Gerti mesti sunku, bet įmanoma

Ger­ti mes­ti sun­ku, bet įma­no­ma

Kel­mės ra­jo­ne, Pak­ra­žan­čio se­niū­ni­jos Kal­niš­kių kai­me, gy­ve­nan­tis Pet­ras Ja­nu­šas jau be­veik trys mė­ne­siai bur­no­je ne­tu­rė­jo nė la­šo deg­ti­nės. Iki tol 51 me­tų vy­ras mėg­da­vo iš­ger­ti. Bet rugp­jū­čio vi­du­ry­je nu­spren­dė pa­ban­dy­ti ne­be­ger­ti. Po tru­pu­tį ma­ži­no do­zę. Rugp­jū­čio 28 – ąją ga­lu­ti­nai pa­sa­kė sau: „stop“. Tą da­tą pri­si­mins vi­są gy­ve­ni­mą.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Po­kal­biui su Pet­ru Ja­nu­šu su­si­ti­nka­me Žal­pių bib­lio­te­ko­je. Žal­piai – Kal­niš­kių ir ki­tų ap­lin­ki­nių kai­me­lių cent­riu­kas. Čia dar yra par­duo­tu­vė, bib­lio­te­ka, me­di­ci­nos punk­tas.

Vy­ras at­va­žiuo­ja ark­li­niu ve­ži­mu. Gra­žiai įmi­tu­sį sa­vo ark­lį pri­ri­ša prie me­džio. Šiek tiek vė­luo­ja. Miš­ke tu­rė­jo dar­bo. Ark­liu­ku iš miš­ko iki ge­res­nio ke­lio iš­trau­kė še­šis ve­ži­mus me­die­nos. Už vie­ną ve­ži­mą ga­vo po tris eu­rus. Iki pie­tų už­dir­bo 18 eu­rų.

Ark­liu­kas – Pet­ro darb­da­vys. Žie­mą dar­bo yra ne kas­dien. Atei­na pa­va­sa­ris, va­sa­ra, ru­duo – tik spėk su­ktis. Vy­ras na­mo su­grįž­ta tik per­mie­go­ti. Ark­lių da­bar ma­žai kas be­lai­ko. Pet­ras – la­bai rei­ka­lin­gas žmo­gus. Jo ark­liu­kas aria, akė­ja, va­go­ja, su­ve­ža.

Ir pa­tį šei­mi­nin­ką na­mo par­ve­ža. Ypač tuo­met, kai su drau­gų kom­pa­ni­ja mėg­da­vo pa­si­links­min­ti.

„Da­bar ne­no­riu nė žiū­rė­ti į tą pu­sę, – pa­sa­ko­ja Pet­ras. – Ir pi­ni­gų su­si­tau­po. Nu­si­pir­kau po­rą avių. Pla­nuo­ju jų ban­dą iš­plės­ti.“

Pet­ras ne­ma­no, jog bu­vęs „pi­jo­kas nuo kry­žiaus“. Iš­ger­da­vęs per šven­tes. Bu­vo to­kia ket­ve­riu­kė drau­gų. Mėg­da­vo stik­le­lį pa­kil­no­ti ir šiaip sau, be pro­gos.

Ta­čiau drau­gai vie­nas po ki­to su­pra­to, jog ri­ta­si že­myn. At­si­sa­kė al­ko­ho­lio. Jie tu­ri šei­mas. Jau­čia at­sa­ko­my­bę. O Pet­ras gy­ve­na vie­nas. Ne­bu­vo kas pa­bar­tų dėl gė­ri­mo. Bet vie­ną die­ną ir jis nu­spren­dė ne­be­ger­ti. Bu­vo smal­su – įma­no­ma ar neį­ma­no­ma mes­ti. Ar bai­siai sun­ku?

Nuo rugp­jū­čio vi­du­rio pra­dė­jo re­tin­ti gė­ri­mą. Rugp­jū­čio 28-ąją vi­sai pa­bai­gė. Pra­lei­do die­ną vi­siš­kai šva­rus. Nuo tos die­nos nei­ma nė į bur­ną.

„Nie­ko bai­saus. Tik rei­kia su­siim­ti. Nu­sis­ta­čiau. Pa­si­ro­do, įma­no­ma ne­ger­ti ir nor­ma­liai gy­ven­ti ne­gė­rus“, – šian­dien įspū­džiais da­li­ja­si vy­ras.

Ne­nei­gia, iš pra­džių bu­vo sun­ku. Ypač pir­mą­ją sa­vai­tę. Kil­da­vo pa­gun­da. Ta­čiau su­tel­kė vi­sas va­lios pa­stan­gas ir ne­rei­kė­jo net ko­duo­tis.

Drau­gų, kom­pa­ni­jos, no­rin­čios iš­ger­ti, ir šian­dien ne­trūk­tų. Ta­čiau Pet­ras ne­lau­žo sau duo­to žo­džio. Dėl jo at­si­ver­ti­mo džiau­gia­si Žal­piuo­se gy­ve­nan­ti ma­ma ir vi­sa gi­mi­nė.

Pen­kias­de­šimt­me­tis vy­ras sa­ko ne­nuo­bo­džiau­jąs ir to­mis die­no­mis, kai jam ir jo ark­liu­kui nė­ra dar­bo. Už­ten­ka už­siė­mi­mo sa­vo na­muo­se. Tvar­ko­si, ga­mi­na val­gį, žiū­ri te­le­vi­zo­rių.

Pa­kei­tęs gy­ve­ni­mo bū­dą P. Ja­nu­šas da­bar tu­ri dar vie­ną gy­ve­ni­mo tiks­lą – su­si­ras­ti sa­vo žmo­ną ir vai­kus.

Prieš dau­ge­lį me­tų jis dir­bo auk­so ka­syk­lo­se Ja­ku­ti­jo­je. „Auk­so aš ne­ma­čiau nė dul­ke­lės, – sku­ba pa­tiks­lin­ti. – Bu­vau pa­pras­tas dar­bi­nin­kas, sto­vė­jau prie kon­ve­je­rio, ku­ris at­rink­da­vo šiukš­les.“

Ja­ku­ti­jo­je jau­nas lie­tu­vis su­si­pa­ži­no su baš­ki­re sa­vo žmo­na Ani­sa. Ve­dė. Su ja su­si­lau­kė dvie­jų sū­nų De­ni­so ir To­mo.

1992 me­tais su sa­vo šei­ma grį­žo į Lie­tu­vą. Jo ma­ma at­ga­vo sa­vo tė­vų že­mę ir miš­ką. Rei­kė­jo pa­dė­ti ūki­nin­kau­ti. Ma­ma nu­si­pir­ko na­me­lį Žal­piuo­se. Sa­vo na­mus Kal­niš­kių kai­me už­lei­do Pet­ro šei­mai.

De­vy­ne­rius me­tus su žmo­na gy­ve­no Lie­tu­vo­je. Vy­res­ny­sis sū­nus čia pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą. Ir žmo­na, ir vai­kai iš­mo­ko lie­tu­vių kal­bą. Ta­čiau žmo­na, pa­sak Pet­ro, la­bai il­gė­jo­si sa­vo tė­vy­nės. Su vai­kais iš­skri­do į Ja­ku­ti­ją, kur jie­du anks­čiau gy­ve­no, ir ne­beg­rį­žo. Neat­siun­tė jo­kios ži­nios.

„Ma­no sū­nūs abu lie­tu­viai. Gal bū­čiau nu­va­žia­vęs jų bent ap­lan­ky­ti. Ra­šiau laiš­kus tuo ad­re­su, kur gy­ve­no­me ir žmo­nos tė­vų ad­re­su. Laiš­kai ne­su­ra­do ad­re­sa­to. Grį­žo at­gal, – at­ve­ria šir­dį Pet­ras. – Žmo­na bu­vo la­bai ge­ra, darbš­ti. Gal ir vi­sam lai­kui jos tė­vy­nė­je bū­čiau li­kęs. Bet da­bar ne­ži­nau kur ir pas ką va­žiuo­ti. Jo­kios ži­nios!“

Pa­kei­tęs gy­ve­ni­mo bū­dą po­nas Pet­ras ry­šis ofi­cia­lioms sa­vo šei­mos paieš­koms. Bent ži­nos, kur jo sū­nūs ir žmo­na. No­rė­tų juos vi­sus pa­ma­ty­ti. Sū­nūs jau užau­go. Vie­nam – 23, ki­tam – 26 me­tai.

Ar ne­ky­la min­čių čia, Lie­tu­vo­je, su­si­ras­ti ko­kią drau­gę ar žmo­ną? Nes sun­ku ti­kė­tis, jog ir at­si­ra­du­si pir­mo­ji šei­ma su­si­lip­dys.

Pet­ras iro­niš­kai nu­si­šyp­so. Kam jis rei­ka­lin­gas? Ne­tu­ri nei mai­šo pi­ni­gų, nei au­to­mo­bi­lio. Trans­por­to prie­mo­nę jam at­sto­ja ark­liu­kas.

„Mo­te­rys tuoj pat klau­sia: „Kiek pi­ni­gų tu­ri? Koks ta­vo au­to­mo­bi­lis? Kai pa­sa­kau, kad tu­riu 14 hek­ta­rų že­mės, ku­rią rei­kia dirb­ti ir kai­mo so­dy­bą, ku­rio­je ten­ka mik­liai su­ktis, joms tuoj pat at­šo­ka fan­ta­zi­ja.“

Au­to­rės nuo­tr.

Pet­rui Ja­nu­šui bib­lio­te­ka bu­vo pa­lan­ki vie­ta su­si­ti­ki­mui. Žie­mą, kai su­ma­žė­ja dar­bų, čia atei­na pa­siim­ti kny­gų.

Pet­ras Ja­nu­šas sa­ko esąs ūki­nin­kas. Bet vie­toj trak­to­riaus vi­sus dar­bus jam pa­de­da at­lik­ti ark­liu­kas. Jis kai­me gy­ve­nan­čiam vy­rui at­sto­ja ir vi­su­rei­gį, va­žiuo­jan­tį vi­so­kiais ke­liais.