Jonas Vasilevičius: darbas – gyvenimo eliksyras

Jo­nas Va­si­le­vi­čius: dar­bas – gy­ve­ni­mo elik­­sy­­ras

Zi­ta BUR­ŽAI­TĖ-VĖ­­ŽIE­­NĖ

Rug­sė­jo pa­bai­go­je ne­te­ko­me įžy­maus kraš­tie­čio skulp­to­riaus Jo­no Va­si­le­vi­čiaus. Nors di­džią­ją sa­vo il­go gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­do Vil­niu­je, nie­ka­da ne­pa­mir­šo sa­vo gim­to­jo kraš­to, pa­lai­kė glau­dų ry­šį su Pak­ruo­jo ra­jo­ne gy­ve­nan­čiais žmo­nė­mis bei kraš­tie­čiais, gy­ve­nan­čiais sos­ti­nė­je bei ki­tuo­se mies­tuo­se.

Iš at­min­ties nie­ka­da neiš­di­lo Lin­ku­vos pa­ra­pi­jo­je iš­min­džio­ti ta­kai ta­ke­liai, Mū­šos vin­giai, čia su­tik­ti žmo­nės. Iš tė­viš­kės jis sė­mė­si įkvė­pi­mo bei te­mų sa­vo kū­ry­bai: me­mo­ria­li­nė len­ta Žei­me­lio pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­riui Ba­liui Nai­niui, žu­vu­siam Si­bi­ro trem­ty­je; me­mo­ria­li­nė len­ta Lin­ku­vos gim­na­zi­jos stei­gė­jui ir il­ga­me­čiam jos di­rek­to­riui Ig­nui Braz­džiū­nui, 1941 me­tų trem­ti­niui, 1942 me­tais mi­ru­siam Toms­ko sri­ty­je nuo iš­se­ki­mo; me­mo­ria­li­nė len­ta įžy­miam kraš­to­ty­ri­nin­kui Juo­zui Šlia­vui ir ki­ta.

Ir su­ma­nęs iš­si­leis­ti kny­gą apie sa­vo gy­ve­ni­mo bei kū­ry­bos ke­lią, neieš­ko­jo žy­mių au­to­rių sos­ti­nė­je, o sa­vo gim­ta­ja­me kraš­te. Ši­ta gar­bė ati­te­ko man.

Pri­si­min­ki­me ne­leng­vą skulp­to­riaus gy­ve­ni­mo ke­lią.

Jo­nas Va­si­le­vi­čius gi­mė 1920 m. lie­pos 1 d. ma­no ma­mos gim­ti­nė­je Me­gu­čio­nių k., Lin­ku­vos vls., Šiau­lių ap­skri­ty­je, vals­tie­čių šei­mo­je. 1932 me­tais bai­gęs Me­gu­čio­nių pra­di­nę mo­kyk­lą, to­liau ne­be­si­mo­kė, dir­bo tė­vų ūky­je, pa­die­niu dar­bi­nin­ku sta­ty­bo­se, Pa­mū­šio li­nų fab­ri­ke, miš­ko kir­tė­ju... Nuo pat vai­kys­tės tu­rė­jo di­de­lį po­trau­kį pie­ši­mui ir mo­lio lip­di­niams.

Ta­čiau sa­vo sva­jo­nę to­liau mo­ky­tis ga­lė­jo įgy­ven­din­ti tik jau bran­džia­me am­žiu­je, po ka­ro, 1945 m., įsto­da­mas į ką tik ati­da­ry­tą Kau­no vi­du­ri­nę dai­lės mo­kyk­lą, ku­rią 1951 m. bai­gęs, įsto­jo į Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą, ku­ria­me stu­di­ja­vo skulp­tū­rą. 1957 m. bai­gęs vi­są ins­ti­tu­to kur­są, įsi­dar­bi­na Vil­niaus dai­lės kom­bi­na­te. 1959 m. priim­tas į dai­li­nin­kų są­jun­gą.

Jo­nas Va­si­le­vi­čius kaip me­ni­nin­kas links­ta į na­tū­ra­liz­mą. Tai sly­pė­jo jo sie­los gel­mė­se. Jam bu­vo ar­ti­mes­nė kla­si­ki­nė rea­lis­ti­nės skulp­tū­ros idė­ja, ro­man­ti­zuo­ta plas­ti­ka. Šiam sa­vo po­lin­kiui bu­vo iš­ti­ki­mas vi­są gy­ve­ni­mą. Jo­no Va­si­le­vi­čiaus idea­lu bu­vo jo mo­ky­to­jas skulp­to­rius Juo­zas Mi­kė­nas.

Skulp­to­rius at­si­sa­ko sto­ti į ko­mu­nis­tų par­ti­jos gre­tas, to­dėl apei­na­mas skirs­tant pres­ti­ži­nius pro­jek­tus. Tam­pa lais­vu me­ni­nin­ku, ku­ria fi­gū­ri­nes kom­po­zi­ci­jas, po­rtre­tus ba­rel­je­fus, sak­ra­li­nes kom­po­zi­ci­jas, ant­ka­pi­nius pa­mink­lus. Sa­vi­tą ant­ka­pi­nių pa­mink­lų gru­pę su­da­ro gra­ni­to ar marmu­ro fron­ta­lio­je pu­sė­je ap­skri­ti­mo for­mos ni­šo­je įkom­po­nuo­tas mi­ru­sio­jo po­rtre­tas, nei­šei­nan­tis iš ni­šos gi­lu­mos. Ori­gi­na­lus ant­ka­pi­nis pa­mink­las, kur mo­ters fi­gū­ra ta­ry­tum išei­na iš ne­tai­syk­lin­gos for­mos gra­ni­to blo­ko.

Meist­riš­kas iš gra­ni­to ar mar­mu­ro iš­ka­li­mas lei­do skulp­to­riui jaut­riai mo­de­liuo­ti for­mas, su­tei­kiant švie­sos bei še­šė­lių žais­mą. J. Va­si­le­vi­čiui bu­vo svar­bu gi­lin­tis į žmo­gaus na­tū­rą, jo dva­si­nę iš­raiš­ką. Nuo pat kū­ry­bos pra­džios bu­vo ana­li­ti­kas. Žmo­gaus vei­de, ju­de­sy­je sten­gė­si per­teik­ti jo nuo­tai­ką, vi­di­nį pa­sau­lį. Žy­mes­ni kū­ri­niai: „Dar­bi­nin­kas“ prie Ak­me­nės ce­men­to ga­myk­los kul­tū­ros rū­mų, Mo­ti­nos skulp­tū­ra Lin­ku­vos mies­to ka­pi­nė­se, Mo­ti­na Ši­lu­tės ka­rių ka­pi­nė­se (1979 m.). Pa­ne­vė­žio ka­ted­ros sie­nos ni­šo­je sto­vi J. Va­si­le­vi­čiaus su­kur­tas vys­ku­po K. Pal­ta­ro­ko bius­tas ir mar­mu­ri­nė me­mo­ria­li­nė len­ta prie įė­ji­mo į krip­tą, ku­rio­je pa­lai­do­tas iš­ki­lu­sis dva­siš­kis.

Kad iš­gy­ven­tų, skulp­to­riui ne­pa­vy­ko vi­siš­kai iš­veng­ti so­vie­ti­nės tik­ro­vės per­ša­mų te­mų. 1960 me­tais nu­kal­di­na bol­še­vi­kų va­do Le­ni­no bius­tą. Vie­no­je ju­bi­lie­ji­nė­je skulp­tū­ros pa­ro­do­je jo Le­ni­nas bu­vo nu­pirk­tas net už 25 tūks­tan­čius so­vie­ti­nių rub­lių. Tais lai­kais tai bu­vo mil­ži­niš­ka su­ma. Tie pi­ni­gai lei­do jam su žmo­na ke­ra­mi­ke Ele­na Ka­ti­nai­te pa­do­riai įsi­kur­ti Vil­niu­je, nes prieš tai su dviem vai­kais gy­ve­no ke­tu­rio­li­kos kvad­ra­ti­nių met­rų kam­ba­rė­ly­je. Ta­čiau tai ne­si­de­ri­no su skulp­to­riaus nuo­sta­ta, ir šis kū­ri­nys nie­ka­da ne­tei­kė kū­rė­jui pa­si­ten­ki­ni­mo, tar­si no­rė­jo iš­brauk­ti jį iš sa­vo kū­ry­bi­nės biog­ra­fi­jos.

Da­bar ši skulp­tū­ra Grū­to par­ke.

Jo­nas Va­si­le­vi­čius pa­dė­da­vo ki­tiems žy­miems skulp­to­riams įgy­ven­din­ti jų idė­jas: bend­ra­dar­bia­vo su A. Kmie­liaus­ku Jiez­no baž­ny­čio­je, Plun­gė­je, Ogins­kių rū­muo­se, su skulp­to­riais G. Jo­kū­bo­niu, K. Ki­sie­liumi bei A. Dimž­liu. Tal­ki­no J. Mi­kė­nui ku­riant „Pir­mą­sias kregž­des“, Pet­rui Alek­sand­ra­vi­čiui – ku­riant pa­mink­lą Že­mai­tei, Al­fon­sui Amb­ra­ziū­nui – įgy­ven­di­nant su­dė­tin­gą Kau­no IX for­to me­mo­ria­li­nį an­samb­lį, Ni­jo­lei Gai­ga­lai­tei – rea­li­zuo­jant skulp­tū­ros „Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė“ idė­ją. Taip pat G. Jo­kū­bo­niui – ku­riant „Pir­čiu­pio mo­ti­ną“ ir pa­mink­lą A. Mic­ke­vi­čiui.

At­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, dir­bo prie Vy­tau­to Di­džio­jo pa­mink­lo at­sta­ty­mo Kau­ne.

J. Va­si­le­vi­čius at­kū­rė pa­mink­lui de­ko­ra­ty­vi­nę skulp­tū­rą „To­to­rius“, Laz­di­juo­se at­ku­ria pa­mink­lą Lie­tu­vos ka­riams, žu­vu­siems ne­prik­lau­so­my­bės ko­vo­se 1919–1920 m.

Ir vai­kys­tė­je, ir jau­nys­tė­je, ir se­nat­vė­je Jo­no Va­si­le­vi­čiaus gy­ve­ni­me ne­sti­go įvai­rių iš­ban­dy­mų. Ta­čiau vi­sus gy­ve­ni­mo smū­gius priim­da­vo vy­riš­kai ir steng­da­vo­si juos įveik­ti, nu­ga­lė­ti. Sa­vo na­tū­ra bu­vo ko­vo­to­jas, nie­ka­da ne­pra­ra­do op­ti­miz­mo, ne­de­juo­da­vo, ne­vir­ka­vo. Ir se­nat­vė­je toks iš­li­ko.

2009 me­tais mi­rus žmo­nai ke­ra­mi­kei Ele­nai Ka­ti­nai­tei-Va­si­le­vi­čie­nei, iš­ky­la klau­si­mas, kaip gy­ven­ti to­liau. Sen­ka jė­gos. Vis sun­kiau vaikš­čio­ti, ypač už­lip­ti laip­tais į sa­vo bu­tą ket­vir­ta­me aukš­te, at­si­neš­ti mais­to, pa­si­ga­min­ti val­gį... Ieš­ko tal­ki­nin­kių. Ir vėl la­bai no­ri, kad jos bū­tų ki­lu­sios iš jo gim­to­jo kraš­to, iš tų ža­lių ly­gu­mų... Su­ran­da vie­ną, ki­tą... Ta­čiau nak­čiai lie­ka vie­nas. Bau­gu, šlūb­čio­ja šir­de­lė...

Po sun­kes­nės li­gos 2010 m. pa­si­ryž­ta pa­lik­ti sun­kiai su­ktą sa­vo liz­de­lį mies­to cent­re ir ap­si­gy­ve­na Vil­niaus ge­ron­to­lo­gi­jos-rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re, ma­ža­me kam­ba­rė­ly­je, bet su ne­ma­žu įstik­lin­tu bal­ko­nu į miš­ko par­ką. Pro jį ste­bi me­tų lai­kų kai­tą, klau­so­si lakš­tin­ga­lų tre­lių, ge­gu­tės ku­ka­vi­mo, čia tar­si į jį pa­dvel­kia gim­to­jo Lin­ku­vos kraš­to gam­ta. Kol lei­do svei­ka­ta, su bend­ro li­ki­mo drau­gais bei drau­gė­mis pa­vaikš­čio­da­vo miš­ko par­ko ta­ke­liais...

Bet dau­giau­sia lai­ko sky­rė dar­bui – kū­ry­bai... Glo­bos na­mų bal­ko­nas tam­pa skulp­to­riaus dirb­tu­vė­mis. Ir to­kio­mis at­ro­dy­tų sun­kio­mis są­ly­go­mis gims­ta pui­kiau­si dar­bai. Čia su­kur­tais po­rtre­ti­niais ba­rel­je­fais, bius­tais, pieš­tais at­vi­ru­kais puo­šia sa­vo kam­ba­rė­lio sie­nas... Be abe­jo, vi­sų jo kū­ry­bi­nių dar­bų me­džia­ga da­bar – to­nuo­tas gip­sas. Ne vie­nas čia su­kur­tas me­ni­nin­ko dar­bas iš­ke­liau­ja kaip do­va­na jam bran­giems žmo­nėms. Ir ma­no kam­ba­rių sie­nas puo­šia be­ne še­ši po­rtre­ti­niai ba­rel­je­fai: ma­no, vy­ro, ma­no mo­ti­nos, se­sers, Mai­ro­nio, Vy­tis... Tai vis do­va­nos už kny­gą „Jo­no Va­si­le­vi­čiaus gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos vin­giai“ ir už gi­mi­niš­ką drau­gys­tę, gi­mu­sią ra­šant šią kny­gą. Po­kal­biuo­se te­le­fo­nu, su­si­ti­ki­muo­se da­li­no­mės kū­ry­bi­niu džiaugs­mu, var­gais, svei­ka­tos vin­giais bei kas­die­niais rū­pes­čiais. Skulp­to­riui la­bai trū­ko ge­rų, ko­ky­biš­kų nuo­trau­kų jo su­ma­ny­tiems per­so­na­žams, tek­da­vo kur­ti net iš laik­raš­ti­nių... Kai ska­tin­da­vau skulp­to­rių dau­giau lai­ko skir­ti poil­siui, ma­žiau dirb­ti, vi­sa­da at­sa­ky­da­vo: „Be dar­bo tuoj pat nu­mir­čiau. Kol dir­bu, tol gy­ve­nu. Dar­bas – pa­tys ge­riau­si ma­no vais­tai.“

Po ke­le­rių me­tų ba­rel­je­fų pri­si­kau­pė tiek daug, kad kam­ba­rė­ly­je ne­be­til­po. Glo­bos na­mų va­do­vy­bė lei­do juos eks­po­nuo­ti laip­ti­nės sie­no­je.

Kam­ba­rė­ly­je lie­ka J. Mar­cin­ke­vi­čiaus, Pre­zi­den­to A. Bra­zaus­ko, R. Mei­lu­ty­tės, sū­nų Jo­no ir Eu­ge­ni­jaus skulp­tū­ri­niai bius­tai, mi­nia­tiū­ri­nės skulp­tū­rė­lės, ba­rel­je­fi­nių po­rtre­tų dub­li­ka­tai... Glo­bos na­muo­se jų nė­ra kur eks­po­nuo­ti. Me­ni­nin­kas sva­jo­ja apie sa­vo nau­jau­sių dar­bų pa­ro­dą. Be­si­rū­pin­da­mas ja, išeik­vo­ja svei­ka­tos li­ku­čius. 2016 m. rug­sė­jo 23 d. skulp­to­riaus šir­dis nu­sto­jo pla­kus, taip ir neį­gy­ven­di­nus sa­vo su­ma­ny­mo.

Pa­lai­do­tas gre­ta žmo­nos Ele­nos Ka­ti­nai­tės-Va­si­le­vi­čie­nės Vil­niaus Kai­rė­nų ka­pi­nė­se. Ka­pą puo­šia skulp­to­riaus Jo­no Va­si­le­vi­čiaus pa­mink­las „Liū­de­sys“, bal­tas mar­mu­ras.

V. Alek­se­riū­nai­tės nuo­tr.

Skulp­to­rius Jo­nas Va­si­le­vi­čius di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­do Vil­niu­je, ta­čiau nie­ka­da ne­pa­mir­šo gim­to­jo kraš­to, pa­lai­kė glau­dų ry­šį su Pak­ruo­jo ra­jo­nu.

As­me­ni­nio au­to­rės al­bu­mo nuotr.

Skulp­to­rius Jo­nas Va­si­le­vi­čius prie žmo­nos ka­po. Kai­rė­nų ka­pi­nės, 2010 m.

D. Umb­ra­so nuo­tr.

Pas­ku­ti­niai 96-erių me­tų skulp­to­riaus Jo­no Va­si­le­vi­čiaus dar­bai – Rū­tos Mei­lu­ty­tės ir Ar­vy­do Sa­bo­nio po­rtre­ti­niai ba­rel­je­fai.

J. Va­si­le­vi­čiaus nuo­tr.

Jo­nas Va­si­le­vi­čius. Skulp­tū­ri­nis ba­rel­je­fas „Jau­nys­tė“. Gip­sas, 2013 m.