
Naujausios
Gerti mesti sunku, bet įmanoma
Kelmės rajone, Pakražančio seniūnijos Kalniškių kaime, gyvenantis Petras Janušas jau beveik trys mėnesiai burnoje neturėjo nė lašo degtinės. Iki tol 51 metų vyras mėgdavo išgerti. Bet rugpjūčio viduryje nusprendė pabandyti nebegerti. Po truputį mažino dozę. Rugpjūčio 28 – ąją galutinai pasakė sau: „stop“. Tą datą prisimins visą gyvenimą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pokalbiui su Petru Janušu susitinkame Žalpių bibliotekoje. Žalpiai – Kalniškių ir kitų aplinkinių kaimelių centriukas. Čia dar yra parduotuvė, biblioteka, medicinos punktas.
Vyras atvažiuoja arkliniu vežimu. Gražiai įmitusį savo arklį pririša prie medžio. Šiek tiek vėluoja. Miške turėjo darbo. Arkliuku iš miško iki geresnio kelio ištraukė šešis vežimus medienos. Už vieną vežimą gavo po tris eurus. Iki pietų uždirbo 18 eurų.
Arkliukas – Petro darbdavys. Žiemą darbo yra ne kasdien. Ateina pavasaris, vasara, ruduo – tik spėk suktis. Vyras namo sugrįžta tik permiegoti. Arklių dabar mažai kas belaiko. Petras – labai reikalingas žmogus. Jo arkliukas aria, akėja, vagoja, suveža.
Ir patį šeimininką namo parveža. Ypač tuomet, kai su draugų kompanija mėgdavo pasilinksminti.
„Dabar nenoriu nė žiūrėti į tą pusę, – pasakoja Petras. – Ir pinigų susitaupo. Nusipirkau porą avių. Planuoju jų bandą išplėsti.“
Petras nemano, jog buvęs „pijokas nuo kryžiaus“. Išgerdavęs per šventes. Buvo tokia ketveriukė draugų. Mėgdavo stiklelį pakilnoti ir šiaip sau, be progos.
Tačiau draugai vienas po kito suprato, jog ritasi žemyn. Atsisakė alkoholio. Jie turi šeimas. Jaučia atsakomybę. O Petras gyvena vienas. Nebuvo kas pabartų dėl gėrimo. Bet vieną dieną ir jis nusprendė nebegerti. Buvo smalsu – įmanoma ar neįmanoma mesti. Ar baisiai sunku?
Nuo rugpjūčio vidurio pradėjo retinti gėrimą. Rugpjūčio 28-ąją visai pabaigė. Praleido dieną visiškai švarus. Nuo tos dienos neima nė į burną.
„Nieko baisaus. Tik reikia susiimti. Nusistačiau. Pasirodo, įmanoma negerti ir normaliai gyventi negėrus“, – šiandien įspūdžiais dalijasi vyras.
Neneigia, iš pradžių buvo sunku. Ypač pirmąją savaitę. Kildavo pagunda. Tačiau sutelkė visas valios pastangas ir nereikėjo net koduotis.
Draugų, kompanijos, norinčios išgerti, ir šiandien netrūktų. Tačiau Petras nelaužo sau duoto žodžio. Dėl jo atsivertimo džiaugiasi Žalpiuose gyvenanti mama ir visa giminė.
Penkiasdešimtmetis vyras sako nenuobodžiaująs ir tomis dienomis, kai jam ir jo arkliukui nėra darbo. Užtenka užsiėmimo savo namuose. Tvarkosi, gamina valgį, žiūri televizorių.
Pakeitęs gyvenimo būdą P. Janušas dabar turi dar vieną gyvenimo tikslą – susirasti savo žmoną ir vaikus.
Prieš daugelį metų jis dirbo aukso kasyklose Jakutijoje. „Aukso aš nemačiau nė dulkelės, – skuba patikslinti. – Buvau paprastas darbininkas, stovėjau prie konvejerio, kuris atrinkdavo šiukšles.“
Jakutijoje jaunas lietuvis susipažino su baškire savo žmona Anisa. Vedė. Su ja susilaukė dviejų sūnų Deniso ir Tomo.
1992 metais su savo šeima grįžo į Lietuvą. Jo mama atgavo savo tėvų žemę ir mišką. Reikėjo padėti ūkininkauti. Mama nusipirko namelį Žalpiuose. Savo namus Kalniškių kaime užleido Petro šeimai.
Devynerius metus su žmona gyveno Lietuvoje. Vyresnysis sūnus čia pradėjo lankyti mokyklą. Ir žmona, ir vaikai išmoko lietuvių kalbą. Tačiau žmona, pasak Petro, labai ilgėjosi savo tėvynės. Su vaikais išskrido į Jakutiją, kur jiedu anksčiau gyveno, ir nebegrįžo. Neatsiuntė jokios žinios.
„Mano sūnūs abu lietuviai. Gal būčiau nuvažiavęs jų bent aplankyti. Rašiau laiškus tuo adresu, kur gyvenome ir žmonos tėvų adresu. Laiškai nesurado adresato. Grįžo atgal, – atveria širdį Petras. – Žmona buvo labai gera, darbšti. Gal ir visam laikui jos tėvynėje būčiau likęs. Bet dabar nežinau kur ir pas ką važiuoti. Jokios žinios!“
Pakeitęs gyvenimo būdą ponas Petras ryšis oficialioms savo šeimos paieškoms. Bent žinos, kur jo sūnūs ir žmona. Norėtų juos visus pamatyti. Sūnūs jau užaugo. Vienam – 23, kitam – 26 metai.
Ar nekyla minčių čia, Lietuvoje, susirasti kokią draugę ar žmoną? Nes sunku tikėtis, jog ir atsiradusi pirmoji šeima susilipdys.
Petras ironiškai nusišypso. Kam jis reikalingas? Neturi nei maišo pinigų, nei automobilio. Transporto priemonę jam atstoja arkliukas.
„Moterys tuoj pat klausia: „Kiek pinigų turi? Koks tavo automobilis? Kai pasakau, kad turiu 14 hektarų žemės, kurią reikia dirbti ir kaimo sodybą, kurioje tenka mikliai suktis, joms tuoj pat atšoka fantazija.“
Autorės nuotr.
Petrui Janušui biblioteka buvo palanki vieta susitikimui. Žiemą, kai sumažėja darbų, čia ateina pasiimti knygų.
Petras Janušas sako esąs ūkininkas. Bet vietoj traktoriaus visus darbus jam padeda atlikti arkliukas. Jis kaime gyvenančiam vyrui atstoja ir visureigį, važiuojantį visokiais keliais.