
Naujausios
Tolstojininko dukra – apie gyvenimą miške
Garsiausias iš Lietuvos tolstojininkų Andrejus Kalendra (1885–1952 m.) gyveno miške prie Kruopių (Akmenės r.). Šiame krašte beveik nebeliko jį pažinojusių. Papasakoti gali tik devyniasdešimtmetė dukra Morta Jakutienė.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Daugiau kaip prieš šimtmetį Lietuvoje kilusio tolstojininkų judėjimo vienas iš žymiausių dalyvių laikomas A. Kalendra.
Jis, gyvendamas Rygoje, susižavėjo iš Rusijos pasklidusiomis idėjomis prieš įžvelgiamą žmonijos išsigimimą. Todėl pasirinko savitą gyvenimą. Pasitraukė iš įprastos visuomenės aplinkos ir apsisprendė gyventi kiek įmanonoma padoriau.
A. Kalendra pakeitė savo gyvenimą, perskaitęs Levo Tolstojaus knygą „Kuo aš tikiu?“. Tuo tarpu pastarojo meto literatūroje minima, kad skaitė „Dievo karalystė jumyse“. Ar ši Rusijoje XIX amžiaus pabaigoje uždrausta ir neišleista knyga, o tik 1894-aisiais pirmąkart išleista Vokietijoje pateko į A. Kalendros rankas – lieka mįslė.
Beje, atsakymą dar būtų galima rasti. Nes tą knygą, su paties autoriaus ranka rašytu palinkėjimu A. Kalendra išsaugojo vienintelę iš gausybės turėtų. Anot dukros M. Jakutienės, vienintelę išsinešė iš sudegusios trobos. Paskui išsivežė į tremtį Sibire. Po tėvo mirties dukra parsivežė į Lietuvą.
„Tą knygą kažkas paprašė paskaityti, davėme, bet nebeatgavome“, – mena M. Jakutienė.
Po pažinties su L. Tolstojaus mintimis A. Kalendra metė Rygoje turėtą pelningą darbą ir ėmė dirbti paprastu darbininku vagonų fabrike.
Į Lietuvą persikėlė, ieškodamas natūralesnės aplinkos.
M. Jakutienė sakė, kad tėvai į mišką atsikraustė gyventi, jau turėdami pirmuosius vaikus. Iš viso užaugo šešios seserys. Broliukas mirė septynmetis.
Tuomet gal kokių penkerių metukų buvusi Morta mena laidotuves. Kaip galvūgalyje sėdėjo mama ir skaitė knygą. Dabar supranta – tai buvo maldaknygė.
Mortai visam gyvenimui įsiminė šovusi mintis: „Mums tai taip gražiai nepakloja“.
Dabar belikusios dvi seserys. Viena jų gyvena Žagarėje.
„Tėvai parėjo gyventi į mišką stačiai ant kelmo – jį paliko viduryje pasistatytos trobos“, – mena M. Jakutienė.
Kai vėliau į ištuštėjusią gimtinę suvažiuodavo jau suaugusios seserys, o pastato nebebuvo – ieškodavo to kelmo, ant kurio mažylės šokinėdavo.
Sodybą miško viduryje tėvas statė vienas. Ir visą gyvenimą pats vyriškus darbus ūkyje nudirbdavo. M. Jakutienė mena, kaip ji tik prie lengvesnių prikibdavo – kad ir laukus nuakėti. Bet teko ir sunkokus maišus, pavyzdžiui, su grūdais ant pečių nešioti.
„Kiekviena turėjome savo darbus – po priskirtą gabaliuką žemės, kur sodini, ravi, – sakė M. Jakutienė. – Nebuvo kada galvomis eiti“
Principinė tolstojininkų nuostata – nevalgyti mėsos.
Tačiau M. Jakutienė nevadina tėvo, kaip dabar įprasta – vegetaru. Nusako paprasčiau: „Jam visą gyvenimą buvo pasninkas. Buvo nusistatęs be mėsos. Be pieno. Vien juodas sausas valgymas. Duona. Po truputį medaus. Alyvos – kai turėdavome. Nuolat valgydavo morkas, burokėlius, obuolius, dar – bulves. Pasistiprindavo miško ar sodo uogomis“.
Dėl tokios nuostatos šeimoje. M. Jakutienė įvertina mamos pastangas: „Jai buvo sunku ištaisyti valgymus“.
A. Kalendros žmona vienintelė namuose neatsisakė mėsos. Tad ūkyje pakakdavo per metus nušerti vieną paršiuką ir tai ne kasmet. Karvių būdavę tik dvi – kad šeima turėtų pieno mažiems vaikams. Vėliau ir to jiems nesiūlydavo.
„Tetė prirokuodavo, kaip negerai pjauti gyvulius tam, kad žmonės valgytų mėsą, todėl ir mums vaikams neduodavo“, – sakė M. Jakutienė.
Ji dėl to nesigaili. Savarankiškai gyvendama mėsiškų patiekalų netroško, dabar visiškai apsieina.
Kita vertus, senolė mananti, kad be stipraus valgio tėvas į senatvę pasiligojo.
M. Jakutienė prisimena, kaip tėvą vis valdžia iškviesdavo į Kruopius.
„Namuose rūpindavomės, kaip pereis miškus – juk širdis tai buvo švakra, – pasakojo moteris. – Kartą staiga suėmė silpnumas, o kai atgavo sąmonę – junta į vandenį nugriuvęs. Na ką, pagulėjo ir vėl ėjo toliau“.
Tėvas pasakojo šeimoje, kad valdžia vis reikalavo išduoti žmones, kurie į jų namus užeina iš miško.
„O jis – ne, – sakė M. Jakutienė. – Sakydavo: ateisi tu, duosiu valgyti, ateina miškiniai – duodu valgyti“.
Po karo vienas buvusių stribų Mortai pasakojo, kad kartą visą mėnesį jis su bendrais budėjo netoli A. Kalendros namų.
„Iš tikrųjų partizanai pas mus nebuvo dažni – ko eiti, jei tėvas lašinių nevalgė, tad neturėjo, o runkeliais pamaitinti – ne kažkas“, – sakė M. Jakutienė.
Sugebėjo A. Kalendra ir Antrojo pasaulinio karo metais išslapstyti iš getų išvežtus žydų vaikus.
Už šį poelgį jam paskirtas Pasaulio tautų teisuolio vardas (po mirties). Toks pat pripažinimas suteiktas ir žmonai Monikai (po mirties) bei dukroms Mortai, Zofijai, Viktorijai. M. Jakutienė šiltai mena kaip gavo pažymėjimą Prezidentūroje.
Senolė vertina anų laikų visų žmonių gerumą. Kai dėl žmoniškumo net dideli viršininkai nebijodavo rizikuoti savo karjera ar gyvybe.
„Pats apylinkės viršininkas pasakė per tėvo giminaitį, kad keravotų tuos žydus ir sukavotų – bus tikrinimas“, – mena M. Jakutienė.
Panašu, kad A. Kalendrą nuo tremties į Sibirą kurį laiką gelbėjo kitų gerumas – kiek tai buvo įmanoma. Ten pateko tik 1951-aisiais.
Sibire beištvėrė tris mėnesius.
„Kai širdis visai sublogėjo, kas ten Sibire pastriošys daktarą, – sakė dukra. – Daktaras į trobą, tetė iš trobos – mirė“.
Viltingomis laukimo akimirkomis ji nuo gęstančio tėvo slėpė ašaras.
„Pasakė: „Neverk, be tėvo ir motinos galima gyventi, bet be Dievo negalima gyventi“, – tokius priešmirtinius tėvo žodžius priminusi M. Jakutienė pati nesulaiko ašarų.
Tėvas kasdien skaitydavo Senąjį Testamentą, žinojo kokiame puslapyje yra sudominusi mintis.
Dabar devyniasdešimtmetė senolė nebegali skaityti, tad dažnai klauso radijo. Ir kai girdi religinėse laidose kokias Šventųjų Raštų citatas, prisimena, kad ir tėvas būtent taip sakydavo.
Tėvas sakydavęs mirti nebijąs, bet nenorįs Sibire.
Prieš porą dešimtmečių Morta su giminaičiu iš Irkutsko krašto parvežė į Lietuvą tėvo palaikus.
Tolstojininkiškai gyvenančio A. Kalendros namus aplankydavo sesuo, kuri dirbo mokytoja Kruopių mokykloje, ir brolis, dirbęs Šiaulių apskrities, o paskui kelių kitų apskričių viršininku.
„Brolis neužsibūdavo, nes vis su tete susibardavo ir išvažiuodavo, – mena M. Jakutienė. – Nesutapo pažiūros“.
Po Sibiro tremties Morta su mama vėl grįžo į mišką – į gimtąją sodybą.
Per dešimtmetį sodyba išliko nenuniokota, nors ir glaudėsi vis kokie žmonės. Paskutinė buvo moteriškė, vadinta ožkų karaliene.
Gyvulėliai gerokai apgraužė A. Kalendros sodintas obelaites. Tad nors iki šiol išlikęs pasodintas sodas. Vėliau sodą niokojo vis didėjančios elnių bandos.
„Žiemos naktimis troboje klausaisi kaip už sienos sugulę elniai šnopuoja – matyt, troba vėją užstodavo, o gal ir kiek šilumos skleidė“, – mena M. Jakutienės dukra Regina Gedžienė.
Tačiau žvėrys nebaugino šeimos. Į miško namus Morta parsivedė tai pat gamtos mylėtoją, miškininką.
Nauja šeima beveik tris dešimtmečius išgyveno A. Kalendros pasirinktame miške. Kitur keltis nenorėjo Morta. Į mūrinę trobą Kruopių miestelyje persikėlė tik 1988-aisiais.
Dabar sodybą miške mena ne tik didžiulis sodas, bet ir prieš keletą metų atidengtas paminklinis akmuo tolstojininkui A. Kalendrai atminti.
Autoriaus nuotr.
Devyniasdešimtmetė Morta Jakutienė pasakojo apie savo tėvą Andrejų Kalendrą – garsiausią iš Lietuvos tolstojininkų, pasirinkusį gyvenimą miške prie Kruopių.
Daugiau kaip prieš dvidešimt metų Morta Jakutienė važiavo į Sibirą parsivežti tėvo palaikų.