Ūkininkai investavo į vaikus ir senatvę

Ūki­nin­kai in­ves­ta­vo į vai­kus ir se­nat­vę

Kel­mės ra­jo­ne, Grim­ze­lių kai­me, gy­ve­nan­tys Ste­fa ir Jo­nas Guš­či­kai – vie­nin­te­liai šio kai­mo gy­ven­to­jai. Nie­kuo­met ne­prit­rū­kę dar­bo, tie­siog vi­lio­ja­mi iš vie­nos dar­bo­vie­tės į ki­tą darbš­tūs ir tau­pūs žmo­nės jau 16 me­tų ūki­nin­kau­ja. Nors šian­die­ni­nės pie­no kai­nos mu­ša ūpą tiek daug ir sun­kiai dirb­ti, šei­ma ne­pra­ran­da op­ti­miz­mo.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ir sun­ku, ir leng­va

Iš to­lo švie­čia gra­ži, švie­siom spal­vom da­žy­ta Guš­či­kų so­dy­ba su tven­ki­nio aki­mi ir pir­te­le ša­lia jo. Čia bu­vo kuk­li, me­di­nė tro­be­lė, ku­rią jau­nai šei­mai sky­rė „Du­by­sos“ ko­lū­kis. Po­ka­ri­nis na­mas. Iš­šau­dy­to­mis du­ri­mis. Šiek tiek ap­si­tvar­kė ir gy­ve­no.

Da­bar, kai pa­sta­tė ant ko­jų vai­kus ir ap­si­rū­pi­no kur gy­ven­ti se­nat­vė­je, Guš­či­kai nu­spren­dė šiuo­lai­kiš­kai su­si­tvar­ky­ti ir sa­vo so­dy­bą.

Jų ūkis – ne­di­de­lis. 12 mel­žia­mų kar­vių, 30 hek­ta­rų pie­vų ir ga­nyk­lų. Prieš ke­le­tą me­tų kar­vių lai­kė be­veik dvi­gu­bai dau­giau – 21.

„Sma­gu bu­vo ūki­nin­kau­ti, kai pie­no kai­nos ki­lo, bu­vo pa­sie­ku­sios ir li­tą už ki­log­ra­mą ža­lia­vos. Pas­kui smar­kiai nu­kri­to. Nu­mu­šė ūpą dirb­ti. Da­bar pa­kė­lė iki 16,5 eu­ro cen­tų už ki­log­ra­mą. Bet kas tai yra palyginti su in­ves­ti­ci­jomis ir sun­kiu dar­bu?

Juk prie gy­vu­lio esi pri­riš­tas. Nei šven­čių, nei sek­ma­die­nių, pa­sam­dy­ti pa­ti­ki­mes­nio žmo­gaus ne­gau­si, – pa­sa­ko­ja Jo­nas Guš­či­kas. – Bet ir at­si­sa­ky­ti, kol dar tu­ri­me svei­ka­tos, ne­si­no­ri. Kar­tais at­ro­do, jog dar­buo­tis sa­vo ūky­je ir sun­ku, ir leng­va. Ga­nyk­los ir pie­vos – ap­link na­mus. Va­sa­rą su šle­pe­tė­mis ga­li ei­ti melž­ti kar­vių.“

Leng­va ir to­dėl, kad kar­vės – la­bai pie­nin­gos. Va­sa­rą ūki­nin­kai kas­dien par­duo­da po 500, žie­mą – po 300 – 350 ki­log­ra­mų pie­no. Kai ku­rios kar­vės duo­da ir po 40 lit­rų.

„Pie­nas kar­vei ant lie­žu­vio“, – įsi­ti­ki­nę Guš­či­kai, to­dėl sa­vo juod­mar­ges la­bai my­li, ne­gai­li joms ge­ro pa­ša­ro ir vi­ta­mi­nų.

Kai pri­rei­kia kur nors iš­va­žiuo­ti, ne bet kam pa­ti­ki gy­vu­lius. At­va­žiuo­ja sū­nus su mar­čia.

Neė­mė pa­sko­lų ir ne­pir­ko bran­gios tech­ni­kos

Ste­fos ir Jo­no Guš­či­kų pro­fe­si­ja – zoo­tech­ni­kai. Gal to­dėl vi­sas jų gy­ve­ni­mas su­si­jęs su gy­vu­liais. Jų lai­kė vi­suo­met, net ir ta­da, kai abu tu­rė­jo dar­bus.

Ir Ste­fos, ir Jo­no dar­bo biog­ra­fi­ja pra­si­dė­jo Lio­lių ko­lū­ky­je. Ste­fa dir­bo fer­mos ve­dė­ja, Jo­nas – zoo­tech­ni­ku.

Vė­liau jau­ną, darbš­čią šei­mą per­vi­lio­jo „Du­by­sos“ ko­lū­kis. Čia vėl abu dir­bo pa­na­šų dar­bą.

At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, ko­lū­kis iši­ro. Su­si­kū­rė bend­ro­vė. Ir ta neil­gai te­gy­va­vo. Bet Guš­či­kai ne­nu­lei­do ran­kų. Ste­fa dar pa­si­li­ko dirb­ti bend­ro­vės lik­vi­da­ci­nė­je ko­mi­si­jo­je. Jo­nas su­bū­rė bri­ga­dą ir pra­dė­jo kirs­ti miš­kus. Iš pra­džių dar­ba­vo­si Lie­tu­vo­je, pa­skui ir Ru­si­jo­je.

Ste­fa, li­kiv­da­vus bend­ro­vę, isi­dar­bi­no nak­ti­ne auk­le Vi­jur­kų vai­kų glo­bos na­muo­se. O sa­vuo­se na­muo­se – pil­nas tvar­tas gy­vu­lių. Šei­mai te­ko rink­tis – ar Jo­no miš­kas, ar Ste­fos vai­kų na­mai.

Mo­te­ris at­si­sa­kė dar­bo. Pra­dė­jo po tru­pu­tį plės­ti sa­vo ūke­lį. Pir­ko že­mės, di­di­no kar­vių ban­dą. Už že­mės hek­ta­rą pra­džio­je mo­kė­jo po 500 li­tų, o pa­sku­ti­niuo­sius plo­tus pir­ko po 3 tūks­tan­čius.

Kai  su­ma­žė­jo vyro pa­ja­mos iš miš­ko, jis su­grį­žo prie ūkio, o po­nia Ste­fa įsi­dar­bi­no pie­no su­rin­kė­ja. Vie­nam šei­mos na­riui rei­kė­jo dirb­ti, nes ne­ga­lė­jai su­nau­do­ti vi­sų iš ūkio gau­tų pa­ja­mų, rei­kė­jo ir in­ves­tuo­ti.

Guš­či­kai nein­ves­ta­vo į bran­gią tech­ni­ką. Ne­no­rė­jo im­ti pa­sko­lų ir ati­dir­bi­nė­ti ban­kui. Iš pra­džių ap­siė­jo su vie­nu se­nu trak­to­riu­ku. Per še­šio­li­ka ūki­nin­ka­vi­mo me­tų nu­si­pir­ko kas bū­ti­niau­sia: vie­ną nau­ją trak­to­rių, šie­no pre­są ir pie­no šal­dy­tu­vą. Ži­no­ma, rei­kė­jo ir dau­gy­bės ki­tų smul­kes­nių da­ly­kų. Ta­čiau ver­tė­si iš sa­vų lė­šų.

Nuo pa­sko­lų sten­gė­si at­gra­sy­ti ir vai­kus. Ge­riau pa­tys jiems pa­dė­da­vo, kad tik ne­ri­zi­kuo­tų lįs­da­mi į ban­ką.

Di­džiau­sia in­ves­ti­ci­ja – darbš­tu­mas ir tau­pu­mas

Ste­fa­ni­ja ir Jo­nas sa­ko, jog tuo me­tu, kai ki­ti ūki­nin­kai pir­ko bran­gią tech­ni­ką, pra­ban­gius dži­pus, jie sau to ne­lei­do. Nusp­ren­dė in­ves­tuo­ti į vai­kus ir sa­vo se­nat­vę. Pa­dė­jo vai­kams įsi­gy­ti būs­tus, at­si­sto­ti ant ko­jų. Ir pa­si­rū­pi­no sa­vo se­nat­ve. Nu­si­pir­ko pu­sę na­mo Šiau­liuo­se, kad tuo me­tu, kai rei­kės pa­gal­bos, bū­tų ša­lia vai­kų.

Ūki­nin­kų įsi­ti­ki­ni­mu, darbš­tus ir tau­pus žmo­gus kai­me ga­li vi­sai ne­bo­gai pra­gy­ven­ti. Tik ne­rei­kia no­rė­ti auk­so kal­nų iš kar­to.

Po­nia Ste­fa­ni­ja tau­pu­mo iš­mo­ko nuo vai­kys­tės. Anks­ti mi­rė ma­ma. Vai­kus au­gi­no vie­nas tė­vas. Ne­le­pi­no. Sa­ky­da­vo, jei­gu ne­pa­tin­ka, ei­ki­te iš na­mų. Tik ži­no­ki­te, jog du­rys pla­čios išei­ti, bet siau­ros pa­rei­ti.

Dar gy­ven­da­ma pas tė­vą Ste­fa­ni­ja su­tau­pė 6000 rub­lių. Anuo­met tai bu­vo di­de­li pi­ni­gai. Tūks­tan­tį iš­lei­do sa­vo ves­tu­vėms. Ki­tus pi­ni­gus pa­li­ko tė­vo šei­mai, kad tu­rė­tų iš ko į gy­ve­ni­mą iš­leis­ti bro­lius.

Su­kū­rę šei­mą Guš­či­kai taip pat griež­tai skai­čia­vo sa­vo pa­ja­mas ir iš­lai­das. Lai­kė veis­li­nę kiau­lę, par­duo­da­vo par­še­lius. Lai­kė ir ki­tų gy­vu­lių, gau­da­vo al­gas. Ke­le­tą me­tų pa­dir­bė­ję Lio­lių ko­lū­ky­je su­ge­bė­jo nu­si­pirk­ti na­mą Kel­mė­je.

Tai bu­vo in­ves­ti­ci­ja. Po dau­ge­lio me­tų jį par­da­vė, ga­lė­jo pa­dė­ti įsi­gy­ti būs­tą duk­rai.

Darbš­tu­mo ir tau­pu­mo iš­mo­kė ir sa­vo vai­kus. Tai dar vie­na Guš­či­kų in­ves­ti­ci­ja. Sū­nus, duk­ra su žen­tu dar­ba­vo­si Vo­kie­ti­jo­je, Ai­ri­jo­je. Bet nie­kuo­met ne­ke­ti­no vi­sam lai­kui pa­lik­ti Lie­tu­vos. Tė­vai taip pat dėl to pa­si­sten­gė – pa­dė­jo at­si­sto­ti ant ko­jų. Da­bar duk­ra su vy­ru tu­ri vers­lus, sū­nus su mar­čia – dar­bus biu­dže­ti­nė­se įstai­go­se.

Są­ži­nin­gai at­li­kę tė­vų mi­si­ją ūki­nin­kai ga­li sau leis­ti dau­giau. Kiek pa­vyks­ta ati­trūk­ti nuo ūkio, pa­ke­liau­ja po sa­vo kraš­tą, nu­le­kia prie jū­ros, nu­va­žiuo­ja į sve­čius. Dau­giau nie­ko ir ne­trūks­ta iki gy­ve­ni­mo pil­nat­vės.

Au­to­rės nuo­tr.

Ste­fa ir Jo­nas Guš­či­kai, pa­dė­ję at­si­sto­ti ant ko­jų vai­kams, su­tvar­kė ir sa­vo so­dy­bą Grim­ze­lių kai­me. Čia la­bai mėgs­ta sve­čiuo­tis vai­kų šei­mos.

Ste­fa ir Jo­nas Guš­či­kai, dėl men­kų pie­no kai­nų su­ma­ži­nę mel­žia­mų kar­vių skai­čių, ga­li leis­ti sau dau­giau poil­sio.

Ap­link Guš­či­kų na­mus – di­džiu­lės erd­vės, 30 hek­ta­rų pie­vų ir ga­nyk­lų.