Ar jau per­ka­te ka­lė­di­nes do­va­nas?

APK­LAU­SA

Ar jau per­ka­te ka­lė­di­nes do­va­nas?

Ok­sa­na, duo­nos for­muo­to­ja:

– Jau pu­sę nu­pir­kau. Mū­sų šei­mo­je tra­di­ci­ja – kiek­vie­nas „iš­si­trau­kia“, kam do­va­nė­lę do­va­nos. Sten­giuo­si per ap­lin­kui iš­si­klau­si­nė­ti, ko žmo­gus no­rė­tų. Sim­bo­liš­kai do­va­nė­lių ve­ža­me ir lan­ky­da­mi tė­vus, bro­lio vai­kus. Vie­nam šei­mos na­riui do­va­nė­lėms pa­pras­tai iš­lei­džiu apie 20–30 eu­rų. Ran­kų dar­bo do­va­nė­lių ne­pro­pa­guo­ju, nes ne­la­bai yra lai­ko joms ga­min­ti – vi­si dir­ba­me, mo­ko­mės, esa­me už­siė­mę. Pirk­da­ma do­va­nė­les iš anks­to ap­si­lan­kau mu­gė­se, pa­si­nau­do­ju ak­ci­jo­mis.

Do­mas GRIŠ­KE­VI­ČIUS, Šiau­lių mies­to vi­ce­me­ras:

– Pas­ta­rai­siais me­tais mū­sų šei­ma pra­kti­kuo­ja ki­to­kį po­žiū­rį į Ka­lė­das. Kiek pa­vyks­ta, sten­gia­mės ko­vo­ti prieš įsi­ga­lė­ju­sį var­to­to­jiš­ku­mą. Ma­ži­na­me pirk­ti­nių do­va­nų kie­kį, nes gal­vo­ja­me, kad pir­miau­sia tu­ri bū­ti vi­di­nė ši­lu­ma – es­mė ne do­va­no­je. Daž­nai pa­tys ke­pa­me sau­sai­nius, do­va­no­ja­me juos šei­mos na­riams. Svar­bu pa­ro­dy­ti dė­me­sį, ap­lan­ky­ti tė­vus, drau­gus, o ne at­vež­ti jiems kal­ną do­va­nų.

Ro­mual­das, mo­ko­si vi­rė­jo spe­cia­ly­bės, at­lie­ka pra­kti­ką:

– Dar ab­so­liu­čiai apie jas ne­gal­vo­ju. Ka­lė­di­nes do­va­nas nu­per­ku prieš­pas­ku­ti­nę die­ną prieš Ka­lė­das. Ne­per­ku vi­so­kių ne­rei­ka­lin­gų žais­liu­kų, ren­kuo­si pra­kti­nius da­ly­kus, ku­riuos žmo­gus ga­lė­tų pa­nau­do­ti: pirš­ti­nes, dra­bu­žių. Do­va­nų per­ku dviem sū­nums, ir vis­kas, dar smulk­me­nų drau­gams. Do­va­noms už­ten­ka 50–60 eu­rų.

Juo­zas PAB­RĖ­ŽA, Šiau­lių uni­ver­si­te­to dak­ta­ras, do­cen­tas, dės­ty­to­jas:

– Dar ne­per­ku, bet jau su­da­ri­nė­ju są­ra­šus min­ty­se. Vi­suo­met rink­da­mas do­va­ną gal­vo­ju apie konk­re­tų ar­ti­mą žmo­gų, kas jam ga­li bū­ti mie­la, pra­džiu­gin­tų. Do­va­nas do­va­no­ju ar­ti­miau­siems žmo­nėms, šei­mos na­riams. Kas­met ma­no vai­kai su šei­ma at­vyks­ta per Ka­lė­das, kei­čia­mės do­va­nė­lė­mis, su­de­da­me jas po eg­le.

Iri­na, sta­ty­bi­nin­kė, Die­vo žo­džio sklei­dė­ja:

– Aš ne­šven­čiu Ka­lė­dų. Esu Je­ho­vos liu­dy­to­ja, o pa­gal Šven­tą Raš­tą Jė­zaus gi­mi­mo da­ta yra ne­ži­no­ma. Su ar­ti­mai­siais do­va­no­mis ne­si­kei­čia­me, tie­siog kar­tu lei­džia­me lai­ką. Ga­li­me pa­si­da­ry­ti šven­tę bet ka­da. Do­va­no­mis pra­džiu­gin­ti drau­gus ga­li­me spon­ta­niš­kai. Ne­sa­me pri­riš­ti prie konk­re­čios die­nos, ta­čiau įsi­pa­rei­go­ja­me, kad ar­ti­mie­siems vis vien tu­ri­me ro­dy­ti dė­me­sį. Prieš Ka­lė­das žmo­nės ver­čia­si kū­liais, per­ka do­va­nas, stre­suo­ja, kad nė­ra pi­ni­gų, ieš­ko pi­giau... Tai nė­ra nuo­šir­du.

Kal­bi­no Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS.