Naujausios
Apie Lietuvos aukštojo mokslo žemumas
Šiuolaikinėje Lietuvoje aukštasis mokslas yra tapęs ne(iš)sprendžiama problema, kurios mastas ir poveikis valstybės pažangai ir visuomenės raidai atsiskleis tik ateityje. 2020 metais, kai išseks Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos, paaiškės, ką Lietuvos universitetai subrandino per 30 atkurtos Nepriklausomybės metų. Tada ieškosime atsakymų, kurie bus pavėluoti, dėl to dabar turime tęsti viešas diskusijas.
Nerijus BRAZAUSKAS
Humanitarinių mokslų daktaras
Nepriminsiu įvairiausių skaičių, tyrimų, institucijų, straipsnių, knygų, ataskaitų, kurios analizuoja ir charakterizuoja Lietuvos aukštąjį mokslą, bet išdėstysiu, mano galva, esmines problemas. Jas formuluodamas ir argumentuodamas suvokiu, kad Lietuvoje yra puikiausių mokslininkų, studentų, inovacijų, studijų programų, mokslo centrų, tyrimų, atradimų, bet jie sudaro tik nedidelę esminio vaizdinio dalį.
1. Klasikinė, humboldtiškoji, universiteto idėja Lietuvoje yra devalvuota, paversta neoliberalizmo įkaite, rinkos tarnaite. Nesibaigiančios aukštojo mokslo reformos išardė mokslo ir studijų vienovę, atnešė studijų krepšelius, bet ne studijų kokybę. Konvejerinis aukštasis mokslas dovanojo Lietuvai tūkstančius absolventų, turinčių diplomus, bet ne aukštojo mokslo kvalifikacijas.
Dėmesys buvo nukreiptas į rinkos ir vadybos principų perkėlimą į universitetą. Studijų turinys ir procesas, mokslinė ir pedagoginė dėstytojų veikla, intelektualinė aistra ir mokslinė abejonė tapo šalutiniu dalyku. Užmiršta, kad be stipraus mokslo universitete negali būti aukščiausio lygio studijų.
Universitetai agresyviai kovoja dėl savo vietos po saule, visi kaltina demografinę situaciją ir išvykstančius abiturientus, mokslininkai grumiasi rašydami projektus LMT, dėstytojai ieško išgyvenimo būdų, studentai studijuoja, perka darbus ar tobulina plagiavimo meną, politikai mokslui ir studijoms skiria grašius ir tikisi, kad aukštosios mokyklos susijungs natūraliai.
Iš tiesų universitetas Lietuvoje yra pačioje giliausioje krizėje, kurią lemia ir nacionaliniai, ir tarptautiniai faktoriai: aukštojo mokslo komercializavimas, žinių pavertimas preke, studijų tapsmas paslauga, administracinio aparato išplėtimas etc. Mirė „Mokslas mokslui“, gimė „Mokslas rinkai“!
2. Universitetų skaičius yra neadekvatus Lietuvos intelektualiniam potencialui ir realiam valstybės poreikiui. Lietuvoje turi likti tik tie universitetai, kurie yra konkurencingi tarptautiniu mastu. Vadinasi, mokslininkų koncentracija turi būti maksimali ir strategiškai pagrįsta. Universitetuose turi dirbti tik pačios aukščiausios kvalifikacijos mokslininkai, galintys konkuruoti tarptautinėje mokslo erdvėje. Taip bus užtikrinta studijų kokybė, pažangiai bus ugdomos jaunosios kartos, atvyks motyvuotų studentų iš užsienio. Lietuva privalo tapti lygiaverte Europos aukštojo mokslo žaidėja, jeigu ji nori, kad būtų konkurencinga, pažangi ir gerbiama valstybė.
3. Tarptautinis Lietuvos aukštojo mokslo konkurencingumas yra žemas. Tai parodo menkas tarptautinis dėstytojų ir studentų mobilumas, tarptautinių publikacijų skaičius, studijų programų, vykdomų užsienio kalba, kiekis, dalyvavimas ES programoje „Horizontas 2020“, skirtoje moksliniams tyrimams ir inovacijoms. Šiuo atžvilgiu mes turime pasivyti bent jau kaimynę Estiją.
Tokią situaciją galima paaiškinti tuo, kad atkūrus Nepriklausomybę pagrindinis dėmesys buvo skirtas neracionalios nacionalinės aukštojo mokslo sistemos sukūrimui. Nesugebėjome savalaikiškai reaguoti į labai greitai besikeičiančią situaciją globaliame pasaulyje, likome nacionaliniame moksle. Žinoma, tai negalioja pavyzdžiui, gyvybės mokslams, bet taikoma humanitariniams ir socialiniams mokslams. Jų atstovams varžytis su viso pasaulio mokslininkais yra labai sunku, tačiau bendradarbiauti yra būtina ir galima. Tai mūsų augimo galimybė!
Norėdamas konkuruoti tarptautinėje mokslo erdvėje, mokslininkas privalo žinoti naujausius savo srities mokslo pasiekimus. Jis turi skaityti profesionaliausius mokslo žurnalus, nusipirkti naujausių knygų ir dalyvauti tarptautinėse konferencijose bei projektuose.
Kaip tai padaryti, jeigu iš vargano atlyginimo jis gali įpirkti tik kelias knygas? Kaip jis gali megzti ilgalaikius mokslinius kontaktus ir planuoti dalyvavimą projektuose, jeigu nežino, ar kitais mokslo metais bus pakviestas dirbti universitete? Kaip jis gali kurti idėjas, jeigu jam reikia atlikti neakademines užduotis?
Mokslas šiandien yra tarpdisciplininis, dėl to neužtenka išmanyti vieną sritį, bet reikia peržengti kitų disciplinų ribas. Interdiscipliniškumas / tarpdiscipliniškumas / multidiscipliniškumas jau tapo Vakarų akademinio pasaulio kasdienybe, o Lietuvoje vis dar dominuoja disciplininiai tyrimai ir analogiškos studijų programos. Jeigu jos nebus modifikuojamos, mūsų universitetų absolventai ateityje susidurs su rimtomis problemomis, konkuruodami globalioje darbo rinkoje. XXI a. visiems teks mokytis nuolat, keisti profesijas ir įgyti vis naujų įgūdžių bei gebėjimų.
4. Universiteto buvimas regione nėra jo sėkmingos raidos garantas. Akademinė bendruomenė ir universiteto infrastruktūra turi poveikį regiono ekonominiams, socialiniams, kultūriniams etc. rodikliams ir vystymuisi, bet jis nėra lemiamas. Panevėžys neturi universiteto, bet ne vienu parametru jis lenkia Šiaulius (žr. „Šiaulių miesto esamos būklės analizė“, 2015).
Regiono užduotis yra surasti savo nišą, o tokia Šiaulių universitete galėjo būti specialioji pedagogika, kuri turėjo viską: tradicijas, specialistus, studijų programas, bazę praktikai – specialiųjų poreikių vaikų ugdymo įstaigas. Šios studijos galėjo tapti konkurencingos ir reikalingos tarptautiniu mastu.
Regioninis universitetas reiškia universitetą konkrečiame regione, o ne analogiškas studijas ir mokslą. Nėra tokio dalyko kaip regioninis mokslas, nes mokslas iš prigimties yra globalus. Juk negali parašyti regioninio mokslo straipsnio, bet gali publikuoti tyrimą apie regioną ir įvairias jo sampratas ar ypatybes. Į konferencijas nėra kviečiama iš regioninių universitetų, nes – iš universitetų. Ekspertai iš užsienio studijų programas vertina ne regiono, bet pasaulio kontekste.
5. Universitete turi mokytis tik patys gabiausi abiturientai. Mininimalaus konkursinio balo kartelė turi būti žymiai aukštesnė už tą, kurią šiais metais taikė Vilniaus universitetas. Situacija, kai įstoja kiekvienas norintis, yra neleistina ir griaunanti universiteto užduotį – parengti kritiškai mąstančią asmenybę, įgijusią aukštojo mokslo kvalifikaciją, gebančią kurti naujas žinias ir reikšmingai prisidedančią prie valstybės pažangos.
Dabar mokslą pakeitė diplomai, sąmoningą ir atsakingą asmens sprendimą studijuoti – tėvų norai ar visuomenės opinija, studentų ruošimąsi paskaitoms – darbas „Akropolyje“, mokslines diskusijas – viešosios akcijos, dėstytoją – administracija, knygas – „Wikipedia“. Tokia situacija nebus amžina, universitetas turi prisikelti!
6. Paskaitos ir seminarai paranda savo esmę, kai dirbama su skirtingo intelektualinio pajėgumo, gebėjimų ir atsakomybės studentais. Mokslui gabūs studentai negauna naudos, nes nevyksta intelektualinės diskusijos, neišsakomas individualus požiūris, taikomasi prie bendrosios (ne)žinojimo situacijos. Studentai seminarams turėtų ruoštis keliolika valandų, o ne valandą. Dėstytojas nepasiekia savo tikslų, kai studentai tik kartoja, o ne kritiškai reflektuoja mokslines žinias. Trūksta mąstymo, pastangų ir intelektualinės įtampos.
Nebėra kokybinio skirtumo tarp pirmojo ir paskutiniojo kurso studentų. Pastarieji geba tik greičiau skaityti ir susirasti informaciją, bet ne originaliai mąstyti, diskutuoti, formuluoti, abejoti. Dėstytojas turi lavinti intelektą, o ne parduoti žinias studentui, kurias jis šiame greitai kintančių technologijų amžiuje gali susirasti pats.
7. Dėstytojas universitete tapo darbininku ir administracijos užgaidų vykdytoju. Šiandien dėstytojas yra nugrūstas į tamsiausią universiteto kertę, jis tapo administracijos (fakulteto, katedros) tarnu. Tikrasis jo darbo krūvis žinomas tik jam pačiam ir jo artimiesiems, o moksliniam darbui skirtas laikas tuščiai eikvojamas studijų programų savianalizėms ir nesibaigiančioms ataskaitoms. Ir visai nejuokinga, kai studijų programas vertinantys užsienio ekspertai paklausia: kada jūs ilsitės?
Dėstytojo turimi akademiniai pasiekimai neturi jokios vertės, nes dažnai dėstyti turi ne tai, ką išmanai, bet tai, ką reikia. Taip atsiranda mokslo imitacija, kenčia ir pats dėstytojas, ir studentai, kurie nedrįsta kelti pretenzijų, kurių, beje, niekas ir deramai neišklauso.
Studentai nekovoja dėl savo teisių ir viešai neišsako kritinės nuomonės dėl studijų dalykų ir dėstytojo darbo. Reti bandymai tai padaryti lieka be atsako ar yra užglaistomi administracijos. Tai sovietmečio palikimas, kurį privalome eliminuoti, jeigu universitete norime turėti kokybiškas ir konkurencingas studijas.
Posovietinėms visuomenėms būdingas išnaudojimas klesti ir universitete, kuriame dominuoja ne pasiaukojusieji mokslui, o vidutinybės ir įvairiausi klanai. Administracinis aparatas pasitelkiamas egoistiniams poreikiams tenkinti, lojaliems darbuotojams skatinti ir informacijai dalyti asmeniniams draugams.
Universitete gali rasti specialistą, bet reikia paieškoti žmogaus. Ir pranašiškas buvo Friedrichas Nietzsche, kuris teigė: „Dirstelėti į žmogų, kuris pateisina žmogaus vardą, yra išskirtinis ir išganingai laimingas atvejis, dėl kurio būtų galima neprarasti tikėjimo žmogumi!..“
8. Studentas universitetui reikalingas ne dėl smalsumo ir pažinimo troškimo, bet dėl studijų krepšelio. Lietuvoje į studentą orientuotos studijos tebėra siekiamybė, nes pirmuoju smuiku tebegriežia dėstytojas ir administracija. Minėtas studijas galėjo inspiruoti europinė aukštojo mokslo kreditų sistema (ECTS), bet ji į Lietuvą buvo perkelta mechaniškai: paimta forma, bet ne turinys.
Studentai – perėmę blogąją patirtį iš šeimų ir visuomenės – prisitaiko prie esamos situacijos ir ja netgi manipuliuoja. Jie gali grasinti, kad išeis į kitą universitetą, o dėstytojo atsakymas priklauso nuo jo principinės pozicijos. Studentai dabar „dirba“, o ši veikla neigiamai veikia studijų procesą ir rezultatus, bet universitetas – siekdamas bet kokia kaina išlaikyti studentus – taikosi su šia situacija.
Universitete išardytas mokytojo-mokinio santykis, kuriuo per amžius buvo grįsta akademinio lavinimosi idėja. Mokslas, žinios, problemos vienijo dėstytoją ir studentą, o šiandien visa tai pakeitė pasiūla ir paklausa. Mokslininkas nepardavinėja žinių, jis jas kritiškai reflektuoja ir kuria, o tai daro bendradarbiaudamas ir su studentu. Aukštasis mokslas negali būti atiduotas tik rinkai, nes jis visų pirma yra viešasis gėris. Pavyzdžiui, filosofija niekada nebus paklausi rinkos visuomenėje, bet tai ne jos problema. Juk be filosofijos neįmanoma konceptuali valstybės ir jos piliečių refleksija.
9. Dėstytojų darbo užmokestis yra neadekvatus ir žeminantis. Tikrieji Lietuvos dėstytojai yra mokslui pasiaukoję žmonės, kurie ilgai neviešino savo skaudulių. Tai buvo kenčiančio intelektualo pozicija, bet šiandien tokia auka nebereikalinga. Minimalus atlyginimas už maksimalų darbą – taip galima apibūdinti dėstytojo būvį. Maksimalūs reikalavimai ir spaudimas administracinėmis priemonėmis – tokia eilinio dėstytojo lemtis. Jam visada bus priminta galimybė patylėti ir išeiti...
Kai valstybė aukštajam mokslui skiria tik 0,6 proc. nuo BVP, ji parodo, kad visiškai nesuvokia nei Lietuvos dabarties, nei ateities. Taip griaunama pažangios ir konkurencingos valstybės idėja, netgi jos politiniai, istoriniai, kultūriniai pamatai. Jų neatkurs nei kariuomenė, nei politikai...
10. Moksliniai vardai ir pareigos šiandien tapo nebe akademinio profesionalumo, bet lojalumo atributu. Kur pažvelgsi, ten dirba vieni profesoriai, o tai didžiausias Lietuvos aukštojo mokslo sistemos laimėjimas. Profesoriaus pareigas galėjo eiti asmuo, nepublikavęs mokslo monografijos, neturintis tarptautinių publikacijų, neparengęs nė vieno daktaro, dalyvaujantis tik nacionalinėse ir regioninėse konferencijose, nevykdantis aukščiausio lygio mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros. Užteko publikacijų universiteto ar nacionaliniuose mokslo žurnaluose (jų skaičius pagrįstai šokiruoja užsienio ekspertus), administracijos palaikymo, kolegų, draugų parašytų recenzijų.
Kiek tokių profesoriaus pareigas einančių asmenų galėtų pateikti rekomendacijų iš tarptautiniu mastu pripažintų mokslininkų? Toks profesorius neturi kompetencijų, leidžiančių kokybiškai dėstyti pažangiems ir ambicingiems studentams. Jis užima vietą to, kuris turi profesoriaus pareigoms būtiną kvalifikaciją, bet kuris nepriklauso klanui. O tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl jaunimas renkasi studijuoti užsienyje ar tik keliuose Lietuvos universitetuose.
12. Konkursai eiti pareigas universitete yra formalūs, neskaidrūs ir konjunktūriniai. Tai administracijos sprendimas, pagrįstas ne galimo kandidato kvalifikacija, ne studento nuomone (ji alogiškai visai nesvarbi!), ne aukštosios mokyklos interesais, bet asmenine nauda, lojalumu ir klano planais. Situacija, kai pareigybių reikalavimai pritaikomi konkrečiam asmeniui ir jo publikacijoms, yra viena iš Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų gilios stagnacijos priežasčių. Čia universitetai lanksčiai naudojasi savo autonomijos teise, vis kuria naujus „Atestacijos ir konkursų pareigoms eiti nuostatus“, leidžiančius išlikti tiems, kurie priklauso klanui ar yra jam lojalūs. Taip suardyta natūrali dėstytojų kaita, sveika konkurencija, ir jauni mokslų daktarai išeina iš universitetų.
13. Dėstytojų kvalifikacija yra jų pačių reikalas. Visi skundžiasi, kad prasta studijų kokybė, bet dėstytojų kvalifikacijos klausimas nekeliamas. Lietuvoje daktaro diplomas garantuoja amžiną kvalifikaciją, kuri demonstruojama paskaitose studentui (nelygiaverčiam partneriui) ar konferencijose, kuriose dažnai dalyvauja tie patys pažįstami mokslininkai ir kuriose trūksta diskusijų, abejonių ir mokslinio įtarumo. Jose klausimų kėlimas jau tapo blogo tono ženklu...
Valstybė privalo investuoti į dėstytojų mokymus, į gebėjimų tobulinimus, į naujų kompetencijų įgijimą. Mokslininkams kiekvieną mėnesį galėtų būti skiriamos lėšos kvalifikacijai kelti, kurias jie panaudotų seminarams, knygoms, konferencijoms. Tokia parama galėtų būti teikiama atsižvelgiant į mokslininko kvalifikaciją, publikacijas, vykdytus tyrimus. Tai keistų esamą padėtį, kai dėstytojui tenka diplomatiškai atsisakyti dalyvauti tarptautiniuose projektuose, konferencijose, nes jis supranta savo finansines galimybes.
Konkursinė LMT parama skiriama ne visiems, nors šių minčių autorius tik jos dėka galėjo pristatyti šiuolaikinio lietuvių romano tyrimus tarptautinei bendruomenei. Ši patirtis man leido kritiškai įvertinti save, pajusti šiuolaikinio mokslo pulsą.
14. Mokslo darbų vertinimas yra anachronistinis, biurokratinis ir kontekstualistinis. Vertinimo diskursą konstruoja (ne)prestižiniai mokslo žurnalai, citavimo indeksai, mokslo (meno) darbų vertinimo metodika, mokslo darbų išskyrimas į du lygmenis, administracinis, t. y. klaninis, darbų atrinkimas etc. Visi šie dalykai yra tokie painūs, kad jiems reikėtų atskiro analitinio straipsnio.
Šiandien svarbiausia yra orientacija tik į aukštą citavimo indeksą turinčius mokslo žurnalus, pateikiamus citavimo informacijos duomenų bazėje „Web of Science“ (WoS) / „Thomson Reuters Web of Science“. Ji svarbi tarptautiškumui, bet negali būti suabsoliutinta. Būtina atsižvelgti į mokslo kryptį ir šaką. Dabar turime situaciją, kai neapsimoka rašyti profesionalų mokslinį straipsnį lietuvių kalba ir jį publikuoti Lietuvoje leidžiamame mokslo žurnale. Taip kyla pavojus lietuvių kalbai – mokslo kalbai – kuri nyksta. O juk lituanistikos tyrimai profesionaliausiai vykdomi čia, Lietuvoje, o ne užsienyje. Jie rašomi lietuvių kalba, o ne anglų kalba. „Lituanistikos“ duomenų bazė yra retas spindulys mokslo produkcijos vertinimo bedugnėje, bet ir ji priklauso nuo ES lėšų.
Valstybė turėtų remti profesionaliausių lituanistikos darbų vertimus, o to mes galėtume pasimokyti ir iš kaimynų lenkų, verčiančių Lenkijos mokslinius žurnalus į anglų kalbą („Nacionalinė humanitarinių mokslų raidos programa“). Kita vertus, šiuolaikinis mokslininkas privalo turėti tarptautinių publikacijų, kurios rodo ne tik jo kvalifikaciją, bet ir Lietuvos mokslo progresą ir sklaidą. Svarbu surasti konsensusą tarp nacionalinių ir tarptautinių mokslo žurnalų.
15. Universitetai nebendradarbiauja tarpusavyje, esamas akademinis Lietuvos potencialas nepanaudojamas. Jau turėjo būti sukurta nacionalinė „Erasmus“ programa, kuri būtų leidusi keistis aukščiausios kvalifikacijos dėstytojais pačioje Lietuvoje. Jeigu studijuoji „neprestižiniame“ universitete, neturi jokių galimybių paskaitose susitikti su iškiliausiais Lietuvos mokslininkais, dirbančiais kituose universitetuose. Kodėl nebuvo galima sukurti programos / finansinio mechanizmo, sudarančio sąlygas vietiniam dėstytojų judumui?
Kai kuriuose universitetuose studentai nemato pačios aukščiausios kvalifikacijos mokslininkų ar regi tik labai mažą jų dalį; jie neturi galimybių su jais bendrauti, iš jų mokytis, o tai vėliau atima studijų ir mokslo džiaugsmą apskritai. Juk patraukia mokslo asmenybės, o ne studijų programos, mokslo tiesos, o ne akcijos, klausimai, o ne gatavi atsakymai.
16. Universitetas Lietuvoje yra uždaras cechas. Universitetai Lietuvoje turi autonomiją, „[...] apimančią akademinę, administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą, grindžiamą savivaldos principu ir akademine laisve“. Realybėje tai reiškia, kad ja disponuoja aukštosios mokyklos „viršūnėlės“, bet jokiu būdu ne „šaknelės“. Pirmosios neretai yra toli nuo mokslo ir studijų, bet arti finansų, projektinių lėšų ir valstybės asignavimų.
Universitetas yra užsidaręs ir nuo visuomenės. Aukštosios mokyklos atskaitomybė įtvirtinta naujajame Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme, įsigaliosiančiame 2017 m. sausio 1 d. Įstatyme numatyta aukštosios mokyklos metinė veiklos ataskaita, kuri bus pateikiama kiekvienais metais, leis visuomenei daugiau sužinoti apie kiekvieną universitetą, tačiau visi jau išmoko žongliruoti institucijai naudingais skaičiais, faktais ir duomenimis.
Visuomenės balsu universitete laikytini išoriniai socialiniai dalininkai. Jie daro universitetui įtaką ir, užsienio ekspertų požiūriu, gali nurodyti, kokios reikia studijų programos ar disciplinų. Mano manymu, studentų tėvai ar darbdaviai negali nuspręsti, ar universitete reikia studijuoti Filosofijos studijų programą ir skaityti „Faidrą“ ar „Religiją vien tik proto ribose“.
Šiuos diskusinius punktus, suformuluotus remiantis asmenine studento, doktoranto, dėstytojo, mokslininko patirtimi, teapibendrina José Ortegos y Gasseto frazė, išsakyta 1932 metais: „Tam tikri įvykiai [...] įtikino pasyviausiuosius, kad Ispanijos valstybei ir universitetui reikia reformos, kad tai ne noro ar nenoro, o būtinumo klausimas, nes be reformos negalima eiti į priekį“.
Nerijaus BRAZAUSKO nuotr.
Ar gedime Lietuvos aukštojo mokslo?