi­suo­me­nės ir po­li­ti­nė vei­kė­ja.

1915–1918 me­tais mo­kė­si Tar­tu ir Mask­vos gim­na­zi­jo­se, 1922 me­tais bai­gė Šiau­lių gim­na­zi­ją. Vie­nos ir Kau­no uni­ver­si­te­tuo­se stu­di­ja­vo Gam­tos moks­lus.

Dir­bo mo­ky­to­ja Jo­niš­kio gim­na­zi­jo­je. Iš­te­kė­ju­si už ka­ri­nin­ko V. Poš­kaus, au­gi­no sū­nus Erd­vi­lą ir Vy­te­nį. 1932–1935 me­tais dir­bo Aukš­tad­va­rio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. 1935–1940 me­tais – vals­ty­bi­nių kny­gy­nų (bib­lio­te­kų) ve­dė­ja Rad­vi­liš­ky­je ir Šiau­liuo­se.

Pe­rio­di­nė­je spau­do­je poe­tė de­biu­ta­vo 1932 m. Iš­lei­du­si ei­lė­raš­čių rin­ki­nius „Bran­giau­sias pė­das“ (1933) ir „Ei­lė­raš­čių krai­tis“ (1939).

1939 me­tais priim­ta į Lie­tu­vos ra­šy­to­jų drau­gi­ją. Prik­lau­sė 1941 me­tais Šiau­liuo­se įsi­kū­ru­siam Slė­pi­mo nuo vo­kie­čių ko­mi­te­tui, Šiau­lių apy­gar­dos me­no ir moks­lo cent­rui.

Kar­tu su ju­ris­kon­sul­tu ka­pi­to­nu Jo­nu No­rei­ka-ge­ne­ro­lu Vėt­ra ir Sta­siu Go­ro­dec­kiu-S. Ra­džiū­nu 1945 me­tais Vil­niu­je įstei­gė Lie­tu­vos tau­ti­nę ta­ry­bą, sie­ku­sią bū­ti pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­ti­nei oku­pa­ci­jai cent­ru. LTT var­du 1946 me­tais pa­ra­šė laiš­ką po­pie­žiui apie pa­dė­tį oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je. Už da­ly­va­vi­mą LTT veik­lo­je Ypa­tin­go­jo ka­ri­nio tri­bu­no­lo nu­teis­ta 10 me­tų, 1948–1955 me­tais ka­lė­jo Vor­ku­to­je. Trem­ty­je pa­ra­šė „La­ge­rių pasakas” ir at­si­mi­ni­mus, ku­rių iš­trau­kos pub­li­kuo­tos tik pra­si­dė­jus At­gi­mi­mui.

1967 me­tais or­ga­ni­za­vo moks­lei­vių li­te­ra­tū­ri­nių, o kar­tu ir po­li­ti­nių stu­di­jų gru­pę Šiau­liuo­se. 1976 me­tų lapk­ri­čio 25 die­ną su bend­ra­žy­giais įstei­gė „Hel­sin­kio su­si­ta­ri­mams rem­ti lie­tu­vių gru­pę“.

1999 me­tų va­sa­rio 1 die­ną Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to dek­re­tu (po mir­ties) ap­do­va­no­ta Vy­čio Kry­žiaus or­di­no Ka­ri­nin­ko kry­žiu­mi.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus nuo­tr.

Ona Lu­kaus­kai­tė-Poš­­kie­­nė